Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2025 kovo 19, trečiadienis
Ištikima savo krašto dainoms ir žmonėms. Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2013 balandžio 25, ketvirtadienis

Pasakojimas apie Žiežmarių kultūros centro, Ringailių folkloro ansamblio vadovę, rajono savivaldybės kultūros premijos laureatę,  „Aukso paukštės“ nominantę  Aldoną KAMANTAUSKIENĘ

Aldona Kamantauskienė
Rašyti  apie žmogų – tai tarsi paslapties užuolaidą praskleisti. Kartais ta užuolaida  tokia sunki – judink, nejudinęs – nė iš vietos. Taip ir su žmogum: kalbink nekalbinęs, nieko neišgausi. Jis tiesiog  pasislepia savo kuklumo kiaute ir nieko tu iš jo neišpeši be sausų statistinių duomenų. Pagyvėja tik tada, kai pradedi kalbėti apie kitus.  Tokia, nemėgstanti pasakoti apie save, man pasirodė Ringailių folkloro ansamblio vadovė, savivaldybės kultūros premijos laureatė bei „Aukso paukštės“ nominantė Aldona Kamantauskienė. Tik kai kalba pakrypo apie jos kolektyvo žmones, saviveiklininkus, ji pagyvėjo, suspindo tarsi lauko gėlė nušviesta saulės. Supratau, jog jai labai mielas jos darbas, brangūs žmonės, su kuriais daugybę metų sieja daina...
 
Aldona gimė ir užaugo Varkalių kaime, Nemaitonių seniūnijoje. Lankė Mičiūnų aštuometę mokyklą,  Žiežmarių vidurinę. Baigus mokyklą – iškart pradėjo dirbti Žostautų, vėliau Ringailių kultūros namų direktore. Tai vienintelė jos darbovietė – visą gyvenimą liko ištikima savo krašto dainoms, muzikai ir šokiui. Šiuo metu ji – Žiežmarių kultūros centro Ringailių skyriaus vadovė, vadovauja Ringailių  folkloro ansambliui. Dirbdama Aldona baigė Vilniaus kultūros mokyklą, įsigijo  klubinių renginių režisierės specialybę.
 – Aldona yra reto nuoširdumo žmogus, – taip apie ją atsiliepė jos  kolega  Juozas Krinickas. – Ji viena iš pirmųjų mūsų rajone buvo apdovanota rajono savivaldybės kultūros  premija.  2010 metais jos bei  Ringailių folkloro ansamblio veikla buvo  įvertinta „Aukso paukštės“ nominacija. Tai buvo pirmas toks žymus kūrybinis skrydis ne tik Nemaitonių seniūnijos padangėje – visam rajonui garbė. Aldona nepaprastai šiltas žmogus, savo gimtojo krašto siela, dirba pasiaukojamai. Juk nelengva jos ansambliečiams suvažiuoti į repeticijas iš visų seniūnijos kampelių. Kas pats  atvažiuoja, kai ką ir atvežti reikia.
 - Apie ją kitaip negalima kalbėti – tik gerai, – Juozui antrina Nemaitonių seniūnė Danutė Juodienė, kuri Aldoną pažįsta nemažai metų.
 * * *
Ansamblio gimimo data – 1982 metai. Į pirmąją repeticiją susirinko 6 moterys: Janina Sodaitienė, Marytė Venskienė, Filomena Banevičienė, Janina Ališauskienė, Ieva Bagušinskienė ir Adelė Lučinskienė. Vėliau atėjo dainininkai, šokėjai iš Varkalių, Ringailių, Nemaitonių, Žostautų, Mičiūnų ir kitų kaimų.
Repetuoti su  folkloro ansambliu  pradėjo dar Mičiūnuose. Neatsitiktinai pirmosios dainininkės atėjo į ansamblį iš šio kaimo. Mane nustebino ir sužavėjo šių moterų požiūris į pasaulį, jų vidinis grožis.  Tyras žvilgsnis be jokio gudrumo ar nenuoširdumo pėdsakų. Žmogus, atrodo,  kaip ant delno. Ne veltui apie tokius sakoma: „Jis paprastas kaip rublis“. Bet kiek tame paprastume  begalinės išminties, dvasios stiprybės ir gėrio, kad tuo gerumu  užsikreti ir pats: šviesiau, nuoširdžiau imi žvelgi į pasaulį, žmones!  Stebiesi, pradedi  suprasti, kiek nedaug  žmogui reikia,  jei net šlubuojant sveikatai gali dainuoti, šokti...Tada išties supranti   Uolto Vitmeno eilėraščio eilučių prasmę: „ ...jaunos moterys gražios, bet pagyvenę dar gražesnės“. Dieve duok, kad šie žmonės dar ilgai pabūtų šiame pasaulyje, nes iš kur mes imsime kitų tokių... Štai kaip nutiko ir man: pasiklausęs ansambliečių dainų, pasikalbėjęs su  jų vadove Aldona Kamantauskiene,  netikėtai parašiau eilėraštį:

