Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 kovo 29, penktadienis
Kai darbas susilieja su pomėgiu Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2012 gruodžio 12, trečiadienis

Dailininkės Daivos Maldžiuvienės paveikslas puošia ir Kaišiadorių lopšelio-darželio ,,Spindulys" seklytėlę
Svajinga kūrybiškumo paukštė Daivos Maldžiuvienės sieloje plazdeno nuo pat vaikystės. Gal tai buvo užkoduota genuose, gal pojūtį kurti sustiprino vaizdingo Anykščių krašto gimtojo Knitiškių kaimo, prisiglaudusio prie pušynų ir Šventosios upės krantų, grožis. Tačiau taip jau yra: jei tau lemta eiti kūrybos keliu, to niekada neišvengsi.

 
Kaišiadorietė Daiva Maldžiuvienė - bene vienintelė rajone lėlių siuvimo meistrė, ji - ir dailininkė, drabužių dizainerė, neseniai pradėjusi gaminti ir papuošalus. Jos siūtas lėles kaišiadoriečiai šiemet galėjo pamatyti pirmojoje rajone sertifikuotų tautinio paveldo gaminių parodoje, kovo pradžioje surengtoje Kaišiadorių kultūros ir meno centre (parodoje buvo eksponuojami visų vienuolikos mūsų kraštiečių, kurių gaminiai paženklinti aukščiausia „praba“ - sertifikatu, darbai).
Daiva kuria ir papuošalus
„Tėvai dirbo, todėl dienas leisdavau promočiutės ir močiutės namuose. Promočiutė Ona visą gyvenimą audė, siuvinėjo, siuvo lėles. Niekas kaime neturėjo tokių puikių prijuosčių, skarelių, lovatiesių, palaidinių. Būdama septynerių metų žaidžiau su pirktinėmis lėlėmis, - prisimena Daiva. - Promočiutė pažiūrėjo ir pasakė: „Va, jūsų tai tokios lėlės, o mūsų vaikai neturėjo kuo žaisti. Paimam „skepetėlą", susukam, apvyniojam siūlu ir - „pagaliukas". Sudedi du ilgesnius, du trumpesnius - jau žmogeliukas". Paėmiau medžiagos gabalėlių, žirkles, siūlą ir su promočiutės pagalba susukusi apvyniojau siūlu. Bandymas buvo kiek nevykęs, bet tai buvo pradžia..."

Daiva  nuo vaikystės mėgo piešti. Tai, matyt, buvo artimoje aplinkoje esančių žmonių „prie meno“ akivaizdi įtaka: minėta kūrybinga prosenelė Ona, mama Vilė, gražiai siuvinėjusi, dariusi karnavalines kaukes ir saviems, ir svetimiems vaikams, auksarankis tėtis stalius Kondratas, a. a. dėdė Augis - dailininkas, drožėjas, fotografas...
Mokydamasi Statkūniškio aštuonmetėje mokykloje, kūrybinga mergaitė iliustravo sienlaikraščius, piešė plakatus, savo tapyba atnaujino mokyklos sienas. Paskui buvo dar vienas savęs atradimas - paauglė norėjo būti išskirtinė, puoštis, tad ėmė pati siūtis drabužius. Pasak Daivos, drabužį susimodeliuodavusi, sukirpdavusi ir eidavusi pas kaimynę susiūti. Pusamžių siuvėjų skoniu ji nepasitikėdavusi. „Siuvau nuo penkiolikos šešiolikos metų. Tėvai matė, kad linkusi, tad nupirko siuvimo mašiną „Čaika", - šypsosi D. Maldžiuvienė. - Visą laiką norėjau būti drabužių dizainere, bet kai stojau, į šią specialybę buvo labai didelis konkursas, tad tuometiniame Kauno taikomosios dailės technikume pasirinkau meninio odos apipavidalinimo specialybę.“ Beje, Daiva viename kurse mokėsi kartu su žinomu dizaineriu Juozu Statkevičiumi.
Jaunystės laikais, tuomet, kai atsirado pirmieji jaunimo judėjimai, pankų, metalistų stilius, kūrybiška mergina ne tik sau, bet ir draugėms, jaunesnei sesei Renatai siūdavo išskirtinius drabužius, netgi batus, rankines. Vėliau teko ir odines striukes siūti.
