Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Nutrinami, bet išliekantys Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2013 balandžio 17, trečiadienis

Nerijus Cibulskas (Vytauto Maciulevičiaus nuotr.)
Turiu daugiau kaip penkiasdešimties metų poezijos skaitymo stažą, prisimenu Just. Marcinkevičiaus, A. Baltakio, P. Širvio, M. Martinaičio,  J. Strielkūno, visos plejados kitų garsių poetų pirmąsias knygeles, tačiau neprisimenu, kad joms spaudoje būtų skirtas toks didelis dėmesys kaip kaišiadoriečiui Nerijui Cibulskui, dabar gyvenančiam Vilniuje, dirbančiam Vilniaus universiteto bibliotekoje bibliotekininku. Recenzijos - viena po kitos. „Literatūra ir menas", „Respublika", „Nemunas", „Šiaurės Atėnai"... Ir taip toliau. Vienur daugiau ar mažiau analizės, kitur - tik vienas kitas grybšnys, paminėjimas. Mums, kaišiadoriečiams, ypač malonu, kad visa tai apie jauną ir energingą mūsų kraštietį, Algirdo Brazausko gimnazijos (1-osios vidurinės mokyklos) auklėtinį. Dar ir ne bet  kokie paminėjimai, o palankūs, džiuginantys.


Jau pats knygos pasirodymas serijoje „Pirmoji knyga", kurią jau keletą dešimtmečių leidžia Lietuvos rašytojų sąjunga, yra daug ką sakantis dalykas. Ir tarybiniais laikais, ir dabar pretendentų įsisprausti į tą seriją yra tuzinai, vyksta negailestinga atranka, o kai dar siaučia krizė, kai trūksta pinigėlių knygų leidybai, tai iš viso fantastika į ją patekti. O čia, knygelėje, taip ir parašyta „Leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse Nerijus Cibulskas laimėjo pirmąją vietą". Knygelę redagavo Aidas Marčėnas, vienas iš žinomiausių Lietuvos jaunųjų poetų.
„N. Cibulskas debiutuoja be manieringos pozos ar maištavimo - tiesiog elegantiškai ir ramiai. Lieja žodžius kaip akordus - kartais dėl grožio, kartais atverdamas skaitytojui naujų kosminių kanalų", - rašė savaitraštis „Nemunas“ (2012, Nr. 42-43).
O kas toji Nerijaus poezija? Aukso prabą galima nustatyti iš mažiausios kruopelytės to metalo, tai argi nors šiek tiek negalime pajusti, kokio lygio  naujojo poeto kūryba, kad ir iš šio eilėraščio, kurio pavadinimu ir visa knygelė pavadinta: „Nutrinami".

dar nedega, tačiau po truputį
į sniego marmurą geriasi
kovo, balandžio rankraščiai

pamiršęs nusikratyti sušalusiomis,
gintarinėmis uogomis, iš tolo
šiltai žybčioja šaltalankis

tai pirmosios žiemos skyryba,
duobėtos vietovės, karjerai,
išsilydę pušyno kvapai

dulsvas ryškalas tyška ir tyška
ant manęs, ant supurtytos žemės,
ant šuns, kuris nesuspėja suloti

regiu, kaip žingsnis nutrina žingsnį,
mėlsta didelis, neatpažįstamas laukas
ir mes - aš, žemė ir šuo -

