- Gerb. Jonai, tamsta esi mūsų kraštietis - iš Bučionių kaimo, Palomenės  seniūnijos. Kaimas labai vaizdingoje  vietoje - prie Neries, apsuptas Gegužinės pušynų. Be to, tai labai sena gyvenvietė, menanti Napoleono karą ir senesnius laikus. Kokius prisiminimus tamstai sukelia Bučionių kaimas? Kokie Katkevičių šeimos pėdsakai išlikę jame?

- Vaikystės laikų nostalgijos šiam kaimui aš nejaučiu. Taip, aš jame gimiau, bet pirmieji mano vaikystės prisiminimai susiję su kelione į Kaišiadoris vežimu, traukiamu arklio. Čia aš gyvenau nuo trejų metų. Kaišiadorių miškų ūkio gyvenvietėje prabėgo mano vaikystė, o paauglystė - jau Kaišiadoryse. Yra toks mėlynas namukas, netoli redakcijos, pasislėpęs tarp mūrų.
Bučionys - tai mano mamos gimtinė. Tėvas buvo „užneriokas", gimęs Keižonių kaime, Jonavos rajone. Mano senelis, iš tėvo pusės, save laikė lenku, tėvo pamotė iš viso lietuviškai nekalbėjo, nes buvo Kijevo lenkė. Tėvas iš Chotkevič pasidarė Katkevičius, kai buvo pašauktas tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Tada buvo lietuvinamos pavardės. Mano pusbroliai dar ir dabar yra Chotkevič. Kokia buvo jų tikroji tautybė, sunku pasakyti, niekas rimtai nesidomėjo šeimos genealogija. Tarybiniais laikais tėvai manė, kad man geriau nieko nežinoti. Mama sakė, kad aš esu lietuvis, nes nemėgo savo anytos, su kuria iš viso negalėjo susikalbėti. Mama tikėjo, kad ji yra lietuvė, nors... mano kito senelio pavardė buvo Kirdiejus. Be jokios abejonės, jo veide matėsi totoriško kraujo šešėlis. Su šia pavarde irgi šiek tiek susijusi Kaišiadorių istorija. Deja, aš nieko nežinau ir dabar jau nesijaudinu...
Tėvų gimtinė man brangi, nors visi reikšmingiausi mano gyvenimo įvykiai susiję su mūsų miestu. Mano vaikystėje jis nebuvo panašus į miestą, bet man jis prilygo Berlynui. Būtent taip jį vadino senelis, kai vežė į Kaišiadoris.
Per savo margą gyvenimą ne kartą Kaišiadoris buvau palikęs, buvau išvykęs net dešimtmečiams.  Sugrįždavau ir mačiau, kaip viskas keitėsi. Kaišiadorys tikrai tapo miestu. Viskas gražėjo, plėtėsi ir kartu svetimėjo... Aš ir dabar nostalgiškai ilgiuosi to senojo miesto. Ne jo pastatų, o pažįstamų žmonių gatvėse. Juk išeidavai į gatvę - visi tau buvo pažįstami, net ir iš artimiausių kaimų. Dabar aš jau antrą dešimtmetį čia gyvenu ir nesijaučiu labai savas. Po to, kai aš išvažiavau, atsirado nauji kaišiadoriečiai, gimė jų vaikai, jie jau dešimtmečiais yra kaimynai. Pastatai - ne miestas,  miestas yra žmonės. Deja, tas žmonių miestas yra nuolatiniame judėjime.  Kur nuneš tave likimas, žino tik tas, kuris tas smiltis žarsto, maišo po pasaulį, kaip kortas kaladėje. Daug ką praranda žmogus, kuris nuolat keičia savo gyvenamąją vietą. Daug ką ir atranda. Sunku gyventi, kai tavo širdis taip po pasaulį išsibarsčiusi. Dabar jau mano anūkai angliškai kalba geriau negu lietuviškai... Ar aš esu  spalvinga asmenybė? Ko gero, esu šiek tiek spalvotas, ta visiems žinoma prasme.
Gimiau kaime, bet nė karto neariau žemės, nepjoviau paršo, nejojau arkliu, nemelžiau karvės, ir tuo visai nesididžiuoju. Nemokėti yra blogai. Su mano tautybe ir socialine kilme labai daug neaiškumų. Save laikau lietuviu, nes lenkiškai ir totoriškai nemoku. Nesu užsidaręs grynai lietuviškame kiaute, man brangi viso pasaulio kultūra, esu gana kosmopolitiškas. Gerai, jeigu tėvynės dangus visada  virš tavęs, bet jeigu tu kelis mėnesius praleidi svetimoje šalyje, kaip nuostabiai tada skamba - nesvarbu kur: traukinyje ar autobuse - lietuviška daina. Gali pakalbėti su savais. Nesvarbu, kad tu dar Londone ar Maskvoje, tu jau važiuoji... Yra nemaža žmonių, kurie nuolat giriasi savo patriotizmu. Galima pamanyti, kad tik jie moka tėvynę mylėti. Tikroji meilė rami. Nebūtina visiems aiškinti ir demonstruoti, koks tu patriotas. Reikia tik pajusti, kas tu būsi, jeigu jos neturėsi?.. Tada grįžęs iš Anglijos tu kopi į Kernavės piliakalnius, apeini pėsčiomis buities muziejų, ir atsistojęs ant Nidos kopų visai be ilgesio žvelgi  į tą nuostabų vakarų pasaulį.
Visą gyvenimą negalėjau pritapti nei prie darbininkų, nei prie inteligentų. Buvau geriausias mūrininkas tarp socialinių darbuotojų ir geriausias socialinis darbuotojas tarp mūrininkų. Save laikau inteligentišku darbininku. Turiu bruožų, būdingų abejoms socialinėms grupėms. Žmogų, kaip žinia, formuoja aplinkybės. Dabar esu pensininkas, nors manau, kad savo darbų dar nenudirbau. Dienos kartais būna per trumpos. Kad ir kiek  dirbčiau, vis vien jų jau nenudirbsiu,  nors stengtis reikia! 