Kauno aukštesniąją meno mokyklą Daiva baigė 1991-aisiais metais, pačiame Lietuvos atgimimo įkarštyje. „Dariau diržus, rankines ir nešiau į Kauno dailės salonus. Pirko", - šypsosi moteris. Tai buvo pirmasis užsiėmimas pagal specialybę, vėliau pasikartojantis tik epizodiškai. „Štai pernai sau odinę rankinę pasisiuvau", - sako.
Nors ir netapo diplomuota drabužių dizainere, tačiau užsakymų nestokoja, siuvasi drabužius sau („Paltą neseniai pasisiuvau"). Ir savo vestuvėse Daiva vilkėjo pačios siūtą suknelę, Daivos kurtomis nuotakų suknelėmis puošėsi ir sesuo, ir draugė... Ir šį rugsėjį su Daivos siūta suknele, pagamintais originaliais aksesuarais jaunutė nuotaka atrodė stulbinančiai. „Kai ji už sukurtą įvaizdį dėkojo ir po vestuvių, buvo nepaprastai malonu. Smagu, kad mano pastangos vertinamos", - džiaugiasi D. Maldžiuvienė. Pastarosioms vestuvėms ji kūrė ir nuotakos puokštę, komponavo pamergių, pabrolių puokšteles. Ir tai ne vienintelis sėkmingas atvejis. Kompozicijos iš gyvų gėlių - dar vienas Daivos talentas. „Labiausiai mėgstu lauko gėles, tulpes, ypatingai gražu, kai jų daug", - prisipažįsta menininkė.
D. Maldžiuvienės siūtais kostiumais puošiasi ir Kaišiadorių kultūros ir meno centro estrados teatro „Vilties žibintas“ aktoriai, muzikos studijos „Tagretukas“ vaikai. Kažkada Daivos sumanyti ir pa-siūti nykštukai buvo „apsigyvenę“ ant Kaišiadorių kultūros ir meno centro stogo...
O kada gimė pirmoji lėlė? Tai Daiva prisimena labai puikiai. Pirmąją pasiuvusi 1993-ųjų metų gruodžio 1 dieną. Tądien draugė iš Vokietijos parsivežė rankų darbo lėlę. „Už ją mokėjo beprotiškus pinigus... Sako, galėtum ir tu pabandyti. Pabandžiau. Tuomet laukiausi pirmagimio Žygimanto", - prisimena. Lėlė atsidūrė pas tą pačią draugę, tačiau ilgiau Kaune neužsibuvo, nes viešint svečiams iš Amerikos, viena ponia jos užsigeidė ir nusipirko. Taigi Daivos „pirmagimė“ galbūt dar ir šiandien „gyvena“ Valstijose. „Kaip šiandien ją matau... Žalia kepurytė, žalias barchatinis sijonas, pilkas apsiaustėlis...“ - nostalgija blyksteli lėlių kūrėjos akyse.  Ak, tie beprotiškai lekiantys metai...
Smetoniškos poniutės, lietuvaitės, raganaitės, fėjos... Jų vos ne per dvi dešimtis metų Daiva prisiuvo ne vieną tūkstantį. „Prisimenu, vienais metais pasiuvau šešis šimtus, kitais - keturis... - skaičiuoja. - Iš pradžių lėlės buvo paprastos - pagal promočiutės „receptą", vėliau pradėjau siūti kur kas sudėtingesnes - dideles interjerines lėles.“ Šios lėlės - lankstomos, su blakstienom, suformuotais veido bruožais. Tokiai lėlei pagaminti neretai prireikia ir visos savaitės. „Pagaminti veidą ir rankas - sudėtingiausia. Kartais visą dieną prie veido krapštaisi... Kiekviena lėlė turi savo charakterį, būna net panaši į konkretų žmogų. Medžiaginiu veiduku lėlė šiltesnė, mielesnė, - pasakoja lėlių kūrėja. - Būna, kad manęs klausia: „O kur veidus perkate?“ Ne-perku aš lėlėms veidų, nelipdau ir iš jokio modelino, aš juos tiesiog siuvu! Su interjerinėmis lėlėmis sunkiausia atsisveikinti, tačiau džiugu, kad jos „gyvena“ pas gerus žmones.“ Kai vienąkart inteligentiška moteris prasitarė interjerinę lėlę perkanti dukrai, Daivą nusmelkė mintis: „Argi vaikui tąsyti tokią lėlę?!“ Tačiau netrukus lėlininkė buvo nuraminta: pirkėjos dukra suaugusi, dizainerė.
