|
|
| |
2024 gegužės 13, pirmadienis |
|
Toks gražus žmogus, kai jis ieško gėrio |
|
|
Jonas LAURINAVIČIUS
|
|
2011 liepos 08, penktadienis |
Jiedu gyvena dviese: jis ir ji, Bronius Petkevičius ir Aldona Petkevičienė. Mokytojas lituanistas ir farmacininkė. Abu nebedirba, pensininkai. Jam 88-eri, jai penkeriais metais mažiau. Jis dar išeina į miestą, maisto nusiperka, vaistų parneša, o ji tik po kambarį, iki virtuvės...Prieš keletą metų (2006-aisiais, birželio 23 d.), „Kaišiadorių aidų“ laikraštyje buvo išspausdinta mano miniatiūra „Šeimos idilė". Miniatiūra tokia:Užėjau į svečius. Geriam kavą.- Gal labiau patinka su grietinėle? - pasidomėjo šeimininkas.- Gal... - išsprūdo.Šeimininkas kilstelėjo nuo fotelio.- Gerai, atnešiu...Bet greta jo sėdėjusi žmona truktelėjo jį už rankos.- Sėdėk! -paprašė. - Aš atnešiu...- Aldute, tu pasėdėk, juk sakei, kad tau koją skauda.- Nieko, nieko, jau nebeskauda, šyptelėjo šeimininkė ir per vyrą žengtelėjo virtuvės link...Atnešė. Pabaltino. Toliau geriam.- Tai kiek jau metų judu vedę? - klausiu šeimininko.Jis šypteli:- Ne tiek dar ir daug. Tik penkiasdešimt šešeri...Kaip matome, miniatiūroje nepaminėtos pavardės. Galbūt ir be reikalo, tad dabar pasitaisau: tai buvo epizodas iš Broniaus ir Aldonos Petkevičių gyvenimo.Jiedu gyvena Kaune. Tačiau iki santuokos nebuvo kauniečiai: Bronius Petkevičius iš Vareikonių kaimo, kuris netoli Paparčių, Žaslių seniūnijoje, o Aldona - iš Suvalkijos lygumų. Beje, ji - Milukaitė, garsaus kultūrininko, knygų leidėjo kun. Antano Miluko dukterėčia. Bet apie ją truputį vėliau. Dabar apie Bronių Petkevičių.Jis pirmiausia buvęs karys. 1944-ai-siais mobilizuotas į kariuomenę. Pateko į 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, o su ja - į Kuršą, tą pragarišką Kuršą, kur iki pat karo pabaigos buvo apsupta didžiulė vokiečių grupuotė. 2004 m. B. Petkevičius išleido 264 p. atsiminimų knygą „Kuršo žemėje". Štai joje ir aprašė, kokį sunkų kario kelią jis nuėjo nuo gimtųjų Vareikonių iki Kuršo žemės ir atgal. Tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto likimas buvo palankus B. Petkevičiui: jis nepateko į pirmąsias kautynių linijas, nedalyvavo mirtinose atakose. Jis buvo rezerve. Sirgo, gulėjo ligoninėje. Kai kiek atsigavo, vokiečiai jau buvo kapituliavę, ėjo belaisvių kolonos. Karas jau buvo pasibaigęs. 16-oji lietuviškoji divizija, kaip ir visi kariai, džiūgavo.Knygoje aprašyta iš tiesų jaudinančių, giliaprasmių scenų. Pavyzdžiui, kapituliavusiems grupuotės vokiečiams leidžiama pamiškėje sėsti ant žemės ir užvalgyti. Tie išsidėsto, valgo konservus, šokoladą, verdasi kavą ir arbatą. O raudonosios armijos kariai, išbalę, išbadėję, negali atsistebėti, kad hitlerininkai turi ką valgyti. Kai vokiečius nuveda toliau, raudonarmiečių kariai puola prie konservų dėžučių, kad išlaižytų maisto likučius. Nors tarybiniais laikais daug knygų buvo parašyta apie 16-ąją lietuviškąją šaulių diviziją, tačiau tokių scenų niekas neparašė. Tai padarė B. Petkevičius. Jis plačiai pavaizdavo, kokios nuotaikos viešpatavo rezerve stovinčių karių