Talentinga žurnalistė, spalvinga asmenybė buvo redakcijos kultūros ir švietimo skyriaus vedėja Ramunė Lazauskaitė (1949–1998). Ji važinėjo iš Kauno. Neakivaizdžiai baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo Lietuvos radijo Kauno redakcijoje, „Kauno tiesos“ redakcijoje. Kaišiadoryse ji atsidūrė aplinkybių verčiama: dirbant „Kauno tiesoje“ įsiplieskė meilė su daug vyresniu už save redakcijos ats. sekretoriumi, Didžiojo Tėvynės karo veteranu, kurio žmona buvo Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja. Kai skandalas išėjo į viešumą, jiedu turėjo palikti redakciją, išsikėlė į Šiaulius. Tačiau netrukus atsirado laisva vieta Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijoje. Čia ji ir buvo priimta. Išdirbo trylika metų – iki 1984-ųjų pabaigos. Buvo iniciatyvi, pasitikinti savimi, produktyvi. Rašė daugiausia kultūros, buities, socialinėmis temomis, apybraižas apie žmones. Pasirašinėjo ir slapyvardžiais – R. Vidugirytė, R. Lanaitė ir kt. Spaudoje paskelbė eilėraščių. Pelnė V. Mickevičiaus-Kapsuko premiją (1983), buvo apdovanota Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo garbės raštu. 1980 m. priimta į Lietuvos žurnalistų sąjungą.
 Nelengva talentu išsiskiriančiam žmogui kolegų bendruomenėje, ypač ambicingam, jaučiančiam savo vertę. Vargu ar daug kas nori žingsniu kitu leistis žemyn, kad susilygintų su kitais, būtų toks pat kaip ir visi, jeigu jis jaučiasi esąs gabesnis, savitesnis, galva aukštesnis už kitus. Atsiranda kai kurių draugų pavydas, nevisavertiškumo jausmas, pasišaipymai: atseit, jai viskas galima, niekas jai nenurodinėja, rašo kiek nori ir kada nori, net partijos komiteto pirmoji sekretorė kviečiasi draugiškam pokalbiui, iš toli sveikinasi su ja. Geriausia gal būti tokiai pat, kaip ir visi, neišsiskirti kaip baltai varnai.
 Tačiau ilgainiui Ramunei, atrodo, nusibodo kasdieniai blaškymaisi pirmyn – atgal traukiniu. Blėso polėkis, įkvėpimas, Ramunė atrodė išsekusi, išsėmusi įdomiausias temas, aprašiusi žinomiausius žmones, pasiekusi aukščiausius įvertinimus, gavusi  kone visus įmanomas redakcijos skelbiamų konkursų pinigines premijas. Todėl buvo logiška: savo kūrybinių pasiekimų viršūnėje, kol dar neatsiranda sąstingis, parašyti redaktoriui pareiškimą ir pakelta galva išeiti savo noru, pakeičiant aplinką, ypač kai tave kalbina respublikinių dienraščių redaktoriai. Ramunė taip ir padarė. Beje, toks jos sprendimas palankiausias buvo... man. Kadaise su Ramune mudu dvejus metus dirbome tame pačiame kabinete, tačiau po to aš išsikėliau į Mažeikius, į tenykščio rajono laikraščio redakciją ir grįžau į Kaišiadoris po vienuolikos metų. Grįždamas dar nežinojau, kur dirbsiu, dar nespėjau apsidairyti, o kai užėjau į savo buvusią redakciją, išgirdau neįtikėtiną žinią: šiandien Ramunės paskutinė darbo diena, pirmadienį gali ateiti pas mus į tą patį kabinetą, kuriame su Ramune dirbai, netgi sėsti už to paties stalo, kurį pats kadaise palikai... Švytėjau. Geriau nesugalvosi...