O štai viena  Daivos siūta lėlė lietuvaitė „gyvena“ ypatingoje šeimoje - pas Prezidentą Valdą Adamkų. Ši lėlė jam buvo padovanota, kai prieš keletą metų lankėsi Kaišiadoryse.
Tokių lietuvaičių ir kitų D. Maldžiuvienės siūtų lėlių galima rasti Trakuose ir Vilniuje suvenyrų parduotuvėse. Daivos lėlės lietuvaitės pripažintos kaip svarbi etninės kultūros dalelė, tad jų autorei 2010 metų gruodį Vilniuje įteiktas tautinio paveldo gaminio sertifikatas.
Nors ir taip nespėja suktis, nors užsakymų niekada nestinga, kiekvienais metais Daiva su savo lėlėmis stengiasi dalyvauti Kaziuko mugėje Vilniuje. „Nors būna labai sunku fiziškai, tačiau mugėje atperka patiriamos teigiamos emocijos. Prieš mugę užgriūna didysis darbymetis - siuvu siuvu... Vyras prieštarauja: „Iš tavęs ir taip perka, ko tu ten į tą Kaziuko mugę važiuoji". O man malonu - kai kurie žmonės lėles ne pirmus metus perka, atpažįsta. Ateina ir sako, aš pas jus pernai pirkau, dabar kaimynų mergaitė nori... Greit aš tas lėles parduodu."
Gal todėl nė viena jos rankų darbo lėlė ir nepuošia nuosavų namų - tiesiog kažkam vis prireikia, kažkas pamatęs vis susižavi. Čia kaip tas batsiuvys - be batų...
Daivos lėlės, nors interjerinės palyginti gana brangios, greitai atranda naujuosius šeimininkus, matyt, todėl, kad jos mielos, labai kokybiškai pagamintos, tarsi apgaubtos jaukia kūrėjos šiluma, kuri spindi jų akyse. O ir Kaziuko mugėje nedaug rankų darbo lėlių aptiksi, juolab kokybiškai pasiūtų, turinčių sertifikatus. Lėlių skudurinukių gamintojų nėra daug.
Tokius gaminius kurti gali tik labai kruopštus, subtiliai dirbantis žmogus. „Štai šiai interjerinei lėlei, - rodo fotonuotrauką, - visą dieną batukus nėriau... Ir suknelę mezgiau. Tačiau žmogus negali visas atsidėti vien lėlėms. Yra ir šeima, ir tiesioginis darbas „Spindulio“ lopšelyje-darželyje, tegu ir ketvirtis etato (ji dirba dailininke - autorės pastaba), ir sodą turime, ir duoną kepu, ir grybauti labai mėgstu. Sesuo sako, kad grybavimo liga sergu. Daugiausia grybauti į Dzūkiją važiuojam... Ir megzti mėgstu, šeimos vyrus apmezgu."
Daiva sako, kad lėles siuvanti prie įjungto televizoriaus („Nežiūriu, bet kad fonas būtų"), daugiausia siuvanti vakarais, kai namiškiai nurimsta. Nepastebi, kaip užsisėdi iki vėlumos.
Pirmieji jos kūrybos vertintojai - vyras Rimvydas, sūnūs Žygimantas ir Augustinas. Gaila, kad neturi dukros - perduotų neįkainojamą patirtį, kurtų sau abidvi... „Gal anūkių turėsiu?“ - šypteli.
Tarp mėgstamų užsiėmimų - ir tapyba. Jos ant drobės nutapyti paveikslai puošia ne vienų namų, įstaigos interjerą. „Mieliausia - tapyti gėles, abstrakti tapyba - tada mėgaujuosi laisve, - prisipažįsta dailininkė. - Paveiksluose dominuoja šviesios, švelnios spalvos. Esu romantikė."
D. Maldžiuvienė gali išpildyti bet kokį užsakovo pageidavimą, kartais prieš tapydama apsilanko užsakovo namuose, kad pamatytų, kokioje erdvėje bus kabinamas paveikslas.
Ir vėl. Daivos ir Rimvydo butą puošia tik vienas specialiai sau tapytas pa-veikslas „Šiltas vėjas". Visi nauji kūriniai greitai atranda kitus namus...
O štai maždaug prieš metus D. Maldžiuvienė smarkiau susižavėjo įsegamų papuošalų gamyba. Ypatingą paklausą turi jos laumžirgiai, įsegamos lėlytės, vabalai.