  ...O ta siratėlė
 neturtėlė mergelė
 kasa bulves iš pat ryto
 nuo Varkalių iki Kruonio
 vagos rankom pažymėtos
 ir įamžintos ten pėdos –
 visas turtas ant pečių
 
 pasiūbuok mane liepele
 pasiūbuok kai aš sugrįšiu
 savo kraitį ir jaunystę
 nors man bus ir šimtas metų
 atiduosiu su kaupu
           * * *

Ringailių folkloro ansamblio dainininkai su savo vadove A. Kamantauskiene ,,Aukso paukštės” įteikimo ceremonijos metu (nuotr. iš redakcijos archyvo)
 – Iš pradžių ansamblyje buvo tik moterys, – pasakoja Aldona Kamantauskienė. –  Vėliau  atėjo dainininkai, šokėjai iš Varkalių, Ringailių, Nemaitonių, Žostautų, Mičiūnų ir kitų kaimų. Praėjusiais metais mes atšventėme savo kūrybinės veiklos 30 metų jubiliejų. Be abejo, buvo daug koncertų, išvykų, įdomių susitikimų. Visuomet dalyvavome Liaudies buities muziejuje organizuojamame  konkurse „ Ant marių krantelio“, esame apdovanoti Kultūros ministerijos medaliais ir premijomis, dalyvavome tarptautiniame folkloro festivalyje „Ata – ta – ra  lumzdžiai“. Nuo 1994 metų dalyvavome visose Dainų šventėse.
1994  metais ansambliečiai Vilniuje, Katedros aikštėje, dainavo Dainų  šventės baigiamajame koncerte. Ne kartą buvo rodomi per Lietuvos televiziją. Visi saviveiklininkai prisimena tas nuostabias minutes: bendravimą su laidos „Duokim garo“ vedėjais, kai jų koncertas buvo filmuojamas Lietuvos liaudies kultūros centre. Abu „Duokim garo“ vedėjai buvo atvykę į  Mičiūnus ir vedė  ansamblio 25 metų jubiliejaus šventę. Visiems žinoma ir mylima  Loreta Sungailienė yra ir ansamblio kompaktinio disko krikštamotė.
Organizuojant bet kokią  šventę, nemažai reikia pastangų ir triūso. Dar daugiau reikia dirbti, norint, kad darbai būtų įvertinti. Kita vertus, aš nemanau, kad šio ansamblio pagrindinis tikslas būtų garbės siekimas. Ko gero,  ji jiems net ir nerūpėjo. Žmonėms buvo tiesiog smagu būti kartu. Dainuojant   užsimiršdavo vargai, rūpesčiai. To užteko. Nes kai  labai myli savo veiklą ir  nuosekliai dirbi, neišvengiamai ateina kokybiniai pasikeitimai, taip pat ir pripažinimas,  Įvertinimas, garbė.
– Žmonės kolektyve keičiasi, – su nerimu balse pasakoja Aldona. – Nieko nepadarysi, dauguma pagyvenę, ne vienas sunkiai serga. Turime ir skaudžių netekčių. Anapilin išėjo ir ansamblio dainininkė mano mama Filomena Banevičienė, neseniai netekome mūsų bendruomenės  pirmininko, visų  mylimo ir gerbiamo Juozo  Staliulionio.  Jau nuo 1996 metų – mūsų gretas vis papildo nauji atlikėjai. Nežinau,  ką aš dabar veikčiau be Albinos ir Broniaus Pašvenskų šeimos. Džiaugiuosi tais, kurie dalyvavo mūsų veikloje. Tai Jeronimas Banevičius, Albertas Melkūnas, Albinas Gustas, Andrius Saikauskas – dainų žinovas, Domicelė ir Aleksas Noreikos, seserys Marytė Grabauskienė ir Adelė Ašmenienė.
2003 metais repeticijas pradėjo lankyti Jonas Levansevičius  ( beje, senas mano pažįstamas, buvęs bendradarbis, didelis liaudiškų romansų žinovas ir atlikėjas, nė viena to meto šventė neapseidavo be jo balso – aut. pastaba), Janina Kaluževičienė,  Anelė Vaiciukevičienė, mūsų muzikantas  Vidas Jundzila. Pastaruoju metu mūsų ansamblyje – ir ūkininkai  Jonas ir Aleksandra Kupčinskai. Net iš kito rajono, Užuguosčio, atvažiuoja Mikadas Januškevičius, iš Kruonio seniūnijos – Vytautas Ašmena, Alfonsas Lažaunikas iš Kalvių parapijos. Kolektyvui išnykimas negresia. Mes dar dainuosime ir šoksime, nežiūrint į ligas ir sunkumus. Naudodamasi proga, norėčiau padėkoti dailininkei  Dianai Tomkuvienei  už jos nuoširdžią pagalbą mums. Mūsų ansamblio dabartinis įvaizdis – tai jos darbo  rezultatas.