 Vargu ar kas tikėjo, kad atsisveikinimas su Kaišiadorių redakcija Ramutei Lazauskaitei taps toks skausmingas, jos žurnalistinio žydėjimo pabaiga, krachas. Pateikiu ištraukėlę ir savo knygos „Žurnalistai“ (2018): „Išėjo į „Valstiečių laikraščio“ redakciją. Rašė tokiu pat stiliumi kaip ir Kaišiadoryse – gyvai, jautriai, subtiliai. Ji buvo kaip gaivaus vėjo šuoras šioje redakcijoje. Ir atsitiko tai, ko ji visiškai nesitikėjo: naujame kolektyve ji neprigijo. Kartą užsukęs į šią redakciją, kur dirbo ir du mano studijų draugai, išgirdau kone atvirą tyčiojimąsi iš jos rašinių, neva „bobiškų sapaliojimų“. Buvo matyti, kad tai menkaverčių (be to, išgeriančių!) žurnalistų pavydas talentingai kolegei. Neprilygo jie jai. Prasidėjo intrigėlės. Ir Ramunė, būdama ori ir žinodama savo vertę, paliko „Valstiečių laikraščio“ redakciją. Neliko gatvėje. Ją pakvietė pats „Tiesos“ dienraščio redaktorius Albertas Laurinčiukas. Oficiozų redaktoriai eilinių žmonių pas save nekviesdavo. Ramunė buvo išskirtinių gabumų anuometinėje spaudoje“ (p. 116–117).
 Netrukus paaiškėjo, kad ir A. Laurinčiuko dienos suskaičiuotos: vis plačiau išsilieja Atgimimo banga. Redakcija ėmė byrėti. Iš jos pasitraukė ir Ramunė. Dar pabandė žurnalistės darbo skonio „Komjaunimo tiesoje“ – tapo šios redakcijos korespondente Kaune, kurį laiką ten dirbo. Tačiau jau niekur nesublizgėjo taip, kaip Kaišiadoryse. 
 Ramunė tai skaudžiai ėmė į širdį, – rašiau toje pačioje apybraižoje („Žurnalistai“, 2017, p. 117). – Atsimenu, Atgimimo pradžioje ji man paskambino, norėdama patikslinti, kada Žaslių geležinkelio stoties gyvenvietėje bus šventinamas koplytstulpis 1975 m. balandžio 4 d. traukinio katastrofos aukoms atminti, nes ji norinti atvažiuoti ir parengti reportažą. Besišnekant man išsprūdo, kad aš ką tik skaičiau kitos kolegės kitame laikraštyje ilgą pasakojimą apie šią traukinių katastrofą, nusinešusią bene 19 gyvybių. Ramunė tuoj pat padėjo telefono ragelį, į iškilmes ji neatvyko. Taigi ji buvo ambicinga: jeigu jau rašyti, tai ji turi būti pirmoji, o jeigu jau nėra pirmoji, tai ji iš viso neberašo.
 Niekam nebuvo paslaptis, kad neišlaikiusi nervinės įtampos, tarnybinių nesėkmių, Ramunė nesiviešindama viena namuose vislab junko prie stikliuko... Į darbą ateidavo pabrinkusiais paakiais.
 Po kurio laiko ją į tarnybą priėmė tuo metu garsus Kaune vadinamosios geltonosios spaudos leidėjas Jeronimas Banevičius. Įdarbino „Europos EXpres“ redakcijoje. Tai buvo paskutinė R. Lazauskaitės darbovietė. Nes netrukus ją rado namuose nebegyvą. Tuo metu jai buvo 55-eri. Vyras buvo anksčiau miręs. Vaikų jiedu neturėjo. Beje, į Ramunės laidotuves Kaune su vainiku buvo atvykęs Nepriklausomybės Akto signataras Česlovas Juršėnas.
