|
|
| |
2024 gegužės 13, pirmadienis |
|
Ieškantis vietinių praeities ženklų |
|
|
Jonas LAURINAVIČIUS
|
|
2011 liepos 29, penktadienis |
Olijardas Lukoševičius niekada nesvajojo dirbti muziejuje.-Toks susidomėjimas, - pasakoja O. Lukoševičius, - atsirado tik tada, kai dirbdamas rajono paminklotvarkininku (1990-1993 m.), pamačiau, kiek Kaišiadorių rajone dar galima rasti senų laikų pėdsakų, istorinių šaltinių ir pavienių radinių. Pamačiau, kad tie patys radiniai ir senovės pėdsakai nyksta tiesiog dabar, mūsų akyse. Norėjosi tai išsaugoti, pradėti kaupti Kaišiadoryse, kad jie neiškeliautų kitur ar tiesiog neišsimėtytų. Norėjosi, kad Kaišiadoryse būtų savivaldybės muziejus, kuris ne tik kauptų senovinius daiktus, bet ir profesionaliai užsiimtų mūsų regiono istoriniais, archeologiniais ir etnografiniais tyrinėjimais. O tai ir prasidėjo nuo 1998 m. gegužės 27-osios, nuo muziejaus įkūrimo. Tik valstybinis muziejus gali užtikrinti tokią veiklą ir jos tęstinumą. Manau,. kad tai suprato ir visi tą, sprendimą priėmusieji, rajono tarybos nariai, o spaudoje daug kartų rašėte ir jūs. Todėl muziejaus įkūrimo dieną malonu prisiminti. O po to?-Po to - maloni kasdienybė, - sako O. Lukoševičius. - Nes kasdien dirbi mielą darbą, kasdien kažką padarai, kažkuo praturtini muziejų... Štai kad ir šiandien...Direktorius pradeda skaityti būsimųjų eksponatų sąrašą:-Pirmosios laidos Šiaulių televizorių gamyklos televizorius, radiolos, magnetofonai, mikrofonai, radijo aparatai, antenos... Iš viso daugiau nei 250 vienetų. Visa tai surinko vienas žmogus - kaišiadorietis Stasys Plepas. Ir visa tai jis nusprendė padovanoti Kaišiadorių muziejui. Ar tai nemalonu, nedžiugu?..Su O. Lukoševičiumi pakankamai artimai bendraujame nuo pat muziejaus įsikūrimo, daugybę kartų kalbėtasi, rašyta spaudoje. Bendrauti su juo įdomu. Veiklus, nereikšmina, neakcentuoja savo atliktų darbų. O tų darbų stebėtinai daug. Atsimenu, kai prieš kelerius metus vienas iš rajono vadovų, atsivertęs „Lietuvos priešistorę", iš-leistą 1997 metais, nustebo, išvydęs greta dr. A. Girininko ir O. Lukoševičiaus pavardę:-Nejaugi čia ir mūsų Olijardo knyga?! - pasitikslino, negalėdamas patikėti, kad tokios solidžios mokslinės knygos vienas iš autorių - Kaišiadorių muziejaus direktorius. Po dvejų metų išleidžiama „Baltijos šalių istorija“ - ir vėl vienas iš jos autorių O. Lukoševičius.Parašytų, sudarytų knygų sąrašas vis ilgėjo. O pirmoji jo knygelė - „Kaišia-dorių parapijos ir vyskupijos istorijos bruožai“ (1996). Ji buvo išleista Kaišiadorių parapijos įkūrimo 90-mečiui paminėti. Panaudota niekur neskelbta vyskupijos archyvo medžiaga. Gausiai iliustruota. Olijardas atliko gražų darbą, supažindindamas skaitytojus su viena iš garsiausių Lietuvos parapijų, kurios klebonais yra buvę ir būsimasis kardinolas V. Sladkevičius, ir arkivyskupas T. Matulionis, kiti. O. Lukoševičius yra vienas iš sudarytojų ir vienas iš autorių monografijos apie Kietaviškes (1998). Ne tik iš archyvų, bet ir iš žmonių buvo renkama medžiaga - kiek daug garsių šio krašto dainininkų, audėjų, mezgėjų aplankyta! O. Lukoševičius organizavo tuos vaikščiojimus po kaimus. Kas išgirsta, užrašyta, nufotografuota - su-dėta į monografiją. Kai dabar pavartai tą knygą - Viešpatie, nebėr jau tos ir anos dainininkės, jau nebėr vieno kito ir monografijos bendraautorio, pačios Kietaviškės jau nebe Kaišiadorių rajonui priklauso, o