Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Skelbimai
Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2024 gegužės 12, sekmadienis
Su meile tėvynei Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2011 balandžio 21, ketvirtadienis

Doc. A. Švenčionis Kaišiadorių rajono Savivaldybės rūmų posėdžių salėje
Docentas, technikos mokslų daktaras Augustinas Švenčionis, buvęs ilgametis Žemės ūkio akademijos dėstytojas, mūsų kraštietis. Gimęs Ilgakiemio kaime. Ten lankė vietos pradžios mokyklą, ten pajuto žemės dirbimo skonį. Tėvai turėjo 28 ha žemės, o Augustinas buvo vyriausias šeimoje, tad reikėjo visomis galiomis kibti į darbą, nes ūkyje buvo stengiamasi išsiversti be samdinių. Darbas ne iš lengvųjų, tačiau Augustinui jis buvo prie širdies.
Įdomu iš karto pastebėti, kad Augustinui, išskyrus Ilgakiemį, tėvų ūkį paauglystės metais, niekad daugiau gyvenime neteko nei arti, nei sėti, nei derlių nuiminėti. Tačiau, antra vertus, nuo žemės reikalų jis, išskyrus kalinimo ir tremties metus, nebuvo atitrūkęs iki pat pensijos... Visa jo mokslinė veikla susijusi tik su žemės ūkiu. Galbūt neatsitiktinai buvo pasirinkta ir mokslinių tyrinėjimų sritis - žemės ūkio mašinos, jų kuo efektingesnis panaudojimas ir t.t., nes pats Ilgakiemyje pajuto, koks sunkus ir ne-našus rankų darbas žemės ūkyje...
A. Švenčionis kaišiadoriečiams puikiai pažįstamas. Ir ne vien kaip mokslininkas, bet ir kaip buvęs rezistencijos dalyvis, politinis kalinys. Atgimimo metais jis dalyvavo daugelyje šventinių, kultūrinių renginių, rajono politinių kalinių ir tremtinių sambūriuose. Atvažiuoja į juos ir dabar.
O papasakoti iš savo jaunystės jis turi ką.
-Vokiečių okupacijos metais mokiausi Kaišiadorių gimnazijoje, - prisimena jis. - Su didžia pagarba menu mokytojus Oną Gratkauskienę, Praną Kvietkauską, Balį Žvirblį, Juozą Petrulį, klasės vadovą Praną Judicką. Jie audringais karo metais įdiegė mums mokslo žinias, humaniškumo idėjas, ugdė meilę Tėvynei, vedė doros keliu. Gimnazijoje gaudavau pogrindinę spaudą, kurią parsinešdavau ir  platindavau kaime.
Vos tik nudundėjo frontas į Vakarus, vos tik užplūdo sovietinė okupacija, Kaišiadorių krašte ėmė kurtis pirmieji Didžiosios kovos apygardos partizanų būriai.
-Kadangi tėvai, mokytojai, pogrindinė spauda išugdė manyje tvirtą patriotinę nuostatą, kad kiekvieno lietuvio pareiga - ginti savo kraštą nuo okupantų ir pavergėjų, tad jau 1944 metų rudenį tapau Didžiosios kovos apygardos (DKA) partizanų ryšininku, - tęsia A. Švenčionis. - Tačiau netrukus NKVD ėmė mane persekioti. Buvau priverstas pasitraukti iš Kaišiadorių ir tęsti mokslą Kauno IV vidurinėje mokykloje. Čia buvo įkurta pogrindinė organizacija „Viltininkai", kuri per mane palaikė ryšį su DKA partizanais. Tačiau netrukus sovietinis saugumas mūsų veiklą išaiškino ir prasidėjo suėmimai. 1946 m. balandžio 13 d. saugumiečiai įsiveržė į mano klasę manęs suimti. Tik laimingo atsitiktinumo dėka (buvo ilgoji pertrauka) man pavyko išsprukti. Kito kelio nebuvo, kaip pereiti į nelegalią padėtį. Taip tęsėsi iki 1948 metų.
1947 m. pabaigoje saugumo agento J. Markulio - Erelio pastangomis DKA veikla praktiškai buvo paralyžiuota, suimti arba žuvo žymesni apygardos vadai, slapstėsi tik pavieniai kovotojai ir rimtesnėse operacijose beveik nedalyvavo. A. Švenčionis įsigijo suklastotus dokumentus ir 1948 m. rudenį pradėjo dirbti Imbrado valsčiaus Stelmužės pradinėje mokykloje mokytoju. Deja, greit buvo išaiškintas ir tiesiog klasėje suimtas. Mokinių akivaizdoje saugumiečiai antrankiais surakino mokytoją ir išgabeno į Kauną. Toliau - tardymai, teismas ir lageris.
Kalėjo Žezkasgano-Rudniko lageryje, Kazachstane. Dirbo 47-ajame karjere, ten buvo sunkiai sužeistas ir išgabentas į lagerio ligoninę. Žezkasgano lagerio po-litiniai kaliniai, solidarizuodamiesi su 1954 m. gegužės 16 d. prasidėjusiu Kingyro kalinių sukilimu, irgi sukilo dėl nepakeliamų gyvenimo ir darbo sąlygų. Sukilimas truko 40 dienų. Jis buvo numalšintas panaudojant kariuomenę ir tankus. Kaliniai buvo žiauriai traiškomi tankų vikšrais. Iki šiol nėra žinoma, kiek žmonių buvo nužudyta. A. Švenčioniui pavyko išvengti tragedijos - jis liko gyvas.
