Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 kovo 29, penktadienis
Kai svajonės suplasnoja nerūpestingais drugeliais... Spausdinti
Jonas KATKEVIČIUS   
2013 balandžio 05, penktadienis
Vitalijus ir Ramutė gamtos apsuptyje. Nuotr. iš asmeninio albumo
Gyvenime nemažai sutinkame žmonių, kurie mus sužavi ne tik savo mintimis, idėjomis, bet ir veikla bei pomėgiais. Tokie įdomūs ir kūrybingi, turintys ne vieną svajonę, yra Ramutė ir Vitalijus Bačianskai, apie kuriuos – šis pasakojimas.
Ramutė piešia. Ji turi savo stilių, savo atlikimo techniką. Jos kūrybą, kaip savitą saviraiškos formą, labai gerai įvertino dailininkė Diana Tomkuvienė.
Panašaus į Vitalijų Bačianską žmogaus nesu sutikęs. Jo drugelių kolekcija žmonės galėjo gėrėtis Kaišiadorių rajono švietimo ir kultūros paslaugų centre. Tai didelis gamtos mylėtojas ir tyrinėtojas, praktiškai jo kolekcijoje beveik visų Lietuvoje pasirodžiusių makro drugelių pavyzdžiai. Kolekciją sudaro 750 egzempliorių, yra labai retų, netgi vienetinių pavyzdžių.
Abu šie žmonės yra neįgalūs, sunkiai serga, bet kūrybingo žmogaus dvasia visada nugali kūno negalias. Tik reikia ją išlaisvinti ir tada svajonės suplasnoja nerūpestingais drugeliais...
 * * *       
Ramutė gimė Šilutės rajone, vėliau gyveno Tauragėje, mokėsi Vilniuje, kur šalia biologės specialybės įsigijo ir biologijos mokytojos specialybę.  Dirbo Panevėžio rajono kaimo mokykloje, kartu, kaip ji sako, uždarbiaudama „Tulpės” dailės kombinate siuvinėjimu. Nė vieno ano meto darbo neturi, visi nupirkti ir parduoti. Gyventi vienai buvo liūdna svetimame krašte, persikėlė gyventi pas seserį: iš pradžių į Elektrėnus, vėliau į Kaišiadoris.
Kaišiadoryse gyvena  jau 15 metų. Šiuo metu dirba Darsūniškio pagrindinėje mokykloje biologijos mokytoja.
„Gyvenimas – vien lemtingi atsitiktinumai’’, – sako Ramutė Bačianskienė, prisimindama susitikimą su vyru. „Su savo vyru Vitalijum susipažinau visai atsitiktinai. Tuo metu jau gyvenau Kaišiadoryse, pas seserį. Buvo madinga bendrauti ir ieškoti pažinčių telefono žinutėmis. Ko gero,  visi prisimena kada TV laidų  metu  ekrano apačioje bėgdavo siaura juostelė, kurioje būdavo skelbiami  ir pažinčių skelbimai. Aš buvau labai vieniša, jau sunkiai sirgau ir nieko gero iš ateities nesitikėjau. Sesuo be mano žinios sukūrė žinutę ir išsiuntė. Kai man pradėjo skambinti, aš nustebau ir išgirdau kitame kambaryje sesers ir jos vyro juoką. Tarp daugelio žinučių radau vieną mane  labai sudominusią: „Štai dabar aš stoviu miške, prie žibinto, ir skambinu tau”. Kas galėtų naktį stovėti miške? Esu biologė. Baigiau Vilniaus universitetą ir iš karto supratau  – tai  drugelių medžiotojas. Mus siejo daug kas bendra. Taip mes  ir susipažinome, pradėjome kartu gyventi, mūsų galimybės  prasmingoje veikloje  padvigubėjo”.
 ***
„Aš pradėjau piešti labai anksti, – tęsia savo pasakojimą Ramutė. – Išgirdau iš Kristinos Faidušienės, Almos Bernatonienės dailės būrelio narės, su kuria susipažinau per bendras medicinines procedūras, apie galimybę piešti, iš karto labai susidomėjau. Prisipažinsiu,  susitikimui su Alma ruošiausi kaip egzaminui. Nupiešiau kelis darbus ir atnešiau parodyti. Man draugiškai paaiškino: jokių čia apribojimų nėra, tik mokomasi kai kurių technikų, o vėliau – laisvė vaizduotei ir rankai. Juk piešiama, tapoma savo malonumui, niekas čia iš mūsų nesiruošia daryti profesionalų.  Pirmą kartą gyvenime pradėjau piešti  tą,  ką noriu ir kaip noriu. Matyt, to man ir trūko.
