Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Per gyvenimo arimus – su skeveldrų įbrėžiais Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2013 rugpjūčio 16, penktadienis

Iš kairės: V. Gladutis, dr. R. Norkevičienė, J. Norkevičius
Vilniuje, Žirmūnuose, viešėjau pas žurnalistą Julių Norkevičių. Jis žemaitis iš Telšių. Buvęs matematikos mokytojas. Daugybę metų dirbęs „Tarybinio mokytojo” redakcijoje. Dabar bendradarbiauja su „Gairių” žurnalu. Yra veiklus Tėvynės pažinimo draugijos narys, „Tautotyros metraščio” redakcijos komisijos narys.

Tad savaime suprantama, mudviejų kalba sukosi apie darbą redakcijose, apie tautotyrininkų reikalus.
Ir staiga suskambo durų skambutis.
 –O Vytautas! – girdžiu Juliaus balsą. – Užeik, užeik. Turiu svečią iš Kaišiadorių...
Girdžiu, kad Vytautas sutriko, – sakosi kitą kartą užeisiąs, jei svečias atvykęs...
Nepažinau Vytauto, kaip, beje, ir jis manęs. Tačiau kai išgirdome pavardes, viskas tapo aišku...
 –Buvęs Kaišiadorių vidurinės mokyklos direktorius? – pasitikslinau.
 –Taip, pirmoji mano darbovietė po kariuomenės, – sodinamas prie stalo tarstelėjo Vytautas Gladutis.
Mūsų visų kalba pakrypo nauja linkme – apie Kaišiadoris, mokyklą, juolab kad ir Juliui Norkevičiui Kaišiadorys ne prašaliečiai: ilgą laiką rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju buvęs jo kurso draugas Telšių mokytojų seminarijoje Domas Kaubrys, o „Tarybinio mokytojo” redakcijoje dirbdavo vis kas nors iš Kaišiadorių – Nijolė Blaževičiūtė, Rimantas Cemnolonskis... O ir dabar Juliui Kaišiadorys mieli, net parašo šį bei tą „Kaišiadorių aidams”. Taigi kalbėti turėjome apie ką...
 * * *
V. Gladučio atsiminimų knyga
Vytauto Gladučio kelias į Kaišiadoris nebuvo netikėtas, gal net daugiau iš reikalo. Biografija irgi nekasdieniška, bet tuo metu su ja tarnyboje didelių aukštumų negalėjai pasiekti, greičiau būtum išmestas arba net į Sibirą ištremtas. Juk buvo 1954-ieji, dar tik vieneri metai praėję po Josifo Visarionovičiaus išėjimo pragaran, o štai Vytauto broliai – buvę partizanai arba jų rėmėjai, Sibire sargybinių apsupty šviesų komunizmo rytojų kūrę... Lengvinanti aplinkybė buvo ta, kad abu Vytauto vyresnieji broliai buvo tos pačios motinos, bet kito tėvo, tad ir jų pavardės skirtingos: jie Aukštikalniai, jis – Gladutis. Vytauto gimtose apylinkėse Rokiškio krašte tai buvo žinoma ir senam, ir jaunam, tad reikėjo darbo ieškoti kuo toliau nuo Rokiškio. Kad neužkliūtumei. O čia dar gerą pažymą apie socialinę padėtį, šeimą, kai ką nutylint, buvo Vytautui sukurpta... Ir taip Vytautas atsidūrė Kaišiadoryse.

Buvo jis jau ragavęs mokytojo duonos, vos ne iš pamokų paimtas kariuomenėn. Tarnavo normaliai, politiškai nesusimovė, dar šiokį tokį karinį laipsnį gavo, karinė vadovybė rašomąja mašinėle gerą standartinę charakteristiką atitarškino, tad Kaišiadorių rajono liaudies švietimo skyrius visai tarybiškai pasižiūrėjo į jaunuolį, tik ką nusivilkusį kareivišką uniformą.
 –Skiriame Kaišiadorių vidurinės mokyklos direktoriumi, – įžvalgiai nusprendė skyriaus vedėjas. – Jūs tarybiškai mąstantis, vieną pedagoginio instituto kursą baigęs, žadate neakivaizdžiai mokslą tęsti...
Vytautas nepabūgo stoti prie vidurinės mokyklos vairo. Bijojo tik vieno: kad neišaiškintų saugumas, kad jo brolis Levonas su ginklu rankose kovojo prieš stribus, okupacinę valdžią, o dabar Sibiro lageriuose...
