Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 08, sekmadienis
Žmogus, kuriantis šventę garsais ir spalvomis Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2013 birželio 07, penktadienis

Juozas Krinickas dažnas įvairių švenčių dalyvis (Nuotr. iš asmeninio albumo)
Rašyti apie Juozą Stasį Krinicką reikia ne rašalu ir ne kuo kitu, o taip, kaip jis gyvena – širdimi, meile prisotinta. Jeigu taip negali – tai  ir nepradėk. Ilgokai mane slėgė  atsakomybė: kaip rašyti apie žmogų, galintį kalbėti eilėmis, surandantį tiek gerų žodžių apie kitus, kad, atrodo, jų jau niekam kitam gali nebelikti. Kaip pristatyti žmogų, skraidinantį savo artimųjų ir draugų sielas muzikos garsuose?  Juk toks nuostabus tas kūrybinis skrydis! Iš kasdienybės į puošnų, skambantį, švytintį, kūrybos pasaulį.

 Juozas – žmogus, kuriantis mums šventę: garsais, spalvomis, žodžiais. Visa tai – kūnas ir dvasia, nuolatinis muzikos skambėjimas, kaleidoskopiški spalvų ir žodžių miražai mumyse, šalia mūsų.
 – Ką aš čia tau pasakosiu apie save,– sako Juozas, paprašytas papasakoti  apie  kūrybą, muziką. – Tu mane ir taip kaip nuluptą pažįsti. Parašyk, ką žinai ir bus gerai.
 – Na, nesuvalgiau  aš su tavimi, Juozai, pūdo druskos. Ir negaliu pasakyti, kad pažįstu tave kaip nuluptą. Tačiau ką aš žinau, žino daugelis.  
Tie, kas klausosi tavo muzikos, tavo dainų, žavisi  tavo eilėmis ir tapyba. Žinau, kad šlovė apie tave, kaip apie labai kuklų, tolerantišką, visada ramų ir visiems besistengiantį padėti žmogų, toli už mūsų rajono ribų sklinda. Esi apdovanotas įvairiomis premijomis, kurias aukšti Kultūros ministerijos ir Savivaldybės darbuotojai tau per koncertus įteikia. Seimo nariai ne kartą gėles į sceną nešė... Visa tai didelio darbinio nuoseklumo rezultatas. Tu, Juozai, ari kultūros dirvonus, tavo  šaknys  valstietiškos. Kokius padargus turi, su tokiais ir dirbi, tol kol žemė nebus paruošta, susmulkinta, išravėta, patręšta kūrybiniu prakaitu. Darbai  nesibaigia – iki pjūties toli, kasdien  sėja ir begalinis kūrybinio lauko kultivavimas. Joks žemdirbys tiek kartų savo dirvos nearia, nes tavo vidinis kritikas vis reikalauja: „Štai čia dar reikia pataisyti“. Kūryba – begalinis džiaugsmas, laimė ir kančia.
 – Pradėkime, – sakau – nuo biografijos, – nes tavo koncertų aprašymų spaudoje ir taip nemaža buvo.
 – Gimiau Varėnos rajone, Merkinėje, Dainavos krašte –  lietuvis, dzūkas, – pasakoja  J. Krinickas. – Pradėjau groti dar neidamas į pradinę mokyklą, nuo ketverių metų. Savo muzikinio instrumento neturėjau. Niekas ir nupirkti negalėjo. Tėvas labai anksti numirė, man tik ketveri metai buvo. Buvo begalinis noras išmokti groti. Ganiau kaimynams karves, o jie man leisdavo pagroti armonika. Niekas manęs nemokė, pats prasilaužiau, ir jau eidamas į pirmą klasę, grojau kaimo vakaruškose.
 Senais laikais mano senelis buvo Gardino miesto kapelmeisteris, tėvas – kaimo muzikantas. Prisimenu, mama vesdavosi mane į bažnyčią. Sunku buvo išsėdėti, kaip man tada atrodė, begalines mišias. Mama paduodavo rankinę ir aš grodavau ją mankydamas pirštais. Improvizuodavau, ir jau kitokios mišios mano galvoje skambėjo... Muzika visada skambėjo ir  tebeskamba mano galvoje... Pirmos vaikiškos mano meistravonės, buvo muzikos instrumentų gamyba. Darydavau su broliu gitaras. Ištempdavome ant lentos gumeles, kurias ištraukdavome net ir iš apatinių drabužių.  Daug laimės buvo, kai mums atidavė senos armonikos korpusą be dumplių. Dumples nutarėme pasigaminti iš ruberoido, kurį nuplėšėme nuo tvarto. Nekas mums išėjo, bet kaip tyčia vakarop smarkiai nulijo ir šienas sušlapo tvarte. Abu su broliu gavome velnių.
