Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 08, sekmadienis
,,Šachmatai yra mano didžioji meilė..." Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2011 lapkričio 28, pirmadienis

Romualdas Klimavičius su žmona Albina, dukra Kristina ir anūku Kristupu
Tarybiniais laikais sportas buvo itin politizuotas. Sporto arenose reikėjo parodyti socializmo sistemos pranašumus prieš supuvusį kapitalizmą. Todėl kiekviena ne pirmoji vieta tarptautinėse varžybose buvo laikoma nesėkme.

Šachmatai irgi buvo ne išimtis. Jie Tarybų Sąjungoje buvo populiarūs, vaikų ir jaunimo sporto mokyklose buvo daugybė šachmatų sekcijų. Beveik visą pokario metų laiką pasaulio šachmatų čempionų karūnos priklausė tarybiniams šachmatininkams: M.  Botvinikui, M. Taliui,  A. Karpovui, G. Kasparovui.... Iškovoti bet kokį sąjunginių šachmatų titulą buvo be galo sunku, nes buvo nežmoniška konkurencija. Tad net nelengva patikėti, kad galėjo nuskambėti tokie žodžiai: „,Tarybų Sąjungos šachmatų pirmenybėse čempiono vardą iškovojo Romualdas Klimavičius (Lietuva)".
Nuotraukos iš asmeninio fotoarchyvo
O vis dėlto taip ir buvo! 1982-1984 metais vyko VII komandinis TSRS šachmatų (susirašinėjant) čempionatas. Į startą stojo visų 15 TSRS respublikų, taip pat Maskvos ir Leningrado rinktinės. Rinktines sudarė dvylika žaidėjų. Į Lietuvos rinktinę pateko ir kilęs iš Kaišiadorių vilnietis gydytojas Romualdas Klimavičius. Čempionatas truko daugiau nei tūkstantį dienų. Reikėjo sužaisti 1632 partijas, po 192 partijas kiekvienai komandai. Prie pirmosios Lietuvos rinktinės lentos žaidė tarptautinis meistras A. Uogelė iš Šiaulių, R. Klimavičius - prie šeštosios lentos.

Ligi tol penkis čempionatus (iš šešių) buvo laimėję Rusijos Federacijos šachmatininkai. Ilgą laiką jie pirmavo ir šiame čempionate, vienu metu pirmaudami prieš Lietuvos komandą net 10 taškų. Grėsmingai atrodė ir Azerbaidžano komanda, kuriai vadovavo šachmatininkai iš G. Kasparovo (būsimojo pasaulio čempiono) štabo. Tačiau mūsiškiai įspūdingai finišavo. 1984 m. liepos 5 d. čempionatas baigėsi. Beliko susumuoti rezultatus, apsvarstyti komandų protestus ir skelbti nugalėtojus. Rezultatai buvo ypač džiugūs mūsų respublikos rinktinei: ji skelbiama TSRS komandinio šachmatų susirašinėjant laimėtoja. O toje komandoje - ir R. Klimavičius. Jis surinko 10,5 taško iš 16 galimų. Tarp šachmatininkų, žaidusių prie šeštos lentos, tai buvo antras rezultatas. TSRS kūno kultūros ir sporto komitetas R. Klimavičių, kaip ir kitus komandos žaidėjus, apdovanojo čempiono medaliais ir diplomais.  Apie šį svarų pasiekimą plačiai rašė respublikinė spauda: „Kelias iki pergalės - treji metai“ („Tiesa"),  „1000 dienų šachmatų maratonas“ („Sportas"), „Svari šachmatininkų pergalė“ („Komjaunimo tiesa"). Visos šios publikacijos iliustruotos komandos nugalėtojos nuotraukomis, kuriose matome ir R. Klimavičių. Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitetas R. Klimavičių apdovanojo III laipsnio medaliu „Už aukštus sportinius pasiekimus". Sąjunginis žurnalas „Šachmaty", leidžiamas Rygoje  (1985, Nr. 11, p. 15)  skyrelyje „Pristatome čempionus“ išspausdino R. Klimavičiaus sužaistą partiją su Moldavijos šachmatininku J. Šorochovu. Partiją laimėjo R. Klimavičius. Prie jos išspausdinti ir nugalėtojo komentarai, taip pat šachmatininko portretinė nuotrauka. Tai buvo pirmosios sąjunginės komandinės šachmatų pirmenybės susirašinėjant, kuriose dalyvavo R. Klimavičius, ir pirmasis medalis. Ne bet koks, o čempiono! Iki šiol  -  jis vienintelis kaišiadorietis šachmatininkas, pasiekęs tokių sportinių aukštumų.