- Jūsų daug metų susiję su žemės ūkiu: dirbote kolūkio pirmininko pavaduotoju. Kuo jums reikšmingas tas jūsų biografijos tarpsnis? Kaip galite pakomentuoti tą savo pasakymą „Mano gyvenimas - margas kaip genys"?

- Manau, nieko nenustebinsiu, pasakydamas, jog aš visą gyvenimą taip ir neradau savo profesijos. Tokių laimingų žmonių, kurie nekantraudami skubėtų į darbą kaip į šventę, ir iš darbo grįžtų namo kaip į dar didesnę šventę, labai mažai. Tai išties laimingi žmonės. Nors gamta labai pavydi ir nieko absoliutaus neduoda. Būkite tikri, jeigu  žmogui nieko netrūksta - tai neilgai, greitai ir jam problemų atsiras.
Vardinti, kuo aš dirbau, nenorėčiau  - reikėtų pagailėti jūsų skaitytojų. Jau iki tarnybos kariuomenėje buvau išbandęs krovėjo, statybininko, elektriko, geležinkeliečio ir klijų virėjo specialybes. Visos man netiko, nors, visai to nenorėdamas, kažko išmokau ir sužinojau. Kai ko neprireikė per visą gyvenimą - pavyzdžiui, virti klijus. Kaip žuvis ieškojau švaresnio vandens, kartais  patekdamas į srutas. Mes devyniose purvo upėse maudyti, kartais švaresni už švariausius paliekame. Yra tokia vieno poeto eilėraščio eilutė. Norisi tikėti. Purvą visuomet gali nusiplauti, su blogais poelgiais sunkiau.  Apmąstęs savo gyvenimą, galiu prieiti prie išvados: nematau reikalo savo galvą barstyti pelenais, beveik jokio kriminalo. Taip, aš dirbau komjaunimo ir partinį darbą, tikrai ne dėl naudos, o iš idėjos. Dabar galiu padaryti išvadą - per silpnos buvo mano kinkos!.. Toks darbuotojas, kurio reikėjo partijai - gamtoje neegzistavo. Buvo žmonės su silpnybėmis. Manoji silpnybė turėjo moralinį aspektą, pagal šiuos laikus  - tai ligos požymis. Niekam nerūpėjo, nemokėjau su savo liga prisitaikyti - teko imti kastuvą į rankas. Taip ir pasibaigė mano nomenklatūrinė karjera, prasidėjo dar kartą, antroji - darbininkiškoji...
Kelerius metus buvau kolūkio pirmininko pavaduotoju ir partiniu sekretoriumi. Kankinausi gerai neatlikdamas savo pareigų. Kolūkiečiams marksizmo nereikėjo, žemės ūkyje buvau svetimas. Mano tėvo giminėje žemdirbių nebuvo.  Jaučiausi toje aplinkoje svetimas, nors norėjau būti savas - neprigijau. Niekam netrukdžiau, mažai kam ir padėjau. Čia dar mano liga progresavo... Nieko dabar nesigailiu ir nieko nekaltinu. Ir netgi tą faktą, kad mane iš to darbo, taip sakant, išvarė, nenoriu panaudoti kaip argumentą, padedantį pasiteisinti, nes tikėjimas į šviesią ateitį buvo labai gražus. Dabar pats žaviuosi savo tuometiniu naivumu.

