Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 balandžio 19, penktadienis
Po išsikerojusiu giminės medžiu Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2013 kovo 20, trečiadienis

Birutė Mikulytė, 1979 m.
Susipažinome Vilniaus karininkų ramovėje. Ten vyko Vilniaus kaišiadoriečių klubo narių susirinkimas. Viena iš jo organizatorių buvo Laima Kurgonaitė-Purlienė. Ją pažinojau nuo seno: ji dar mokydamasi Kaišiadorių 1-ojoje vidurinėje mokykloje rašė žinutes mūsų laikraščiui. O greta Laimos vis išvysdavau kažkokią nematytą juodaplaukę. Tad panorau susipažinti.
-Birutė Mikulytė, -ištarė jinai, ištiesdama ranką.
Beregint toptelėjo mintis gal ji nuo Stabintiškių ar Prozariškių Žaslių seniūnijoje, nes ten yra Mikulių, o vienas iš jų, kurį Lietuvoje išgarsino Vytautas Matulevičius savo laidoje „Krantas“ per respublikinę televiziją. Tai Benadas Mikulis. Jis karo metais tarnavo prižiūrėtoju Pravieniškių priverčiamųjų darbų lageryje ir, grįžus raudonarmiečiams, bijodamas represijų, ėmė slapstytis nuo saugumo. Ir išsislapstė! Dvidešimt septynerius metus sėdėjo kamaros rūsyje, tik naktimis išlipdavo į trobą.
-Taip, giminaitis, bet tolimas... - patvirtino Birutė.
-Aš jį pažinojau, -tęsiau pokalbį. - Kelis sykius lankiausi. Jo sodyba apleista, jis gyvena vienas, ligotas, bet šnekus. Noriai papasakojo apie savo gyvenimą bulvių rūsyje.
Buvau nusivežęs kelis egzempliorius savo dokumentinės apybraižos „Toks nepakartojamas gyvenimas“ - apie Benadą Mikulį. Apie tą knygelę Birutė, atrodo, nieko nežinojo, tačiau, savaime suprantama, iš karto ja susidomėjo. Tad jai ir atidaviau visas knygeles, kiek jų turėjau su savimi.
TPD organizuotoje parodoje prie tautodailininkės O. Patronaitienės darbų
Dabar vėl susitikome. Tik šį kartą jau nebeatsitiktinai, o iš anksto susitarę - Vilniaus centre, pašto salėje. Ir nebe atsitiktinai pokalbis prasidėjo ne tik apie Benadą  Mikulį, bet apskritai apie Birutės giminę. Mat jau girdėjau, kad ji žinoma Vilniaus tautotyrininkų genealoge, dešimt metų archyvuose renkanti medžiagą apie savo senelius, prosenelius... Kai ji parodė genealoginį medį, tai vos neaiktelėjau -  tas medis taip išsišakojęs, vešlus ir jam... daugiau kaip du šimtai metų. Namuose Fabijoniškėse trys dėžės pavardžių kartotekos, dokumentų rinkinių, straipsnių iš knygų, iš spaudos kopijų...
- Per vasarą mažiausiai dvi savaitės būna parduotos archyvams, - pasakoja Birutė. - Kai nueini ryte, tai nei pietų, nei kokio atokvėpio, o iki pat archyvo darbo pabaigos būnu įsikniaubusi į senas knygas... Puslapį po puslapio verti ir vis, tarsi kokia lošėja, lauki, kad galbūt sušmėžuos ieškoma pavardė, dar nežinomas įrašas. Koks džiaugsmas, kai randi. Nemoku apsakyti to jausmo, kai išvysti savo prosenelių, pavyzdžiui, krikšto ar santuokos įrašą bažnytinėje registracijos knygoje.
Nors Birutė ir daug medžiagos su-rinkusi, tačiau apibendrinti jos dar ne-skuba. Dalijasi nuomonėmis su žinomiausiais Lietuvos genealogais - Rimvydu Butautu, dr. Albertu Medzevičiumi (gimęs Žiežmariuose), Vytautu Indrašiumi. Knygos rengimą vis atidėlioja tolimesnėms dienoms, vildamasi, kad archyvuose dar ras vertingos, įdomios medžiagos.