Jau sakiau, gyvenimas – vieni atsitiktinumai. Klijavome vonią plytelėmis ir aš atradau popierių tarp plytelių. Man patiko jo paviršius ir ant jo pradėjau piešti vandeniniais dažais ir tušu. Tas procesas vis stipriau mane užvaldė. Po tokių kūrybinių seansų išeini į lauką ir nustembi. Pasaulis pasikeitė ...
Matai tai, ko ankščiau net neįtardavai esant! Kol tęsiasi ta kūrybinio pojūčio magija, išlieka ir  kito – spalvingesnio, kontrastingesnio  pasaulio akimirkos.
Viena moteris man prisipažino: „Nupiešti tai aš nupiešiu, bet kaip sugalvoti, ką piešti?” Man yra atvirkščiai. Galvoje tiesiog knibžda vaizdai ir būsimų piešinių siužetai. Jų nesustabdysi, jie kaip kaleidoskope sukasi begalinėmis vaivorykštėmis, kuriose plaukioja ar skraido nematyti pasakiški gyvūnai ar žmogeliukai. Kuo daugiau pieši – tuo daugiau norisi. Gaila, mano pamėgtas popierius pasibaigė, dabar kažką panašaus nusiperku „Ofise”. Meno tikslams panašų popierių gamina japonai ir kinai, bet aš net nenoriu  sužinoti jo kainos.
Piešiu atsikėlusi anksti ryte, daugiausia ketvirtą valandą. Tai mano rytinis meditacinis piešimo seansas, išsivadavimas iš baimės ir skausmo - kito gyvenimo akimirkos’’.
 * * *
Kai sunku net vaikščioti, kai tau paralyžiuoja kojas, su kokiu pavydu tu tada stebi nerūpestingai judantį pasaulį. Koks lengvas,  niekieno nevaržomas nors ir trumpas drugelio skrydis!  Atrodo ir nesvarbu, kad taip pavojinga, kad tave gali nublokšti vėjo gūsis. Su niekuo nepalyginamas skrydžio jausmas.
Nežinau, ar tiksliai apibūdinau nuo gimimo neįgalaus vaikino – Vitalijaus Bačiansko, užsidegusio  azartu kolekcionuoti drugelius, jausmus. Nors, antra vertus, jeigu ne drugeliai, tai kas?..
 * * *
Vitalijus gimė Pasvalio rajone, Užtakių kaime. Visą gyvenimą sakosi kalbėjęs tarmiškai, kaip ir jo mama, senelė. Baigė kaimo pagrindinę mokyklą, vėliau norėjo mokytis Šauliuose, tačiau dėl sveikatos problemų nepavyko. Baigė Biržų profesinę mokyklą, įsigijo mechanizatoriaus specialybę. Sunkiai įsivaizdavo, kaip su tokia sveikata reikės dirbti, bet ir nereikėjo. Visi prisimename, kaip subyrėjo kolūkiai ir atsirado pirmieji bedarbiai kaime.
Kalbi su Vitalijumi ir sunku patikėti, kad jis neturi aukštojo išsilavinimo. To neįmanoma pastebėti, žmogus visapusiškai išsilavinęs, su bet kokiu biologu kalbės kaip su lygiu, o gal net ir pranašesnis bus. Taigi kodėl drugeliai?.. Į šį klausimą  aš  neatsakysiu ir atsakymo negausiu. Tai, ko gero, iš aukščiau nulemta gyvenimo misija, o gal dovana, kompensacija, už tai,  kas neduota...
Gamta supo Vitalijų nuo vaikystės. „Už tvarto, kur po pievą bėgiojau, visada skraidydavo drugeliai, – prisimena Vitalijus. – Matyt, tie regėjimai įstrigo į pasąmonę. Rimčiau pradėjau domėtis drugeliais,  kai bibliotekoje pamačiau profesoriaus ir populiarios TV laidos apie gamtą vedėjo Ričardo Kazlausko Lietuvos drugelių atlasą. Nuo tos dienos ši knyga  buvo daugiau mano namuose negu bibliotekoje”.