 Prisimeni, pokario laikais, jeigu vyras su dviračiu, tai jau pagarbos vertas bernas, arba krūtas, kaip dabar sako. Na, o jeigu... motociklas, tai jau visiems akys ant kaktos!.. Dar pradinėje mokykloje pradėjau vakaruškose groti. Mano vyresnysis brolis ir akordeoną iš Kazachstano plėšinių atsivežė. Būdavo, atvažiuoja bernai, pasisodina mane, varliūkštį, ant motociklo ir burzgiame per kaimą, keldami dulkes ir pavydą. Gerai, kad jie nematydavo, kaip aš naktį  arba paryčiais, vilkdamas savo instrumentą, grįždavau. Nuvežt tai mane nuveždavo, bet parvežt jiems neišeidavo: merginas reikėjo vežioti, į namus palydėti. Einu kokius keturis kilometrus per mišką ir pagroju, ir paverkiu, ir pasižadu: daugiau tai niekad... bet kur tau! Kitą savaitgalį aš vėl ant motociklo. Negaliu tokio malonumo atsisakyti, nors tu ką!
 Baigęs  pradinę, aš jau buvau vestuvių  muzikantas. Namo po dvi tris dienas negrįždavau. Galėjau taip ir šunkeliais išeiti, prasigerti. Dievas saugojo, neprikibo prie manęs ta nacionalinė ir profesinė liga. Mamai padėdavau, nes pinigų jau uždirbdavau. Mano darbo stažas nuo vienuolikos metų. Individuali veikla, kaip dabar sakoma...
 Nuolat grodavau ir gegužinėse. Rašytojo V. Krėvės kaime –  Subartonyse –  subūrėme tokią, pusiau vaikišką kapelą, kai kuriuos vaikinus apmokiau groti, mūsų kaimas pasidarė  jaunimo traukos centru.
 Buvau gabus ir literatūrai, ir dailei. Įsivaizdavau esąs dailininkas. Ši meno rūšis man labai patiko. Baigęs mokyklą, stojau į dailės institutą. Egzaminus išlaikiau, buvau priimtas kandidatu. Galiu pasakyti, kad norinčių ten studijuoti buvo dvidešimt penki žmonės į vieną vietą. Stojo ir svarbių personų vaikai.
 Tais laikais kandidatus imdavo į kariuomenę, ir aš išvažiavau  į  Karaliaučių, dabartinį Kaliningradą. Tarnavau raketiniuose daliniuose, teko ir nuodingo kuro užuostyti ir prakaito Kazachstano barchanuose per apmokymus nemažai išlieti. Menas ir armijoje man padėjo. Grojau, kai kiti žygiavo po aikštę, net virtuvėje, bulves skutančius draugus linksminau, grodamas gitara. Visus savo talentus panaudojau. Piešiau draugų mylimųjų portretus, redagavau ir rašydavau laiškus ir, žinoma, grodavau, grodavau...
 * * *
 Kiekvienas savaip žengia per gyvenimą. Retai pasitaiko, kad žmogus savo gyvenimo kelią nueitų tiesiai. Netgi kai gerai žinai savo gyvenimo tikslą, dažnai likimas į aklavietes užveda, arba ten kur ir eiti neplanavai. Planus gal aukštesnės jėgos pakoreguoja. Vis tiek tas, kuris žino, kur jam reikia eiti per gyvenimą – ten ir nueina. Svarbu savęs, savo svajonių ir savo tikslų neišduoti.
 – Baigęs tarnybą, pravėriau tuometinės valstybinės konservatorijos duris, – prisimena S. Krinickas. – Įstojau, baigiau, įgijau choro dirigento – muzikos mokytojo specialybę. Dirbau muzikos mokytoju internatinėje mokykloje. Nežinau, koks buvau pedagogas, bet su mokiniais draugavau. Nemokėjau vaidinti griežto mokytojo, bet net labiausiai išdykę manęs klausė. Mokytojo algos neužteko, kai buvo galima prisidurti, taip ir dariau grodamas vestuvėse. Taip ir atgastroliavau į  Žiežmarius. Prisimenu, grojau labai rimto pareigūno, kurį tada visas  rajonas pažinojo, Žiežmarių  įgaliotinio Suslavičiaus vestuvėse. Ten ir susipažinau su medelyno direktoriumi Broniumi Kaspučiu.  Jis ir  pakvietė dirbti. Gavau butą, darbą. Atrodo, nieko netrūko, galėjau dirbti su kolektyvais, koncertuoti, kurti...