Saugumas prie Vytauto neprikibo. Jaunasis direktorius sėkmingai vadovavo Kaišiadorių vidurinei...
 –Buvo mokykloje daug puikių mokytojų, – prisimena Vytautas Gladutis. – Lig šiol malonu prisiminti lietuvių kalbos mokytoją Ambrazevičienę, mokytojus Stonius, Kazimierą Sadauską, Juozą Juknevičių... Kad ir kaip buvo varžomi ideologinių varžtų, jie visada išliko žmogiški, nuoširdūs, su didele meile dirbantys...
Tačiau būta ir kitko – kaip ir kiekviename dideliame kolektyve, o ypač tokiu sudėtingu laikotarpiu, kai po karo te-buvo praėję vos devyneri metai.
–Vienas mokytojas užsiožiavo kaip reikiant, – prisimena buvęs direktorius. – Sako: „Negi šitas piemuo mane, pa-tyrusį pedagogą, už nosies vedžios. Na, jau ne...” Nors mokyklai su kadrais buvo sunku, tačiau jis išėjo dirbti kitur...
Bet tai mažmožis palyginti su saugumo veikla. Mokykloje netrūko saugumo agentų... Buvo toks E., karinio auklėjimo mokytojas. Bet agentas agentui nelygus. E. nebuvo kenksmingas, pagalių nekaišiojo. Jis buvo garsus jaunųjų technikų būrelio vadovas, jo vadovaujami laivų medeliuotojai laimėdavo respublikines varžybas, apie tą vadovą ir jaunuosius modeliuotojus buvo netgi knygelė išleista. Įdomi figūra buvo ir mokyklos ūkvedys Petras Ramanauskas, buvęs... milicijos viršininkas. Pasakojo, kad jis pasišaipė iš viršininko žydo ir tuo lyg įžeidęs jo nacionalinį orumą, o gal ką nors kito buvo padaręs, bet netekęs tarnybos. Direktorius jį priėmė.
P. Ramanauską prisimenu ir aš, netgi kurį laiką kaimynystėje gyvenome. Tai buvo turbūt garsiausias Lietuvoje mokyklos ūkvedys. Kilęs iš kumečių, Smetonos laikais komunistas pogrindininkas, 1940 m. Liaudies Seimo narys, Rokiškio apskrities milicijos skyriaus viršininkas, 16-osios lietuviškosios divizijos pulko politruko pavaduotojas, fronte prie Oriolo sunkiai sužeistas. „Nuo 1954 m. ūkinis darbuotojas Kaišiadoryse” – rašoma Mažojoje lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje. O tas jo ūkininkavimas, pasirodo, buvo „pas Gladutį” vidurinėje mokykloje.
Kad ir buvęs aukšto rango politrukas, turėjęs aukštus titulus, P. Ramanauskas, manau, nevedžiojo V. Gladučio „už nosies”, buvo ramus žmogus, be to, man atrodo, kad ir jo biografijoje ne viskas buvo „tarybiškai gražu”, kad ir jis dėl kažko „griežė dantį ant tarybų valdžios.” Per rajono renginius P. Ramanausko per daug neafišavo, nekvietė į prezidiumus, net rajono laikraštyje plačiau apie jį nė karto nebuvo parašyta.
V. Gladutis prisimena ir savo kolegą Petrą Balionį, dirbusį Kaišiadorių rajono švietimo skyriaus inspektoriumi.
 – Petras man padėjo įsiterpti į Kaišiadorių rajono mokytojų šeimą, – pasakoja V. Gladutis. – Įsiterpiau taip, kad net ketverius metus čiupinėjau Kaišiadorių vidurinės mokyklos direktoriaus vairą. Su Petru gera draugystė tęsėsi ir tada, kai jis dirbo ministerijoje, Pedagoginiame institute. O jo žmona Emilija Liegutė-Balionienė mūsų vidurinėje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dabar ji žinoma rašytoja.
Bešnekant paaiškėjo tai, ko aš nežinojau, – kad V. Gladutis išleidęs savo atsiminimų knygą „Skeveldrų kliudytieji...” (2008).
 –Aš gyvenu čia pat, gretimame name, – ištarė pašnekovas. – Jeigu jums įdomu, tai su Juliumi pabendraukite, o aš tuoj pat ir atnešiu jums tą knygą...
 Išėjo.
