Renatą Sausaitienę, Vaclovo Giržado progimnazijos ilgametę mokytoją, poetę, dramos būrelio vadovę pažįstu jau antrą dešimtmetį. Kartais užsukęs į jos klasę, akimis ieškau, na, kur ji, o ji, pradinių klasių mokytoja, apsupta savo mokinių. Ne vien tų, mažiukų, kurie šiandien sėdi jos pamokose, bet ir buvusių, kurie jau mokosi aukštesnėse klasėse, bet visada per pertraukas atskuba pas savo mylimą mokytoją. Ir neatskirsi jų nei ūgiu, nei išvaizda – niekas neišduoda, kuri čia mokytoja?.. Nebent į veidus atidžiau įsižiūrėtum, ir tada pastebi greičiau ne amžiaus, o patirties, išminties skirtumus. Mokytoja nevadina mokinių buvusiais – visi jos mokiniai – draugai visam gyvenimui.
Mano nuomone, ji ne tik puiki mokytoja, tačiau ir drauge kažkaip sugebanti užsikrauti svetimų problemų naštą. Palinksta nuo jų svorio, kaip žolė nuo per didelio lašo vandens, bet visuomet atsitiesia kaip nugalėtoja. Ji gali ilgas valandas kalbėti apie mokyklą, savo mokinius. Ir ne tik apie juos, bet ir apie kūrybą, sportą, gyvenimo prasmę, tėvynę. Niekuomet neišgirdau, kad sunku, nelengva. Ir tai, matyt, todėl, kad ji nepaprastai myli savo darbą.
Kokia ji, Renata? Kas ją paskatino tapti mokytoja? Manau, šią užduotį galime įveikti dviese: ji, pasakodama apie save, o aš – jos klausydamas. Taigi užeik, pakeleivi, į mažą kuklios moters dvasios pirkelę...

 –   Žinau, kad esi ne vietinė. Papasakok apie save, ar esi patenkinta savo gyvenimu, likimu? Iš kur ta energija ne tik nuoširdžiai dirbti savo darbą, bet ir rasti laiko kūrybai, užsiėmimams su kūrybingais vaikais  – dramos būrelio jaunaisiais artistais?

 – Tikriausiai būsiu banali, bet kaip ir visos mūsų giminės moterys, pasakysiu, kad esu iš gražiausio, jaukiausio, šilčiausio gamtos kampelio Anykščių ra-jone. Kai sakau „švelnumas“ – turiu galvoje Šventosios pakrančių smėlį, „lengvumas“ – šaltinio vandens tėkmę. Vaikystė man – pirmas sugautas kilbukas, ilgesys – eglė, likusi vietoj prosenelių namų ant kalvos.
Man 40. Dabar jau nebežinau, daug tai ar ne. Mūsų karta patyrė lūžį: iš sovietmečio mes išsiveržėme į Laisvę. Tai mes stovėjome Baltijos kely, tai mes keliavome su roko maršais per Lietuvą, tai mes buvome prie Televizijos bokšto sausio 13-ąją. Vieni plaukė pasroviui, kiti prieš vėją. Tačiau turim dėkoti Likimui už tai, kad gimėme pačiu laiku. Man vis dar graudulys sugriaužia gerklę, kai klausausi „Anties“, „Fojė“ ar Eurikos Masytės. Galbūt, esu keistuolė, bet „iki kaulų smegenų“ lietuvė, gal netgi kiek nacionalistė. Prieš 2 metus, prieš Europos krepšinio čempionatą, 8 kilometrus „įžaidinėjau“  kamuolį su trispalve ant pečių. Savo jaunėliui sūnui „įkaliau“ į galvą, kad jis privalo žinoti Lietuvos istoriją, vyresnysis sūnus studijuoja Lietuvos karo akademijoje. Reikia puoselėti tai, be ko mes netektumėme savo identiteto.
Nežinau, ar dera tokiame amžiuje būti romantike, bet tokia irgi esu. Galbūt, aš linkusi viską hiperbolizuoti, bet vis dar negaliu žiūrėti filmų ar skaityti knygų su liūdna pabaiga. Negaliu ramiai gyventi dėl socialinių negerovių, todėl, dirbdama su teatro grupėmis, renkuosi spektakliams socialinės dramos formą. Tada taip įsigyvenu į pjesę, kad kartais, atrodo,  realybė net nublanksta prieš dramos turinį, veikėjų charakterius ir išgyvenimus. Beje, paskutiniu metu, teatro scenarijai iš manęs, kaip kūrėjos, atima didžiąją dalį laiko, skirto kūrybai. Kadangi Lietuvoje nėra daug dramaturgų, kurie ryžtųsi rašyti dramas jaunimui, tenka pačiai kurti scenarijus, interpretuoti.
Renata kelerius metus dirbo Kaišiadorių kultūros ir meno centro mokinių dramos būrelio vadove. Teko stebėti jos spektaklius. Jie praėjo su dideliu anšlagu. Su savo mokinių kolektyvu ji gana sėkmingai dalyvavo ir televizijos projektuose.

