|
|
| |
2024 balandžio 24, trečiadienis |
|
Kai šmėsteli veidrody vėtrungė į tave atsisukusi... |
|
|
Jonas LAURINAVIČIUS
|
|
2013 birželio 06, ketvirtadienis |
Salve, Ernesto!o deserto asconde - se em cada lampadala o pequeno principe com lingua afiadagolpeou a beleza... (Ir taip toliau).Kokia čia kalba? Kad ne knygos „Poezijos signalai“ paantraštė, tai vargu ar atspėčiau, kad portugalų kalba.Yra ir vertimai į lietuvių kalbą:kiekvienoje lemputėje slepiasi dykumakurioje mažasis princas aštriu liežuviunudūrė grožį... (Ir taip toliau).Bet ar tai tikslus vertimas? Kai portugalų kalbos nemoki, tai vienodai rodo. Net nesusimąstai apie tai. Nėra reikalo...Tačiau kam aš cituoju tas portugališkas eilutes ir jų vertimą į lietuvių kalbą? Ogi todėl, kad lietuviškų eilučių autorius - mūsų kraštietis Ernestas Noreika. O vertimas į portugalų kalbą, kuri, kaip sakiau, man vienodai rodo - Dianos Jablonskajos ir Nuno Guimaraes.Tikslus ar netikslus tas Ernesto poezijos vertimas, ne tiek turbūt ir jam rūpi - bene svarbiausia, kad tai, tikriausiai, pirmosios jo kūrybos eilutės, išverstos į užsienio kalbą. Tai jo kūrybinės biografijos svarbus faktas, tikintis, kad tai buvo tik pradžia jo kūrybos vertimų į kitas kalbas.Tačiau tai dar ne viskas. Savaitraštis „Šiaurės Atėnai“ (2013- 02-08) išspausdino E. Noreikos straipsnį „Baudelaire, aš, užaugęs Gedos vazone". Tai atsiliepimas apie 2005 m. Sigito Gedos iš prancūzų kalbos išverstą Šarlio Bodlerio poezijos knygą „Piktybės gėlės".Ernesto pasamprotavimai paprastučiai, bet įdomūs, įsimenantys. Kiek amžių rūkuose išnyksta, primiršta kūrėjų, jų kūrinių! Bet kai kas išlieka - net nuo Antikos laikų. Mes juos skaitome, domimės, bet ar tai didžiausi tų laikų kūrėjai? Ar tai geriausi, meniškiausi jų kūriniai? Gal jie geri tik tuo, kad išliko, o kiti ne. „Įdomu, kaip tie kūriniai gyventų savarankišką gyvenimą šiais laikais, jei imtume ir atmestume pasaulinio garso vardus ir pavardes. Paliktume apnuogintą kūrinį, nuplėštume visas etiketes".Noreika pastebi, kad S. Geda ėmėsi versti Bodlerą gerai nemokėdamas prancūzų kalbos, po ranka turėdamas kitų parengtą pažodinį vertimą. O jei dar prisiminsime, kad Bodleras rašė klasikine eilėdara, kuri itin apsunkina vertimą. Tai, pačiam nemokant kalbos, iš kurios verti, kiek gali perkelti originalo jausmą, mintį, skambesį? Tai tinka ir Ernesto eilėraščio eilutėms, išverstoms į portugalų kalbą. Bet turbūt tenka sutikti su E. Noreika, kuris savo rašinyje tvirtina: „Jis (Bodleras) yra vertas būti perskaitytas, kad bent šiek tiek būtų prisiliesta prie šio prancūzų poeto", nesvarstant, kiek toje poezijoje yra Bodlero, kiek S. Gedos.Pastangos, noras, azartas...E. Noreika daug rašo. www.bernardinai.lt, įvairiuose spaudos leidiniuose paskelbta jo publicistinių, filosofinių rašinių. Net jei nežinotum autoriaus amžiaus, turbūt kiekvienas