–Vytautas gyvena vienas, – tęsė pokalbį  J. Norkevičius. – Sveikata ne kokia. O dar taip sunkiai išgyvena žmonos netektį (ji dvejus metus buvo Kaišiadorių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėja). Nueinu aš jį prablaškyti, arba jis pas mane ateina. Pasikalbame. Juk daug metų kartu „Tarybinio mokytojo” redakcijoje dirbome, kasdien pėstute po keturis kilometrus iš Žirmūnų Antakalnin ėjome į redakciją. Prisiminimų netrūksta.
Julius spėjo ir daugiau papasakoti apie Vytauto šeimą.
Vytautas turi vienturtę dukrą Viliją. Baigusi universitetą, dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, dar įveikė kelis psichologijos kursus, baigė doktorantūros studijas. Jos vyras Rimas Janušauskas „tvarko internetines platybes”. Anūkė Viltė – architektė (architektūrą studijavo Ispanijoje). Anūkas Tautvydas – ekonometrikos specialistas. Jauniausioji anūkė Praurimė – dar vidurinėje mokosi. Visi darbštūs, mokslams imlūs, turi užsibrėžę aiškius tikslus ir siekia juos įgyvendinti.
 * * *
 – Na, štai jums ir knyga, – vėl pravėrė duris Vytautas.  Neplona, 160 puslapių, su iliustracijomis.
Vos užmetęs akį, atkreipiu dėmesį – rašinukai trumpi, pradėta nuo vaikystės, gimtojo Girėnų kaimo Rokiškio krašte ir iki pastarųjų metų.
 –Bet koks savitas stilius! – pastebi Julius. – Koks lengvas pasakojimas! Koks turtingas žodynas! Vytautas  buvo  reiklus redakcijos žurnalistams,  dabar ir pats sau – jam, būdavo, bet kokio straipsnio pavadinimo neužrašysi – reikia taiklaus, įsimenančio, išieškoto... Paskaitysi jo knygą – pats įsitikinsi...
Ir tikrai taip.
Sugrįžęs namo vienu prisėdimu knygą perskaičiau. Kad ir daug tenka skaityti atsiminimų knygų, bet ši vistiek išskirtinė. Štai visi Girėnų kaimo gyventojai aprašyti – devyniolika šeimų. Kai kurioms šeimoms – vos per pusę knygos puslapio. Bet kokį ryškų girinėnų gyvenimo vaizdą susidarai! Pokario suirutė, partizanai, stribai, šaudymai, gaisrai, ligos, maldos, nepritekliai, geraširdiškumas ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimas... Ko tik nebuvo Girėnuose, kaip ir visoje Lietuvoje. V. Gladutis sugebėjo įtaigiai perteikti  sudėtingą ir šiurpų tų metų vaizdą.
O kaimo vaikų kelias prie knygų! Kabinosi iš paskutiniųjų, kad tik įsikibtų į kuo aukštesnį mokslą. Su tėvų duotais lašinukais, duonos žiaubere, su keliolika rublių kišenėje... Ir dar laikant liežuvį už dantų, kad nepasakytumei ko nereikia, kad neišmestų iš universiteto, o gal net už Uralo neišgabentų...
Baimė tykojo kiekviename žingsnyje, bet ir ryžtingumas neblėso. Visos aukštųjų mokyklų šaltos ir nykios auditorijos su Lenino ir  Stalino portretais ant sienų buvo užtvindytos provincijos bernelių ir mergelių, kai kieno vadintų „kaimo jurgiais”.
O tie „kaimo jurgiai” ilgainiui tapo profesoriais, akademikais, rašytojais, redaktoriais, Lietuvos mokslo pasididžiavimais... Tarp jų buvo ir Vytautas Gladutis – daugiau  nei  trisdešimt metų atidavęs pedagoginei žurnalistikai.
Koks tai buvo darbas „Tarybinio mokytojo” redakcijoje? Knygoje V. Gladutis taip rašo: „Redakcijos vidaus darbo atmosfera ir žurnalistų santykiai buvo draugiški, nuoširdūs, bet to negalėčiau pasakyti apie pašalinius dirgiklius, kurie mums įkyriai gadino nuotaiką.
Tų juodųjų impulsų mėgėjai skambindavo iš švietimo ministerijos, įvairių partinių organų, kitų organizacijų. Ir visi priekaištaudavo, nurodinėdavo, kritikuodavo, įvairiomis vantomis perdavo”.  Arba: „tiesiog kuriozinis atvejis – dėl pieno bidonėlio, įleidžiamo į šulinį atšaldyti. Toks pieno ataušinimo būdas buvo paminėtas kažkokiame mūsų laikraščio tekste ir dėl jo paskelbimo atsakingi partiniai veikėjai velniais apipylė redaktorių, jog tai atseit diskredituoja socializmo laimėjimus (nes, dėl to pasišaipė kažkuri užsienio radijo stotis)...