 – Visi pažįsta tave kaip pradinių klasių mokytoją. Ar tau patinka ši profesija? Ir ar su malonumu eini į darbą?
O gal tu esi iš tų žmonių, kuriems darbas – tai nauji atradimai, iššūkiai, jaudinantis energijos antplūdis? Girdėjau, esi vadinama darboholike, o gal, pajuokausiu, esi apsirgusi mokytojizmu. Kažin ar yra tokia liga?

 – Taip, aš esu pradinių klasių mokytoja ir galiu užtikrinti – man šis darbas patinka. Tiesą pasakius, vargu ar galėčiau dirbti nemėgstamą darbą. Jei darbe skaičiuočiau minutes iki jo pabaigos, tikriausiai, namuose galėčiau būti kur kas dažniau. Tačiau taip nėra. Nežinau, ar yra tokių ligų,  kaip darboholizmas ar mokytojizmas, bet užtikrinu – nesergu nė viena iš šių ligų. Antra vertus, jei būčiau darboholikė, gal mano požiūris į darbą tikrai nebūtų sveikas... Dabar gi – man jis tiesiog patinka ir jam aš atiduodu maksimumą savo energijos ir kūrybos. O mokytojizmas – tai stereotipinis mąstymas, galbūt net įsižeisčiau, jei kas pasakytų, kad esu stereotipiška mokytoja. Mėgstu pokyčius, iššūkius, patinka siekti užsibrėžto tikslo. Šiame darbe labai svarbūs susitarimai. Patikėkit, net su didžiausiu neklaužada galima susitarti, jei tik jis turės galimybę ištaisyti klaidas ir elgesį. Nėra didesnio malonumo, nei rasti klasėje, ant lentos, vaikų užrašą su piešiniais: „ačiū už gerą mokymą“.

– Daug kas žino, kad tu rašai eilėraščius. Įdomu sužinoti,  kas paskatino  kurti  ir kada supratai, kad tai ne laikina? Ar dažnai tave lanko mūzos?