skaitytojas pasakytų, kad taip gali samprotauti tik jaunas žmogus. Ekspresyvu, dinamiška, azartiška, impulsyvu... Bandymas vaizduoti, kad užgriebi giliau, plačiau, naujaip... Štai pora ištraukėlių iš Ernesto rašinio „Eglutė skarota, eglutė žalia":„Šventės. Tai tarsi grakšti žodžio balerina besisukanti aplinkui. Kuo daugiau balerinų, tuo daugiau esi vienišas. Galima pamanyti, kad klaidžiojantis žodis šventė užaugina nuosavą dykumą, kurioje akimirka prilygsta kelioms dešimtims metų, o kelios dešimtys metų transformuojasi į keletą singuliarumo taškų".Gražu ar ne? Aišku ar ne?Jei kartais ne visai, tai dar trumpą pastraipėlę:„Keista, jog laikas yra bandomas įspausti į sekundes, minutes, valandas. Imame laiko sąvoką suprasti kaip žodį, į kurį jis yra įtalpinamas. Tačiau laikas visada buvo ir bus tik sau. Niekas nepasikeistų, jei minutė būtų valanda, o valanda būtų sekundė. Vis tiek saulė tekėtų tada, kada ji teka. Mėnulis taip pat ne išimtis."Gal čia kokia filosofija? Bet Einšteinui turbūt kojos dar nepakišo kalbant apie laiko sąvoką ir t.t. Be abejo, tokiame amžiuje, kai visas gyvenimas prieš akis, dar ne laikas skaitytojui laukti iš autoriaus kažkokios mąstymo, vertinimų sistemos. Tai tik priešokio, užplūdusių minčių greitas ar ne labai greitas išsakymas. Jei kada bus Ernesto rimtų filosofinių pamąstymų knygų, tai jo kūrybos tyrinėtojams bus tikrai įdomu skaityti dabartines jo mintis, ieškoti jose pradmenų, ištakų... O šiandien užtenka tik perskaityti ir nesistebėti, jei retai kur užkimbi arba iš viso neužkimbi...Viskam savas laikas. Dabar svarbu pastangos, noras, azartas... O bus - kaip bus...Ar gilus „Povų ežeras"?„Naujoji Romuva“ išleido pirmąją E. Noreikos poezijos knygą „Povų ežeras“ (o gal „povų ežeras", nes viršelyje p mažoji?).Jau kelerius metus jo pavardė šmėkščioja spaudoje, rodos, debiutas buvo Kaišiadorių rajono moksleivių kūrybos almanache „Mes - iš Kaišiadorių krašto“ (2007), kai Ernestas dar mokėsi Rumšiškių Antano Baranausko vidurinėje mokykloje. O „Literatūra ir menas“ dar 2011 m. spalio 14 d. numeryje rašė (iš poetinio Druskininkų rudens): „Ernesto Noreikos skaitytas ciklas „Priepuoliai“ - tarsi gūsis siurrealizmo. Klausytis įdomu. Kutena vaizduotę tiek „žvynais apaugę tapetai", tiek „plunksnų lieptas ant sudegusios upės". Tačiau tarp penkių eilėraščių („Piemuo", „Kambarys", „Tu", „Indėnas su mėnulio ragais", „Žvynai") norėtųsi stipresnės jungties už vieną vienintelę priepuolių, bepročių kliedesių temą". Gal kokio nors motyvo pasikartojančio, kuris leistų susieti piemenį, kaip subjektą, su vieta - kambariu ir tuo „tu", į kurį kreipiamasi. Tuomet jau galima būtų sakyti, kad tai ciklas. Dabar to neišgirdau. Tačiau klausa kartais sunku pasitikėti“ (N. Mikalauskienė). O štai savaitraštis „Nemunas", pasirodžius E. Noreikos „Povų ežerui", taip rašė:„E. Noreika - produktyvus ir matomas