Pertrauka tarp TSRS šachmatų čempionatų susirašinėjant truko neilgai.  Jau tais pačiais metais buvo sudaryta Lietuvos šachmatininkų rinktinė žaisti VIII TSRS šachmatų čempionate susirašinėjant. Pasikeitė pusė  komandos. Šachmatininkų dvyliktuke debiutavo vėliau plačiai žinomi sportininkai, daugkartiniai respublikos čempionai  A. Kveinys, V. Mališauskas. Iš praėjusio čempionato auksinės komandos į dvyliktuką pateko R. Klimavičius. Jis žaidė aštuntoje lentoje. „Niekam ne paslaptis, - tuo metu rašė laikraštis „Sportas", - kad šachmatininkai kantrūs ir ištvermingi žmonės. Tačiau bene kantriausi iš jų tie, kurie pasiryžta dalyvauti varžybose susirašinėjant (siunčia paštu užrašęs varžovui, kokį daro ėjimą. - J.L.), nes čia galutinio rezultato tenka laukti, ir ne tik laukti, bet ir dėl jų kovoti, net po keletą metų". R. Klimavičius šia ištverme pasižymėjo, jis nestokojo atkaklumo. Dalyvavimas dviejuose iš eilės čempionatuose  reikalauja ypač didelio pasiryžimo.  Nors šį kartą Lietuvos komanda čempionato nelaimėjo  (aukso medaliai atiteko Maskvos rinktinei), bet pasirodė pagirtinai - ji laimėjo sidabro medalius (treti - Rusijos Federacijos sportininkai). Pačiam R. Klimavičiui šis čempionatas  nebuvo prastesnis už praėjusį: Romualdas buvo vienas iš dviejų Lietuvos komandos žaidėjų, kurie prie savo lentos, surinkęs 12 taškų iš 16 galimų, laimėjo pirmąją vietą ir buvo apdovanotas medaliu ir diplomu. Apdovanojimo iškilmės buvo surengtos Kūno kultūros ir sporto komitete, o medalius už komandos antrąją vietą ir už pirmąją vietą prie savo lentos R. Klimavičiui įteikė TSRS šachmatų federacijos atstovas, tarptautinės kategorijos teisėjas B. Rozinovas.
Tačiau R. Klimavičius ne vien žaidė šachmatai susirašinėjant. Svarūs jo pasiekimai ir prie šachmatų lentos akis į akį su varžovu. Romualdas yra tris kartus Lietuvos TSRS komandinių šachmatų pirmenybių nugalėtojas, „Žalgirio“ draugijos čempionas (1974), daugkartinis Pabaltijo respublikų medicinos darbuotojų komandinių pirmenybių nugalėtojas. Dalyvavęs ir TSRS čempionato atrankos varžybose, žaidęs su daugeliu įžymių šachmatininkų.
- Esu laimėjęs prieš didmeistrį Tamazą Georgadzę, lygiomis sužaidęs su garsiu didmeistriu Borisu Gulko, - prisimena R. Klimavičius.
Kas bent kiek nutuokia apie šachmatus, domėjosi šachmatų sporto istorija, tam daug aiškinti nereikia, koks tai didžiulis laimėjimas, kuriuo gali didžiuotis visą gyvenimą. Gulko buvo vienas  iš  pajėgiausių TSRS didmeistrių, žaidė pretendentų turnyruose dėl pasaulio čempiono vardo, TSRS čempionatų finaliniuose turuose. Kiekvieno jauno šachmatininko garbė sėsti prie šachmatų lentos prieš tokį garsų didmeistrį.
Su šachmatais R. Klimavičius nesiskiria lig šiol, nors jau ir amžius solidėja (g. 1949 m.), ir sveikata nebe ta. Dalyvauja varžybose. Štai 2011 m. pradžioje Romualdas laimėjo Lietuvos šachmatų čempionate, kurį surengė Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija. Jis taip pat laimėjo ir neįgaliųjų šachmatų čempionato „Žaibo“ turnyrą.