 * * *
 Visi gerai prisimename tuos nepaprastus laikus: į Lietuvą netikėtai atėjo laisvė ir nepriklausomybė. Didelis buvo tautinis pakilimas. Kol vieni vaikščiojo apsvaigę nuo patriotinių jausmų, kiti žiūrėjo, kaip čia ką geriau nugriebti. Taip ir neteko Žiežmariai nuostabios kultūros salės, kurią daugelis ir dabar prisimena su nostalgija. Ko jau ko, o tokių objektų nevertėjo privatizuoti, net nupirkti iš naujųjų savininkų už juokingą kainą tuometinė savivaldybė neįstengė. Vėliau į dabartinės salės remontą buvo sukišti tokie pinigai, kad kyla klausimai, ar adekvačiai kai kurie veikėjai mąstė.
 Kai suiro ūkis, pasibaigė ir kultūrinė veikla. Jau ne apie žvaigždes, o apie pragyvenimą reikėjo galvoti. Tačiau, ko gero iš principo Juozas nematė kitokių pragyvenimo šaltinių, kaip tik iš meno. Išsiėmė individualios veiklos patentą ir ėmė tapyti paveikslus, kuriuos parduodavo Kauno tautodailininkų parduotuvėje. Dvejus metus visai neblogai vertėsi iš grynojo meno. Gaila, naujo gyvenimo vėjai papūtė ir Kaune, parduotuvės pastatas buvo privatizuotas ir vėl viskas pasikeitė. Teko ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio.
 –Įsidarbinau sargu šiltnamyje. Darbas kaip darbas,  tik labai nuobodu naktimis. Nusinešdavau akordeoną į darbą ir naktimis kurdavau dainas, grodavau, – pasakoja J. Krinickas. – Vieną kartą atlekia uždusęs mano viršininkas: „Juozai, koks čia balius?” Aš  jam  ramiai atsakiau: „O koks sargas tau geresnis, grojantis ar miegantis?” „Žinoma, grojantis”, –  tas atsakė jau su šypsena.
 Daugiau kaip metus taip dirbau. Neliko saviveiklininkų  Žiežmariuose, o kažkada jų buvo arti trijų šimtų.
 Su Vaclovu Petkumi sumąstėme, kad reikia Žiežmariuose atkurti kapelą. Grojome ir repetavome iš pradžių dviese, Vaclovo virtuvėje. Vėliau Svajūnas Maciulevičius prisidėjo ir daugiau mūsiškių, su kuriais anksčiau dirbome. Susibūrė 5 žmonių kapela, jau ir koncertuoti išvykdavome.
 Buvo tada tokia nuomonė, kad Žiežmariams nereikia kultūros įstaigos, užtenka ir mokyklos. Juozas su savo kapela ir kiti Žiežmarių saviveiklininkai ilgą laiką repetavo mokykloje. Duoda mokytojas jiems raktus nuo savo klasės ir dirbo žmonės, ir skambėjo koncertai mokyklos salėje.
 Visokių viršininkų teko matyti. Ne su vienu labai gerai sutardavome. Buvo vienas, kuris manė, jog į mano pareigas įeina ir veršelius po stadioną ganyti, ar atsilupusias lentas prikalinėti. Daug gero galiu apie Stanislovą  Vaitkevičių pasakyti. Tai jo pastangomis, kai jis buvo Žiežmarių seniūnas, mes ir dabartinę salę išsikovojome. Atsimenu, kartu matavome, kiekvieną dabartinio pastato metrą tyrinėjome. Juk pastatas –  architektūrinis paminklas, jį remontuojant negalima savivaliauti. Vėliau Stasys Vaitkevičius užsakė projektą. Daug kas mums tada  padėjo. Visi nesutarimai ir nemalonumai pasibaigė, kai mane į tuometinį  laisvalaikio organizavimo centrą pasikvietė dirbti Birutė Kubickienė. Vėliau, kai baigė rekonstruoti dabartinį Žiežmarių kultūros centrą, persikėlėme dirbti į dabartines patalpas. Esu labai patenkintas, labai geras mūsų kolektyvas. Mes – kaip viena šeima ir visai nesvarbu, kas kokias pareigas užima, visi gerbiami ir mylimi, visi vienas kitam padedame. Pasisekė mums, geras vadovas ir geras žmogus mūsų direktorė Irena Skurvydienė.