„Kai esi  neįgalus, – prisimena Vitalijus, – toks tuščias sėdėjimas namuose kelia neviltį. Man buvo 14 metų, kai  pradėjau domėtis, kokie Lietuvoje gyvena drugeliai, kaip jie skraido. Aiškinausi, kaip tuos drugelius reikia gaudyti. Tai mokslas ir įgūdžiai, kurie kaip ir kiekviename darbe susiformuoja negreitai. Pribloškė pirmosios nesėkmės. Iš pradžių aš tų drugelių tiesiog nepastebėdavau, jeigu sugaudavau, nežinojau, kaip su jais elgtis. Žodžiu, buvau nusivylęs ir kartą netgi sulaužiau savo darbo priemones.
Vėliau nutariau, kad skubėti neverta, atsirado nuoseklumas ir kantrybė. Pradėjau gaudyti naktinius drugelius su šviesa. Kad pasidaryčiau tikras gamtininkas, man reikėjo maždaug dešimties metų. Dešimt  metų savišvietos – derinant teoriją su praktika.
Vieną kartą pasisekė, kasdamas bulves, radau dvi dideles, man nepažįstamas lėliukes. Parašiau profesoriui R. Kazlauskui. Jis tada pasikvietė mane į savo laidą ir pakvietė atvykti į Vilniaus universitetą. Mano rastos lėliukės buvo Vijoklinio Sfinkso drugelio, atskridusio iš  Š. Afrikos į  Europą. Nuo tada mes su profesoriumi pradėjome bendrauti. Daug ko jis mane išmokė. Paaiškino, kad reikia žinoti drugelių lotyniškus pavadinimus. Kaip aš paaiškinsiu kitakalbiui kolegai, koks čia drugelis? Kadangi gaudant naktį drugelius reikia šviesos, profesorius pamokė, kaip reikia užsimesti laidą ant lauko elektros įtampos laidų. To laikmečio sąlygomis tai buvo beveik vienintelis sprendimas. Tik reikėjo nesumaišyti su aukštos įtampos elektros laidais. Daug ko mane išmokė šis geras žmogus. Nuo tada, pradėjus bendrauti su mokslininkais, man pačiam tarsi užaugo sparnai. 2002 metais įstojau į Lietuvos entomologų draugiją. Mano pomėgis, galima sakyti, peraugo į darbą, kurį dirbu nepastebėdamas savo negalavimų”.
Vitalijus neturi diplomo, nors jo pažįstami mokslininkai ne kartą siūlė pagalbą, įveikiant šį formalų barjerą. Jis yra parašęs keletą mokslinių straipsnių, bet ne tai svarbu. Mokslo be juodo darbo nebūna. Juk ne kabinetuose pažįstame gamtą. Reikia važinėti po visą Lietuvą, miegoti palapinėse ir stebėti, dirbti. Būtent juodas darbas miškuose, pelkėse ir pievose dieną, o daugiausia naktį, visą sezoną – labiausiai reikalingas mokslui. Vitalijus šiuo metu atlieka ir stebėjimus, kuriuos užsako įvairios organizacijos. Jis yra pripažintas net ir tų specialistų, kurie turi mokslinius 
„Iš tiesų esu laimingas, – šypsosi pasakodamas Vitalijus. – Iki santuokos su Ramute  mano galimybės buvo gerokai mažesnės. Ką gali nuveikti važinėdamas dviračiu?  Svarbu, kokie aplanko pojūčiai, kai gali palydėti nusileidžiančią saulę ir iš ryto ją pasitikti. Grįžti dviračiu iš miško pavargęs ir laimingas, nes tiek grožio aplink!..
