Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Per gyvenimą – audimų vieškeliais ilgais... Spausdinti
Laima KMELIAUSKIENĖ   
2012 birželio 21, ketvirtadienis

Šios lovatiesės vis keliauja po parodas
Kai eidamas laiko vieškeliu atsigręži atgal, savo prisiminimus tarsi prisirpusias žemuoges verdamas ant smilgos, įsitikini, kad ne tiek ir mažai nuveikei per savo gyvenimą: pasistatei namą, užauginai vaikus, išaudei dešimtis – ne! – šimtus metrų baltutėlaičių ir margaspalvių audimų – sau ir kitiems... Gal taip, gal panašiai apie save pasakytų kruoniškė audėja Elena Vaičiulionienė, praėjusių metų pabaigoje gavusi tautinio paveldo produkto sertifikatą, pasirašytą paties žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus. Šiuo sertifikatu patvirtinama, kad Elenos Vaičiulionienės išausti sijonų, liemenių, prijuosčių, lovatiesių, rankšluosčių audiniai atitinka Lietuvos Respublikos tautinio paveldo produktų įstatymo ir tautinio paveldo produktų sertifikavimo reikalavimus. „Vienu kartu mes šešios į Vilnių važiavom ir sertifikatus gavom”, – sako amatininkė,
Dailūs ir plonyčiai lino rankšluosčiai, pasak Elenos, labai tinka pirčiai
vardindama tautinio paveldo produktų sertifikatų gavėjas: lėlininkė Daiva Maldžiuvienė, popierinių užuolaidėlių ir lentynų papuošimų karpytoja Vladislava Gataveckienė, rinktinių juostų audėja Veronika Gradeckienė, tautinio kostiumo siuvimo, tautinio kostiumo detalių ir dalių siuvinėjimo, riešinių meistrė Diana Tomkuvienė bei pirštinių ir kojinių mezgėja Angelė Razmislevičienė.

Elena, mergautinė pavardė Šiugždaitė, gimė tuoj po karo – 1947-aisiais metais Kairiškių kaime. „Esame keturios sesės: Eugenija Danutė – vyriausia, tada gimiau aš, Albina ir jaunėlė Vida, – pasakoja moteris. – 1962-aisiais Kairiškėse baigiau aštuonias klases, galvojau mokytis profesinėje mokykloje Kaune – ten audėjas ruošė, tačiau mama
Elena Vaičiulionienė
nuvažiavo į profesinę, o grįžusi pasakė: „Nepriėmė”. Matyt, mama norėjo, kad namuose likčiau, o ir mokytis toliau nelabai aš veržiausi...”

Baigusi aštuonmetę mokyklą Elenutė padėdavo mamai Elenai Kairiškių fermoje melžti karves, dirbo laukininkystės darbus Kalvių, vėliau – Dainių tarybiniame ūkyje. Ištekėjo 1969-aisiais – už Vytauto iš Joniliškių, statybininko, kalvio, deja, kurio nebėra jau aštuoneri metai...
„Esu savamokslė audėja. Pirmas audimo pamokas gavau iš babos Marcelės – mano mamos mamos, kurią vadinome mažike. Tėvelio mama Antanina – didelė baba ausdavo tik savo reikmėms – paprastus audimus, kokius nors audinius ant  senikų... – prisimena Elena. – Pirmoji mano pažintis su audimu ir buvo babos Marcelės staklėse. Kai ji nematydavo, būdavo kur nors išėjusi ar užsiėmusi, tai aš į stovus įsėsdavau ir bandydavau. Atrodydavo –  taip gerai viską padarydavau, o baba atėjusi ir sako: „Jau tu sėdėjai!” Tokius bandymus  Elena pradėjo gal kokių penkiolikos metų būdama.
Jai audiniai ir pats audimo procesas patiko nuo vaikystės. Namų aplinkoje audinių buvo daug ir įvairių, ir daugiausiai mažikės babos austų. Visi buityje naudojami audiniai: lovatiesės, paklodės, užvalkalai, užuolaidos, rankšluosčiai buvo namų gamybos, iš natūralių pluoštų. Baba Marcelė audė daug ir gražiai, mokėjo visokiausių raštų. Audė ir keturnyčius, ir šešianyčius, ir kaišytinius, ir parinktinius audinius. Visa tai, matyt, ir lėmė, kad Elena tapo puikia audėja, iš to valgė ir duoną. Nors, tiesa, nuo 1968-ųjų, penkerius metus, Žiežmarių mezgykloje dirbo mezgėja: „Mezgiau 5-tos klasės mašina, daugiausia megztinius, 5-ta klasė – tai storiausi mezginiai.”
Namus puošia Elenos austos užuolaidos
Paskui – 1973 – 1993 metai – valdiško audėjos darbo dvidešimtmetis. „Kai dirbau Kaišiadorių buitinio aptarnavimo kombinato Žiežmarių mezgykloje, nueidavau pas pažįstamą audėją Ievą Budrikienę, kuri audė Vilniaus meno įmonės „Menas” Vievio cechui. Ji buvo namudininkė – puiki audėja. O man visą laiką audimas patiko ir tas darbas traukė. Ieva buvo geros širdies, tai iš pradžių duodavo ir man paausti, pabandyti tai, ką pati ausdavo. Pagrindus turėjau iš vaikystės, jei kas neaišku būdavo, labai skrupulingai paaiškindavo. O paskui Ieva mane, kaip audėją, rekomendavo Vievio cechui”, – pasakoja E. Vaičiulionienė.