Elektrėnų savivaldybei. Taigi laikas greit bėga, negailestingai greit. Kaišiadorių muziejus, vadinasi, ir direktorius Kaišiadoryse surengė konferenciją, kurioje pranešimas skaitė prof. A. Miškinis, teisės istorikas V. Raudeliūnas, etnografas S. Daunys, etnologas V. Baltrušaitis, dr. E. Rimša... Pranešimai surinkti, suredaguoti ir išleisti knyga „Kaišiadorys: miesto ir apylinkių praeitis“ (1999). Jos sudarytojas - vėl O. Lukoševičius. Pažymint muziejaus veiklos penkmetį, išleidžiama dar viena knyga: „Kaišiadorių muziejus: 1998 - 2003". Tai informatyvus, spalvingas, gausiai iliustruotas leidinys. Vėl ta pati eilutė tituliniame puslapyje - sudarė O. Lukoševičius. Jis yra ir knygos „Kaišiadorys: gamtos ir kultūros paveldas“ (2001), taip pat CD „Kaišiadorių rajonas“ (2004) bendraautoris.Taigi padirbėta šauniai, produktyviai, svariai. O kokia kryptimi dirbama šiandien? Kuo Kaišiadorių muziejus ir jo vadovas gali pasidžiaugti dabar? Tad pakalbinome Olijardą LUKOŠEVIČIŲ.-Gerb. direktoriau, kokie planai 2011-iems metams?-Kaip ir kasmet - kaupti eksponatus, juos tvarkyti, tęsti istorinius Kaišiadorių regiono tyrinėjimus. 2011-uosius LR Seimas paskelbė Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, ta proga Kultūros rėmimo fondas mums skyrė 6000 Lt kilnojamajai parodai apie Kaišiadorių regione vykusį holokaustą parengti (gaila, kad iš pateiktų penkių projektų gautas finansavimas tik vienam). Šiuo metu rengiame kelis leidinius. Ruošiamės ir kitiems metams, nes 2012-ieji Lietuvoje paskelbti Muziejų metais. Tikimės, kad jau 2012 metų pradžioje Vilniaus knygų mugei pateiksime daugiau kaišiadorietiškų naujienų.-Dalis planuojamų darbų susiję su leidiniais. Kokia padėtis su leidyba šiandien ir kas planuojama?-Kartais tą patį planą skaidome į optimistinius ir minimalistinius variantus. Optimistiniai leidybiniai planai taip pat dažnai būna koreguojami, atidedant spausdinimą, nes ne visada galime forsuotai užbaigti medžiagos rengimą. Iš kitos pusės negalime ir be galo atidėlioti. Kiek rankraščių pražūtų arba užsigulėtų perfekcionistų stalčiuose?! Dabar tvarkoma trijų leidinių medžiaga - „Kruonio apylinkės“ (straipsnių rinkinys), „Kaišiadorių apylinkių etnografiniai bruožai“ (autorė Gintarė Daunoraitė) ir "Kaišiadorių miesto kronika: 1590-2010 m.“ (autorius Jonas Laurinavičius), rengiami dar keli. -Kokia padėtis su eksponatais? Ką pavyko įsigyti, kaip sekasi juos tvarkyti, restauruoti?-Šiuo metu sukaupta apie 33 000 eksponatų. Pavyzdžiui, per praėjusius metus rinkiniai pasipildė apie 1500 eksponatų. Iš jų didžiausią dalį užima archeologiniai radiniai, rasti tyrinėjimų metu - apie 900. Kita didelė pernykščių „trofėjų“ dalis - prieškario Lietuvos Respublikos pašto ženklų kolekcija (daugiau nei 400 ženklų). Tos lėšos, kurios gautos eksponatams tvarkyti (2000 Lt), kaip ir ankstesniais metais, išleistos skubiausiems darbams - archeologiniams radiniams konservuoti, nes žemėje šimtmečius išgulėję daiktai, patekę į naują aplinką, ima sparčiai irti. Be to, mūsų saugyklose saugojimo sąlygos yra netinkamos - jose per dideli temperatūros ir drėgmės svyravimai. Tikimės, kad ateityje, įrengus pastovias muziejaus patalpas, galėsime turėti skirtingoms daiktų rūšims pritaikytas saugyklas.-Ar pajudėjo reikalai dėl patalpų?