Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 balandžio 18, ketvirtadienis
Ji rašė greitai ir įdomiai. Pasakojimas apie mūsų kraštietę, žurnalistę Aldoną Svirbutavičiūtę Spausdinti
Julius NORKEVIČIUS   
2013 gegužės 13, pirmadienis

Aldona Svirbutavičiūtė
 -Tai atsisveikinome su mūsų  Aldona. Girdėjai?! – netvirtu, kupinu liūdesio balsu, teiravosi vos ne kaimynystėje gyvenantis fotožurnalistas Ramūnas, su kuriuo kartu teko dirbti „Tiesoje”, „Dienoje”. Kaip ir su netikėtai Anapilin iškeliavusia Aldona Svirbutavičiūte – Nekrošiene, kurios visi kolegos kitaip ir nevadino, kaip mūsų Aldona.
 * * *
 – Girdėjau... Labai gaila. Lyg ir nežinojau, kad ją ypatingai būtų kamavusios ligos.
 – Trombas... –  besitvenkiančios ašaros neleidžia Ramūnui ką nors daugiau aiškinti. – Geras žmogus buvo. Labai...
 Šiais paprastais, kasdieniais žodžiais viskas pasakyta.
Kai pirmą kartą pravėriau „Tiesos” redakcijos duris,  Aldona Svirbutavičiūtė jau ne vienerius metus plušėjo. Atėjo čia jau sukaupusi nemažą žurnalistinio darbo patirtį rajono, respublikinėje spaudoje. Jai patikėtas atsakingas baras – rašyti apie Seimo, Vyriausybės šiokiadienius. Todėl dienomis redakcijoje ji beveik nesirodydavo. Iš posėdžių įvairiausių grįždavo baigiantis darbo dienai, o neretai ir vėliau, kai visi jos kolegos skubėdavo į namus.
Tai didelė, maloni šventė tapdavo dienomis pasišnekėjimas su  Aldona. Ji buvo įdomi, nuoširdi pašnekovė. Temų pokalbiui niekada netekdavo ieškoti. Tie reti pasišnekėjimai visada palikdavo gražius prisiminimus.
Daugiau su ja bendraudavo budintieji redaktoriai, patys artimiausi draugai, bičiuliai.
Kartą, kai man buvo patikėti „Tiesos” – „Dienos” eilinio numerio išleidimo rūpesčiai, pravėriau Aldonos kabineto duris, norėdamas pasiteirauti, kaip jai sekasi rašyti apžvalgą apie Seimo darbo dieną, paprašyti, kad ji kuo greičiau atsirastų sekretoriate ant stalo. Ir gerokai nustebau. Nepasakysiu, kad ant jos darbo stalo buvo ideali tvarka. Bet darbinga! Beveik visą stalą dengė iš Seimo parsinešti dokumentai, kiti jai svarbūs popieriai. Ir jos užrašai su daugybe šauktukų, klaustukų, pabraukimais, vienu ir keliais brūkšniais. Tarp jų išdidžiai žvalgėsi vyno butelis, taurė.
 – Gal paskanausi? – nesulaukusi atsakymo, prasitarė: – Po įtemptos dienos man taurė vyno padeda susikaupti ir mintys lengviau rutuliuojasi. Rašinį greit užbaigsiu ir jį gausi laiku. Dėl manęs nebijok: budinčiosios brigados neišmušiu iš darbo ritmo ir būsimo laikraščio numerį spaustuvei perduosi laiku, pagal grafiką.
Kaip sakė, taip ir įvyko: Svirbutavičiūtės apžvalga laiku gulė į rengiamo laikraščio puslapį. Jei atmintis neapgauna, kai aš budėdavau, Aldonos rašiniai į numerį nebuvo kliūtis, kad laikraštis būtų spausdinamas tiksliai pagal spaustuvės padiktuotą grafiką.
Aldona Svirbutavičiūtė rašė greitai ir įdomiai. Iš pirmo žvilgsnio kai kam atrodančias sausas informacines apžvalgas iš Seimo, Vyriausybės posėdžių buvo įdomu skaityti. Be būtinų faktų jos ataskaitas pagyvindavo gilios autorės įžvalgos, neretai ir kritinės. 
Apskritai, Aldona buvo talentinga, principinga analitikė. Todėl be  kasdienių informacinių rašinių, ji dažnai per savaitę ar ilgesnį laiką sukauptus faktus, įspūdžius, besėdint Seime, Vyriausybės posėdžiuose, apsibendrindavo didesnės apimties analitiniais rašiniais, apžvalgomis.
Buvusi kolegė labai mėgo ir pokalbio žanrą. Ji noriai, didžiai prasmingai, kartais sakyčiau, net suktokais klausimais, kalbindavo, net priversdavo atsiverti politikus, valdžios vyrus, mokslininkus, rašytojus. Tokie Aldonos rašiniai, kaip tvirtino redakcijos paštas, buvo mėgsta, laukiami laikraščio skaitytojų.  Turiniu, forma nepamirštamos ir apybraižos, pasakojimai apie įdomius žmones, nors jiems rašyti autorė mažokai turėdavo laiko, bet labai praturtindavo leidinį, kuriame ji darbavosi.
Artėjant „Dienos” bankrotui,  Aldona Svirbutavičiūtė Spaudos rūmuose pakilo keliais aukštais aukštyn: įsidarbino „Lietuvos žiniose”. Mudviejų keliai išsiskyrė. Tačiau likau ištikimas jos rašinių skaitytojas. Tik perėjus į „Ūkininko patarėją” gerokai sumažėjo galimybės sekti jos kūrybą. Bet, nuėjęs į biblioteką, stengdavaus paskaityti,  ką ji parašė.
Apsidžiaugiau sužinojęs, kad Aldonos Svirbutavičiūtės publicistikos rinkinys „Korupcijos gniaužtuose. Neišgalvotas skriaudų metraštis” įvertintas Vinco Kudirkos premija. Pelnytai jai skirtas ir „Agromedijos 2012” konkurso laureatės vardas. Ir gaila, kad autorė labai trumpai jais begalėjo pasidžiaugti: vos sulaukus šešiasdešimties likimas privertė atsisveikinti su Mama, sesute, ją gerbiančiais skaitytojais.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 birželio 09, sekmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024