Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Su giedrais žodžiais širdy Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2012 rugpjūčio 23, ketvirtadienis

Vėl po 40 metų. Sėdi iš kairės: Regina Zujutė, Adelė Naudžiūnaitė - Staniulienė. Stovi: Ričardas Darškus, Janina Ivoškaitė, Vytautas Kukenskas. 1986 metai
Kur pažvelgi – visur knygos. Visais pasieniais. Tai enciklopedijos, žinynai, monografijos, romanai... Ir vis istorine tema. Žymiausių lietuvių, rusų, lenkų mokslininkų darbai, daugiausia Vytauto Merkio, Broniaus Dundulio, kitų žinomų autorių.

–Tai mano studijų laikų žmonės, – priduria buto šeimininkė. –Iš mano kartos Vilniaus universiteto studentų išaugo visa plejada garsių istorikų.
Garsi istorikė ir ji, Janina Ivoškaitė. Tik ji pasuko ne į mokslinių tyrinėjimų barus, o į pedagoginį darbą – 54-erius metus išdirbusi mokyklose. Septyniolika –Telšiuose, o paskui – ilgus dešimtmečius Vilniuje. Buvo ne tik istorijos mokytoja, bet kurį laiką – ir vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja mokslo reikalams.
Su mokykla atsisveikino... – 80-ties metų.
Dabar Janinai Ivoškaitei – 86-eri.

Tuos šešerius metus, išėjusi į pensiją, ji paskyrė kraštotyrai, archyviniams tyrinėjimams, Ivoškų šeimos genealogijų, Smilgių kaimo (Palomenės sen.) istorijai, atsiminimams apie Kaišiadorių gimnaziją, savo studijų metus.
Atliktas didžiulis darbas.
Janina Ivoškaitė
–Nesitikėjau, kad archyvuose surasiu tiek daug medžiagos apie Palomenę, Smilgius, apie savo pradinę mokyklą, – prisipažįsta J. Ivoškaitė. – Archyvuose guli stori pundai medžiagos – ir iš prieškario laikų, ir po karo. Dauguma jų niekieno nepaliesti... Gaila, kad savo giminės, kaimo, seniūnijos istorija dar nepakankamai domimasi. O juk vietiniams gyventojams turėtų būti širdžiai artimiausia dokumentuose užfiksuota praeitis.

