|
|
| |
2026 lapkričio 06, penktadienis |
|
Žurnalistai, su kuriais dirbau (Kaišiadorys. 1964–1973) |
|
|
Jonas Laurinavičius, buvęs „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktorius 1991–2016 metais
|
|
2026 spalio 24, Šeštadienis |
Apie „Kaišiadorių aidų“ redakcijos istoriją įvairiomis progomis esu rašęs daugybę kartų. Pakanka prisiminti tris jubiliejines knygeles: „Kaišiadorių aidams – 50“ (1996), „Kaišiadorių aidams – 60“ (2006) ir „Kaišiadorių aidams –70“ (2016). Beje, informatyviausias ir didžiausias apimtimi (144 p.), iliustruotas nuotraukomis, dokumentų kopijomis paskutinis leidinys, skirtas laikraščio 70 metų jubiliejui. Kadangi jį rašiau besirengdamas išeiti į senatvės pensiją (buvau įžengęs į 79-uosius savo gyvenimo metus), tai tam tikrą knygos dalį skyriau savo paties išgyvenimams šioje redakcijoje, kurioje dirbau ilgiausiai iš visų jos žurnalistų – 41-erius metus, iš jų – 25-erius – redaktoriumi. Tai buvo rašytinis paliudijimas mano jautraus išsiskyrimo su redakcijos kolektyvu, beje, ir su Kaišiadorimis, nes jau kitos dienos rytą išvažiavau gyventi ir dirbti žurnalistu namudininku Vilniuje, kur ir gyvenu iki šiol, tai yra dešimt metų. Be šių trijų knygų, esu parašęs knygą „Žurnalistai“ (2017), kurios daugiau negu pusė skirta Kaišiadorių rajono žurnalistams: Zenonui Lapinskui, Jonui Raudeliūnui, Vaciui Bukauskui, Marytei Akmantavičiūtei-Kavaliauskienei, Pranui Grabijolui, Ramunei Lazauskaitei, Stasei Šeštakauskaitei, Elvyrai Krilavičiūtei-Žeižienei, pabaigos žodyje pagarbiai suminėti visi redakcijos žurnalistai, su kuriais dirbau prieš išeidamas iš redakcijos. Man džiugu, kad toji knyga sulaukė išskirtinio dėmesio, ypač respublikos žurnalistų bendruomenėje. Spaudoje buvo paskelbta daugiau negu dešimt recenzijų, išsamių apžvalgų, kad iš jų susidarė atskira knyga „Bendraplunksniai. Publikacijos apie Jono Laurinavičiaus knygą „Žurnalistai“ („Naujasis lankas“, Kaunas, 2018, 90 p.). „Kaišiadorių aidų“ laikraščio pirmtakas – Kaišiadorių apskrities „Bolševikiniu keliu“ numeris išėjo 1946 m. spalio 6 d., tai yra prieš 80 metų. Pasitinkant jubiliejų atsirado proga dar kartą prisiminti redakcijos istoriją, ypač joje dirbusius žurnalistus, tad dar kartą grįžau prie jų. Kol kas prie tų, su kuriais dirbau 1964–1973 metais, juolab kad jie visi – jau Amžinybėje. Toks viešas jų prisiminimas laikraščio 80-ųjų metinių proga tai, manau, visos dabartinės redakcijos pagarbos ženklas tiems, kurie buvo prieš mus...Toks man malonus sutapimas, kai rašau šias eilutes: lygiai prieš 73 (septyniasdešimt trejus!) metus 1953-aisiais rugpjūčio 22-ąją buv. Daugų rajono laikraštyje „Komunizmo aušra“ buvo išspausdintos pirmosios mano žinutės iš vietos „Aušros“ kolūkio žemės ūkio darbų. Man buvo 15-ka, buvau baigęs Onuškio vidurinės mokyklos (dabar Trakų r.) VI klases. Gyvenau Pajautų kaime, tėvų vienturtis sūnus. Kaimas trikalbis – lietuvių, lenkų, rusų... Nė vienas iš suaugusiųjų gyventojų nebuvo baigęs nė pradinės, tik naminio išsilavinimo, o mano