Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika


2024 kovo 29, penktadienis
Su pagarba knygai. Pasakojimas apie žasliečių Paulauskų šeimą Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2012 balandžio 25, trečiadienis
Vytenis Paulauskas
Toks kuklus būstas: įeini - virtuvėlė, vos apsisukti, toliau - kambarėlis, kuriame prikabinėta, pristatyta, pridėliota didesnių ar mažesnių paveikslų, kur pirmiausia į akis krenta spalvingi Žaslių miestelio vaizdai su bažnyčios bokštu, ir toliau dar vienas kambarėlis. Tame būste Paulauskai gyvena „nuo neatmenamų laikų", kai Danutė Paulauskienė dar buvo jaunutė lituanistė, vietos vidurinėje mokykloje mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Dabar D. Paulauskienei - 82-eji... Ji guvi, šneki, maloni. Ji šypsosi laimingo žmogaus šypsena. Taip ji ir sako:
 „Aš laiminga".
Danutė Paulauskienė prie sūnaus Vytenio darbų
Kilusi nuo Šėtos Kėdainių rajone, dar prieš karą studijavusi Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
- Mano dėstytojai buvo Antanas Maceina, Juozas Ambrozevičius, kurso draugas Henrikas Nagys, dar visas būrys talentingų, visoje Lietuvoje žinomų žmonių. Gaila, karas išblaškė visus: vieni atsidūrė Sibire, kiti už Atlanto, treti liko Lietuvoje... Mano studijos irgi nutrūko... - pasakoja D. Paulauskienė.
Mokslą ji tęsė po karo. Neakivaizdžiai. O mokytojavo ligi pensijos...
Mokytojos rankose poligrafiškai kukliai atrodanti knygelė „Vakaro daina". Tai Danutės Andziulytės-Paulauskienės eilėraščiai, išleisti 1992 m.
-Visą gyvenimą rašiau, - sako žaslietė. - Į šią knygelę sudėta tik maža dalis mano eilėraščių.
Atsiverčiau ją, jau su autografu. Du skyriai: pirmasis - po karo ir Atgimimo metais rašyti posmai, ir antrasis - jaunystės, daugiausia studijų metų lyriškos eilutės... Akis užkliūva už pavadinimų, Kaišiadorių rajono vietovardžių, čionykštės istorijos realijų. Štai:

Pustė smėlį Rusių kapinyne
Nuo Neries lengvas vėjas atskriejęs,
Puodo šukės, žiedai žalvariniai
Apie praeitį širdžiai kalbėjo.

Jaunas, linksmas, gražus, talentingas
Čia viešėjo kadais Andriolis,
Tyliai plaukė Neris vingių vingiais,
Rūkuose skendo mėlynas tolis.

Vis riedėjo karietos iš Vilniaus
Pas Zaleskį į Zūbiškių dvarą.
Svečiai svarstė, jauni ir maištingi,
Kaip tėvynę išgelbėt nuo caro, -

Tai posmai iš eilėraščio „Zūbiškės".
 
Čia pat ir kitas eilėraštis: „Žasliai", kur:

Prie ežero spindėjo aukštas dvaras,
Gražuolei karalienei dovanotas.
Liepsnojo danguje vakarės žaros,
Nušvietę vandenų
melsvuosius plotus.