Jeigu šių žmonių paklaustume, kodėl jie dainuoja, jie atsakytų: todėl, kad daug dainų žino. Kaip man sakė Aldona Kamantauskienė, ansamblio repertuaras visuomet pasipildo naujomis dainomis. Lyg iš stebuklingos skrynelės jas vis traukia Janina Sodaitienė. Ji dar sovietiniais laikais sugebėjo konkurso Lazdijuose metu padainuoti partizanų dainą. Panoro – ir padainavo. Nesunku buvo suprasti, kokia tai daina. Laukta nemalonumų, bet jų nebuvo, matomai ir „labai idėjiškų draugų“ salėje nebuvo. Daug, pasak vadovės, dainų, kurių ji randa mylimos anytos dainų skrynelėje, atneša Marytė Venskienė. Kūrybingas, kaip supratau iš pokalbio su ansamblio vadove, ir mano jau paminėtas Jonas Levansevičius, viliuosi dar išgirsti ką nors iš jo tarpukario romansų repertuaro.
 Smagu, kad dainos daugiausia autentiškos, būtent iš šio krašto. Dar daug jų neužrašytų, nesudainuotų.  Mes turime būti  tėvų dainoms  ištikimi, jos turi išlikti.  Liaudies daina – tai tautos sielos kalba, jos neturėtų išnykti ir po mūsų.
Tokią autentiškų dainų išsaugojimo, prikėlimo antram gyvenimui misiją at-lieka Aldonos Kamantauskienės ir jos vadovaujamo Ringailių folklorinio ansamblio dainininkai. Mes visi už tai turime būti jiems dėkingi.
 ***
Prisiminimai kaip seni paveikslai... Trauki juos iš praeities užkaborių ir palėpių. Nežinai, ką ištrauksi, kokie ten lobiai slypi?.. Tu jų net nevertini, laikai juos nereikšmingais savo gyvenimo epizodais, tačiau  kaip  nustembi suvokęs, jog pasąmonė juos išsaugojo. Pradedi atminties rankomis juos, apdulkėjusius, šluostyti...Ir kokia nuostaba: kuo daugiau šluostai – tuo ryškiau jie sušvinta... Kaip nepasigirti, jog gyvenau ir aš kažkada Nemaitonių kaime. Kaip aiškiai dabar prisimenu tą vasaros naktų tylą, kuri įsivyraudavo vakarais, kai pasibaigdavo dienos darbai. Atrodytų, viskas sustojo, gal ir žemė nesisuka. Tik svaigus žydinčių laukų kvapas... Nors visiškos tylos niekada ir nebuvo. Garsų daug. Vien tik žiogų čirpimu, paukščių čirenimu – visas oras buvo užpildytas. Tolumoje suloja šuo, mėnulio šviesoje juoduoja  medžiai ir kažkur prie miško, gal už kelių kilometrų, pasigirsta darni vyrų daina. Buvo tokia tradiciją tame kaime –  eiti iki miško ir dainuoti. Kodėl taip? Sunku paaiškinti, bet, manau, žmonės norėdavo pasijusti laisvi, pasidžiaugti  tuo buvimu kartu, savo daina pasakyti: šis kraštas yra mūsų, tai gimtinė ir mes ją mylime.
 * * *
Daug linksmų, turinčių stiprius balsus dainininkų Nemaitonių krašte.   Manau, tuo ir  garsus Ringailių  folkloro ansamblis, vertas, kaip ir jo vadovė Aldona Kamantauskienė, ne tik jiems skirtų apdovanojimų, pripažinimo, bet ir didelės pagarbos už pastangas, ištvermę ir nepaprastą meilę dainai.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 birželio 06, ketvirtadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2025