Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


arrow Naujienos 2018 lapkričio 17, Šeštadienis
Kai Elena Marija Smetonaitė mokytojavo Žiežmariuose Spausdinti
Dr. Kazys RAČKAUSKAS   
2013 birželio 21, penktadienis
Jaunavedžiai Elena Marija Smetonaitė ir Stasys Raštikis 1929 metais
Pedagogų bendruomenė, sukaupusi savo mokyklos istorijos žinias ir mininti iškilius jos pirmtakus, yra sektinas kultūros puoselėjimo pavyzdys.
Neseniai sukako 90 metų, kai Kaišiadorių krašte pradėjo mokyti vaikus devyniolikametė pedagogė Elena Marija Smetonaitė.
Kaip ji čia atsidūrė, koks jos likimas?
E. M. Smetonaitė – Lietuvos prezidento Antano Smetonos vyresnio brolio Motiejaus Smetonos, gimusio  Užulėnio kaime, ir žemaitės Barboros Ginčiauskaitės, kilusios iš Nevarėnų parapijos, Morkiškių kaimo (Telšių apskr.), duktė. Elenos būsimieji tėvai jaunystėje, ieškodami uždarbio, kiekvienas savo keliais atsidūrė Liepojoje. Pamilo vienas kitą. Susituokė. Susilaukė 6 vaikų. Augo keturi: Adomas, Elena Marija, Emilija ir Antanas.
M. Smetona buvo tvirto sudėjimo  vyras. Ilgainiui tapo akmenskaldžiu.  Sužinojęs, kad tokio darbo yra Kretingoje, čia atsikraustė su šeima. Vyresni vaikai Adomas ir Elena pradėjo mokytis. Kilus I pasauliniam karui, šeima patraukė į Nevarėnus, paskui – į Vilnių, kur buvo įsikūręs Motiejaus jaunesnysis  brolis Antanas Smetona. Sunkmetis Motiejų nubloškė net į Maskvą. Barbora, padedant dieveriui Antanui, gavo darbo Vilniuje ir šiaip taip vargo su vaikais. Tuo metu ligos palaužta mirė 11 metų dukrelė Emilija.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Elenos 17 metų brolis Adomas Smetona išėjo savanoriu  į  kariuomenę. Motiejus su šeima vėl sugrįžo į Kretingą, gavo akmenskaldžio darbą. Elenai augant iškilo naujas rūpestis – kur toliau mokytis? Motiejus nukeliavo pas brolį Antaną Smetoną, Lietuvos prezidentą, patarimo. Sugrįžo patenkintas. Brolis kvietė jų dukrą atvykti. Taip  bene 1920 m. Elena nuskubėjo į Kauną ir pirmą kartą savo gyvenime pravėrė Prezidentūros duris. Dėdė maloniai sutiko. Teiravosi, kur ji norinti  mokytis: gimnazijoje ar mokytojų seminarijoje? Nebuvo apsisprendusi. Atsakė norinti pagalvoti.  Dėdė parašė laiškelį ir nurodė, kam jį  įteikti.
Per naktį Elena apsisprendė, kad norinti būti  mokytoja. Ryte nuskubėjo į „Saulės“ mokytojų  seminariją. Direktoriui  įteikė dėdės laiškelį.  Jis nedvejodamas priėmė mokytis.  Apgyvendino bendrabutyje.  Mokslas sekėsi. Bet sielojosi, kad ten, Žemaitijoje, sunkiai verčiasi  tėveliai, o  broliui Antanui jau 14 metų, laikas mokytis. Kaip jiems padėti? Nusprendė dirbti. Paprašė Švietimo ministerijos skirti mokytoja.
Ministerijos siūlymu Trakų apskr. Švietimo  komisija E. M. Smetonaitę, baigusią  „Saulės“ mokytojų seminarijos 2 kursus,  nuo 1922 m. rugsėjo mėn. 1 d. paskyrė Žiežmarių  pradedamosios (taip šios mokyklos tada vadintos) mokyklos mokytoja ir vedėja. 1919–1922 metais Lietuva išgyveno sunkmetį. Tų sunkumų Trakų apskrityje, kuri buvo aršių kovų su lenkais ir bolševikais pafrontės zonoje, būta dar daugiau. Tikra rykštė ano meto mokykloms buvo ypač prastas jų aprūpinimas kuru. Dėl to tekdavo  nutraukti pamokas žiemą.
