Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2020 rugpjūčio 07, penktadienis
Nuo ,,geležinės varlės" iki moderniojo meno Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2012 spalio 26, penktadienis

Evaldas Snieškus su savo tėvu Tadu Snieškumi (nuotr. iš asmeninio albumo)
Ne aš sugalvojau tokį šio pasakojimo pavadinimą, o Kaišiadorių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Aldona Naudžiūnaitė, kai jos kabinete kalbėjomės su Evaldu Snieškumi.


Kas tas E. Snieškus? Niekur nebuvau nieko apie jį girdėjęs, niekur nebuvau jo matęs. Kas kita Tadas Snieškus. Tai buvęs ilgametis Kaišiadorių rajoninės ligoninės vyr. gydytojas, gydytojas ginekologas. Dabar pensininkas. Su juo vis susitinkame bibliotekoje - kone kasdien jis ateina pasiskaityti spaudos.
Kai bibliotekoje buvo iškabinta kažkokia neįprasta technika ant drobės padarytų tapybos nuotraukų, T. Snieškaus paklausiau:
-Gal čia kas nors iš jūsiškių, ar tik pavardė sutampa?
Gydytojas buvo atviras:
-Tai mano sūnus. Kitądien jis žada apsilankyti bibliotekoje. Jeigu jums įdomu, galite su juo ir susitikti. Jis mielai pabendrautų.
Tad štai ir sėdime direktorės kabinete: tėvas, sūnus, direktorė ir aš. Gurkšnojame kavą bei arbatą ir kalbamės. Nepaprastai įdomu klausytis Evaldo.
-Aš turiu devynias specialybes,-iš karto suintrigavo Evaldas.
Ir ėmė vardinti: virėjo, miško kirtėjo, dažytojo, biologijos mokytojo, plytelių klojėjo, fotografo, na, ir eilėraščius rašau...
Tėvas tik žiūri, tik klauso:
-Kai ko net nežinojau, kad tu moki daryti, - prisipažįsta T. Snieškus.
Bet pirmiausia apie fotografijos darbų parodą. Tai pirmoji Evaldo kūrybos personalinė paroda. Evaldas  norėjo, kad ji būtų surengta būtent  jo jaunystės dienų mieste - Kaišiadoryse.
-Buvau Norvegijoje, - ėmė pasakoti parodos autorius. - Fotografavau. Buvo labai gražūs vaizdai: vanduo uolomis krenta žemyn. Dar saulė blykčioja vandens pursluose. Nepakartojama. Tad ir kilo mintys užfiksuoti ne statišką akimirką, o judesy... Darbas ilgas, prie kompiuterio reikia kantriai pasėdėti, bet rezultatas įspūdingas. Taigi ir pradėjau... Kol kas Lietuvoje tokia technika nuotraukų niekas nedaro. Penkiolika mano pirmųjų darbų iškabinta Kauno miesto sodo restorane.  Nuotraukos atrodo kaip piešiniai.
Tikimasi, kad E. Snieškaus kūrybos paroda bus eksponuojama ir Elektrėnų savivaldybės kultūros įstaigose.
O kaip su „geležinėmis varlėmis"?
Evaldas studijavo Vilniaus universiteto Gamtos mokslo fakultete. Po trečiojo kurso  reikėjo pasirinkti specializaciją, netrukus - ir diplominio darbo temą.
-Bendrabutyje prie vieno studento spintelės kabojo „geležinės varlės“ pa-veiksliukas iš kažkokio žurnalo. Pamaniau tada: „Gal reikėtų pasirinkti tyrinėti balinius vėžlius, liaudyje vadinamus „geležinėmis varlėmis"? Tema beveik visai  nenagrinėta". Na, ir pasirinkau ją...
Evaldas apie balinius vėžlius ne tik diplominį darbą parašė, bet tą temą gvildeno ir įstojęs į aspirantūrą. Balinių vėžlių yra ne tik Lietuvoje, bet ir kone visoje Vakarų Europoje, Sibire, Vidurinėje  Azijoje. Tad  Evaldas ir išvažinėjo skersai išilgai visą tuometinę Tarybų Sąjungą - Ukrainą, Azerbaidžaną, Gruziją... Mokslo ir mokslo populiarinimo žurnaluose ėmė rodytis Evaldo straipsniai. Jis parašė ir kandidatinę (dabar būtų vadinama daktarinę) disertaciją, tačiau per persitvarkymus, santvarkų virsmus, kai ėmė keistis metodologijos, sistemos, kvalifikacijos, disertacija liko neapginta. Evaldas kaip žinomas balinių vėžlių tyrinėtojas buvo kviečiamas į prestižines mokslines konferencijas, skaitė jose pranešimus.
Evaldui Snieškui 56-eri. Tad jau sodri jo ir tarnybinė biografija. Yra dirbęs Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje,  mokyklose, restoranuose. Beje, Evaldas jokių kulinarijos ar konditerijos mokslų nebaigęs, tenkinasi  savamokslio mėgėjo statusu. Tačiau anaiptol ne kiekvienas profesionalas gali jam prilygti virtuvės aplinkoje. Tikras virtuozas. Netgi knygą yra parašęs „Kepėjo užrašai". Gaila, kol kas ji neišleista. Bet tai tik laiko klausimas!
Kalbant apie knygas, negalima nutylėti, kad Evaldo stalčiuje dar vienas rankraštis „Ne vien žąsinams", - apie vyrų ir moterų santykius. Knygą tikriausiai išleis žurnalas „Edita", nes šiame žurnale E. Snieškus jau kelerius metus spausdina savo apmąstymus. Skaitytojams jis pristatomas ne tikrąja pavarde, o slapyvardžiu - Antanas Viržis. Evaldo tekstai publikuojami ir kituose leidiniuose.
Kaip matome, E. Snieškus - įdomi asmenybė. Kelias nuo „geležinės varlės“ iki moderniojo meno - gyvas, nenuobodus, spalvingas, pilnas ieškojimų. O talentingas žmogus - Evaldas Snieškus - jame visada randa, ką pasakyti, parodyti, sukurti.