Birutė veikli ir Tėvynės pažinimo draugijos narė. Draugijos narių susirinkimai, renginiai, parodos, knygų pristatymai,  dažniausiai vykdavo M. ir J. Šlapelių namuose-muziejuje Pylimo gatvėje. Gausiausiai rinkdavosi vilniečiai. Tarp jų  ir Birutė būdavo. Visada matoma: ir parengiant salę, ir kabinant eksponatus, ir organizacinius klausimus sprendžiant. Todėl neatsitiktinai tuometinis draugijos pirmininkas dr. Kazys Račkauskas (dabar draugijos Garbės pirmininkas) per ataskaitinį-rinkiminį susirinkimą prabilo:
-Draugijos Vilniaus miesto skyriaus pirmininke siūlau Birutę Mikulytę.
Susirinkusiųjų toks siūlymas nestebino, o buvo laukiamas, aptartas neformalioje aplinkoje, muziejaus kavos kambarėlyje.
-Visiškai pritariu, - pasakiau ir aš susirinkusiems. - Man ypač malonu, kad draugijos vadovavimą  ir veiklą į savo rankas ima kaišiadoriečiai... Birutė kilusi iš Prozariškių, baigusi Kaišiadorių vidurinę, veikli Vilniaus kaišiadoriečių klubo narė. Manau, kad  ji, dabar vilnietė, geriausiai iš mūsų čia susirinkusiųjų sugebės vadovauti gausiausiam Lietuvoje Vilniaus tautotyrininkų būriui.
Taip ir yra. Štai jau treji metai, kai ji vadovauja šiam skyriui. Ir dar kaip! Energingiau nei turbūt dauguma tikėjosi, nes tai visuomeninis darbas, reikalaujantis daug laiko, sumanumo, erudicijos... Tarp draugijos Vilniaus skyriaus narių yra keli profesoriai, mokslų daktarai,
Prozariškėnų susitikimas. B. Mikulytė pirmoje eilėje ketvirta iš kairės
Lietuvoje plačiai žinomi žmonės. Suburti juos, sudominti veikla, idėjomis ne taip paprasta, juolab kad Birutė ne istorikė, o finansininkė, dabar sunkiai besiverčiančioje statybos organizacijoje bedirbanti. O vis dėlto Birutė dar ir kaip vadovauja, dar ir kiek padaro.
Štai 2010-ieji, pirmieji Birutės vadovavimo skyriui metai. Metų projekto „Žalgirio dvasios vedami“ - devyni renginiai. Keli iš jų: Lietuvos nepriklausomybės 20-mečio minėjimas. Politologo Mariaus Kundroto pranešimas „Lietuvos sąjūdis: persitvarkymas ar atgimimas?", Nepriklausomybės akto signataro Algirdo Endriukaičio mintys apie Lietuvos perspektyvas ir Vakarų Europos vystymosi tendencijos, Jono Česnavičiaus istorinių įvykių nuotraukų paroda. Kitas renginys - dr. K. Račkausko knygos „Paparčių šviesos židinys“ (apie mokyklą) pristatymas. Toliau - audinių paroda. Ne bet iš kur, o iš Kaišiadorių krašto (rengti parodą daug padėjo Kaišiadorių muziejus). Per parodos atidarymą bajanu griežė Andrius Šiška iš Vilkiškių kaimo.
2011-ieji... Literatūrinė popietė „Lietuva, gimtinė mano". Poetai skaitė eilėraščius, kompozitorius Lionginas Abarius atliko kelis savo kūrinius. Dzūkijai skirtame renginyje buvo pristatyti tautotyrininko ir žurnalisto Juozo Kuckailio parengti ir išleisti Leipalingio kalendoriai, tautotyrinės knygos „Dzūkai". Minint Jono Misiūno - Žalio Velnio 100-ąsias gimimo metines, draugijos Vilniaus skyriaus atstovai Kaugonių kaime  sutvarkė paminklinio akmens aplinką.  Šiam  Didžiosios kovos apygardos organizatoriui atminti  liepos 18-ąją Birutė surengė išvyką į Kaišiadorių rajoną, kur kovojo Žalias Velnias. Aplankyti Kaugonys, Žasliai, Paparčiai. Išvyką surengti padėjo Lietuvos kariuomenės vadovybė, parėmusi  transportu ir suteikusi galimybių dalyvauti Vilniaus karininkų ramovės folkloro ansambliui „Vilnelė“ (vadovė L. Kurgonaitė-Purlienė). Šią išvyką „Tautotyros metraštyje“ plačiai aprašė žurnalistas Julius Norkevičius.