Mokyklų ir mokytojų  aprūpinimo būstu klausimas taip pat buvo opus. Tik mažuma to meto mokyklų  turėjo nuosavus namus, o daugumai privalėjo  savivaldybės surasti ir išnuomoti.  Tačiau tokių būstų nesisekė surasti, o kartais valsčių valdybos ir nesistengė to laiku padaryti.   
Žiežmarių valdinė pradžios mokykla buvo įsteigta carinės administracijos 1864 m. (joje buvo mokoma rusų kalba). Turėjo nuosavus namus, kurie,  atstačius Lietuvos valstybę, atiteko lietuviškai pradedamajai  mokyklai. Tačiau 1919 m., sumanius Žiežmariuose steigti vidurinę mokyklą,  apskrities valdyba pradedamosios mokyklos patalpas atidavė vidurinei, o  pirmoji liko be nuosavų patalpų. Valsčiaus valdyba privalėjo išnuomoti pastarajai kitą būstą. Buvo siūlymų  vidurinę mokyklą  kitur įkurdinti. Tačiau  šio klausimo ilgai nepavyko išspręsti.
1922–1923 m. m.  išvakarėse į Žiežmarius atvykusi mokytoja Elena Marija Smetonaitė pradžioje turėjo kelias valandas stoviniuoti gatvėje. Jai skirtame bute gyveno pašto valdininkas su šeima.  Apie porą mėnesių trukęs ginčas, kur ir kaip gyventi mokytojai, trukdė normalią mokslo metų pradžią. Ji ne kartą kreipėsi pagalbos į tiesioginį savo viršininką – apskrities mokyklų  instruktorių. Tačiau jos nesulaukė. Ją, gerai išauklėtą  merginą, papiktino instruktoriaus elgesys. Tai matė ir jos čia atvykusi  motina,  brolis Antanas ir bendradarbė mokytoja.
E. M. Smetonaitė, praradusi viltį čia  rasti išeitį, 1922 m. spalio 19 d. parašė laišką savo dėdei Antanui Smetonai. Ji kreipėsi: „Brangus Dėde! Pamačiau, dėl ko čia jokios tvarkos negaliu sulaukti. Ot užvakar telefonuoju instruktoriui  A. Paltanavičiui apie esančią vis mokykloje  betvarkę su butu ir visko. Jis prižada atvažiuoti pats.
Atvažiuoja, bet – girtas ir dar atsineša keletą butelių degtinės, norįs man įkurtuves įtaisyti. Aš, žinoma, atsisakau nuo jo tokių vaišių ir klausiu apie mokyklą, bet jis apie tai ir kalbėti nenori, vien ragina gerti. Man nesutinkant gerti, geria jis su tokiu Trakų apskr. Švietimo komisijos  nariu Kuzinevičiu“.
Atrodo, kad dėdė reagavo. Po kelių dienų Švietimo ministerija išsiuntė į Trakų apskr. mokyklų vizitatorių  Antaną Škėmą. Jis, įvykdęs užduotį, savo raporte Pradžios mokslo departamento direktoriui rašė: „Š. m. spalio 28 d. atlankiau Žiežmarių 2 kl.  pradedamąją mokyklą. Mokymo darbas mokykloje  šiais mokslo metais dar nepradėtas. Pasirodo, kad skirtame mokytojai bute gyvena su šeima pašto valdininkas, valdininkui ir jo šeimai prisieina vaikščioti  per mokyklos kambarį ir tuo jis trukdo  mokymo darbą“.
Vizitatorius  informavo savo vadovybę, kad mokytoja E. Smetonaitė žodžiu ir raštu nusiskundžia instruktoriaus A. Paltanavičiaus neleistinu elgesiu: „lankydamas mokyklą, instruktorius buvęs girtas“. Vizitatorius pastebi, kad jis pasimatė su instruktoriumi, kuris, paklaustas apie mokytojos nusiskundimą, prisipažino kaltu, bet pasižadėjo  „visomis pajėgomis stengtis atitaisyti pirmą kartą padarytą klaidą“.