Kaip namudininkė audėja Elena Vievio cechui audė dešimtmetį, paskui dar tiek pat metų – Kauno meno dirbinių įmonės „Žilvitis” Kaišiadorių cechui  (beje, pasak moters, ir jos sesuo Eugenija audė dailei Kaišiadoryse). Audė lovatieses, tautinius audinius lėlių drabužėliams siūti, audinius liemenėms, sijonams. „Ne vien „normas” ausdavau, ne vien kas privaloma. Skubėdavau, kai padarydavau „normą”, tai ausdavau sau lovatieses, užuolaidas, rankšluosčius.  Ausdavau tai, ko reikėjo, ką mėgdavau”, – aiškina moteris.
Audžia iki šiol – ūkiniame pastate įrengtame kambarėlyje staklės nenustojo pokšėjusios. Toms nedidelėms staklytėms, sako, yra septyniasdešimt, o gal ir daugiau metų. Staklės pirktos Saulučių kaime iš Grigonio – jo žmona Marijona kadais audė... Šiuo metu jose sukasi Elenos audinio liemenėms ritinys. „Audžiu savo malonumui. Dabar niekur nereikia skubėti, niekas sprandan neduoda”, – sako audėja, džiaugdamasi savo dviem pagalbininkais anūkais – Kruonio gimnazijos dvyliktoku Justu ir vienuoliktoku Remigijumi. Vaikinai ir mestuvus atneša, ir stovus perkelia. „Visi trys ir riečiam”, – sako jųdviejų močiutė.
Šie du ištikimi pagalbininkai – Elenos sūnaus Arūno ir marčios Irmos sūnūs. Moteris džiaugiasi puikia ir darbščia sūnaus šeima, gyvenančia kartu su ja namuose, kuriuos su vyru Vytautu nuošalioje Vekonių gatvelėje baigė statytis 1980-aisiais metais. Išpuoselėtos sodybos gėlynais rūpinasi Irma, žolę pakaitomis šienauja jaunimas – Justas arba Remigijus. Arūnas prie aplinkos tvarkymo neturi kada prisidėti – dirba ūkininko Romaldo Juodeikio ūkyje, tad, kaip žinoma, pavasarį, vasarą, rudenį žemdirbystės darbai darbus veja. Marti – Kruonio PSPC odontologijos kabineto slaugytoja, tad turi kur kas daugiau laisvalaikio, kurį mielai skiria sodybos gražinimui.
Pati Elena marčiose – ne geriausi prisiminimai – gyveno 11 metų. Iš Joniliškių atsikėlė į Kruonį. Kodėl būtent šiame miestelyje statėsi namus? „Sugundė Kruonio HAE: darbai, perspektyvos”, – sako ji.
Elena ir Vytautas Vaičiulioniai užaugino ir dukrą Daivą, padovanojusią anūkėlę Justę. Mergaitei dabar – ketveri metai. Jos gyvena Kaišiadoryse.
 *   *   * 
Elenos Vaičiulionienės audiniai buvo eksponuojami ne vienoje parodoje. Tai liudija padėkos raštai. Štai už dalyvavimą rajoninėje liaudies meno parodoje 2003-03-11 jai dėkojo rajono meras Pranas Zaveckas, už aktyvų dalyvavimą rankdarbių parodose 2004-10-16 – Kruonio seniūnas Arimantas Gelžinis, už dalyvavimą Kauno apskrities dienos šventės parodoje Prienuose 2006-10-27 – Kaišiadorių kultūros centro direktorius Arnoldas Škimelis, už tradicijų puoselėjimą liaudies meno parodoje, skirtoje Kruonio 535-erių metų sukakčiai paminėti 2007-08-04 – Kaišiadorių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Giedrė Šapokaitė.
Kruoniškės amatininkės audiniai sijonams, prijuostėms, lovatiesės, rankšluosčiai kartu su dar dešimties amatininkių gaminiais buvo eksponuojami pirmojoje rajone sertifikuotų tautinio paveldo gaminių parodoje Kaišiadoryse, kuri vyko šių metų kovo pradžioje. Tiesa, Elenos audiniai sijonams, prijuostėms jau buvo pavirtę „kūnu” – pasiūtais gaminiais buvo papuošti manekenai, ant kurių buvo demonstruojami tautiniai kostiumai (tokiais drabužiais puošiasi folkloro kolektyvo „Verpeta” ansambliečiai).
Beje, iš E. Vaičiulionienės austų audinių pasiūti ir kaišiadoriečių šokių kolektyvo „Savingė” šokėjėlių sijonai.
„Planų – dar daug. Tik nežinia, kaip bus su sveikata... Štai iš senų audėjų dar turiu prisipirkusi tų senųjų – tikrųjų medvilnės siūlų. Gaminiai iš jų kitaip nešiojasi... Gal reikėtų paklodžių išsiausti...” – svarsto šeimininkė, vaišėmis dengdama stalą.
 *   *   * 
Palikome šiuos svetingus ir jaukius namus su geromis emocijomis. Smagu buvo susipažinti su paprasta ir kuklia auksinių rankų moterimi, tarsi žemė grūdą puoselėjančia audimo amatą – tai kas mūsų beprotiškai skubančiame technologijų amžiuje traukiasi į kamputį ir nyksta. O juk ten – tuose su meile iškaukšėtuose lino rankšluostėliuose,  išglostytuose marguose audimų raštuose mūsų visų šaknys...

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6364

Komentarai (1)
2012-06-21 16:18
Pagarba tokiems žmonėms :)
Onute
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012 liepos 16, pirmadienis )