 - 1999 metais susikūrė Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija". Buvote jo steigiamojo susirinkimo dalyvis, ten pat išrinktas klubo pirmininko pavaduotoju. Per dešimtį klubo aktyvios veiklos metų dalyvavote beveik visuose klubo renginiuose, išvykose į kitus miestus ir rajonus. Ką galėtumėte pasakyti apie tų laikų savo ir viso klubo veiklą?

- Rašinėti pradėjau dar gyvendamas Joniškyje. Per vėlai pradėjau, matyt, maniau, kad laikas nebėgs kaip vanduo. Dabar gailiuosi tų pramiegotų dešimtmečių. Daug galėjau padaryti - juk tik dirbant, kažkas sukuriama. Niekas neturėtų išmušti iš vėžių, net nelaiminga meilė - tik nereikšminga  smulkmena, kuriai nevalia stabdyti žmogaus tobulėjimo proceso. Taip tik ištižėliai elgiasi. Teisi buvo mano amžinąatilsį mama. Kiek mes dabar galėtume pakalbėti ir su ja, ir su tėvu. Juk beveik nekalbėjome, viskas - man pro ausis, pro ausis... Paaiškink tu paaugliui.
Gerai, kad bibliotekos direktorės Aldonos Naudžiūnaitės  iniciatyva  įsisteigė literatų klubas ir mūsų mieste. Girdėjau, kad tokie bandymai buvo ir anksčiau, bet labai trumpalaikiai. Aktyvi veikla tęsėsi apie dešimt metų. Kai ką dar ir dabar suorganizuojame. Kažkaip neliko tų aktyviųjų narių. Iš pradžių turėjome ir rašytojų, mokėmės ir kūrybą analizavome, ir net kritikavome, ir ne visi būdavo patenkinti, netgi žemiečiai, iš kitų Lietuvos kampelių atvažiavę, nelikdavo be dėmesio ir jiems kartais pipirų už apykaklės užberdavome. Čia daugiausiai pasireikšdavo dabar jau rašytoja Ineza Janonė  ir jos vyras kritikas Jurgis Buitkus. Vėliau jie išvyko - didelis nuostolis. Pirmininko Jono Laurinavičiaus dėka  suklestėjo knygų leidyba. Per penkerius metus išleidome tris almanachus, vėliau pasipylė klubo narių kūrybos knygos.
Buvo daug susitikimų, išvykų, bet vis mažėjo mūsų ratas, seko energija, jaunimo taip ir nesulaukėme. Ko gero, keblu bendrauti, kai amžiaus skirtumas - 50 metų.  Jaunimas dabar renkasi interneto literatūrines svetaines. Patalpinai ten savo kūrinį ir lauk, kol jį tau  sudirbs dešimtys jaunų ir aršių kritikų. Jie rašo kitaip, jiems tų ašarotų reminiscencijų nepalaistysi. Beje, jie ir susitinka, ir knygas leidžia,  ir konkursus organizuoja. Smagu ten, ir mūsų kaišiadoriečių yra. Tokie laikai - vieni taip, kiti kitaip, o rezultatas vis vien kažkoks yra. Ir nauda yra visiems. Manau, kad visa tokio klubo veikla turi būti nukreipta būtent tobulėjimo kryptimi. Tobulėti iki rimtų rezultatų. Be abejo, ne visi  juos mato ar nenori matyti. Ne kartą teko įsitikinti, kad mes savų nevertiname. O juk neteisingas požiūris. Netgi tai, ką turime, nelabai parodome. Senokai nedalyvavau mūsų knygų pristatyme. O juk „Gijos“ leidykla jų daugiau nei šimtą išleido.  Nejaugi jos visos toks beviltiškas šlamštas - makulatūra?.. Tiek to!.. Gal vėliau kas nors į tą klausimą atsakys? Gal ateinančioms kartoms bus kur pasikapstyti? Dažnai gaudai, čiaudi nuo praeities dulkių, o iš jų kartais ir nesusideda pilna mozaika.

