Telefono skambutis iš Stasiūnų. „Šiandien Stasiūnuose pasimirė Kęstas Kralikauskas. Jiedu su žmona gyveno buvusiame bendrabutyje, dviejų kambarėlių bute ketvirtame aukšte... Žmonės nelengvai gyveno, vargingai, galbūt per daug lengvabūdiškai... Kęstas nevengė taurelės, buvo sunkiai pasiligojęs, – telefono ragelyje skambėjo jaunatviškas moters balsas. – Tačiau ne mums jį smerkti... Laidotuvės žmones išsunkia ir finansiškai, o jei neturi pinigų?! Tad Kęsto žmona nuėjo į Stasiūnų biblioteką, kuri yra visai šalia namo, kuriame gyveno mirusysis, paprašyti, kad leistų vienai nakčiai salytėje pašarvoti vyrą – bibliotekoje seniau šarvodavo žmones... Bibliotekininkė Angelė Stanislauskienė, kuri yra ir seniūnaitė, nesileido į kalbas – negalima!”
Pasak  stasiūniškės, tuomet velionis buvo pašarvotas savo namuose – ankštame daugiabučio namo kambarėlyje. „Dauguma kaimynų buvo šokiruoti”, – susijaudinusi kalbėjo moteris.

„Biblioteka – ne laidojimo biuras”

„Biblioteka buvo paversta šarvojimo patalpa, – sakė Stasiūnų bibliotekos bibliotekininkė  Angelė Stanislauskienė. – Jau kokie ketveri metai, kai čia nešarvojama. Juk biblioteka tam nepritaikyta, salėje nėra vėdinimo sistemos, kondicionieriaus, nėra laisvų patalpų nė arbatos atsigerti... Būdavo, pakabinam parodą ar koncertas užsakytas, ir še tau – kažkas numirė... Viskas verčiasi. Jeigu vienam leisi, ir kiti čia užsinorės šarvoti... Tam tikslui verslininkai yra įrengę šarvojimo patalpas. Juk valstybė nenuskriaudžia – žmogui mirus, artimieji gauna pašalpą.”
Bibliotekininkė sakė, kad ji dėl šio atvejo skambinusi Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorei Aldonai Naudžiūnaitei. „Ne, jokių šarvojimų!” – buvusi kategoriška direktorė.
A. Stanislauskienė prisipažino, kad ir ji prieš keletą metų bibliotekos salytėje buvo pasišarvojusi brolį. „Buvo karšta, tvanku, niekam nelinkėčiau to patirti – patalpos visiškai nepritaikytos laidotuvėms”, – teigė bibliotekininkė, aprodydama salytę.
Paskambinę telefonu, kalbėjomės ir su Viešosios bibliotekos direktore A. Naudžiūnaite.
„Seniau šios patalpos priklausė seniūnijai, tad kas ten vyko, ne bibliotekos reikalas. Jau bene penkeri metai šis visas pastatas – bibliotekos, – pažymėjo direktorė. – Ir biblioteka nei rengia, nei rengs laidotuvių. Antra vertus, čia nėra jokių higieninių sąlygų, nėra kondicionieriaus... Bibliotekoje vyksta gyvenimas: renginiai, būreliai... O vainikų, laidotuvių kvapas tiesiog įsigeria į sienas... Gyvenant Stasiūnuose, nėra problemų – čia pat Kaišiadorys, Žiežmariai, kur yra šarvojimo patalpos. Pagaliau Stasiūnuose yra ir mokykla. Galbūt joje išimtiniais atvejais galima šarvoti?! Žinoma, šis teiginys – tik diskusijai.”
Ir bibliotekininkė, ir jos vadovė buvo vieningos nuomonės – mirusieji turėtų būti šarvojami tik specialiose šarvojimo patalpose, duodant uždirbti verslininkams, juolab, kad valstybė skiria laidotuvių išmokas. „Biblioteka – ne laidojimo biuras”, – teigė Kaišiadorių viešosios bibliotekos direktorė A. Naudžiūnaitė.