 * * *
 Taip pat ramiai Juozas ir apie kitų kūrybą kalba. Ne paslaptis, tarp kuriančiųjų  visko būna. Kiek prisimenu, jis visada sugeba nuoširdžiai žavėtis kitais.  Aš  tiesiog stebiuosi, kokių  nuostabių  žodžių jis randa pagirti, padrąsinti žmogų, ypač tą, kuriam to labiausiai reikia, kuriam taip trūksta pripažinimo.
  Nesenai teko dalyvauti dviejų kolektyvų koncerte. Į Žiežmarius atvyko Juozo draugas, Kėdainių kultūros centro kapelos „Vilainiai“ vadovas,  Antanas Mikalauskas. Šis žmogus, kaip ir Juozas, yra  žinomas dainų autorius. Reikėjo tik stebėtis, kokią didelę šio koncerto dalį užėmė minėto autoriaus kūryba. Vos ne pusė Žiežmarių kultūros centro kolektyvų atliekamų kūrinių buvo Antano Mikalausko.
 Juozas prisipažino, jog yra labai jautrus.
 – Žmonės, su kuriais dirbu, man visi yra geri, – sako jis. – Mažai esu sutikęs blogų žmonių. Pasitaiko ir nesutarimų. Su kai kuriais reikia repetuoti atskirai. Ypač nuoširdus yra „ Šarmos“ kolektyvas. Jokių problemų, tik malonios staigmenos. Didelis malonumas dirbti su Žiežmarių gimnazijos mokytojų kolektyvu. Prisimenu, prieš septynerius metus mus ištikusią krizę. Vieną po kito praradinėjome mūsų pagrindinius artistus. Stipriai sukrėtė Jono Miliausko mirtis. Visas rajonas pažinojo šį žmogų kaip dainininką, muzikantą, dramos, komedijos artistą.  Sunkios netektys, artimųjų žmonių mirtys, ligos, netgi gimdymas, laikinai išvesdavo iš rikiuotės mūsų atlikėjus. Pasitaikydavo, jog aš, ateidamas į darbą, kartais nerasdavau su kuo dirbti. Esu labai jautrus – man jau atrodė, kad vyksta kažkas nepataisoma, kad prarandu gyvenimo pagrindus. Net tada, kai vienas koncertavau šiltnamyje, nejaučiau tokio bejėgiškumo. Ačiū, Dievui, po truputį nusigiedrino padangė. Padėjo gerbiamas Žiežmarių klebonas sugrąžinti žmones į repeticijas. Jis pasakė, kad repeticijos ir koncertai turi būti prilyginami darbui.
 Kokie žmonės į mūsų kultūros namus užsuka, pareiškia norą dalyvauti saviveikloje, su tokiais ir dirbame. Mūsų kolektyve ir operos solistas Romualdas Vešiota dainavo, ir daugiau talentingų žmonių. Didelė laimė matyti, kaip atsiskleidžia žmogaus kūrybiniai sugebėjimai, stiprėja viso kolektyvo balsas, atsiranda dainos darna...
 Juozą visi pažįsta ne tik kaip puikų kelių kolektyvų vadovą. Beveik visas jo vadovaujamų kolektyvų repertuaras, susideda iš autorinių dainų. Jis yra išleidęs tris savo dainų rinkinius ir dar daug jų laukia kelialapio į gyvenimą. Laukimas tas gana  aktyvus, nes jos nuolat skamba koncertuose ir žmonių pasilinksminimo vietose. Gera pagal jo autorinę muziką, sukurtą liaudiškų intonacijų pagrindu,  šokti ir dainuoti. Manau, ne vienas mūsų rajono gyventojas tai patyrė.
 – Esu laimingas žmogus. Kurti galiu  bet kur ir bet kuriuo paros metu, – prisipažįsta  Juozas. – Tiesa, kuriant muziką man reikalingas akordeonas, bet ir jis visada po ranka. Kaip minėjau, mano galvoje visada skamba muzika ir net nežinau, kokia melodija kitą akimirką suskambės. Mėgstu tapyti ir kuriu eiles. Jų dažniausiai prireikia mano dainų tekstams. Esu kelių mūzų apsėstas ir globojamas. Tai praturtina mano pasaulio suvokimą, papuošia mano Lietuvą ir  mane supančius žmones. Matau savo kraštą skambantį, spalvotą, protingai žengiantį į ateitį. To ir visiems linkiu!

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6126

Komentarai (1)
2013-06-14 09:31
Gera nuotrauka
Ričardas II
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 liepos 03, trečiadienis )