–  Rašyti pradėjau vidurinėje. Gal 10-oje, gal 11-oje klasėje. Klasės draugai ir auklėtoja žinojo, kad rašau. Neprisimenu, gal buvo koks mokyklos sienlaikraštis, kuriame publikuodavo mano pirmuosius bandymus, bet prisimenu tik raudoną storą sąsiuvinį, ant kurio brolis nukeverzojo žodį „rekordas“. Nežinau, ką jis turėjo galvoje. Vėliau savo rašymą atnaujinau besimokydama Panevėžio konservatorijoje. Buvo paskelbtas studentų kūrybos konkursas. Mano raudonasis sąsiuvinis buvo likęs namuose, tad sėdau ir per vakarą sukūriau 5 eilėraščius – tiek reikėjo pateikti pagal konkurso nuostatus. Padaviau komisijai ir – didžiausiai mano nuostabai – laimėjau 1-ąją vietą. Tai buvo tarsi savotiškas žaidimas, kurį žaisti man visai patiko. Kai mokiausi Šiaulių universitete, susipažinau su Jonu,  jis mane atvedė į literatų klubą  „Gija“. Pirmaisiais jo gyvavimo metais dalyvauti jo veikloje buvo tikrai įdomu – organizuodavom skaitymus, kūrybos pristatymus, netgi, sugebėdavom vienas kitam pažerti ir šiek tiek kritikos. Vėliau mūsų klubas ėmė merdėti. Gelbėjo tik tai, kad galėdavom išvažiuoti į kitus Lietuvos miestus ir miestelius, kaip sakoma, „savęs parodyti ir kitų paklausyti“.
Manau, kad tokia kūrėja, kokia esu dabar, subrendau virtualioje erdvėje. 2004 metais atradau internetinę svetainę www.rasyk.lt/ .Tai – literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, turintiems savos kūrybos ir norintiems ją parodyti kitiems, mėgstantiems skaityti bei vertinti kitų kūrybą, dievinantiems knygų skaitymą bei turintiems, ką pasakyti apie perskaitytą kūrinį, besidomintiems literatūriniu Lietuvos ir pasaulio gyvenimu.
Pirmą kartą publikavus čia savo eilėraščius, atsiranda savotiškas azartas. Nemaža dalis jos vartotojų „serga grafomanija“. Kartais tekdavo stebėti situaciją, kai vartotojas laukia daugybę valandų ir minučių, kad galėtų įdėti naują kūrinį, nes per parą galima paskelbti tik vieną. Ir taip „kepama“ poezija ir ne tik. Kitas įdomus dalykas – tai virtualūs mūšiai, užgautos ambicijos. Kad būtų aiškiau, pasakysiu, kad kūriniai vertinami penkiabalėje sistemoje ir po jais rašomi komentarai. Jei kūrinys surenka mažiau nei 2 ar 1,5 balo – jis tiesiog ištrinamas, pašalinamas. Ohoho! O juk prieš įdėdamas savo eilėraštį žmogus manė, kad sukūrė šedevrą... Na, aš gal kiek per daug ironiškai nušviečiau padėtį, nes ši svetainė, mano galva, turi daugiau pliusų nei minusų. Taip, ten žmonės dengiasi „avatarais“ ir išgalvotais vardais bei amžiumi. Bet ten nevaržomai gali diskutuoti su jaunuoliu ar brandžiu kūrėju. „Rašyk“ erdvėje aš atradau daugybę labai įdomių ir net garsių žmonių. Su daugeliu esame susitikę ir realybėje, su kai kuriais užmezgėme glaudžius ryšius ir bendraujame iki šiol.
Taip Renata virtualioje erdvėje susipažino ir su literatūrinio žurnalo „Nemunas“ redaktoriumi Viktoru Rudžiansku, kuris labai gerai įvertino jos  kūrybą. Štai vienas iš jo komentarų po vienu eilėraščiu: „Labai puikiai psichologiškai motyvuotas ir eilėraštis, ir lyrinio herojaus būsena iki paskutinės eilutės. O tas „tykiai“, paliekantis išgyvenimo neutralumą, mano manymu, yra autoriaus didžiulių valios pastangų ir gyvenimiškos patirties vaisius”. Už tą eilėraštį ji gavo penkis. Kas labai reta šioje svetainėje. Beje, kas nori plačiau susipažinti su Renatos kūryba, gali atsiversti www.rasyk.lt internetinę svetainę ir ten surasti autorių, Febi slapyvardžiu. Deja, tik ten kol kas mes galime skaityti jos eilėraščius. Nežiūrint į tai, kad jos knygelę buvo pasiryžęs redaguoti literatūrinio žurnalo „Nemunas“ redaktorius Viktoras Rudžianskas, visa tai užstrigo dėl finansų. Aš, vaizdžiai tariant, dėl šios problemėlės baigiu jai išėsti smegenis, bet kol kas viskas taip ir liko užstrigę. Renata ne toks žmogus, kad kam lįstų į akis ir prašytų paramos knygelės leidybai. Jai iš tiesų kol kas labai sunku išleisti savo knygelę. Nemanau, kad tai padaryti būtų sunku visai mūsų  bendruomenei. Pa-mąstykime, ar nemalonu būtų padėti tikrai talentingam žmogui.

– Bet grįžkime prie mūsų pokalbio. Poezija ir buitis – koks jų santykis tavo  gyvenime?
 
– Šiuolaikinėje kūryboje daug buitiško kalbėjimo. Manau, to išvengti sunku. Aš nesu ta „paplaukusi poetė“, kuri viską užmiršta dėl kūrybos. Tiesą pasakius, net poete savęs nelaikau. O kūrybai, kuri jau tapo mano gyvenimo dalimi, buitis man netrukdo.
– Kokie skirtumai tarp vyriškos ir moteriškos poezijos ir kas tarp jų bendra?
– Na, mano kūryba tikrai moteriška, tuo ir skiriuosi nuo vyrų, nes jų – gal šiek tiek kitokia pasaulėjauta ir kt. O šiaip nemanau, kad poeziją galima skirstyti į vyrišką ir moterišką. O bendra tai, kad ir vyrai ir moterys rašo apie tuos pačius dalykus, tik išraiškos formos neretai skiriasi.

– Koks yra dabartinis eilėraštis? Ką lemia jausmas, gyvenimo patirtis, išgyvenimai, kad šiuolaikinį skaitytoją pagautų eilėraščio dvasia?  Ar šiuolaikinis eilėraštis turi būti  daugiaprasmis, daugiabriaunis?