gretose, ką jie veikė, kai jau neteko abejoti, kas laimės karą, taip pat apie kokią Lietuvą - su bolševikais ar be jų - svajojo lietuviai kariai, ką veikė politrukai. Tokių atsiminimų mūsų memuaristikoje dar nebuvo. Ateina naujos kartos, tik iš knygų galinčios sužinoti apie vis tolstančius 1941 - 1945 metų karo įvykius. Nemažai jaunimas sužino ir iš autentiško paliudijimo - B. Petkevičiaus jautriai, emocingai, nuo-širdžiai parašytos knygos „Kuršo žemėje".Tačiau ne vien tą atsiminimų knygą parašęs B. Petkevičius. Štai kita jo knyga „Vareikonių metai". Tai irgi didelis pluoštas atsiminimų apie Vareikonių kaimo gyvenimą 1940 - 1945 metais. Autorius su valstietišku santūrumu pasakoja apie netikėtas santvarkų per-mainas, apie žmonių nerimą dėl rytojaus. B. Petkevičius, tuo metu dar tėvų ūkyje besidarbuojantis jaunuolis, jautriai ir nerimastingai išgyvena kraupių įvykių karuselę. Jis patriotiškai nusiteikęs, augęs religingoje šeimoje. Jo žvilgsnis skvarbus, plačiai apimantis. Ir visa tai jis mums knygoje įtaigiai, vaizdžiai, tykiai ir subtiliai aprašo. Tai karo meto jautriasielio lyriko knyga, kurį skaudžiai žeidė tas beprasmiškas, beprotiškas karas ir pokario sužvėrėjimas ir kurio širdį stiprino tikėjimas, jog gėris vis tiek nugalės blogį. Knygoje ypač ryškios autoriaus tėvų, kaimynų Perednių, Kinderevičių, taip pat girininko Stasio Važnevičiaus paveikslai.„Vareikonys amžių vingiais“ - trečioji B. Petkevičiaus trilogijos knyga. Joje aprašomi Vareikonys nuo jų ištakų iki sunykimo antrosios sovietinės okupacijos metais. Knygoje rašoma apie carinę priespaudą, spaudos draudimą, Nepriklausomybės metus, sovietinę ir nacių okupaciją, gyventojų nuotaikas, dramatiškus išgyvenimus ir kraupias tragedijas, kolchozmetį ir Atgimimą. Kuo pasižymi ši knyga? Kaip ir pirmosios dvi, begalinė autoriaus meilė savo gimtajam Vareikonių kaimui, jo žmonėms, Žaslių apylinkių gamtai. Knygoje paminėta daugiau kaip šimtas pavardžių, tačiau nė apie vieną žmogų neparašyta blogo žodžio - kad ir kokie jie būtų, B. Petkevičius juose ieškojo gėrio, šviesos, vilties ir tai rasdavo. Jis aprašė ir kaimiečių buitį, papročius, vareikoniečių švietimą, amatus ir t.t. Su pasididžiavimu pabrėžė, kad kaime nebuvo girtuoklių, mušeikų, vagių, kad vaikams buvo skiepijamos krikščioniškos dorovinės nuostatos, kad bažnyčia visada buvo dvasinio gyvenimo atrama. B. Petkevičius talentinga plunksna parašė tarsi lyrinę istorinę - etnografinę poemą savo gimtinei. Ją skaityti lengva ir miela. Faktų, įvykių daug, tačiau juos skaityti nenuobodu, nes jie sušildyti autoriaus širdies šilumos, palytėti jautriu žvilgsniu. Tai ilgaamžis didingas paminklas Vareikonių kaimui.Kiek anksčiau B. Petkevičius parašė dar dvi knygeles: „Guronys“ (su šių eilučių autoriumi) ir „Paparčių mokykla". Trilogiją ir „Paparčių mokyklą“ išleido Kaišiadorių literatų klubas „Gija".Kai B. Petkevičių demobilizavo 1947 metais, jis išvažiavo į Kauną ir įstojo į 2-ąją suaugusiųjų gimnaziją, po to į Kauno mokytojų seminariją, kurią po ketverių metų baigė. Mokytojavo Šakių vidurinėje mokykloje, o iš