tėtis – visiškas beraštis, mama gabi savamokslė, garsi audėja, prenumeravo laikraščius. Namuose buvo draudžiamosios spaudos draudimo laikų knygnešių iš Prūsijos atneštų elementorių, kalendorių, kantičkų, taip pat senų knygų rusų ir lenkų kalbomis, kurias kadaise mėgdavo paskaitinėti mano senelis Adolfas Vyšniauskas (1870–1951). Iš jų aš ir išmokau skaityti visomis trimis kalbomis. Visą netrumpą mano gyvenimą (man 89-ti) nuo tų 1953-iųjų ėjau ir einu su žurnalisto plunksna: arba (kol mokiausi, studijavau) kaip neetatinis korespondentas, arba kaip profesionalus žurnalistas. Dirbau tik rajonų redakcijose: Šalčininkų, Kaišiadorių, Mažeikių ir vėl Kaišiadorių rajono redakcijoje. Vis kartoju rašiniuose savo darbą apibendrinantį posmą: Žurnalistika – mano gyvenimas, Spindintis kelias nuo vaiko dienų, Nenurimstantis kraujo sruvenimas, Su knyga ir su plunksna Laimingas einu. Gal kai kam atrodo, kad žurnalisto darbas nedėkingas, dažniausiai trumpalaikis: žmonės paima į rankas laikraštį, permeta akimis, kai ką paskaito, kai ką ne, ir numeta, kartkartėmis pasilikdami tik tuos numerius arba iškarpas iš jų, kas rašoma apie juos, jų artimuosius, gimines ir t. t. Visa kita – makulatūra. Tačiau, antra vertus, ne viskas taip paprasta ir nereikšminga. Ne veltui sakoma, kad ką plunksna viešai parašei, to ir dantimis neišgrauši – lieka. Lieka bibliotekose, muziejuose, saugyklose, pas atskirus kolekcininkus. Kartais net trumpa žinutė, skelbimas, nuotrauka ilgainiui gali tapti istoriniu miesto, gyvenvietės, žmogaus gyvenimo tam tikro fakto paliudijimu. Žurnalistas – tai savo laikmečio metraštininkas. Vėliau gali juos vienaip ar kitaip interpretuoti, aiškinti to metraščio medžiagą, bet šiaip ar taip – ji autentiška, liudininkų pateikta ateities kartoms, atspindinti savo laikmetį. Koks gyvenimas, tokia visada būna ir spauda. Visa: ir oficia-lioji, ir nelegali, pogrindinė. Todėl būti žurnalistu ne tik garbinga (esi žinomas, daugiau ar mažiau skaitomas), bet ir atsakinga, nes gali greit nudegti pirštus... Just. Marcinkevičius vienos savo dramos personažo lūpomis taikliai yra pasakęs: „Prakeiktas amatas tikrovę liudyt“, nes net tavo pagiriamasis žodis žmogui kartais daugiau neigiamų atsiliepimų susilaukia nei kritiko: girdi, rado ką pagirti, mat nežino, kad jis tokią ir tokią šunybę iškrėtęs, tarsi pats skaitytojas būtų kitoks, šventas, be nuodėmių. O juk reikia gal ir nekokios reputacijos žmogų pagirti už tai, jeigu jis kokį gerą darbą padarė, paskatinti jį tobulėti, gražiai įvertinti jo pastangas... Pirmoji mano darbo diena tuometinėje Kaišiadorių rajono „Į komunizmą“ laikraščio redakcijoje buvo 1964 m. rugsėjo 16-oji. Įdarbino redaktorius Zenonas Lapinskas (1928–1991), kilęs iš Rokiškio krašto. Jam pavyko suburti gabių, iniciatyvių, išsilavinusių žurnalistų kolektyvą, kurie pakeitė lig tol dirbusius mažaraščius partinius nomenklatūrininkus. Laikraštis įgavo gyvesnį veidą. Redakcija gavo automobilį (ligi tol turėjo suklerusį motociklą), iš seno medinio namo (atkelto iš kaimo ištrėmus į Sibirą jo savininką) redakcija persikėlė į Tarybų (dabar Savivaldybės) rūmus, gaudama keturis kabinetus. Redaktorius pats daug rašė (tarp kitko greit ir gražia rašysena), fotografavo, vairavo automobilį. Be to, medžiojo, buvo Medžiotojų ir žvejų draugijos rajono skyriaus pirmininku, per atostogas daug keliavo po sąjungines respublikas, užsienį. Išleido knygelę „Anapus miško, panemunėj...