A. Škėma paprašė, kad E. Smetonaitė jam raštu išdėstytų savo nuomonę apie padėtį Žiežmarių mokykloje. Ji tai padarė. Vėl vardydama esmines kliūtis, trukdančias pradėti normalų mokytojų darbą, Elena Marija priminė vizitatoriui: „Man buvo pranešta (kai Trakų apskr. Švietimo komisija ją skyrė mokytoja. – K. R.), kad Žiežmariuose mokyklai ir man butas esąs ir kad tik trūkstą mokytojos“.
Dar prieš atvykstant vizitatoriui, antroji  Žiežmarių pradžios mokyklos mokytoja Ona Simokaitytė-Strazdienė  Švietimo ministerijai taip pat rašė, kad „Žiežmarių pradedamoji 2-jų komplektų mokykla, esant užtektinam mokinių skaičiui, dar neveikia. Mokslo darbą trukdo  buto stoka. Kadangi pradedamosios mokyklos namą turi užėmusi vidurinė mokykla, tai  pradedamajai mokyklai reikia samdyti privatiškai butas. Kiekvienais mokslo metais toks buto samdymas sukelia didžiausią betvarkę, nes nėra žmonių, kurie tuo dalyku tinkamai rūpintųsi. Valsčiaus valdyboje sėdi asmenys, kurie apšvietos reikalus stato paskutinėn vieton. Šiuo atveju  turėtų daryti įtekmę ir skatinti valsčiaus ponus rūpintis medžiagine mokyklos padėtimi p. instruktorius. Bet, deja, kad ir p. instruktoriaus švietimo idealas paskandintas alkoholio bangose. Ko gi tuomet laukti iš valsčiaus valdybos ponų?“ – kritiškai atsiliepė ir antroji mokytoja, primindama  A. Paltanavičiaus  „viešnages“ Žiežmarių pradedamojoje mokykloje tų metų spalio 17 ir 22 dienomis, kai jo elgesys „sukėlė didžiausį pasipiktinimą ne vien mokytojų, bet ir žmonių tarpe“.
Netikėtai sunki jaunos mokytojos ir mokyklos vedėjos darbo pradžia Žiežmariuose įvarė ją į neviltį. Todėl  E. Smetonaitė parašė  Pradžios mokslo departamento direktoriui: „Kadangi čia mokykla dar nesutvarkyta, o aš norėčiau pasidarbuoti, todėl prašau perkelti mane į Jonavą. Esu girdėjusi, kad ten yra  reikalinga praded. mokykloje mokytoja. Jei pasirodys, kad ten mokyto-jos vietos nėra – prašau skirti Kauno apskrities kitoje mokykloje“, – trumpai, bet ryžtingai išsakė savo pageidavimą, kad nori realiai dirbti mokykloje.
Švietimo ministerija tąsyk E. M.  Smetonaitės prašymo nepatenkino, nes  Trakų apskrityje ypač trūko mokytojų. Tačiau ministerija atsižvelgė į jos pagrįstą nusiskundimą. Po poros savaičių instruktorių A. Paltanavičių nuo 1922 m. lapkričio 15 d. nukėlė į Vilkijos vidurinę mokyklą mokytoju, o šios apskrities pradedamųjų mokyklų instruktoriaus pareigas laikinai eiti pavedė prityrusiam Kaišiadorių  mokytojui Jonui Jurkūnui.
Kai buvo įveikti pirmųjų mėnesių darbo trukdžiai, Elena Smetonaitė visą dėmesį sutelkė mokyklai, mokiniams ir mokytojams. Vėl sugrįžo  jos gera nuotaika, darbingumas. Apie tuos pirmuosius mokytojavimo  Žiežmariuose metus vėliau Elena Marija rašė prisiminimuose: „Klasėje su savo mokiniais jaučiausi laiminga, matydama  vaikučių pažangą. Su visais mokyklos vaikais  išeidavau pasivaikščioti, pažaisdavome gamtoje, pasijuokdavome ir jaučiausi, kad vaikučiai myli mane ir vis labiau prisiriša prie manęs, kaip ir aš prie jų“.