- Manau, kad ypač reikšmingais jūsų biografijoje galime laikyti 2001-uosius metus. Tais metais „Gijos“ klubas išleido jūsų knygą - humoreskų rinkinį „Vidinis balsas". Kas paskatino imtis tokio sunkaus literatūrinio darbo?

- Sakote, humorą parašyti sunku? Priversti žmogų, kad jis juoktųsi iki ašarų, vien tik skaitydamas knygą - tai nerealu, bet kai kam pavyko. Aš pats skaitydamas kai kurių autorių kūrinius, išgyvenau tokios džiaugsmingos euforijos minutes. Tokios juoko porcijos - stebuklingas vaistas, ilginantis žmogaus gyvenimą. Kas taip sugeba, yra meistrų meistras. Iš viso sukelti jausmų audrą žmogaus sieloje - genijų paskirtis. Deja, kitiems  telieka tenkintis kuklesniais rezultatais. Žmogus nusišypsojo, praskaidrėjo jo veidas - jau gerai. Galiausiai, ir humorą ne visi vienodai supranta, ir nevienodas jis siūlomas vartotojui. Yra pigus ir geras, prasmingas. Tas, kur brangus, daugiabriaunis, kaip geriausi kvepalai, pripildytas  jausmų ir išminties. Patys geriausi humoristai norėjo, kad jų žiūrovai ir juoktųsi, ir verktų, ir viskas, kas žmogui nesvetima, ką jis jaučia... O pigus?... Jis lengvai gaminamas ir sukasi ten, kažkur vien apačioje, todėl ir atskirti sunku, kieno jis yra. Ko gero, kartais man pasisekdavo pajuokauti, bet čia skaitytojams spręsti. Kartais jis byra kaip vanduo iš krioklio kaskadomis, o kartais tai tik vienas sakinys per visą mėnesį. Niekas nepuola mano humoreskų masiškai dauginti, vadinasi, lygis kuklus arba reklamos nėra. Juk jei reklama gera - viską parduosi... Kai išleidau savo knygelę (beje, už savo pinigus) maniau, bus reikšmingas įvykis. Nesitikėjau, kad tuoj ateis šlovė ir pripažinimas, bet ruošiausi pats labai pasidžiaugti. Nusivyliau pats savimi. Nuo to laiko pastebiu, nemoku džiaugtis savo pasiekimais, gal todėl ir maža jų. Tie pasiekimai gali dar ir naujų problemų pridėti. Jeigu nori turėti priešų - pranok draugus.
Man pats procesas patinka. Aš netgi didžiausias nelaimes ramiai tą akimirką, kai jos įvyksta mano gyvenime, pergyvenu. Žinau, spėsiu dar pasiraityti ant savo kryžiaus, kai niekas nematys. Kada naktį, dažniausiai 5 valandą, pabusi ir jau nebeužmigsi. Ir lėks tavo gyvenimas šuoliais pro šalį!.. Ne kartą, kai pas mane viešėdavo kančia, rašiau humoreskas.
Pasijuokti iš mirties, iš savęs, iš likimo, iš ligos ir to, kas mane kankino. Kai kas sako: „Tavo humoreskos, Jonai, liūdnos". Tie, kurie gyveno panašiai kaip aš, sako: „Jos linksmos, jos labai linksmos!.. Kaip smagu iš savęs kvailo, iš savo ligos pasijuokti, jeigu tu pasidarei protingesnis ir ėmei sveikti". Aš dar per mažai parašiau humoreskų. Gal jau pavargau jas rašydamas? Kas turi humoro jausmą nuo gimimo perpranta juoko sukėlimo mechanizmus. Juokui nėra tabu. Kiekvienas žmogus savo gyvenime yra pergyvenęs ne vieną humoreską. Jeigu jas surinkus?..  Negali tikėtis, kad tau papasakos viską! Savo humoreskas aš rinkau po sakinį, iš gyvenimo - klijavau savo sąmonėje į tekstą ir paskui tik belikdavo jas užrašyti. Kartais vienas sakinys pagimdydavo visą apsakymą. Humoras - geras dalykas, bet juo žmonės, kaip ir meile, niekada nepasisotina.