„Kaip gerai, kad gali dirbti mėgstamą darbą ir už jį gauti pinigus", - atvirauja meniška prigimtimi apdovanota moteris, taisydamasi plaukus dailiomis, pačios megztomis riešinėmis papuoštomis rankomis.
(Jei susidomėjote Daivos kūriniais, norėtumėte jų įsigyti, kontaktų ieškokite Kaišiadorių muziejaus internetiniame tinklalapyje.)
*   *   *  
Daiva Maldžiuvienė kaišiadoriete tapo 1999-aisiais metais. Tai teta Elena Pusvaškienė, ilgametė tuometinės Kaišiadorių Vaclovo Giržado vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, ją, kaip ir seserį Renatą Sausaitienę, į Kaišiadoris pritraukė. Teta, atvykusi į Kauną ir pamačiusi, kaip mažam nuomojamam kambarėly vargsta jos dukterėčios keturių asmenų šeima, įkalbėjo persikelti į Kaišiadoris, o ir dailininkės darbas „Spindulyje“ atsirado. „Pradėjau nuo sienų paišymo... Dabar, kai vyko įstaigos renovavimas, bene viską uždažė", - šypsosi Daiva.
Jos veiklos sferoje - ir „Spindulio“ stendų atnaujinimas, ir salės puošimas renginiams, ir kaukių, drabužių siuvimas. „Štai dabar mąstome, kaip prieš Kalėdas papuošime darželio langus", - teigia.
Darbuodamasi „Spindulyje", D. Maldžiuvienė kurį laiką Kaišiadorių kultūros centre vadovavo lėlių ir suvenyrų būreliui, Vaclovo Giržado mokykloje rūpinosi meninio apipavidalinimo darbais, dvejus metus dėstė dailę Kasčiukiškių pagrindinėje mokykloje. Be to, skudurinukių  gamybos tema vedė seminarus Kaišiadorių rajono švietimo įstaigose ir Kauno švietimo centre.
*   *   *  
Darbšti, kūrybinga menininkė kilusi iš gausios penkių vaikų šeimos. Daiva - vyriausia. Paskui gimė Renata, Evaldas, a. a. Gražvydas (neseniai žuvo), Linas. Moteris džiaugiasi ir savo gražia šeima. Vyras Rimvydas baigęs tuometinį Kauno kūno kultūros institutą, tačiau pagal specialybę nedirba. Aštuoniolikmetis sūnus Žygimantas - Kaišiadorių rajono Algirdo Brazausko gimnazijos abiturientas, keturiolikmetis Augustinas, beje, prieš pat Naujuosius metus pasitiksiantis penkioliktąjį gimtadienį, -  Vaclovo Giržado progimnazijos aštuntokas. Abu broliai - taip pat meniškos prigimties, abu buvo rajono meninio skaitymo konkurso laureatai. Labai gerai besimokantis bendrojo lavinimo mokykloje Augustinas, baigęs Kaišiadorių meno mokyklą, šiemet nusprendė dar pratęsti saksofono specialybės mokslus, vaikinas dar ir dainuoja, muša būgnus. Be to, žaidžia krepšinį. Žygimantas ne vienerius metus Vaclovo Giržado progimnazijoje lanko „Koridoriaus teatrą", kuriam vadovauja teta Renata Sausaitienė, didžėjauja, lanko plaukimo treniruotes, mėgsta žaisti krepšinį, anksčiau šoko breiką. Tokia pati mokykloje buvo ir jų mama: piešė, dainavo, deklamavo, sportavo: slidinėjo, bėgo, šaudė, net taikliau už berniukus...
*   *    * 
Kurti tik sau būtų per daug egoistiška. Tad Daiva Maldžiuvienė dalyvauja rajono ir apskrities tautodailės parodose. Jos lėlės buvo eksponuotos ir respublikinėse parodose. „Tačiau nesu surengusi nė vienos personalinės parodos. Norėčiau kartu parodyti ir lėles, ir paveikslus", - kuklindamasi prasitaria.
Palinkėkime įgyvendinti šią svajonę. Galbūt netrukus, galbūt 2013-ųjų gruodžio 1-ąją, kai Daivos „pirmagimei“ skudurinukei sukaks dvidešimt metų. Įdomu, kaip ji ten, Amerikoje?





Menininkės tapybos darbai
  



 
Kiekviena lėlė turi savo charakterį

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2013 sausio 18, penktadienis )