Karagandos srities lageriuose (Karlage) kalėjo per 650 tūkstančių kalinių. Tai buvo vienas didžiausių komunizmo nusikaltimų vykdymo poligonų. Srities plotas prilygo Prancūzijos plotui. Ten buvo didžiulės vario ir mangano kasyklos. A. Švenčionis dirbo vario kasykloje.
-Tame lageryje buvo daug mūsų tautiečių, - toliau pasakoja A. Švenčionis. - Nors nuo sunkių darbų buvome suvargę ir alkani, bet dvasiškai ir morališkai nepalūžę. Visą laiką puoselėjome viltį sugrįžti į Lietuvą. Jei tokios vilties nebūtume turėję, tai išgyventi nelaisvės metus būtų be gali sunku. Su kitų tautybių politiniais kaliniais sugyvenome labai draugiškai, ypač su va-karų ukrainiečiais.
Beje, 1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko krašto Jeniseisko rajoną buvo ištremti A. Švenčionio tėvai. Ten 1955 m. iš lagerio buvo išsiųstas ir A. Švenčionis. Netrukus jam leido grįžti į Lietuvą.
-Grįžęs tuoj pat parašiau pareiškimą mokytis Lietuvos žemės ūkio akademijoje Mechanizacijos fakultete,- tęsia pokalbį A. Švenčionis. - Išlaikiau stojamuosius egzaminus, bet nepraleido mandatinė komisija (kaip politiškai nepatikimo). Kreipiausi į Maskvą, į Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministeriją. Ji išdavė man pažymą, kad leidžiama man mokytis aukštojoje mokykloje. Šią pažymą turiu ir šiandien. Su ja mane ir priėmė į pirmą kursą. Buvau be galo laimingas, kad studijuoju aukštojoje mokykloje. O dar žemės ūkio mašinų katedroje atsirado laisva laboranto vieta, tad mane ir priėmė dirbti.
A.Švenčionis baigė Mechanizacijos fakultetą ir toliau mokslą tęsė aspirantūroje. Po jos - apginta technikos mokslų kandidato disertacija. Dėstė miškų ūkio mechanizacijos ir miškų eksploatacijos disciplinos miškų fakulteto studentams miškininkams ir kvalifikacijos kėlimo kursų klausytojams. Buvo atestuotas docentu.
Dalyvavo mokslinėse konferencijose su pranešimais Maskvoje, Kirove, Kijeve, Rygoje, Taline, Minske ir kitų miestų aukštosiose mokyklose ir mokslinio tyrimo institutuose. Jo moksliniai darbai buvo skelbiami sąjunginiuose ir respublikiniuose moksliniuos rinkiniuose, žurnaluose. Taip pat ir Lietuvos spaudoje, žurnaluose „Girios", „Mūsų sodai", „Žemės ūkis", „Valstiečių laikraštyje"  ir kitur. Jis kelių knygų autorius. Nepriklausomybės metais išleido vadovėlį „Žemės ūkio mašinos“ (aukštųjų ir aukštesniųjų žemės ūkio mokyklų studentams). Apie Lietuvos miškininkus - okupacijos aukas - pasakojama knygoje „Girių skausmas".
A.Švenčionio nuopelnai Lietuvai įvertinti Vyčio kryžiaus ordinu, Nepriklausomybės 10-mečio medaliu, Savanorio kūrėjo medaliu, kitais medaliais, beje, ir Lietuvos žemės ūkio universiteto medaliu „Už nuopelnus“ (75-ųjų gimimo metinių proga).
A. Švenčionis su grupe bendražygių dalyvavęs atminimo įamžinimo iš-kilmėse Spaske (Kazachija), kur buvo atidengtas paminklas  Lietuvos kankiniams, žuvusiems nuo komunistinio teroro. Vadovavo ekspedicijai DKA partizanų kovų kelias. Keletą pastarųjų metų jis DKA vadas. Buvo vienas iš DKA kūrėjo ir pirmojo vado Jono Misiūno - Žalio Velnio 100-ųjų gimimo metinių minėjimo 2011-aisiais Kaišiadoryse organizatorių. Jis taip pat Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio (LLKS) prezidiumo narys. Turi karinį laipsnį - dimisijos kapitonas. A. Švenčioniui aštuoniasdešimt antri. Gyvena Kaune.
-Prisimindamas savo jaunystę, jaučiu tų praėjusių dienų Tėvynės meilės ilgesį, - baigdamas pabrėžia jis. - Buvau dar nepatyręs jaunuolis. Ne visuomet sugebėdavau įvertinti padėtį ir nuspėti, ką žada man likimas už įsitikinimus ir taurias idėjas tais audringais karo bei pokario metais. Už visa tai turėjau sumokėti labai didelę kainą. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad mano karta, pradėjus gyvenimą prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje, jį užbaigs laisvę atgavusioje Tėvynėje.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2011 gegužės 20, penktadienis )
 
© Kaišiadorių aidai 2009 - 2024