 *  *  *
 Z. Lapinsko laikais rajono laikraščio redakcija buvo taip suvyriškėjusi, kad, pavyzdžiui, 1961-aisiais iš septynių žurnalistų kurį laiką buvo šeši vyrai (redaktoriaus pavaduotojas P. Grabijolas, atsakingas sekretorius B. Uždravis, skyriaus vedėjas V. Bukauskas, korespondentas J. Raudeliūnas, fotokorespondentas P. Dubosas ir viena moteris – lit. darbuotoja V. Lukenskaitė. Ligšiolinėje redakcijos istorijoje toks atvejis buvo vienintelis. Tai sukėlė niurgzlią nuotaiką partijos rajono komitete, kurio pirmoji sekretorė buvo J. Greičiuvienė. Redaktorius skubiai reagavo: iš Lazdijų rajono pasikvietė žurnalistę Stasę Šeštakauskaitę (1942–2016), dargi ne eilinę, o TSKP narę, garsią tuo metu kukurūzų augintojos, ordininkės, Aukščiausiosios Tarybos deputatės V. Šeštakauskienės vyro seserį. Nors kukurūzų augintojų šlovė jau blėso, tačiau dar iš inercijos nenueidavo iš laikraščių puslapių V. Šeštakauskienės pavardė. Stasei patikėjo redakcijos partijos gyvenimo skyrių. Rašė, tačiau taip nenoriai, iš reikalo, kad kolegoms kėlė nuostabą, būgštavimą ar ji ilgai pas mus ištvers. Ilgainiui valdžioje ėmė bręsti mintis, kad ją reikia  rengti į aukštesnes partines pareigas, kad įgytų vadovaujamo darbo patirtį, pasiūlė jai dirbti Jurbarko rajono „Šviesos“ laikraščio redaktore. Iš ten pasiuntė ją mokytis į Leningrado aukštąją partinę mokyklą. Ją baigė. Deja, aukštoms partinėms pareigoms ji netiko – ji pagimdė nesantuokinį vaiką, tai netiko moralinio komunizmo statytojo kodekso nuostatoms, todėl grįžo į Lietuvą toms pačioms pareigoms, tik į kitą rajoną – tapo Pasvalio rajono „Darbo“ laikraščio redaktore. Atgimimo metais – „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Šiaurės Lietuvos zonai. Kaip šio savaitraščio bendradarbis, kartkartėmis susitikdavau ir su Stase Šeštakauskaite. Ji gražiais žodžiais prisimindavo Kaišiadorių redakciją, buvusius kolegas, savo bendrystę su poetu Pauliumi Širviu, kuris mielai atvykdavo į Kaišiadoris, susitikdavo su ja. Stasė parašė atsiminimus apie jį, kurie buvo paskelbti „Ūkininko patarėjuje“, taip pat kelis jam skirtus eilėraščius. Stasės iniciatyva ir pastangomis Krinčine (Pasvalio r.) 1994 m. buvo įkurtas poetų Leonardo ir Eugenijaus Matuzevičių memorialinis muziejus – Pasvalio muziejaus filialas, buvo jo direktorė. Muziejuje organizavo kasmetines literatūros šventes „Krinčino verdenės“ . Lietuvos radijo „Klasikos“ programos laida „Ryto allegro“ ją paskelbė 2008 metų „Kultūros šviesuolės“ laureate. Buvo Pasvalio krašto kultūros leidinio „Šiaurietiški atsivėrimai“ redakcinės kolegijos nare.
 Susirgo nepagydoma liga. Prieš mirtį prašė artimųjų, kad atvežtų iš tėviškės (Krosnos) beržo šakelę. Ją  pamerkė į vazą, pastatytą prie lovos, į kurią įpylė iš jos tėvų šulinio pasemto vandens. O gal ši beržo šakelė Stasei priminė ne vien tėviškę, bet ir Lietuvišką beržą – Paulių Širvį? Ji mokėjo atmintinai beveik visus šio poeto eilėraščius, – rašiau savo esė, kuris išspausdintas mano knygoje „Paulius Širvys ir Kaišiadorys“ (2019), p. 38).
 Stasė Šeštakauskaiktė buvo gabi žurnalistė, literatė. Kaišiadorių laikraščio redakcijoje, be privalomosios produkcijos iš partinio gyvenimo, ji noriai ir talentingai rašė apybraižas apie žmones, kultūros renginius, padėdavo rengti literatūrinius puslapius, į kuriuos kartais įdėdavo ir savo eilėraščius. Poeziją kūrė visą gyvenimą. Po straipsniais dažnai pasirašinėdavo S. Dzūkaitės slapyvardžiu. Man atrodo, kad jos tekstus didžia dalimi žlugdė partinė rutina, ypač kai reikėdavo dirbti ne širdžiai paliepus, bet partijai nurodžius. Tačiau tuoj po mokyklos suolo patekusi į partinę karuselę, ji nerado jėgų pakilti iš tos dvasinės klampynės, tik priešokiais prisiliesdama prie laisvos kūrybos.
 Palaidota Krosnos kapinėse.
 Bus daugiau