autorius, todėl visai nekeista lentynose išvysti ilgo kūrybinio proceso rezultatą - debiutinį „Povų ežerą". Į jį įbrendi paskui poetą kartodamas „nebežinau, kur sapnas, kur tikrovė". Eilėraščiai - lyg intensyvi vidinė patirtis, kuri veriasi niekur nesitraukiant iš patalo, perauga į sapną (kartais ir sapną sapne), vedantį į sumišusią antrinę tikrovę. Kūnui E. Noreika reikšmės daug neteikia (...), išorinį pasaulį palieka būti vien apdulkėjusiu liūdesio atspindžiu...“ Per daug nesirinkdamas iš „Povų ežero“ nurašau vieną E. Noreikos eilėraštį - „metasapnas":tu sumerki akis kaip drugelis sulytus sparnus,tavo venų dangoraižiuos skraido numirę paukšteliai,plyšta rankos, krūtinės duobėj kyla vėjas smarkus,kažkas bando iš kraujo sukalti tau tuščią namelį,o jame tiktai vėjas sau verda šaukštely aguonas,apsilanko dar gulbės bintuotais sparnais, jos po karo,lesa gilzes ir duoną, siūlelis sapnų baisiai plonas,tarsi vaiko dantuką pakoręs duris atidaro,o už jų tam namely mėnulis prisėdęs prie stalo,kaip paveiksle tarkuoja sau ranką ir byra alyvos, ten veidrodį aklas sudrėkusia plunksna nuvalo,nors nemato savęs, bet dar žino - kol sapnas - tol gyvas, kyla gulbės, nusimeta bintą, jame tik aguonos,jį nusineša vėjas ryte įsikandęs į burną,pabundi ir sulūžta šio sapno vaizdai nemalonūs,bet mąstyti, kad tai vien tik sapnas turbūt būtų durna.Į laisvą poezijos laukąSapnai, veidrodžiai, mirtis - labai dažni žodžiai E. Noreikos knygoje. Gal kai ką dar sudomins ar pašiurpins eilėraščių pavadinimai: išprotėjimai, jutimai, košmaras, traukuliai... Žinoma, svarbiausia ne apie ką jaunasis draugas kalba, o kaip. Tada reikia ilgėliau paskaitinėti...Šiaip ar taip E. Noreika tapo Z. Gėlės-Gaidamavičiaus poezijos laureatu: jo debiutas pripažintas geriausiu 2012-aisiais - geresnių nebuvo...Jaunųjų kūrėjų knygomis domėtis verta. Per kelerius metus vienas po kito išėjo Lietuvos poezijos vėliavnešiai - Just. Marcinkevičius, S. Geda, M. Martinaitis, J. Strielkūnas... Kas atsistos mūsų kūrėjų priekyje, viršūnėje? Kol kas ji, atrodo, beveik tuščia... Dykynė.Bet ir poezijos laukas ilgai tuščias nebūna. Visa gvardija jaunųjų, išaugusių jau nepriklausomoje Lietuvoje, bando užimti tą nišą. Tarp pretendentų, be abejo, yra ir Ernestas Noreika. Kaip bus iš tikrųjų, kai skaitysime galbūt ne tik apie metasapnus, „lošimus su mirusiais", bet ir apie jutimus, nusileidus ant žemės, - matysime ateityje. M. Martinaitis į savo kūrybos rinktinę, atrodo, neįdėjo nė vieno eilėraščio iš pirmosios ir antrosios eilėraščių knygų. Laikė nevertais, dar nebūdingais savo kūrybai.* * * E. Noreika gimęs 1989 m. liepos 2 d. 2008 m. baigė Rumšiškių Antano Baranausko vidurinę mokyklą, po to Lietuvos edukologijos universitetą (lietuvių kalbos ir literatūros specialybę).
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 birželio 15, Šeštadienis )
|
|
|
|
|