Tą archyvuose gulintį lobyną ir praskleidė J. Ivoškaitė. Štai trys įrišti rinkiniai apie autorės prosenelius, senelius, tėvus. Ypač vertinga rinkinių dokumentinė dalis: nukopijuota šimtai įrašų  krikšto, santuokų, mirties bažnyčių registracijų knygose, tarnybinių  (kadrų) lapų, charakteristikų, teikimų, laiškų, nuotraukų... Kiekviename rinkinyje – autorės paaiškinimai, komentarai, atsiminimų nuotrupos. Autorės tekstas surinktas kompiuteriu. Neištvėriau nepaklausęs:
– Parengti tokius rinkinius nemažai ir kainuoja: nuotraukos, dokumentų kopijos, autorinio teksto rinkimas, įrišimas. Darote po kelis egzempliorius. O juk nebedirbate, vien iš pensijos turite išgyventi...
–Archyvai sunkiai verčiasi, vis didina paslaugų kainas. O man reikia šimtus lapų atsišviesti... Bet aš tokiems dalykams  pinigų negailiu. Be to, sukuos kaip įmanydama: pirkau kopijavimo aparatą, būdama aštuoniasdešimties metų sėdau mokytis dirbti   kompiuteriu. Kad būtų pigiau, kiek įmanoma stengiuos pati padaryti kopijas, tekstus rinkti, netgi internetą turiu.
J. Ivoškaitė lankė net tris pradines mokyklas: Smilgių, Palomenės ir Kaišiadorių. Smilgių mokyklą lankė tik vienerius mokslo metus – 1934–1935. Ji buvo ūkininko namuose, viename kambaryje visi keturi skyriai, viena mokytoja. Ivoškaitė atsiminimuose rašo: „Šioje mokykloje dar buvo taikomos fizinės bausmės: klupdydavo kampe, kartais ant žirnių arba iškeltom rankom į viršų. Su liniuote mušdavo mokinius per delną. Mažiausia bausmė – stovėti kampe”. Kai Smilgiuose mokyklą uždarė, Janina lankė Palomenės pradinę, kur mokytojavo Vanda ir Romanas Karpiai (juos 1941 m. išvežė į Sibirą). Janina mokėsi labai gerai, buvo pirmūnė klasėje.
1938 m. buvo minimas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis. Ta proga Kaišiadoryse buvo surengta šventė. Jos iškilmingoji dalis vyko aikštėje prie geležinkelio stoties. Dalyvavo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Mokiniai buvo išrikiuoti sportiniams pratimams.
– Iš arti pamačiau prezidentą, – prisimena J. Ivoškaitė. – Tai neaukšto ūgio, su barzdele, pilka eilute apsirengęs vyras. Pamačiau ne tai, ko tikėjausi. Mano supratimu, prezidentas turi atrodyti kaip karalius. Nusivylimas buvo toks didelis, kad per visas iškilmes stovėjau lyg paralyžiuota,  iš nuostabos ir pratimų nedariau. Mokytojas po šventės paklausė, kodėl aš stovėjau, nors visus pratimus mokėjau. O aš atsakiusi: „Koks čia Prezidentas, jei atrodo kaip mano tėvas”. Mokytojas nieko nesakė.
Mokslas brangiai kainavo, o pinigų tėvai neturėjo. Bet jie iš paskutiniųjų stengėsi, kad Janina mokytųsi. Leido ją į Kaišiadoris.
–1939 metais, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, su mokyklos choru važiavau į Trakus, – prisimena J. Ivoškaitė. – Vos atvykome, sunkvežimį apsupo lenkiškai kalbantys vaikai, garsiai skandavo, įžeidinėjo, spjaudėsi. Pasirodymas vyko parapijos salėje. Ten choristai buvo apmėtyti kiaušiniais.
Jautrius prisiminimus Janinai paliko Kaišiadorių gimnazija. Buvo sunkūs karo ir pokario metai. Subombarduota mokykla. Dalis mokytojų ištremta, represuota. Trūko vadovėlių (kai kurių dalykų mokėsi iš senų smetoninių), rašymo priemonių. Bet koks buvo troškimas mokytis!
J. Ivoškaitė šiltais žodžiais prisimena gimnazijos (vidurinės mokyklos) direktorius Domą Kalvelį, Bronių Purvinį, klasės auklėtoją Mariją Abromaitytę, istorijos mokytoją Juozą Petrulį (įkūrė mokyklos muziejų „Trakija”), Rapolą Šaltenį, matematiką Gerardą Žilinską... Bendramoksliai irgi paliko šviesius prisiminimus, ypač klasės draugas Ričardas Darškus (1927–1991) – būsimasis Lietuvos nusipelnęs inžinierius, Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos vandens išteklių valdybos virši-ninkas. Jis buvo vienas iš masinio turizmo organizatorių ir vadovų, vadinamas Lietuvos turizmo tėvu. Aprašęs daugelį turistinių maršrutų, išleidęs knygas „Pietryčių Lietuvos miškais”, „Iš
Kaišiadorių vidurinės mokyklos VI laidos abiturientai po 50 metų Kaišiadoryse (J. Ivoškaitė antroje eilėje, centre)
Dzūkijos į Suvalkiją”, kartu su K. Montvila išleido knygelę „Orientacinis sportas”.