-Praėjusių metų pabaigoje gavome tris papildomus kabinetus, todėl galėjome juose įsirengti darbo vietas, o buvęs kabinetas liko daiktams laikyti. Šiais metais savivaldybė numačiusi lėšas muziejaus patalpoms projektuoti, todėl tikimės, kad pasistūmės ir ekspozicinių patalpų bei saugyklų klausimas.-2010 metais buvo minimas Kaišiadorių jubiliejus. Ar pasibaigus šventėms išlieka tos pačios veiklos idėjos ar formuojasi ir naujos? -Minint Kaišiadorių 420 metų sukaktį, mums buvo svarbu parodyti, kad Kaišiadorys yra ne tik tokie, kokie jie yra ir kokie jie mums atrodo dabar. Net skirtingų kartų žmonių atmintyje Kaišiadorys yra kitokie, nekalbant jau apie XIX ar XVI amžius. Tikiuosi, kad 1590-ieji metai ir Chaišadaras tapo mūsų bendros istorinės atminties dalimi. Kartais net nežinome ar tai naujos, ar tik prisimintos geros senos idėjos. Manau, kad ir jubiliejams pasibaigus, verta prisiminti ir puoselėti tokį dalyką, kaip vietinis patriotizmas. Kad ir kokia ta vietovė būtų - joje įleistos šaknys išlieka visam gyvenimui. Tiksliau būtų sakyti - net ne šaknys, o visa apimanti šaknų ir šaknelių sistema. Jei mes savo gyvenamos vietovės ir negalime pakeisti, tai galime suprasti jos raidą, galime joje geriau orientuotis ir jaustis, galime pozityviau priimti. Bendra praeitis galų gale kuria ir bendruomeninius ryšius. Mes ieškome vietinių praeities ženklų ir kartu juos kuriame, bandome išsaugoti ir įprasminti čia anksčiau gyvenusių žmonių patirtį, o kiek tai pasiseka - priklauso nuo mūsų visų.-Matome dalyvaujant rajono gyvenime, o gal egzistuoja muziejinė veikla, kurios čia nematome? -Seniai domiuosi visos Lietuvos tokio tipo muziejais, kaip ir mūsų - savivaldybių regioniniais muziejais. Vilniaus universiteto magistrantūroje 2003 m. rašiau diplominį darbą šia tema, vėliau rinkau papildomą medžiagą. Kartais tenka ją pristatyti konferencijose. Pavyzdžiui, pernai Lietuvos muziejų Rinkinių mokslinio tyrimo sekcijos metinėje konferencijoje, Kaune, užpernai - Lietuvos lokaliniams tyrinėjimams skirtoje konferencijoje, Vilniuje. Tikiuosi, ateityje pavyks sukauptą medžiagą publikuoti. Dar esu dviejų prie Kultūros ministerijos veikiančių ekspertų komisijų narys - Muziejinės veiklos ir Etninės kultūros. Šita veikla taip pat padeda pažvelgti į atskiro muziejaus ar atskiros savivaldybės situaciją tarsi iš šono. O muziejai bene geriausiai reprezentuoja savo savivaldybes, nes tokia ir yra viena iš jų funkcijų. * * *Pabaigai - keletas anketinių duomenų apie O. Lukoševičių. Gimęs 1963 m. liepos 26 d. Lailūnų k., Rokiškio r. 1970 m. su tėvais persikėlė į Žaslius. 1978-1980 m. mokėsi Tirkšliuose (Mažeikių r.), baigė Kaišiadorių 2-ąją vid. mokyklą. Studijavo KPI. Tarnavo kariuomenėje. 1989 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą, įsigijo istoriko pedagogo specialybę. 2000 - 2003 m. studijavo VU Komunikacijos fakultete. Mokytojavo Kauno 36-ojoje vid. mokykloje, buvo Kaišiadorių rajono paminklotvarkininkas, Kaišiadorių etninės kultūros centro istorikas. Taip pat keletą metų dirbo ir A. Brazausko vid. mokyklos istorijos mokytoju.Olijardas Lukoševičius dirba intensyviai. Ieškodamas vietinių praeities ženklų, jis mato ir kur kas toliau. Jo veikla palankiai vertinama ne tik Kaišiadoryse, bet ir Lietuvos mokslinėse institucijose, kolegų muziejininkų, istorikų, kraštotyrininkų. Tai prityręs, aukštos kvalifikacijos specialistas, sumanus vadovas, malonus žmogus. |
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2011 rugpjūčio 17, trečiadienis )
|
|
|
|
|