O kur prasidėjo R. Klimavičiaus kelias į šachmatus? Ne kur kitur, o tik Kaišiadoryse. Kaišiadoriečiams Klimavičių šeima puikiai pažįstama. Juk tėvas Pranas „nuo neatmenamų laikų“ dirbo Kaišiadorių ligoninėje, greitosios pagalbos automobilio vairuotoju. Mama Aldona - medicinos sesuo. Tai buvo didžiai gerbiami žmonės (deja, abu jau mirę). Be galo juos gerbė ir mylėjo ir Romualdas, džiugino juos savo sportiniais pasiekimais. Ką laikraščiai, žurnalai apie jį parašydavo, iškarpas atsiųsdavo jiems su užrašais „Tėvukams - sūnus Romas"...  Romualdas ir dabar man vis primena, kad, rašydamas apie jį, nepamirščiau paminėti ir jo gerų tėvelių...
R. Klimavičius baigė Kaišiadorių 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar A. M. Brazausko gimnazija).  Mokykloje daug sportavo. Mėgstamiausios sporto šakos buvo tinklinis ir lengvoji atletika, lankė vaikų ir jaunių sporto mokyklos treniruotes. Tačiau nemažai laiko skyrė ir šachmatams. Buvęs jo treniruočių draugas, dabar Kaišiadorių kūno kultūros ir sporto centro direktorius Jonas Žižliauskas prisimena:
 -Su mokyklos tinklinio komanda traukiniu važiavome į Klaipėdą. Kad kelias neprailgtų, Romualdas pasiėmė ir šachmatus. Bet mes jam nelygūs varžovai. Tada susitarėme taip: jis atsiguls ant viršutinio gulto, o mes, grupė draugų, apačioje. Ir tegu jis su mumis žaidžia nežiūrėdamas į lentą. Romualdas sutiko. Žaidimas prasidėjo. Mes pasakome, kokia figūra ir kur einame, o jis pasako savo ėjimą. Bet mums ir taip darosi riesta. Tada mes juokaudami šmaukšt jo vieną figūrą ir nuėmėme nuo lentos. Manėme, kad jis neatsimins. O jis kai po antro ar trečio ėjimo pasakė, kad tą figūrą kerta, mes juokėmės, kad tokios figūros lentoje nėra, ji jau seniai nukirsta. O Romas: „Na, nejuokaukit, aš tos figūros dar nekirtau, dabar nuimame". Turėjome prisipažinti, kad norėjome jį apgauti, tačiau nepavyko.
Romualdas studijavo Vilniaus universiteto Medicinos fakultete. Po studijų dirbo Vilniaus m. 3-iojoje klinikinėje ligoninėje, net dvidešimt metų - Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (nuo 1992 m. iki 1997 m. Invalidų socialinės integracijos skyriaus viršininku), Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Invalidumo metodinio centro vadovu, Kauno medicinos ir Vilniaus universitetų moksliniu bendradarbiu. Kvalifikaciją kėlė Mičigano (JAV) universitete, du kartus Stokholmo (Švedija) universitete, Viborgo  reabilitacijos centre  (Danija), Kauno medicinos universitete. Baigęs Europos Sąjungos PHARE programos mokymo kursus. Jis - buvęs Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie LR Vyriausybės narys, Lietuvos reabilitologų asociacijos valdybos narys. Dalyvavo rengiant teisės aktų projektus, reglamentuojančius neįgaliųjų reabilitaciją, integraciją, neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymą. R. Klimavičius vadovėlio „Reabilitacija“ (1993 ir 1996), knygos „Pirmos grupės invalidų reabilitacija namuose“ bendraautoris. Leidinio „Įstatymų, skirtų žmonėms su negalia, vadovas“ (1998) autorius. Parašęs daugelį straipsnių ne-įgaliųjų reabilitacijos klausimais.
Gyvena Vilniuje, tačiau dažnai jį sutinkame ir Kaišiadoryse, ypač viešojoje bibliotekoje. „Čia jis skaito laikraščius, žurnalus, skaito knygas, naudojasi internetu. Nenuostabu, kad šachmatininkas labiausiai mėgsta dalyvauti internetiniuose šachmatų turnyruose. O jei kurią dieną kitą  Romualdas yra ne žaidėjų gretose, tuomet stebi šachmatų varžybas. Taip pat susipažįsta su kitais šachmatų entuziastais“ - rašė „Kaišiadorių aidai“ (2011 04 08).