Kiek tokių ir panašių atvejų pasitaikė per kelis dešimtmečius! Laikraščio tematika, be abejo, šiek tiek keitėsi, bet visada buvo reikalaujama, kad skambėtų aktualijos. Pavyzdžiui, kaip kuriasi mokyklose mažieji kolūkiai, kaip kūdrose perinamos antys, kaip dauginasi triušiai... Labiausiai įgrisdavo dvi temos: internacionalinis auklėjimas ir ateistinė propaganda. Dėl jų beveik reguliariai tekdavo rašyti pažymas, pateikti suvestines. Į visus straipsnius turėdavai žvelgti iš klasinių, partinių pozicijų...
Atidavę duoklę privalomajai tematikai, daug dėmesio skyrėme tikrajai atgaivai – pedagoginiams klausimams (netgi „sausajai” metodikai), bendražmogiškoms vertybėms, kasdieniams mokytojų rūpesčiams. Ilgai skambinome optimistiniu varpu – dirbti be antramečių: lakstė žurnalistai paskui vaikus, nelankančius mokyklos, ir aiškinosi priežastis.
Bet kaip dažnai kartodavo vienas labai uolus švietimo ministras, pastangos ir rezultatai – skirtingi rodmenys...” (131–133 p.).
Tai štai kaip... Visa tai ir paties V. Gladučio išgyventa, ir raštiškai paliudyta ateities žmonėms, kurie galbūt knaisiosis archyvuose ir aiškinsis, kokia tai buvo švietimo sistema LTSR ir kokia buvo pedagoginė žurnalistika.
Nelengva buvo žmogiškai gyventi, kurti, siekti profesinių aukštumų nežmogiškoje aplinkoje... Vis dvejinkis, puse lūpų šnekėk, kad nepakenktumei ne tik sau, bet ir žmonai, vaikams, giminėms.
„Mes gimnazijoje kaip papūgos turėdavome kartoti sovietinius lozungus, o popiet skubėdavome į bažnyčią klausyti buvusio kapeliono Buliausko jausmingų tikybos pamokėlių, – rašo autorius. – Sovietinė tironija tiesiog prievartavo žmones, vertė slėptis, užsisklęsti, nutylėti, apsimetinėti, vaidinti kartais bjaurų (sau) vaidmenį. Beje,  dar priduria V. Gladutis, ir dabar už atlapumą nesišvaistoma apdovanojimais.” (136 p.).
Įsiminiau ir epizodą iš knygos, kaip V. Gladutis gavo „pagražintą” pažymą apie šeimos sudėtį, nutylint, kad du broliai represuoti: „Kur nekelsi kojos, visur reikia socialinės kilmės pažymos (...). Sukau galvą, kaip gauti man palankesnę pažymą. Pasišovė padėti brolienė Joana... Ji buvo gabi nunešti ir įteikti „suvenyrą”, nesutrikusi paprašyti, ko reikia. Šį kartą reikėjo palenkti vieną Jūžintų valdininkėlę. Nutarėme, kad reikiamos pažymos „autorei” derėtų dovanoti didelę medaus puodynę... Sėkmingai įteikta pakišėlė su saldžiu įdaru išties padėjo. „Pateptoji” pažyma patvirtino naują mano statusą: aš esąs vienturtis tėvų sūnelis.”(137 p.). Nors brolis Aloyzas (kito tėvo) dar tebevargo lageryje...
Toji už medaus puodynę gauta pažyma atvėrė V. Gladučiui kelią į Kaišiadorių vidurinę mokyklą, o po sėkmingo direktoriavimo joje – dar aukščiau, į „Tarybinio mokytojo” redaktoriaus pavaduotojo kabinetą...
Kokie lemtingi kartais esti mažmožiai... O gal tai ne mažmožis? Ar netiesa turi kainą? Kodėl ją reikia pirkti? Argi tai nėra akivaizdus sraigtelis, atspindintis visą milžinišką totalitarinę sovietinę sistemą?
O gal ir ne tik sovietinę?

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5730

Komentarai (2)
2013-08-25 00:43
Patiko rašinys. Bravo. taikliai ir teisingai atkurta sovietinis gyvenimas. Ačiū autoriui.
Geras
2013-08-21 20:23
laurinaviciui jau figaro :grin
visgi
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 rugsėjo 16, pirmadienis )