“ (1969) – dokumentinę apybraižą apie karo metus. Vėliau buvo ilgametis Lietuvos radijo ir televizijos Kauno vyriausiosios redakcijos vyr. redaktorius, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Po publikacijomis dažnai pasirašinėjo A. Kalvaičio slapyvardžiu. Palaidotas Karmėlavos kapinėse. Jo žmona Vanda Lapinskienė dirbo redakcijos sekretore-mašininke. * * * Tuo metu bene žinomiausias redakcijos žurnalistas buvo Jonas Raudeliūnas (1939–1982), kilęs iš Padalų k. (Žaslių sen.). Ėjo kiaurai visur – ir per viršininkų kabinetus, ir per restoranus, alubarius. Buvo dramatiško likimo: pokariu jo tėvą, apylinkės pirmininką, miškiniai nušovė Jonuko akivaizdoje, po kurio laiko mirė motina. Buvo itin gabus, lakios fantazijos, komunikabilus, išsiblaškęs, vis pamesdavęs savo užrašus... Sklido anekdotai apie jį. Nebaigęs nė septynmetės, dirbo kolūkio traktorininko padėjėju (pricepčiku). Rašė laikraščiams. Į jį atkreipė dėmesį dienraštis „Komjaunimo tiesa“, pakvietė dirbti į redakciją. Tai buvo sunkiai suvokiamas faktas: kaip prestižinis respublikinis laikraštis priėmė etatiniu darbuotoju mažamokslį rajono užkampio netgi traktorininko teisių neturintį bernaitį. O jis užvertė redakciją apybraižomis, ilgais straipsniais, netrukus su komandiruote išvyko į Sibirą, į komjaunuoliškas statybas, parašė seriją apybraižų, jos buvo išleistos ir atskira knygele „Su romantika dar susitiksime“ (1960), kitais metais – dar viena apybraižų knyga „Žemė klausos dainų“ (1961). Skelbė ir apsakymus, vienas kitas jo rašinys buvo išspausdintas ir Maskvos spaudoje (jis rašė ir rusų k.). Deja, deja, tai truko palyginti neilgai. Kaip staigiai blykstelėjo jo laiminga žvaigždė, taip staigiai ji ir nusileido – vos ne akimoju. Vislab įjunkdavo prie stikliuko, vis dažniau su skaudančia galva ir įraudusiomis akimis pasirodydavo redakcijoje. Kaip muilo burbulas sprogo jo sėkmės žvaigždė, kai jis parašė apybraižą, kurioje supainiojo gyvus personažus su mirusiais. Kilo skandalas. Jonas beregint buvo atleistas iš darbo. Apie darbą respublikinėje spaudoje nebuvo nė kalbos. Tada traukiniu atkeliavo į Kaišiadoris... Z. Lapinskas jį ir priėmė. Iš pradžių atrodė, kad galbūt čia įsitvirtins ilgam. Vedė bibliotekininkę Ireną Kliučinskaitę, gimė dukra Nida. Gavo dviejų kambarių butą. Ir daug daug rašė. Kartais net eilėraščius skelbdavo R. Jogirdo slapyvardžiu. Tačiau ilgainiui ir Kaišiadoryse pasikartojo vilnietiškas variantas: milicijai jau įkyrėjo dangstyti nuo redaktoriaus ir visuomenės jo girtuokliavimus ir... redaktorius jį atleido iš darbo. Jonas išsikėlė į Jonavą. Ten