O dabar paties fotomenininko  E. Snieškaus žodis

Fotografuoti pradėjau mokykloje, kai nusipirkome fotoaparatą „Zorkij". Tačiau pats ryškinti juodai baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus universiteto  Gamtos fakulteto kurse. Vėliau ir skaidrių ryškinimui namų sąlygom skyriau nemažai laiko. Arčiau meninės fotografijos atsidūriau dirbdamas Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejuje, kur fotografu dirbo G. Stulgaitis. Jo sudomintas pradėjau fotografuoti vaizdus, kuriuose galima buvo fiziškai pajusti sustabdytą laiką. Tada nebuvo kompiuterių. Viską darydavau pats. Nuo komponavimo iki fotonuotraukų darymo.
Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau užfiksuoti „pagautą“ akimirką arba dirbtinai sukom-ponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki pabaigos. Niekada nežinau, kas bus. Tik vidinis balsas kužda: „Nufotografuok tai". Kuo  papuola. Telefonu, kino kamera, mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas „tai“ - kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas  lietinis su sūriu. Tada prasideda improvizacija Photoshop'u. Patikėkit, tai kaip improvizacija muzikoje - aš to paties rezultato negaliu pakartoti. Iš dalies ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas, daržovės keptuvėje, apelsinas).
Kodėl pasirinkau fotodrobę? Lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad fototechnikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip įsivaizduojate piešinį, jei ne ant drobės? Be to, tikėtina, kad ateityje patys geriausi darbai, mano nuomone, taps tikrais paveikslais, tapytais aliejiniais dažais.
Improvizacijose labai svarbu siužetas. Kas įvyko, kad pavyko sukurti šią ar kitą drobę?  Kaip perskeltas pusiau, kietai virtas kiaušinis tapo oranžine planeta juodoje nepermatomoje erdvėje? Taigi, manyčiau, pavadinsiu naudojamą techniką „Siužetinė improvizacija". Pavadinimų prie kiekvieno darbo kol kas  nerašysiu, kad neįrėminčiau žiūrovo vaizduotės. Ką matote - tai ir yra. Kitą vertus, tai labiau ne fotonuotraukos ant drobės, o suvokimai. Juos permetus žvilgsniu ir įsiminus detales, pabandykite suvokti vidiniais pojūčiais kaip visumą.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7029

Komentarai (2)
2012-11-01 18:34
devyni amatai-dešimtas badas,ar tai neatitiks šiam laisvu vėju pavadintam,daug žinančiam idomiam žmogui.sekmės jam asmeniniame gyvenime...
VALIO
2012-10-26 20:15
tai labai idomus zmogus,jo galima klausytis istisa para,labai apsiskaites,daug zinantis,ir gal sakyciau todel,kad jis laisvas kaip vejas,jam viskas atrodo paprasta,nes zmogus ko gero nesusireiksmina,o taip gali ne visi
alisa
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012 lapkričio 24, Šeštadienis )