Apsilanko ir savo mokykloje - dabartinėje Algirdo Brazausko gimnazijoje. 1976-1977 metais jis buvo šios mokyklos šachmatų būrelio treneriu. Jo vadovaujamo mokyklos jaunųjų šachmatininkų komanda XXVI moksleivių spartakiadoje užėmė II vietą respublikos rajonų grupėje. Romualdo klasės auklėtoja buvo mokytoja   A. Grikšienė,  klasės  draugai: Vidas Petkevičius  (aktorius), Jonas Žižliauskas, Rimas Baumila (teisininkas). Geriausias mokyklos šachmatininkas maloniais žodžiais prisimena rusų kalbos mokytoją Eduardą Dastiką, Stasį Barzinską (muzika), Oną Masalskienę (lietuvių k.), kitus. Mokyklos mėnraštis „Rašaluoti pirštai“ (2006, Nr. 7) rašė: „Linksmas (R. Klimavičius) prisiminimas - mokytojas J. Masalskas pastabas rašydavo vienu žodžiu, o mokytoja O. Masalskienė mėgo rašyti gražias, iškalbingas, labai ilgas pastabas". Šis laikraštis ir taip parašęs: „Kalbėdamas apie prabėgusius metus, Romualdas pastebi, kad medicina ir šachmatai - nesuderinami dalykai". „Beje, -  prisimena R. Klimavičius, - tėvai didžiavosi, kad aš tapau gydytoju. Galbūt  neteisingai buvo pasirinkta medicina, kuri nepaprastai apkrauna smegenis, taip kaip ir šachmatai. Todėl pasaulyje tarp garsių didmeistrių beveik nebuvo gydytojų. Tačiau tuo metu man buvo tik 17 metų, kai įstojau į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą". R. Klimavičius mokyklai padovanojo pluoštą savo garbės raštų, diplomų, jaunystės nuotraukų. Jie saugomi mokyklos muziejuje.
O štai šių metų neįgaliesiems skirto žurnalo „Bičiulis“ Nr. 5.  Jo viršelyje - R. Klimavičiaus nuotrauka (su anūku Kristupu). Žurnalo 8 -15 psl.  -  interviu su Romualdu.  Jį kalbino Kęstutis Lenkšas. Iš šio jo interviu pateikiu iškalbingus R. Klimavičiaus atsakymus į klausimus, kaip susiklostė jo asmeninis gyvenimas, kuo jis užsiima dabar. Romualdas sako: „Psichologinė įtampa darbe nepraėjo be pėdsakų: 2005 metais, o ir 2007-aisiais, man teko galynėtis su insultais. Po antrojo buvau priverstas atsisakyti darbo... Kai kas manęs klausia, kaip aš vis dar žaidžiu šachmatais ir varžybas laimiu? Žaisti šachmatais - ne darbas, o menas. Juk dailininkas ar poetas, nors ir sunkiai sirgdamas, tapo gerus paveikslus ar kuria puikias eiles.  Aš, panašiai kaip menininkai, žaidžiu šachmatais iš intuicijos. Jei palyginčiau, kaip žaidžiau būdamas jaunesnis ir sveikas, skirtumas būtų milžiniškas - juk dabar per varžybas tik vieną ėjimą į priekį įstengiu numatyti... Jaučiuosi šlykščiai. Man atrodo, jog kiekvieną akimirką mano smegenys gali sprogti... Paklaustas, kaip gyveni, atsakau, kad iš aukščiausios kategorijos gydytojo nusiritau iki auklės: dabar padedu savo dukrai Kristinai auklėti vaikus - savo vaikaičius Augustą ir Kristupą. Tai nelengvas, kartais malonus, bet dažniau sunkus darbas. Dar internete pažaidžiu šachmatais, nes šachmatai yra mano didžioji meilė. Dažniausiai, vengdamas per daug varginti smegenis, žaidžiu trumpas partijas, kuriose laiko, skirto šachmatų partijai, duotos penkios minutės..."
R. Klimavičius - nacionalinis šachmatų meistras. Jis pristatytas Lietuvos sporto enciklopedijoje.
Žmona - Albina Klimavičienė. Du vaikai - Kristina ir Kęstutis. Dukters krikšto tėvai - aktoriai Vidas Petkevičius ir Kristina Kazlauskaitė.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 7106

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2011 gruodžio 16, penktadienis )