– Reikia ieškoti naujų metaforų, žaisti su žodžiais ir formomis. Nepaisant to, eilėraštis turi būti savitas. Ir būtinai paremtas išgyvenimais, išsiliejęs iš širdies, jausmų. Manau, kad tai labai asmeniška.  Taip pat reikia prisiminti, kad tu jį rašai skaitytojams, ne sau. Sakykim, kad ir kaip būtų skaudu jaunai panelei, paliktai vaikino, kai ji visą širdgėlą išlieja eilėmis, ji, suprantama, nusivils, nes atsiras kas pasakys „banalu“. Tokiais atvejais geriau rašyti dienoraštį, o tie, kas ryžtasi savo kūrybą iškelti į viešumą, turi suprasti, kad ji turi būti savita, įdomi.

– Kokį savo būdo bruožą labiausiai vertinate ir kokio  norėtumėte atsisakyti?

– Labiausiai vertinu jautrumą ir maksimalizmą. O atsisakyti norėčiau tarškėjimo... Aš  tarškiu ir nemoku meluoti, dažnai dėl to nukenčiu, nes pirmiau pasakau, o paskui pagalvoju, kad gal reikėjo patylėti...

– Kūryba – tai tarsi žmogaus sielos skrydis į kitą nerealų pasaulį. Ar kada nors jautei tokį pakylėjimą, didžiulį džiaugsmą,  tarsi  siela skristų?

– Taip. Ypač prieš ir po spektaklių premjerų ir tada, kai skaitau savo buvusių mokinių laiškus, kuriuose randu žodžius „mylim”. Esu laiminga kiekvieną rugsėjį, kai namo nešuosi glėbį gėlių, kuriose atsispindi mielų vaikų šypsenos... Palaima apima būnant ir su savo sūnumis.

 – Kokia tavo kūrybos pagrindinė varomoji jėga, ir iš kur semiesi įkvėpimo, to palaimingo jausmo, kai tarsi susilieja žemė su dangum ir laikas nebeegzistuoja? Kam skirti tavo eilėraščiai? Ar jie brangūs ir tau pačiai?

 – Tiesa ta, kad ir kaip stengtumėmės, atgal į praeitį mes grįžti negalim. Net jei kažkokiu stebuklingu būdu tai pavyktų, mes neberastumėme to, ką palikome. Nebemokėtumėme matyti taip, kaip matėme vaikystėje ar jaunystėje. Iki dabar beveik kasnakt sapnuoju savo senelių namus: pušyną, Šventosios pakrantę, nedidukę gryčią ant kalvos, suoliuką, ant kurio sėdėdavo mano močiutė su dieduku ir laukdavo. Sapnuose aš su jais kalbuosi. Ir visa tai stebuklingai „sukrenta“ į mano eilėraščius, tai ir ilgesys to, ko jau negaliu turėti, ką praradau amžiams, ką galėjau pamatyti, pajausti, išreikšti kitaip. Tai lyg paralelinis gyvenimas, bet kartu – tai mano sielos atspindys. Kažkada dainininkas A. Mamontovas yra pasakęs, kad visos dainos apie meilę, tik kitokiais žodžiais užrašytos. Dažnai teko girdėti, kad geri eilėraščiai sukuriami iš meilės, geriausi – iš nelaimingos. Mano eilėraščiai ne apie tokią meilę. Neparašiau nė vieno eilėraščio iš savo meilės ( laimingos ar nelaimingos) vyriškos giminės atstovams patirties. Net jaunystėje nerašiau apie tai. Mano eilėraščiai – apie moteriškumą, kitokius jausmus, kitokį matymą, apie paraleles. Beje. Kai iš savo namų pušynėlyje išsikraustė, o vėliau mirė mano seneliai, aš nė karto nedrįsau užlipti ant kalvos, kur stovėjo jų namai. Jie vėliau sudegė, liko alyvos, kurios kiekvieną pavasarį apsipila skausmingu raudoniu, liko eglė ir suoliukas prie jos. Neinu ten todėl, nes bijau, kad jei nueisiu, nustosiu sapnuoti.

– Kaip tu įsivaizduoji savo ir savo mokinių ateitį? Koks turėtų būti ateities pasaulis ir konkrečiai mūsų Lietuva?

– Esu optimistė. Žinau, kad šiais laikais tai reta. Nesmerkiu tų, kurie išvažiuoja, bet darysiu viską, kad mano vaikai išsaugotų lietuvybę. Neseniai man sūnus Edvinas parodė žemėlapį, kuriame buvo statistika apie tai, kaip keičiasi demografinė padėtis pasaulyje. Ties Lietuva grėsmingai žybsėjo skaičiai su minusu priešakyje. Vadinasi, po 50 metų mūsų gali tiesiog nelikti? Bet aš manau, viskas bus gerai. Juk čia tiek daug gražių dalykų, dėl kurių verta gyventi.

Nuotraukos autoriaus ir J. Laurinavičiaus