-Vis dėlto netrukus sulaukėme jūsų lyrinių eilėraščių knygelės „Akimirkų žydėjimas", o 2012 m. išleidote ir antrąją knygelę  „Trečioji pusė". Nuo humoro - prie lyrikos. Tai ne taip dažnai būna kūrėjų  biografijose. Kur čia, kaip sakoma, šuo pakastas? Paminėkite bent tuos savo eilėraščius, kurie pačiam patys maloniausi...

- Kaip sakė Getė, „...eilėraščiai langų stiklai spalvoti". Kas nenorėtų, kad pasaulis atrodytų dar gražesnis. Be abejo, jis nuostabus ir be mūsų pastangų. Kas nenorėtų, kad mūsų pasaulis būtų stebuklingas, bet jis ir taip stebuklingas. Bet mes patys norime daryti stebuklus! Tegul tik savo vaizduotėje pasisotinsi stebuklais, meile, ištikimybe, draugyste ir atrasi savo dar nepažintą pasaulį. Kiekvienas iš žmonių turi savo dainą. Sutinku, yra žmonių, kurie neskaito poezijos, kurie niekina poetus, yra grubūs ir pikti. Manoma, kad šiuolaikinės poezijos neskaito dauguma žmonių. Ir netgi tiems, kuriems ji griežtai nereikalinga, ateina tokios minutės, kai norisi dainuoti. Bet kokia daina - poezija.  Klausimas, kiek ji vertinga ir nebanali? Dažniausiai dainuojamos visiškai banalios dainos.
Norisi stebuklo ir rašai. Nori nusiraminti, pagerinti savo nuotaiką - rašai. Nori kitiems parodyti, kad moki eiliuoti, ir rašai rašai, paskui susigauni kokį žioplesnį, įspraudi jį į kampą ir skaitai skaitai, o anas muistosi, jam jau per kojas skruzdėlės laksto, o tu skaitai skaitai!.. Paskui vėl perskaitai po kelių dienų: „Kas čia galėjo taip kvailai parašyti". Kol surimuoji ketureilį, žiūrėk, jau keli lapai išmarginti. Po dienos pasižiūri: ritmas kliūva, nuvalkiotos metaforos. Kiek tų rūpesčių rašant griežtu klasikiniu stiliumi!
Viskas evoliucijos būsenoje, netgi tavo asmeniškas eilėraščio supratimas. Nuo paprasto - prie sudėtingesnio. Nors to sudėtingumo nelabai kam ir reikia, bet nejaugi liesi vien graudų, rožinį prisiminimų kisielių.
Kiekvienam žmogui toks rožinis periodas pasibaigia (nors kai kuriems jis iki mirties tęsiasi). Aš - ne iš jų. Kitas etapas, kai žmogui lieka vien estetinis malonumas. Kai žmogus tampa išminčiumi, nors dar nenorėtų juo būti, bet nejaugi ir būdamas pensininku vien apie seksą svajosi. Ne, padorumas liepia, kaip sakoma, mintis nukreipti Dievop, į aukštesnes sferas, arba visai žemas. Pradedi kalbinti akmenis, baloje matyti atsispindintį kosmosą. Kiekvienas turi savo vaikišką sieną su drobiniu paveikslu, kuriame ganėsi mėlyni punktyriniai elniai... Ištrupėjęs tinkas - tai  ola į stebuklingą pasaulį... Kas ten? Gal dar mėtosi kažkur auksinis raktelis nuo senos spintos... Eilėraščiai - savo buities, savo pasaulio, savo svajonių ir praradimų naujas pažinimas. Eilėraščiai - tvarstis širdies žaizdoms ir nuostabi praktika, norint geriau rašyti proza. Rašyti skambančią prozą, kurią prie dabartinių žanrų standartų bet kada gali pervardinti į poeziją. Manau, kiekvienam rašančiajam reikia rašyti eiles.