„Kęstutį pašarvojome čia, šitame kambarėlyje, ant šito stalo...”

Ateities gatvės 10-tasis daugiabutis namas. Buvusio bendrabučio tvaikas, tvarka, rodos, persikėlę į šias dienas, nors butai ir privatizuoti: niūrūs koridoriai dvokia kačių šlapimu, nejauki tamsa net ir šviesią dieną baugina pirmą kartą čia užsukusį.
Ačiū Dievui – koridoriaus gale prie Reginos Kralikauskienės buto durų įsižiebia lempelė. Moteris, neseniai tapusi našle, maloniai sutinka pasikalbėti, pasidalinti savo skausmu, nieko nekaltindama, nesmerkdama, neturėdama jokių nuoskaudų.
„Dar nelabai suvokiu, kas atsitiko... Reikia, kad praeitų kažkiek laiko. Daug ligų Kęstutis turėjo... Mirė savo lovoje septintą valandą ryto... Balandžio 16-tą dieną jam būtų sukakę 53 metai, – liūdesys ir nuovargis atsispindi našlės veide – juk po laidotuvių tepraėjo vos dvi dienos. – Aš už Kęstutį buvau dešimčia metų vyresnė...”
Pasak moters, jie vertėsi gana sunkiai: Kęstutis buvo bedarbis, o jos pensija nesiekia nė 650 litų, tad su seseria Birute buvo nuėjusios į šalia esančią biblioteką, kad leistų pašarvoti mirusįjį. Bibliotekininkė Angelė sakė: „Su mielu noru, bet negaliu be leidimo”. Paskambino savo viršininkei. Ji neleido... Anksčiau toje salytėje buvo šarvojami žmonės... Neleido, tai neleido. Kęstutį pašarvojome namuose – čia, šiame kambarėlyje, ant šito stalo, – graudinasi Regina. – Pas Stamporicką būtų kainavę 300 litų. Tai man – dideli pinigai. Gerai, kad duobės kasimui suteikė nuolaidą – ačiū.”
Moteris pasakojo, kad Kęstučiui kars-tą, drabužius pirko taip pat pas Stamporicką, velionį aprengti padėjo labai gera kaimynė Vida, sesuo Birutė.
„Sofą sulankstėme, veidrodį uždengėme, spintelę su televizoriumi pristūmėme prie sienos ir pašarvojome... Nedidelis butelis – tik 36 kvadratiniai metrai, bet ką padarysi, kai nėra kur. Giminės atvažiavo, kaimynai aplankė, jie dar 70 litų ir „kašikėlį” atnešė... – nuoširdžiai kalba moteris. – Prie Kęstučio visą naktį budėjom, prabaltavojom keturiese... Atsisveikindama pabučiavau ir pasakiau: „Lauk manęs...”
Sudėtingiausia buvo laidotuvių dieną. Pro langą karsto neišneši – ketvirtas aukštas, butuko koridoriuke neišsisuksi. Teko mirusį Kęstutį iškelti iš karsto ir ant paklodės, o paskui ant sofos paguldyti, karstą išnešti į aukšto koridorių, o tada – ant paklodės velionį... „Kiek nabagą tąsyti reikėjo...” – graudinasi.
Kukliai palydėtas Anapilin, atgulė jaunas vyras Vladikiškių kaimo kapinaitėse. „Kaip nusipelnė, taip ir palaidotas. Buvo pijokas, nedirbo, mėgo lengvą gyvenimą, tad neužsidirbo nė šarvojimo salės nuomai”, – sakė Stasiūnuose sutikta vietinė gyventoja.
Tenepyksta Kęstutis už tokias savo laidotuves, kurios baigėsi net be gedulingų pietų, kaip kad mums, lietuviams, įprasta. Nuo kapinių visi gedėtojai išsiskirstė į namus... O galbūt jam viso to – erdvios šarvojimo salės, gausybės vainikų ir gėlių krepšelių, gedulingų pietų kokioje nors kavinėje – nė nereikėjo. Tiesiog jis gyveno kitaip. „Gražių laidotuvių”, kurioms atseikėjama ne vienas ir ne du tūkstančiai litų, kurie nusėda verslo žmonių kišenėse, dažniausiai reikia mums, velionio artimiesiems, giminėms, nes kitaip – „Ką žmonės pasakys?”
Regina dėkinga Kęstučio ir savo broliams, seserims, kaimynams, padėjusiems ir prisidėjusiems palaidoti sutuoktinį.