Kai 2005 metais apsigyvenau Kaišiadoryse, Ramutė jau turėjo automobilį, ir mes, pasiėmę visą reikalingą įrangą, išsirengdavome į tolimesnes keliones. Įsigijome pigesnį generatorių ir jau galėjome nerizikuoti su elektros laidais. Vėl prasiplėtė galimybės: kur tu, žmogau, pelkėse rasi elektros linijas? Pastatai mašiną miške ir klampoji su visa amunicija į pelkę. Vien tik generatorius sveria 16 kg. Persikišam lazdą ir nešame dviese. Kiekviena naktis – naujas nuotykis. Miškai pilni gyvybės. Teko sutikti visus žvėris ir žvėriukus, gyvenančius mūsų miškuose. Vieni nuo mūsų skleidžiamo triukšmo bėga, kiti atvirkščiai, renkasi prie lempos. Jeigu pas mus suskrenda daug drugelių ir vabzdžių, tai pasirodo ir jų medžiotojų. Atpūškuoja ežiukai, atstraksi varles, atbėga pelės, o kažkur, viršuje, zuja šikšnosparnių spiečius. Visi medžioja. Gali pasigirsti ir vilkų staugimas, jeigu įlendi į jų teritoriją. Buvo toks atvejis vienoje pelkėje: dar nesutemo, generatorių įjungti anksti, pradėjo staugti vilkai... Nemalonus jausmas.
Vitalijus tvirtina, jog miškuose ne žvėrių reikia bijoti. Jeigu tu nematai vilko,  tai dar nereiškia, kad jis tavęs nemato. Visi gyviai bėga nuo žmogaus. Žino – geriau  neprasidėti. Žmonės savanaudžiai, elgiasi kitaip.  Atskuba pamatę lempą:  gal tai  miško gaisras? Savininkai pristato šlagbaumų  –  nežinai, ar iš ryto laimingai išvažiuosi. Kiti nerimauja, kad mes  miške retų rūšių neprigaudytume, nes gali uždrausti ūkinę veiklą. Pavojingiausi – tai girti jaunuoliai, jiems viskas vienodai  rodo. Na,  kol kas pavyko susitarti ir su visais naktį sutiktais žmonėmis.
Yra žmonių, kurie mano,  kad  žudyti drugelius labai baisus poelgis. Juk tai skraidančios gėlės. Taip, tai skraidančios, tačiau efemeriškos gėlės. Kai kurios rūšys tik kelias akimirkas gyvena. Šiuo metu mes labai retai papildome savo kolekciją, daugiau stebime. Drugeliui, patekusiam į mūsų kolekciją, mes suteikiame antrą ir, ko gero, prasmingesnį, gyvenimą. Sugautas drugys turi turėti etiketę, kaip žmogus pasą. Būtinai lotyniškai  nurodoma jo rūšis ir netgi pagavimo vieta, užfiksuota su navigatoriumi. Drugys, patekęs į kolekciją, yra  įrodymas, kad konkreti  rūšis gyvena ar atskrenda į Lietuvą. Yra daug drugių kenkėjų, jų migraciją ir paplitimą irgi reikia tyrinėti. Visi žinome apie nuostolius, kuriuos pridarė atskridę iš Pietų Europos mini drugiai, kenkiantys kaštonų lapams...
 ***
Apie savo naktinių medžioklių nuotykius pasakoja ir Ramutė, ir Vitalijus. Jauti, kad šis užsiėmimas jiems vienodai svarbus. Jie ne tik šeima, bet ir kolegos darbe.  Kai kas gal mano, kad drugeliautojų darbas – vienas žaidimas. O juk tai pavojingiau, negu šernų medžioklė. Gali sutikti tą patį šerną jo išmintame take, ir jis, trumparegis, laiku tavęs nepastebėjęs, gali pulti.
 ***
Jie jau apkeliavo beveik visą Lietuvą. Planuoja  ir  Žemaitijoje padirbėti.  O juk ne pažintiniais maršrutais jie keliauja ir dirba. Surasti ką nors nauja galima tik  gūdžiose vietose, pelkėse, kur knibžda uodų, įkyrių muselių, kitų vabzdži. Savo įspūdingoje kolekcijoje Vitalijus turi labai retai su-tinkamų Lietuvoje, netgi vienetinių  drugių pavyzdžių.
Nemanau, kad atsirastų labai daug žmonių, ieškančių tokios romantikos. Nors tai pati tikroji romantika su visais privalomais nelauktais nuo-tykiais ir tikru  gamtos gyvenimu...

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 gegužės 16, ketvirtadienis )