Ir taip toliau. Tokia žinoma, pažįstama, artima panorama, tokie gražūs žodžiai apie Žaslių apylinkes.
Poetė Ineza Janonytė-Buitkuvienė, kadaise mokytojavusi Žasliuose kartu su D. Paulauskiene, prieš gerą dešimtmetį prasitarė:
- Rodos, apie šią mielą moterį viską žinojau ir... še tau. Ji rašė eilėraščius tyliai, nesiskelbdama, kad rašo, apie juos nė žodžio neprasitardama. Knyga - tai D. Paulauskienei didžiulė vertybė. Tai jos gyvenimo laimė.
 „Spausdino ab spaustuvė Salių k."
Ar daug kas žino tokią spaustuvę? Kas jau kas, bet Danutė Andziulytė-Paulauskienė tai tikrai daug apie ją gali papasakoti. Tai buvusi pogrindinė spaustuvė, kuri, tarybinio saugumo neišaiškinta, veikė nuo 1980-ųjų iki Sąjūdžio laikų ir dar kiek vėliau, kai jau buvo galima laisvai dirbti. Mat tos spaustuvės įkūrėjas ir spaustuvininkas buvo jos brolis Vytautas Andziulis.  a - tai Andziulis, b - tai jo bendramintis Bacevičius. Spaustuvė veikė netoli Domeikavos (Kauno r.), ties Salių upeliu, po Andziulio sodybos šiltnamiu. Joje buvo spausdinamos maldaknygės, vienuolikos laidų susilaukė K. Paltaroko „Tikybos pirmamokslis", dienos šviesą išvydo J. Urbšio atsiminimai, kita lektūra.
- Man atrodo, kad mano knygelė „Vakaro daina“ buvo paskutinis brolio pogrindinės spaustuvės leidinys, - sako D. Paulauskienė.
Knygelėje yra ir broliui skirtas eilėraštis, o jame toks posmas:

Gera širdis, auksinės rankos tavo,
Per pusę amžiaus tiek daug padarei-
Žmonėms į šviesą knygos rodė kelią,
O kiek puikių gėlių išauginai.