mėlstam, tamsėjame, traukiamės
iš taupiai prirašytų, užmirštų lapų

lyg virš skaidrėjančios galvos
minkštas trintukas bėgiotų


Kaip ir nemaža dalis jaunųjų poezijos modernantų, taip ir Nerijus lietuvių kalbos gramatikos kanoninių formų nelabai paiso (todėl, nuklystant kiek į šalį, gali kiek ir gaila perniek nuėjusių vidurinės mokyklos lietuvių kalbos mokytojų pastangų mokant taisyklingai rašyti, o antra vertus, apgailestautina, kad tokių jaunų (ir  ne visai jaunų) poetų neskaito, pavyzdžiui, LR Seimo nariai, kurie metų metus kvaršina galvas, kaip rašyti lenkiškas pavardes (su w, ar v ir t.t.), kai tuo tarpu net poezijos pradinukai seniai tą klausimą išsprendę - kaip šauna į galvą, taip ir rašyk, gali net mažąja raide - gytis norvilas ir t.t.). Tačiau Nerijaus  negalima laikyti pernelyg moderniu. Viskas daroma „proto ribose", nesineriant iš kailio, nesiverčiant per galvą, kad šokiruotum skaitytoją, išmestum jam frazę, posmą, kad jis sunkiai suvoktų ar tai genialu, ar tai visai kvaila. Jo kalbėjimas kultūringas, intelektualus, su filosofinėmis gaidelėmis, taip kad ne kiekvienam „kaimo (ir miesto) Jurgiui“ suprasti, ką jis nori pasakyti. Skaitydamas Nerijų iškart ne ką gali suvokti:  turi  įsiskaityti, netgi  su pieštuku rankoje, po kelis kartus. Žinoma, didelių Amerikų dar neatrasi, bet vienas kitas pasakymas kone iš kiek-vieno eilėraščio tinka įsirašyti, įsiminti. Tai jau neblogai.
Turbūt nediskutuojant galima sutikti su Rimvydo Stankevičiaus teiginiais „Respublikoje“ (2012 10 25):
„Dar nedaug apie šį autorių žinoma, dar nedaug apie save žino ir jis pats (pavyzdžiui, nė nenumano, ar mokėtų rimuoti, mat pirmoje knygoje nė nepamėgino), todėl ir jo poetinių įtampų laukas dar nėra prisodrintas autentiškų, išgyvenimais grįstų įvaizdžių (...) Eilėraščiai nelyg impresijos, nelyg emocinių išgyvenimų fotografijos, nelyg mėginimai savajam žvilgsniui surasti tokį langą, pro kurį matytųsi tik tas amžinasis, tik tas nenutrinamas pasaulis". Be abejo, viena knyga dar ne tas kūrybos aruodas, apie kurį gali daug samprotauti, sieti dideles viltis ar reikšti nusivylimą. Svarbiausia, kad šis tas tikrai yra: įdomių metaforų, poetinių pastebėjimų, minčių. Kur kas daugiau nei kai kurių kitų jaunų poetų knygelėse. Tad galbūt ne vienas recenzentas atsargiai žiūri į mažiau meniškus Nerijaus eilėraščius, gal net avansu pasako stipresnį pagiriamąjį žodį.
O kaip pat N. Cibulskas žiūri į savo kūrybą? „Ateities“ žurnalas (2012, Nr.7) išspausdino jaunojo poeto pasakojimą „Eilėraščiai gimsta tyloje ir labai lėtai", kuriame jis taip teigia: „Rašau, nes rašymas jau yra mano gyvenimo būdas (...). Noriu tikėti, kad jos (t.y., poezijos - J. L.) laikysiuos ir toliau. Kodėl poezija? Nes ji yra nuostaba. Nes tai yra rašytinio žodžio forma, kuria įdomu žaisti, kiekvieną kartą atrandant vis kitas jos variacijas". Ir toliau: „Eilėraštis yra poeto regimo ir jaučiamo pasaulio, refleksija. Na, dar su trupučiu neaiškios mistikos. Ir su trupučiu Absoliuto. Bet čia jau galima pasileisti į visokius, kaip vadinu, kosmosus. Norint rašyti, reikia nujausti, kad norima kažką pasakyti. Kad tai yra tavo nedidelio gyvenimo atspindėjimas popieriaus lape. Ir kažkam jis gali, turėtų būti artimas. Lyg poetas ir skaitytojas akimirkai suspindėtų. O gal ir geresni eilėraščiai irgi yra mistika. Greičiau - miražas, kuris kažkaip vilioja į priekį ir verčia tikėtis, jog bus parašytas tas geriausias. Bet tai - iliuzija".
