Šis, vos bundantis pavasaris, netikėtai tartum sušilo Kovo 11-osios - Lietuvos nepriklausomybės  atkūrimo dienos išvakarėse, simboliškai ir  šviesiai nuskaidrindamas Kaišiadorių krašto padangę, kai tądien mūsų kraštiečiui, žinomam Lietuvoje choreografui žiežmariškiui Stanislovui Vaitkevičiui buvo iškilmingai įteikta Lietuvos liaudies kultūros centro prie Kultūros ministerijos „Aukso paukštės“ nominacija. Už Stanislovo viso gyvenimo triūsą, pasiekimus ir ryškų it žvaigždė talentą.
Garbė ir pripažinimas, atėjęs „Aukso paukštės“ pavidalu, S. Vaitkevičiui vis dar atrodo tarsi keistas atsitiktinumas: „Papuolė kaip aklai vištai grūdas", - pasakys vėliau, kalbantis dviese apie gyvenimą, žmones, muziką ir šokius, apie  keistai sudėstytą ir kartais  negailestingą Likimą, apie Dievo duotą laiką ir pareigą daryti tai, ką turime ir privalome.
Stanislovas Vaitkevičius visada norėjo šokti. Nuo pat mažens šoko įvairiuose kolektyvuose, lankė muzikos mokyklą, grojo įvairiais muzikos instrumentais. Tuo keliu ėjo užtikrintai. Lietuvos muzikos akademijoje baigė choreografiją. Be šokio vargu būtų įsivaizdavęs savo gyvenimą. Ir tie, kas pažįsta Stanislovą, tikriausiai neįsivaizduotų jo be šokio. Jis visas yra muzika, šokis, jautri siela menui. Galime didžiuotis, kad Stanislovas Vaitkevičius  šiandien yra tarp mūsų.

Tiesiu keliu  -  į  Kaišiadoris

O juk jis kaunietis.  Kas žino, kaip galėjo pasisukti Likimas, ir kiti žmonės džiaugtųsi pažintimi, bendravimu su juo. Tačiau viskas visuomet įvyksta taip, kaip turi ir reikia: dėl šeimyninių aplinkybių S. Vaitkevičius  perėjo į Muzikos akademijos neakivaizdinį skyrių ir ėmė ieškoti darbo. Apsidairė, kur galėtų apsistoti arčiau Kauno. Nuvažiavo į Jonavą, ten  darbo negavo. O juk norėjo dirbti pagal specialybę. „Pasiėmiau  žemėlapį.  Žiūriu: tiesiu  taikymu - Kaišiadorys, - pasakoja. - Nuvažiavau. Kultūros skyriaus vedėju tada dirbo Vytautas Balčiūnas. Jis mane priėmė į darbą". Tai buvo 1988-aisiais. Dvidešimt ketverių vaikinukas pradėjo dirbti meno vadovu zoniniuose Sodininkystės tarybinio ūkio kultūros namuose. Subūrė mokinių tautinių šokių kolektyvą. Paskui kilo mintis suburti  jaunų šeimų  tautinių šokių grupę, kuri yra dabartinės „Skaisgijos“ pamatas. „Beveik tie patys žmonės šoka, - šypsosi  S. Vaitkevičius ir tvirtina, kad šokis - gyvas organizmas ir jis tampa įpročiu. Tiesiog nebegali nešokti. Taip, kaip tikras sportininkas - sportuoti.  „Šoka žmonės šeimomis, - pasakoja, - šokis, tai draugystė, bičiulystė. Traukia eiti, bendrauti, dalyvauti... Jau antra karta šoka „Skaisgijoj". Tai ir susigyvenę dabar skaisgijiečiai.  Stanislovas Vaitkevičius  „Skaisgijai“ vadovauja  jau 25-erius metus. Nuo pat pradžios, kai  šokių kolektyvas dar nė pavadinimo neturėjo. Tik 2004-aisiais surengtose krikštynose, kuriose dalyvavo Kauno medicinos (dabar Sveikatos) universiteto šokių ansamblis AVE VITA ir Panevėžio vyresniųjų šokių kolektyvas „Juosta"  (vadovė Zita Rimkuvienė), pastarieji  tapo „Skaisgijos“ krikštatėviais. Kodėl „Skaisgija"? „Tai skaisti gija, įausta į jaunamartės juostą", - sako Stanislovas. Ir šis pavadinimas gražiai „prilipo", yra reikšmingas ir solidus.
Tokiu pat pavadinimu 2006-aisiais buvo įregistruotas  klubas, kurio iniciatorius ir  įkūrėjas - Stanislovas Vaitkevičius. „Norėjome būti savarankiški, nuo nieko nepriklausomi, - sako Stanislovas, visus tuos ilgus metus vadovavęs klubui, tik paskutiniaisiais metais postą užleidęs  Rimvydui Margevičiui.
Klubas turi ir savo tinklalapį www. skaisgija.lt.