Beje, Birutė yra šio mėnraščio sekretorė. Tai Tėvynės pažinimo draugijos  gyvosios istorijos ir kultūrinės atminties leidinys. Jau išėjo du šio leidinio tomai, netrukus pasirodys ir trečias. Tarp autorių habil. dr. prof. Romualdas Grigas, prof. Ona Voverienė, prof. Vytenis Rimkus, kiti žinomi mokslo žmonės. Kaip malonu, kad daugiausia Birutės pastangomis šiame leidinyje net marga nuo kaišiadoriečių pavardžių. Tai dr. Kazys Račkauskas, Elena Dekaminavičienė, kilusi iš Domeikiemio kaimo (Kruonio sen.), istorikė Janina Ivoškaitė, kilusi iš Smilgių kaimo (Palomenės sen.), tautotyrininkas  Antanas Paulauskas, kilęs iš Zūbiškių apylinkių, Greta Statkievič, pati Birutė Mikulytė, na, ir šių eilučių autorius. Tiek daug autorių nėra nė iš vieno Lietuvos rajono. Ir jų tyrinėjimų objektai - kaišiadoriškiai. Daugiausia darbų iš mokyklų istorijos (dr. K. Račkauskas, J. Ivoškaitė).
-Mano funkcijos -  surinkti iš autorių jų darbus, paskirstyti skyrių redaktoriams juos redaguoti, rengti publikuoti, - sako Birutė. -Ne visi autoriai pateikia kompiuteriu surinktus tekstus, tad tenka su jais sėstis ir prie kompiuterio. Atlieku pagrindinį organizacinį ir techninį leidinio darbą.
M. ir J. Šlapelių namuose muziejuje Birutė su savo talkininkais rengia ir „Tautotyros metraščio“ pristatymus.
Birutės pavardę tikriausiai įsidėmėję ir „Kaišiadorių aidų“ skaitytojai. Vien pastaraisiais mėnesiais mūsų laikraštyje buvo paskelbti keli jo rašiniai. Bene įsimintiniausias iš jų - platus pasakojimas apie prieškario laikų Kaišiadorių gimnazijos lietuvių kalbos mokytoją Oną Gratkauskienę, kuri 2012 m. mirė eidama 102-uosius. Rašinys iliustruotas mokytojos albumo nuotraukomis, buvo išspausdintas 2012 m. rugsėjo 18 d. „Kaišiadorių aidų"  laikraštyje. Jis sukėlė platų atgarsį tarp buvusių O. Gratkauskienės auklėtinių - net keli iš įvairių respublikos vietovių skambino redakcijai, prašydami atsiųsti laikraštį su tuo rašiniu. Birutė apie O. Gratkauskienę ir toliau renka medžiagą, glaudžiai bendradarbiauja su mokytojos dukromis ir tikisi apie ją parengti knygą.
-Šimtametė mokytoja tikrai verta atskiros knygelės,-teigia Birutė. - Tai labai šviesi asmenybė Kaišiadorių žemėje.
* * *
Birutė įdomi pašnekovė. Jos profesinis darbas reikalauja didelio tikslumo, konkretumo, tai atsispindi ir kasdienėje jos kalboje. Ji kalba jausmingai, bet „be vandenėlio“ - konkrečiai, dalykiškai. Vis dėlto pokalbio pabaigoje netikėtai pratrūko ir emocijos. Kažkaip išsitariau, kad aš Žaslių bažnyčios archyvuose esu ieškojęs ir radęs medžiagos apie savo senelius, prosenelius, netgi tuos, kurie Žaslių parapijoje (Pajautiškių ir aplinkiniuose kaimuose) gyveno nuo 1800 metų.
-O kokios jų pavardės? - pasidomėjo Birutė.
-Vyšniauskai, Ratkevičiai, Kliukaitės...
-Taigi tų pavardžių yra ir mano prosenelių genealoginiame medyje, - netvėrė iš nuostabos Birutė. - Matot, kaip įdomu tyrinėti savo giminės istorijas... Išeitų, kad atlikus DNR tyrimus, paaiškėtų, kad mudu esame tikrų tikriausi giminės?..
Birutė pažadėjo tas Mikulių ir Vyšniauskų giminių sąsajas nuodugniau patyrinėti.
Taigi susitikome kaip pažįstami, o išsiskyrėme kaip giminės.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 gegužės 13, pirmadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024