Pastraipa ilgoka, bet manau, kad ją dar ne kartą cituos žmonės, kurie analizuos N. Cibulsko kūrybą. Nes čia kondensuotai išsakoma nūdienė samprata apie poeziją, eilėraščio gimimą, jos postūmius, skatinančius kurti, išsisakyti.
Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje buvo surengta literatūrinė popietė, į kurią  buvo pakviestas N. Cibulskas, pristatyta jo debiutinė knyga. Nedaug susirinko žmonių, bet susirinko tie, kuriems reikia, kurie skaito poeziją ir kuriems įdomu. Atėjo ir Liucija Vinevičienė, buvusi Nerijaus lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, atėjo Aldona Mitkuvienė, buvusi Nerijaus klasės vadovė, atėjo Regina Demjanovienė, mokyklos bibliotekininkė, iš kurios Nerijus imdavo knygas...
L. Vinevičienė, be kita ko, kalbėjo:
-Kai pirmąkart Rašytojų Sąjungoje išgirdau Nerijaus Cibulsko eilėraščius iš jo pirmosios knygelės, nustebau, nes, anot redaktoriaus Aido Marčėno, jie yra net per tobuli, juose nebelieka provokacijos, būdingos jauniems poetams. Po to susitikimo aš skaičiau ir naujausią Nerijaus kūrybą, ir grįžau prie tos, kurią Nerijus parašė būdamas 11-oje ir 12-oje klasėse. Be galo džiaugiuosi, kad klasėje sėdi neeilinis talentas, buvau savotiška sadistė, vis pagnaibydavau: „Nerijau, rašyk", tačiau  pati gyvenime nesukūrusi nė vieno eilėraščio, būdama tik poezijos skaitytoja, vartotoja, iš esmės galėjau būti tik kalbos redaktorė. Taigi ėmiau tvarkyti tekstą. Radau prie ko prikibti - taisiau žodį skalbiankė į skalbyklė. Nerijus, be galo santūrus, kultūringas, nepaklūsta  man nors tu ką.  Ištaisau skalbyklę, jis pataiso vieną kitą kablelį, bet vis tiek palieka skalbiankę.
Būrelis gimnazistų iš Algirdo Brazausko gimnazijos, suradę mokyklinius Nerijaus eilėraščius, skaitė ištraukas iš jų, prašė svečio komentarų. Buvo parengę ir visą klausimyną, kada jis pradėjo rašyti, kas jam yra poezija ir t.t.?
Štai kai kurie Nerijaus  pasakymai: „Poezija neišgelbės pasaulio. Gelbėk save, o ne poeziją", „Abejonių buvo dėl kūrybos", „Visas gyvenimas - nesibaigiantis sapnas", „Liūdesio buvo. Reikia išgyventi. Gyvenimas tęsiasi", „Rašymas man svarbus dalykas", „Gal čia ir mano rojus", „Antrą knygelę bus leisti sunkiau.  Aukščiau keli kartelę sau, aukščiau ją kelia ir skaitytojai", „Ką galiu palinkėti jauniems kūrėjams? Būti. Ir to užtenka".
Nerijus paskaitė kelis eilėraščius iš knygelės „Nutrinami", ir iš rankraščių: „Užpildymai", „Pragaro virtuvė", dar šį bei tą.
Nerijui įteikė gėlių. O jis rašė autografus. Beje, man užrašė: „Skaitančiam nutrinamus, bet išliekančius...“ Malonu baigti šį rašinį paties Nerijaus optimistine gaidele...


Peržiūrėta: 7796

Komentarai (17)
2013-04-19 08:48
:p Pavydas?
J.
2013-04-19 03:43
apgailetinas tas Cibulskas. Ner nauju poetu, tai ima beleka :)
nu jo


Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 gegužės 15, trečiadienis )