Nuo 1923 m. rugsėjo 1 d. iki 1927-ųjų rudens Elena dirbo Jonavos pradžios mokyklos mokytoja. Jai prašant nuo 1927 m. rugsėjo1 d. paskirta Kauno miesto pradžios mokyklos Nr. 47 vedėja. 1929 m. birželio 29 d. Elena Marija Smetonaitė ištekėjo už majoro Stasio  Raštikio (būsimo generolo, Lietuvos kariuomenės vado). Jiedu buvo lai-mingi, susilaukė trijų dukrelių: Laimos, Meilutės Marijos ir Aldonos. Laiminga Elena Marija augino vaikus, dalyvavo prezidentienės Sofijos Smetonienės organizuojamoje labdaringoje ir birutiečių švietėjiškoje veikloje.
Tačiau jų, kaip ir tūkstančių šviesiausių Lietuvos žmonių, likimus sugriovė sovietų okupacija. Generolas S. Raštikis pasitraukė į užsienį. Elena Marija Smetonaitė-Raštikienė 1941 m. buvo areštuota enkavedistų ir verčiama išduoti savo vyrą. Jai atsisakius paklusti – įkalinta. Jų dukreles, Elenos tėvus, jos brolius Adomą ir Antaną, generolo brolį, prezidento Antano Smetonos seserį mokytoją Juliją Smetonaitę ir kitus artimuosius ištrėmė, nukankino. Jauniausia vienerių metukų Raštikių dukrelė Aldutė, Motiejus Smetona ir jo sūnus dailininkas  Adomas Sibire mirė.
Pusę amžiaus Elena ir Stasys Raštikiai, negailestingo likimo nublokšti toli nuo tėvynės, išgyveno nenusakomą tėvų širdies skausmą, žinodami, kad Sibire kankinasi jų likusios gyvos dukrelės Laimutė ir Meilutė. Okupantai, siekdami įvilioti generolą S. Raštikį į spąstus, po karo parvežė iš Sibiro jų likusias gyvas dvi dukras su močiute Barbora Smetoniene, nufotografavo, nusiuntė į Vokietiją jų nuotraukas, kviesdami generolą su žmona sugrįžti į Lietuvą. Žadėjo jam, Elenai, dukroms ir uošvei gerą gyvenimą. Generolas nepasidavė enkavedistų vilionėms. Todėl uošvę vėl ištrėmė į Sibirą, o dukreles geri žmonės paslėpė nuo okupantų. Jos augo, mokėsi ir gyveno Lietuvoje svetimomis pavardėmis. Elena savo dukras Laimą ir Meilutę Mariją pamatė jau būdama Amerikoje sunkios ligos prikaustyta prie lovos paskutinėmis savo gyvenimo dienomis. Generolas Stasys Raštikis (1896–1985) taip ilgai lauktos susitikimo su dukromis akimirkos neišvydo.
 * * *
Žiaurius likimo smūgius patyrė Elena Marija Smetonaitė-Raštikienė (1903–1990), jaunystėje Žiežmarių pradžios mokykloje pradėjusi savo pedagoginį darbą, dovanojo žinias ir meilę vaikams.  Paliko ženklų pėdsaką Kaišiadorių krašto švietimo istorijoje. Likimas taip lėmė, kad Lietuvos kariuomenės savanoris jaunas karininkas Stasys Raštikis tame pačiame krašte: Žiežmarių, Žaslių, Kietaviškių, Vievio apylinkėse 1919 metais kovėsi su mūsų jaunos valstybės priešais.
Šiemet, liepos 14 dieną, sukanka 110 metų, kai gimė taurios sielos, kukli, dvasinga mokytoja Elena Marija Smetonaitė–Raštikienė. Jos biografijoje, lyg gyvenimo veidrodyje, atsispindi lietuvės moters iškilus, kupinas vaikystės nepriteklių ir jaunystės džiaugsmo, sklidinas nenusakomo motinos tragiško skausmo paveikslas.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 4659

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 liepos 20, Šeštadienis )