Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2024 kovo 29, penktadienis
,,Žemės maitintojas", arba ,,Lifosos" generalinis direktorius Jonas Dastikas Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2013 liepos 23, antradienis

Kas iš Lietuvos gyventojų, ypač žemdirbių, nežino, kad yra tokia „Lifosa"? Tai respublikos pramonės grandas - mineralinių trąšų gamykla Kėdainiuose. Štai kai kas iš jos vizitinės kortelės. Pagal produkcijos apyvartą ji trečioji Lietuvoje - po „Mažeikių naftos“ ir Jonavos „Achemos". Jos savininkas - rusų oligarchas Melničenka. Įmonėje dirba 968 žmonės. Į Respublikos biudžetą įmonė kasmet sumoka dešimtis milijonų litų (2012 m. - 72 mln.Lt). Įmonei bankrotas negresia - bent artimiausiais metais, nes trąšų poreikis nuolat didėja. Per parą pagaminama produkcijos vidutiniškai beveik už pusantro milijono eurų - tris tūkstančius tonų. Tai trąšos ir pašarų papildai. Pagrindiniai pirkėjai - belgai, vokiečiai, prancūzai, ispanai, anglai, airiai... Eksportuojama ir į Azijos, Afrikos žemynus, tikimasi, kad produkcija keliaus ir į JAV, kitas Amerikos žemyno šalis.

Tačiau vargu ar daug kas žino, kad „Lifosos“ generalinis direktorius Jonas Dastikas - mūsų kraštietis, iš Kaišiadorių rajono.

Jis gimė 1948 m. Girgždų kaime netoli Kalvių (Kruonio sen.). Vaikystė buvo sunki. Mokyklą lankė naminiais drabužiais vilkįs.  Kolūkis už darbadienius beveik nieko nemokėjo. Todėl tėvai savo vaikų - Jono ir trijų dukrų - ateitį siejo su miestu, jei ne su Kaunu, tai nors su Kaišiadorimis. Jonas baigė Mičiūnų aštuonmetę, po to Kruonio vidurinę...
Studijoms pasirinko Kauno politechnikos instituto chemijos mašinų ir aparatų mechanikų specialybę. Tapo mineralinių trąšų gamybos inžinieriumi technologu. Tad ir paskyrimą gavo dirbti Kėdainių chemijos kombinate.
Tai buvo 1970 metais.
Turbūt nė pats nesitikėjo, kad į Kėdainius išvyksta iki pat pensinio amžiaus, o ir dabar dar besidarbuojantis.  Jau  43-ejus metus. Iš jų 15 metų - generalinio direktoriaus poste. Per tą laiką visiškai atnaujinta trąšų gamybos technologija, senų įrengimų beliko maždaug 5 proc. Gamybai tobulinti, darbo našumui didinti nepriklausomybės metais investuota 600 mln. litų. Gamykla užima 360 hektarų plotą.
-„Lifosa“ buvo ir yra lietuviška gamykla, - sako generalinis direktorius. - Ją projektavo Maskvos, Tulos ir Lietuvos inžinieriai, tačiau statė Kėdainių statybos valdyba. Absoliuti darbuotojų dauguma - vietiniai gyventojai. Jau tarybiniais laikais visa vidaus raštvedyba buvo vedama lietuvių kalba. Esame visiškai savarankiški - gamyklos savininkai į mūsų vidaus reikalus nesikiša.
- Bet gal toji gamykla kenksminga, teršia aplinką. Gadinama žmonėms sveikata?
Generalinis direktorius tikina, kad ne. Gamykloje yra žmonių, dirbančių joje po 25-30 ir daugiau metų, o kai kurie beveik po 50 metų. Naujausios technologijos užtikrina sveiką aplinką. Gamykla visą miestą aprūpina elektros energija.
Važiuojantys per miestą mato kalnus gamybos atliekų. Ar jos nepavojingos aplinkai?
J. Dastikas tikina, kad ne, gamtai jos nepavojingos. Tik kur jas panaudoti - nesugalvojama. Kalnai tokių atliekų stūkso visuose žemynuose prie trąšų gamyklų, pavyzdžiui,  Floridoje jų visas kalnynas. Prie Kėdainių jų susikaupė 40 milijonų tonų.
Šiemet „Lifosa“ švęs savo veiklos penkiasdešimtmetį.
- Šiam jubiliejui pažymėti  statome Kėdainių sporto areną, kuriai skiriame apie 20 milijonų litų, - sako mūsų kraštietis.
Nepaisant pensinio amžiaus, J. Dastikas kupinas gražių sumanymų, planų. 
Beje, apie jo turiningą gyvenimą, gamybinę veiklą, didžiulį įnašą į Kėdainių miesto vystymą, Lietuvos žemės ūkio produkcijos kėlimą pasakojama poeto ir rašytojo Petro Palilionio knygelėje „Žemės maitintojas", kurią išleido „Naujojo lanko“ leidykla  Kaune.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 rugsėjo 06, penktadienis )