ten buvo perkeltas į Kauno kurčiųjų (vėliau neprigirdinčiųjų) internatinę mokyklą. Dirbo auklėtoju, vėliau direktoriaus pavaduotoju. Neakivaizdžiai studijavo Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Studijas baigė 1961 m. Sudarinėjo ir redagavo lietuvių kalbos ir literatūros programas neprigirdinčiųjų mokyklų 5 - 12 klasėms. Su internatinės mokyklos direktore Albina Sirgediene parengė lietuvių kalbos vadovėlį kurčiųjų mokyklų 7-ajai klasei. Jį 1971 m. išleido „Šviesos“ leidykla.-Tai buvo atsakingas darbas, - prisimena B. Petkevičius. - Visas vasaros atostogas jam paskyriau. O visas kambarys buvo išdėliotas kortelėmis, išrašais ir tautosakos, spaudos, lietuvių rašytojų knygų. Švietimo ministerija gerai įvertino mūsų triūsą ir vadovėlį patvirtino tinkamu mokykloms.Buvo išleistos septynios vadovėlio laidos.Pedagoginiam darbui B. Petkevičius paskyrė trisdešimt šešerius metus. 1990-aisiais išėjo į pensiją. Tačiau nesėdėjo be veiklos: ėmėsi plunksnos. Iš pradžių rašė straipsnius krašto-tyrinėmis temomis „Kaišiadorių aidams", „Lietuvos aidui", „Kauno dienai", „XXI amžiui", „Alytaus naujienoms", žurnalams „Caritas", „Santara", „Laisvės kovų archyve“ (1995, t.14) buvo išspausdinta didelė B. Petkevičiaus dokumentinė apybraiža apie generolą leitenantą Motiejų Pečiulionį.Rašinio pradžioje minėjome, kad B. Petkevičiaus žmona - kun. A. Miluko dukterėčia. Todėl neatsitiktinai B. Petkevičius yra vienas žinomiausių šio Amerikos lietuvių švietėjo, lietuvių knygų autoriaus, leidėjo ir platintojo kun. A. Miluko gyvenimo ir visuomeninės veiklos tyrinėtojų. Yra įsteigtas kun. A. Miluko literatūrinių premijų fondas, kurio įgaliotinė Lietuvoje poetė ir gydytoja Dalia Milukaitė-Buragienė. 2008 m. šios literatūros premijos laureatu tapo B. Petkevičius. Jam premija buvo skirta už straipsnių apie kun. A. Miluką publikavimą respublikinėje spaudoje, taip pat už trilogiją apie Vareikonių kaimą ir jo žmones. Tokiu skambiu akordu buvo pažymėtas ir B. Petkevičiaus garbingas jubiliejus - 85-osios gimimo metinės. Ta proga jubiliatą pasveikino ir įteikė Padėkos raštą už Paparčių krašto garsinimą savo kūryboje ir Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius. Mero nuvežtas vazoninis maumedukas ir dabar auga Petkevičių bute, jis jau ūgtelėjęs šešiais metūgiais... Gražiai atrodo. Vis primena gimtąjį rajoną.B. Petkevičius - Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys.Kas išvysite B. Petkevičiaus atsiminimų trilogiją apie Vareikonis, atkreipkite dėmesį į autoriaus nuotraukas knygų viršeliuose: ten vis su kaklaryšiu - tautine juostele...Įdomi detalė - tautinę juostelę jis visą gyvenimą ryšėjo... Tai jis laikė lietuviškumo simboliu. Ypač tai jam būdavo svarbu per komandiruotes į Maskvą, į kitas sovietines respublikas. O per kultūrinius renginius, draugystės vakarus, bendras vakarienes turbūt nebuvo nė vieno atvejo, kad jis neužtrauktų kokios nors lietuvių liaudies dainos. B. Petkevičių daina lydi visą gyvenimą... |
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2011 liepos 22, penktadienis )
|
|
|
|
|