- Man, ir turbūt ne tik man,  netikėta buvo išvysti jūsų tapytus paveikslus pirmoje personalinėje parodoje, kuri buvo surengta Žiežmarių kultūros centro salėje. Paroda sutraukė daug lankytojų, sulaukė palankių vertinimų. Kaip čia atsitiko, kad paėmėte į rankas teptuką?

- Kai mirtis su savo dalgiu įsisuka  tarp  tavo artimųjų ir draugų ,  kai tave nuvilia draugai,  su kuriais tave siejo išsigelbėjimo stebuklas:  sunku nepulti į depresiją, sunku iš viso gyventi. Juk aš kokius penkerius metus beveik nieko nerašiau. Ir nesvarbu, kad leidau knygas, jos buvo anksčiau parašytos. Gal kažkas norėjo mane nutildyti ir iš dalies tai pasisekė. Piešimas, tapyba - tai spalvos, kurias mokaisi valdyti, jos liejasi baltame fone, ir jau nesvarbu, kad trumpėja dienos,  kad toks pilkas, dulkstantis dangus. Piešimas - kaip meno terapija. Aš nepiešiu nieko  niūraus. Tegul būna spalvoti - nerimas ir vienatvė... Aš dar norėčiau groti gitara ir dainuoti savo sukurtas eiles. Deja, palok, šuneli, gal kaulą gausi.
Tapyboje nemenkas įvairių technikų ir priemonių pasirinkimas. Norėčiau daug ką išbandyti, bet... juk nemažai žmonių piešia tik su pieštuku, tik su plunksnele, ir taip visą gyvenimą. Įdomu, todėl ir užsiimu tokiu darbu, kaip pensininkui - gražus pomėgis. Žinau, nieko įstabaus, ko gero, nepadarysiu, bet pats procesas malonus. Kad ir kaip ten būtų, atsiranda norinčių nemokamai pasikabinti mano darbus ant sienos. Tai jau šioks toks įvertinimas. Šis darbas yra vertybė pats savaime.
Gal žmonės iš mandagumo ir pagyrė - tai, ką aš padariau, tikrai nesistengiu kažką įrodyti. Man tai meno terapija, senatvės dienų įprasminimas. Kartais užeina toks įniršis, gal pakylėjimas, ir pradedi dirbti neatsikvėpdamas, nesvarbu, kad nuo sėdėjimo vienoje pozoje paskui  nugaros negali atitiesti. Gaila, neturiu sąlygų, aš tuos savo kūrinius ir tinkuočiau, ir dažyčiau ant labai didelių plotų. Eidamas miegoti savo darbą pasistatai ten, kur geriau gali matyti... Iš ryto pabundi ir stebi, kaip ir kokioje šviesoje geriau žaidžia spalvos.
Pasikeitė žvilgsnis į pasaulį. Žvelgi į medžius, į dangų ir mintyse derini spalvas. Mintyse tapai visą tave supantį pasaulį, matai jo atspalvius ir šešėlius. Gerai žinai, tu nesustabdysi to grožio ir gyvybės parado!.. Gal tik menką akimirką, gal tik mažą fragmentą. Bet aš galiu nupiešti  tai, ko iš viso šiame pasaulyje nėra. Ką jau čia ir besakyti. Per vėlai aš tuo užsiėmiau, o gal pačiu laiku, kad dienos būtų prasmingesnės.

- Bene stipriausią įspūdį man paliko jūsų knygą „Nakties šuo", išleista 2008 metais. Jos  anotacijoje sakoma, kad knygoje konkrečiomis gyvenimiškomis istorijomis parodoma alkoholiko sveikimo patirtis. Nors įvade ir parašyta: „jei atsitiktinai sutapo kokio nors žmogaus vardas, pareigos, vietovės pavadinimas, tai padaryta netyčia". Knygoje, jei neišgyvenęs tų dalykų, kurie aprašyti, turbūt  negalėtume taip giliai, įtikinamai, tikroviškai atskleisti žmogaus išgyvenimų.