Be „Skaisgijos“ šokių kolektyvo jau bene dešimtį metų choreografas vadovauja ir  kaišiadoriškei „Gudobelei",  jau dvejus metus - Liutonių krašto „Kiementos“ šokių kolektyvui. „Liutoniškiai paprašė parodyti  keletą šokių figūrų ir pasilikau", - tvirtina S. Vaitkevičius.  Anot jo, jau penkerius metus  kovo mėnesį  Kaišiadorių kultūros ir meno centre vyksta  pagyvenusių žmonių  šokių festivalis „Gudobelės žiedas", o „Kiementa“ Liutonyse rengia skambias ir smagias Jonines. Į jas  būtinai atvažiuoja kolegos -  „Gudobelės“ šokių kolektyvas, „Skaisgija"...  Stanislovas džiaugiasi, kad jo vadovaujami kolektyvai smagiai susišokę. Kaip įrodymas to, buvo bendras visų trijų ko-lektyvų pasirodymas  Kovo 11-osios išvakarėse šiemet.

Lobių  skrynia

Stanislovo galva  „pramušta“ visokių minčių ir iniciatyvų, tarsi bedugnė skrynia, iš kurios jis semia naujoves,  geras mintis, skleidžia savo kūrybines galias.Tai jis sumanė Žiežmariuose surengti tautinių šokių festivalį „Žiežmarių kviestinis".  Dar 2003-iaisiais. Tais metais jis buvo negausus, tačiau linksmas ir smagus. Jame dalyvavo šokių kolektyvai „Pinavija“ iš Vilniaus (vadovas Vytautas Komka) ir „Juosta“ - iš Panevėžio (vadovė Zita Rimkuvienė)...  Kasmet festivalis didėjo  plėtėsi. Atsirasdavo vis daugiau norinčių jame pasirodyti. Antai 2005-aisiais  dalyvavo ir „Vijūnas“ (vadovė Angelė Pačėsienė) iš Elektrėnų, „Mituva“ (vadovė Ada Baublienė) iš Jurbarko. Kitąmet prisidėjo „Verdenė“ (vadovas Vytautas Murauskas) iš Panevėžio, „Ąžuolas“ (vadovė Zita Vaškelienė)  iš Garliavos. 2007-aisiais dalyvavo ir „Ringis“ (vadovas Raimundas Markūnas) iš Balbieriškio, „Miestelėnai“ (vadovė Zita Rimkuvienė) iš Panevėžio, „Jotvingis“ (vadovė Alina Kvietkauskienė) iš Marijampolės. 2008-aisiais metais atvažiavo „Gojus“ (vadovė Jūratė Uselienė) iš Anykščių, „Voruta“ (vadovai Laimutė  ir   Alvydas Skuodžiai)  iš  Vilniaus...
Galop „Žiežmarių kviestinis“ nuo  2009-ųjų tapo tarptautiniu. Į jį  atvažiavo ne tik savi, pažįstami, mieli bičiuliai „Verdenė"  ir „Miestelėnai"„,Ringis",  AVE VITA, Kaišiadorių „Savingė"  bei Stanislovo Vaitkevičiaus vadovaujama „Gudobelė", bet, sužinoję apie festivalį Žiežmariuose, atvažiavo šokių kolektyvas „Olesnica“ iš Čekijos Respublikos. Tais metais  „Žiežmarių kviestinis“ ūžė ir skambėjo dvi dienas. Ne tik Žiežmarių kultūros centre, bet ir, išsidraikę po sodybas, Lietuvos liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse. Kitąmet dar ir latviai atvažiavo...
„Galėtume daugiau svečių priimti, norinčių nestokojame, - sako Stanislovas. -Tačiau  netelpame  Žiežmarių kultūros centro salėje...“ Šį festivalį skaisgijiečiai rengia  būtent kartu  su Žiežmarių kultūros centru. Beje, S. Vaitkevičiaus vadovaujamas  žiežmariškių šokių kolektyvas nuo 2001-ųjų  dalyvauja tautinių šokių konkurse  „Pora už poros“ ir vyresniųjų šokių kolektyvų  sambūryje „Iš aplinkui". Pastarajame  nuo 2003-ųjų kasmet „Skaisgija“ tvirtai „laiko“ antrąją vietą. O 2008-aisiais konkursiniame sambūryje  šio kolektyvo vadovui Stanislovui Vaitkevičiui įteiktas kūrybiškiausio sambūrio vadovo diplomas. „Skaisgijos“ šokėjai  su koncertais pabuvojo Italijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Latvijoje...