-Ar jūs, dirbdama Žaslių vidurinėje mokykloje, žinojote, kuo užsiima jūsų brolis? - pasidomėjau.
- Žinojau, - nusišypsojo Danutė, - tik šie leidiniai nebuvo platinami Žaslių apylinkėse - kad neatkreiptų saugumiečių dėmesio...
Dabar ab spaustuvė ir leidykla Vytauto Didžioje karo muziejaus padalinys.
Su kamuoliu
 ir švilpuku
Tarybinių laikų futbolo mėgėjams Kęstutis Andziulis puikiai žinomas. Jis buvo žurnalistas, tarptautinės kategorijos futbolo teisėjas. Išleido knygelę „Su kamuoliu ir švilpuku“ (1986). Knygelėje pasakojama apie teisėjautas futbolo rungtynes, parodoma sportinės kovos įtampa, trenerių, arbitrų, žaidėjų santykiai, futbolo užkulisiai.
„Teisėjaudamas aplankiau visus TSRS futbolo centrus, daugelį miestų, taip pat ir užsienio šalių, susitikau su garsiais futbolininkais, teisėjais, treneriais (...). Sporto aukštumas pasiekia tik labai atkaklūs ir darbštūs žmonės", - rašė K. Andziulis knygelės pratarmėje.
Futbolo teisėjo aukštumas buvo pasiekęs  ir K. Andziulis.  Jis teisėjavo TSRS čempionato futbolo rungtynėms, taip pat įvairaus rango tarptautinėse varžybose.
Knygelė „Su kamuoliu ir švilpuku“ susilaukė 2-ojo leidimo, 10 tūkst. egzempliorių tiražo. Knygelė išleista 1990-aisiais.
K. Andziulis (deja, jau miręs), - D. Paulauskienės brolis. O kad saugumas būtų susekęs Vytauto Andziulio pogrindinę veiklą, vargu ar būtų išvengta didelių  nemalonumų  ir Kęstučio sportinėje-visuomeninėje biografijoje, vargu ar būtų išleista ir pastaroji knygelė...
Vytenis,
kaimo publicistas
- Asmeniškai nepažįstu nė vieno politiko, tik matau juos televizoriaus ekrane, girdžiu per radiją, skaitau apie juos spaudoje, - pasakoja Vytenis Paulauskas, Danutės Paulauskienės sūnus.
Tarp kitko, nors jiedu - motina ir sūnus - gyvena iš vienos pensijos, dar šiek tiek pinigėlių kartais prisiduria už Vytenio paveikslus, o štai Žasliuose niekas tiek daug neprenumeruoja spaudos, kiek Paulauskai: „Dialogą", „Opoziciją",  žurnalą „Gairės", „Kaišiadorių aidus", dar kai ką...
Neįtikėtina, bet faktas: tai ne katalikiškoji, ne dešinioji spauda... Kai kuri - ir visai kairioji, socialdemokratinė, opozicinė... Prenumeruoja tai prenumeruoja, betgi Vytenis - vienas iš aktyviausių, pavyzdžiui, - ir „Gairių“ žurnalo autorių. Rašo atvirai, giliai, kandžiai, nepaisydamas autoritetų, valdžios norų. „Žurnalistas - televizijos žvaigždė, erelis, jis nieko nebijo, jis užkariauja žiūrovų širdis ir protus. Tačiau praeina keli mėnesiai, televizijos sezonas baigiasi, baigiasi ir kontraktas - „žvaigždė“ dingsta iš televizijos ekranų ir Lietuvos padangės, tampa bedarbiu. Panaši ir menininkų, aktorių dalia (...). Todėl išgyventi gali tik tas artistas, kuris yra populiarus, kuris turi aukštą reitingą režisierių akyse ar kuris mikliai sukasi per kelias darbo vietas. Tokia sistema nualina žmogaus dvasines ir fizines jėgas ir neužtikrina materialinės gerovės, darbuotoją padaro visiškai priklausomą nuo darbdavio malonės. Būtent todėl darbdaviai visur nori įteisinti panašius liberalius darbo santykius, pagrįstus terminuotomis darbo sąlygomis, kontraktais. Gaila, bet žurnalistai to nesupranta ir, pritardami darbo santykių liberalizmui, kasa duobę ne tik sau, bet ir visai visuomenei, - samprotauja V. Paulauskas“ („Gairės", 2012, Nr.1). Jo publicistinių straipsnių esti kone kiekviename žurnalų numeryje. Ir „Opozicijoje", ir „Dialoge". Parašo ir mums, „Kaišiadorių aidams".
Tai kiek jo straipsnių paskelbta?
- Jau daugiau kaip tūkstantį... - sako V. Paulauskas.
Tačiau paragintas išleisti savo publicistikos knygą, entuziazmo nerodo:
- Kad čia laikraštinės temos... Daug kas kartojasi...
Oficialiai Vytenis - bedarbis, neturi jokios tarnybos. Tačiau, kaip matome, niekaip negali pasakyti, kad jis nedirba. Ir ne vien rašo straipsnius: jis daugybę laiko skiria tapybai. Ant sienos, ant sofos, ant grindų - visur jo tapyti paveikslai, daugiausia Žaslių miestelio ir apylinkių vaizdai, bet yra ir vienas kitas portretas, pavyzdžiui, V. Landsbergio.
- Esu nutapęs per du šimtus paveikslų, - susumuoja tautodailininkas.
Nemažą dalį savo paveikslų jis išdovanoja arba parduoda už simbolinę kainą.
Gausu kambarėlyje ir knygų. Gimtadienio ar kokios kitos šventės proga Paulauskų šeimoje įprasta dovanoti knygas. Ir šių eilučių autoriui Paulauskai padovanojo dvi knygeles: D. Paulauskienės „Vakaro dainą“ ir K. Andziulio „Su kamuoliu ir švilpuku".
Paulauskams apmaudu žiūrėti, kaip mūsų dienomis atsiranda žmonių, nevertinančių knygos.
- Amerikos lietuviai į P. vidurinę mokyklą netoli Marijampolės atsiuntė kelias dėžes užsienyje išleistų knygų, - pasakoja Vytenis. - Toji mokykla palaikė jas, palaikė ir nutarė atsikratyti jomis: atidavė makulatūrai. Tai pastebėjo mano vyresnysis brolis. Jis surinko tas knygas ir atvežė mums. Tiesiog nesuprantu, kaip galima taip elgtis su knygomis...
Jeigu negerbi knygų, tai negerbi ir žmogaus.
Paulauskų namuose tokios nepagarbos nebūna...

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2012 gegužės 18, penktadienis )