– Artimiau su Ričardu pradėjome bendrauti paskutinėje klasėje, – pasakoja J. Ivoškaitė. – Mat jo kaimynystėje nuomavausi kambarį. Eidamas į mokyklą, vis pabelsdavo į langą ir drauge keliaudavome. Dažnai ir pamokas mokėmės kartu.
Kraštotyriniame rinkinyje J. Ivoškaitė aprašiusi abiturientų išleistuves. Skaitome: „Mums, mergaitėms, buvo svarbu suknelės. Po karo jokių parduotuvių, pinigų nebuvo. Pasvarstę nutarėme, kad į iškilmių aktą ateisime vilkėdamos tautiniais drabužiais  (šeimose dauguma juos turėjo). Vaišes organizavo patys mokytojai. Įstaigų vadovai įsipareigojo padėti produktais: malūnas – miltais, pieninė – pieno produktais. Be to, buvo gauti du veršeliai. Buvo paruošta mokyklos sporto salė (jos viena siena buvo subombarduota, stogas ir lubos pakrypusios, pilna šiukšlių ir nuolaužų). Vakarop pradėjo smarkiai lyti, grindys patvino. Labiausiai prisimenu mokytoją G. Žilinską, prie kurio sėdėjau. Vaišių metu atnešė butelį su blizgančiu kaklu. Žilinskas labai apsidžiaugė. Atkimšo butelį ir davė mums, abiturientams, paragauti to, kaip jis sakė, „dieviško gėrimo”. Tai buvo šampanas. Stebėjomės: rūgštus ir nieko ypatingo. Dauguma mūsų (ir aš) iki tol jokių alkoholinių gėrimų nebuvome ragavę.
Janina buvo Kaišiadorių vidurinės mokyklos šeštosios laidos  (1945–1946) abiturientė. Įdomu, kad šios laidos abiturientai lig šiol susitinka Kaišiadoryse arba kurio nors klasės draugo bute, nes tų klasės draugų nedaug belikę. Prie šių susitikimų organizavimų noriai prisideda ir Janina.
Kraštotyra  J. Ivoškaitei  nenauja sritis: dar mokytojaudama Telšiuose, o vėliau dirbama Vilniuje ji su mokiniais rengė kraštotyrines –turistines išvykas, skaitė pranešimą moksleivių kraštotyrininkų konferencijoje Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), buvo apdovanota TSRS centrinės turizmo tarybos garbės raštu, Sąjunginės vaikų turistinės-ekskursinės stoties garbės raštu, respublikos kultūros ministerijos garbės raštu. Tad jai kraštotyrinis darbas buvo įprastas, žinomas, mielas. Ir ji pasinėrė į gimtųjų Palomenės apylinkių praeities tyrinėjimus. J. Ivoškaitė susirinko kelis aplankus medžiagos apie Smilgius ir Palomenės pradines mokyklas ir jų mokytojus 1917–1939 metais, apie Smilgių kaimą 1795–1940 metais. Medžiagą susistemino, apibendrino.
J. Ivoškaitė su hab. daktaru Vytautu Merkiu. Kartu studijavo VU, istorijos fakultete. Jis dirbo MA. Būdamas istorijos instituto vadovu, daug padėjo organizuojant mokytojams kursus, parenkant lektorius.
Ėmėsi rengti publikacijas. Štai rajono laikraštyje „Trakų žemė” (2010 08 04) išspausdintas jos straipsnis „Trakai – mano jaunystė ir lietuvybės  viltys”. Dar didesni straipsniai įdėti Tėvynės pažinimo draugijos leidžiamuose „Tautotyros metraščiuose”. Pirmame metraščio tome išspausdintas J. Ivoškaitės kraštotyrinis darbas apie Palomenės krašto mokyklas, antrame tome straipsnis „Pirmieji iš Smilgių” – tai pasakojimas apie tremtinius Bronę Ivoškaitę-Misikonienę, Jokūbą Misikonį ir Martyną Zujų, 1941 metais ištremtus į Sibirą. Publikacija iliustruota nuotraukomis. Metraščio redkolegija parengusi J. Ivoškaitės straipsnį ir į trečią tomą.

Nepaisydama didelės metų naštos, šlubuojančios sveikatos. J. Ivoškaitė vis triūsia prie rašomojo stalo, kompiuterio, knygų. Ji toliau rašo apie Palomenę ir jos apylinkes, Smilgius, apie įdomius žmones, sutiktus jos ilgame ilgame kelyje. Vienoje anketoje į klausimą, koks yra jūsų gyvenimo moto, J. Ivoškaitė įrašė: „Padėk kitam be išskaičiavimo, nelauk atlygio, nevėluok ir nemeluok”. Tokius žodžius gali parašyti tik šviesios širdies žmogus.

Nuotraukos iš asmeninio albumo.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 5935

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012 rugsėjo 14, penktadienis )