-Be jokios abejonės, knygoje - viskas tiesa ir viskas iš gyvenimo. Tai ne vieno žmogaus išgyvenimai, teko išklausyti tūkstančius priklausomų žmonių viešų išpažinčių. Jeigu nepatyrei priklausomybės, ko gero, neparašysi įtikinamai. Be to, ta knyga ne vien kažkoks grožinės literatūros kūrinys.  Aš ją rašiau adresuodamas dar kenčiantiems alkoholikams, kad jie greičiau suprastų, kas jų laukia, ir pradėtų gydytis. Ši knyga - motyvacinė priemonė, palengvinanti apsisprendimą. Rašyti tokią knygą - dvasinis striptizas.
Iš tiesų, gal ir reikėjo slapyvardžio, rašant šią knygą, bet ne man. Mano pavardė nėra jau tokia negraži, kad aš ją keisčiau. Nesijaučiu, kad pasiekiau tokį lygį, kai reikalingas slapyvardis. Čia su tuo kuklumu problemos. Kad ir kaip žiūrėsi, visaip nekuklu. Jeigu pasirašyčiau tik vardu, irgi daug kam būtų keista. Geriausia išeitis - atsižadėti savęs ir savo gyvenimo ir apie tai  parašyti anotacijoje.
Manau, kad jeigu dar laikas man leis, aš dar rašysiu šia tema. Norėtųsi parašyti apie tai be pagražinimų, be pritempimo prie bet kokių interesų ar programų.

- Ilgai dirbote Psichikos sveikatos centre Kaišiadoryse. Kiek tai praplėtė jūsų patirtį, ko išmokė?

-Bijau, kad šis klausimas  gali pareikalauti detalesnės analizės, negu leidžia šio interviu rėmai. Gali būti net labai tolerantiškas ir branginti kitų žmonių ramybę, bet sąžinės kirminas vis tiek reikalauja pilietiškai atskleisti tiesą. Gal ta tiesa ir niekam nereikalinga?.. Gal tie, kuriems ji reikalinga, net ir neįtaria, kad ji yra, o kai kam gal ji  bus susierzinimo priežastis?.. Bet juk negalima taip su  tiesa. Jeigu man leisite, aš dar grįžčiau prie šio klausimo atskirame straipsnyje. 
Darbas šiame centre buvo antroji mano gyvenimo didžioji iliuzija. Norėjosi visus išgydyti nuo alkoholizmo ir atrodė, kad sąlygos tam sudaromos. Kažkoks dvilypis neatliktos pareigos jausmas mane užvaldo, kai aš imu prisiminti savo darbą šiame centre. Čia dirbant ir toliau tęsėsi mano, kaip žmogaus, evoliucija. Gavau daug žinių, daug ko išmokau. Ko gero, pasidariau specialistu. Daug mokiausi ir skaičiau pats, išklausiau begales seminarų ir kursų, daug mąsčiau ir rašiau šia tema.
Mane atleido kaip neturintį universitetinio išsilavinimo. Ką padarysi, dirbti už 500 litų, puse etato,  reikėjo. Išėjau be gailesčio, netgi jausdamas tam tikrą palengvėjimą. Aš buvau jau perdegęs, nusivylęs, pavargęs nuo nieko neveikimo, išduotas tų, kuriais rūpinausi, ir man reikėjo reabilitacijos. Jau nemačiau prasmės laikytis to darbo, nes nelabai kam jis ir reikalingas buvo, matyt, kai kam ir maišiau. Tiesą sakant, tame centre visai neliko tokių specialistų, kurie galėtų rimtai padėti sergantiems priklausomybių ligomis. Geriausiai tai sekasi žmonėms, kurie patys turi šią problemą ir daugiausia dirba neformaliai. Vien tabletėmis tokių ligonių neišgydysi. Numirėliui trauklapiai nepadės.
Nesinorėtų taip užbaigti. Kiekvienas žmogus, ko gero, prisimindamas savo nugyventus metus,  kai ką norėtų pakeisti?..  Nė vienam nepasisekė. Pragyventos dienos - kaip kompostas!.. Gali būti net ir purvinos, bet kai pasivarto tavo apmąstymuose - duona kvepia!..

Kalbėjosi Jonas  LAURINAVIČIUS