Šokiai ... „iš natūros“
Stanislovas Vaitkevičius yra sukūręs per 30 šokių, kuriuos šoka visoje Lietuvoje  vyresnio amžiaus tautinių šokių kolektyvai.  Jo penkių šokių autorines teises yra įsigijęs Lietuvos liaudies kultūros centras. Šokiai nuotaikingi, smagūs, kiti ir  subtilų jų autoriaus humorą parodantys. Ir visi jie gimė, kaip sako jų autorius, „iš natūros".  Štai  „Strielčius“ sukurtas po to, kai Stanislovą, kurio niekada medžioklė netraukė ir neviliojo, draugai pasikvietė stebėjimo bokštelyje pasėdėti, pasižiūrėti, kaip kiti medžioja. Ir pamatė Stanislovas, kaip medžiokliai šerną seka, kaip taikosi, kaip  rankomis akis prisidengę į tolumas žvalgosi. Ir gimė šokis.  Smagus. Jį bežiūrint, kojos pačios  į taktą trepsėti ima. „Šluota“ taip pat gimė iš gyvenimo: „Vyrai namo pareina susivėlinę, - šypsosi Stanislovas, - moterys jiems vėją pakelia...“ „Kalniškių kviestinis“ atsirado, kai vienas iš smagiausių „Gudobelės"  šokėjų - Vytautas Čėsna - papasakojo  vadovui apie tai, kaip „Kviestinį“ šoka jo kaimo žmonės. Ir gimė  variacija.  Labai mėgstami nuo-taikingi Stanislovo šokiai „Žalnierius", „Marceliutė", „ Meilutė", kiti. Tai kūryba. „Ausyse man skamba muzika, kai šokį kuriu, - pasakoja S. Vaitkevičius, - sudėstau žingsnius, figūras, o kai pradedu  mokyt šokėjus,  gali  ir visai  kitoks šokis gimti..."   
Likimo  smūgiai  nepalaužė  
Choreografas Stanislovas Vaitkevičius savo  kūrybą - šokius - 2007-aisiais metais pristatė Vašingtone, pasauliniame Parkinsono ligos kongrese. Jo ir kompozitoriaus Petro Bagdonavičiaus darbai eksponuoti parodoje „Menas ir kūryba". Tuo norėta atkreipti pasaulio žmonių dėmesį į Parkinsono liga sergančių žmonių ir jų artimųjų problemas. Šia klastinga liga Stanislovas Vaitkevičius susirgo 2000-aisiais metais. Tuomet pradėjo jausti keistus sveikatos pasikeitimus, nuolatinį nuovargį. Kitąmet  gydytojai patvirtino diagnozę. O Stanislovui tuomet buvo vos 38-eri. Anot jo, tada atrodė, kad jo gyvenimas baigėsi, neįsivaizdavo savęs be liaudies šokio. Tačiau žmogaus stiprybė  kritišką akimirką parodo jo valią. Stanislovas  nepasidavė.  Prabėgo  nemažai metų, o jis kartu su visais, kupinas energijos, kuria šokius, moko  žmones, teikia džiaugsmo kitiems, jaučia malonumą tai darydamas. Gyvenimo pilnatvė supa šį žmogų ir jo gyvenimo ritmas labai intensyvus. Galbūt kur kas intensyvesnis nei daugelio iš mūsų. Jis žino - ligos nugalėti negalima, bet galima prie jos prisiderinti ir daug ko pasiekti. Respublikinės  Parkinsono draugijos reikalais jis lankėsi ne vien Vašingtone, bet ir Briuselyje, Zagrebe. Yra  respublikinės Parkinsono draugijos narys, įkūrė  šios draugijos skyrių Kaišiadoryse, ne vienerius metus buvo jo vadovu. Jo iniciatyva Lietuvos Parkinsono draugija Liaudies buities muziejuje, Rumšiškėse,  2010 m. gegužę  surengė šaunų, spalvingą ir skambų  festivalį „Šokim, trypkim, sveiki būkim". Jame dalyvavo per 300 žmonių - pagyvenusių žmonių liaudies šokių kolektyvų, muzikantų, dainininkų. Suvažiavo žmonių iš visos Lietuvos. Tada smagiai šokti Lietuvoje plačiai paplitę Stanislovo Vaitkevičiaus šokiai „Strielčius", „Žalnierius", „Marceliukė", „Kalniškių kadrilis“ ir kiti. Festivalio dienomis  muziejuje pašventintas ir tautodailininko V. Kapačiūno pagamintas stogastulpis,  įamžinantis  Lietuvos Parkinsono draugijos simbolį - drebulę.
Šis festivalis buvo  pirmoji vieša akcija, kuria  norėta atkreipti visuomenės dėmesį į Parkinsono liga sergančius žmones, jų problemas. Ir akcija  nusisekė: joje  apsilankė daug žmonių ir iš užsienio...
Liga nenugalėjo stipraus talentingo  žmogaus.  Jis dirba, kuria, yra mylimas ir gerbiamas. Stanislovas Vaitkevičius pagelbsti kitiems, tokio pat likimo žmonėms, teikia jiems psichologinę pagalbą, moko juos specialių, lavinančių  ir ligą pristabdančių pratimų.  Dvasios stiprybė ir jėga nenugalima.