„Gyvenant kartu buvo visko...”

Eidama pas šią moterį, kuri buvo apibūdinta taip pat kaip „mėgėja”, maniau jos namuose rasianti baisią netvarką, nešvarą. Anaiptol, išankstinė nuostata subliūško vos pravėrus Reginos buto duris. Netikėtai rytmetį užsukusi, pirmiausia išgirdau „dirbančią” skalbyklę. Butukas sutvarkytas, švaru, kiekvienas daiktas turi savo vietą. „Prieš kelis metus su Kęstučiu susiremontavom, išsitapetavom, norėjom pasikeisti grindis, langą išsimokėtinai įsidėjau, dar žadėjom pakeisti langą ir kitame kambariuke, kur buvo ir virtuvė, ir Kęstučio kambarys, – pasakoja šeimininkė. – Dar nesuvokiu, kad jo nebėra... Visada aštuntą valandą ryto gerdavom arbatą, valgydavom sumuštinius... Ir po laidotuvių, kitą rytą, persisvėriau per durų staktą į jo kambarį: „Eik, Kęstai, arbatos gerti!” Užsimiršau...”
Kęstutis buvo antrasis Reginos vyras, gerokai jaunesnis. Abu dirbo tuometinėje Kaišiadorių utilizacijos gamykloje. „Suviliojau, na ir kas! – šypsosi. – Jis buvo nevedęs, o aš su Miša – pirmu vyru jau buvau išsiskyrusi. Kai išsiskyrėm, po ketverių metų jis mirė. Neilgai aš našlavau, – sako moteris. – Vestuves atšokom 1989-ųjų metų lapkritį, o iki jų trejus metus susidėję gyvenom. Kęstutis nebuvo aukso gabalas – gyvenant kartu buvo visko.”
Pasak Reginos, kokius trejus paskutinius metus jis beveik jau negėrė degtinės, vyno, tik alaus. „Alaus ir kartu išgerdavom”, – atvirauja.
Jos teigimu, Kęstutis buvo geras svetimiems, tik ne sau: auksines rankas turėjo, buvo krapštukas, kas tik paprašo pataisyti kokią mašiną, tuoj lekia...
„Paskutiniu metu jis labai blogai jautėsi, vasarą vis gulinėdavo, lipdamas laiptais duso, mėlo veidas... „Man viskas gerai!” – sakė. Jis nenorėjo eiti pas gydytojus, bijojo ligoninių... Paskutiniu metu vis dėlto teko jose gulėti. Bet buvo per vėlu, – pasakoja. – Atsisakė visi organai.”
Nebėra žmogaus. Reginai liko tik prisiminimai, už lango, baltose laukų platybėse, stovintis Kęstučio pastatytas šiltnamis, ištarti geri žodžiai. „Ras kokį varžtelį – ir namo, į spintą... Buvo mėgėjas ir žvejoti. Būdavo, narplioja, narplioja savo žilkas, ir lekia... Jam svarbiausia buvo pat faktas – išeiti žvejoti, – prisimena Regina. – Abudu važiuodavome dviračiais grybauti, uogauti... Jis buvo nesavanaudis, tačiau piktokas, jei dirba, nelįsk į akis.”
Moters teigimu, prie Kęstučio ji visą savaitę budėjusi, nemiegojusi, tačiau to nesureikšminanti. „Buvo nelengva su juo gyventi, kaip bus be jo – nežinau. Reikės kažkaip priprasti...” – sako Regina, pavargusi nuo vyro slaugymo, laidotuvių, o gal ir viso savo audringo gyvenimo.

Laimos Kmeliauskienės nuotr.