irgi nepakeitė gyvenimo būdo, kurį laiką padėjo žmonai rengti rajono radijo laidas, už honorarus šį bei tą dar rašė įvairioms redakcijoms, dar buvo priverstinai gydomas nuo alkoholizmo, bet viskas veltui. Išsiskyrė su žmona. Net tiksli mirties data nežinoma, nes gyveno vienas. Tik po kurio laiko rastas namuose negyvas. Dramatiškas legendinio žurnalisto gyvenimas baigėsi tragiškai. Platesnius atsiminimus apie jį esu paskelbęs savo knygoje „Žurnalistai“ (2014, p. 68–79). Su juo kelerius metus man teko sėdėti tame pačiame kabinete. Jam buvau skyręs ir eilėraštį „Ieškojimas“: Nublukęs lietpaltis. Nušiuręs švarkas. Pašaipūs žvilgsniai mėgaujas tavim. O tu leki prieš saulę prisimerkęs, Su knygom, laikraščiais po pažastim. Leki sutikt romantikos, artojų, Klausytis žemės ir Neries dainų. Visur suspėji. Ir visur vėluoji. Visur klumpi. Ir vėl kelies: „Einu...“ Ir puoli sunkt save ant balto lapo – Ilgai, kankinančiai – iš pat širdies. Įkaista smilkiniai. Ir rankos dreba. Ir toks trapus, bejėgiškas jauties. ...Paliko klaidos. Nerimas. Neklausi, Kur krantą rast, kai jūra nerami. Turbūt gyvenime visų sunkiausia Ieškot tiesos. Ir būti žmogumi. * * * Z. Lapinskas, nugirdęs, kad Kazokiškių aštuonmetėje mokykloje (Trakų r.) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju dirba Vacys Bukauskas (1937–1998), kuris žinomas ir kaip grožinės literatūros (iš rusų k.) vertėjas, beje, kilęs iš Mijaugonių k. (tuo metu – Kaišiadorių r.). Pasiūlė J. Raudeliūnui ir man nuvažiuoti į Kazokiškes ir pakalbinti Vacį, kad jis persikeltų į Kaišiadoris ir eitų dirbti į redakciją, žmonai pažadėjo parūpinti darbą rajoninėje bibliotekoje, kurioje, beje, dirbo ir Raudeliūno žmona, ir mano... Vacys Bukauskas mielai sutiko. Priimti V. Bukauską į redakciją buvo rizikingas redaktoriaus žingsnis. Visi žinojome kai kuriuos nemalonius Vacio gyvenimo epizodus. Vacys tebuvo baigęs tik du Vilniaus universiteto lituanistikos studijų kursus, tačiau stropumu anaiptol nepasižymėdavo: kuo toliau, tuo rečiau ateidavo į paskaitas, o vis dažniau įstrigdavo kavinėse, alubariuose. Trečiame kurse buvo išbrauktas iš studentų sąrašų. Grįžo į tėviškę, vedė mokyklos dienų draugę Aldoną Laimutytę ir apsistojo Kazokiškėse. Buvo poeto Pauliaus Širvio poezijos gerbėjas, jau Vilniuje su juo ne vieną šimtą gramų išgėręs. Bet Z. Lapinskas tikėjęs, kad Vacys „įgaus protą“: juk abu sutuoktiniai gauna rajono centre garbų darbą, o palyginti greitai žadama ir komunaliniu gyvenamuoju plotu aprūpinti, kas buvo tais laikais ypač svarbu, nes daugiabučiai penkiaaukščiai dar nebuvo statomi, metų metus reikėdavę eilėje laukti buto, kad ir ne su visais buitiniais patogumais. Vacys Bukauskas buvo vienas talentingiausių Kaišiadorių rajono laikraščio redakcijos žurnalistų per visą jos 80-metę istoriją. Jis buvo redakcijos kultūros, švietimo ir buities skyriaus vedėjas, o J. Raudeliūnas ir aš – šio skyriaus literatūriniai darbuotojai (žurnalistai). Laikraščio puslapiuose atsirado ir labai išpopuliarėjo satyros ir humoro skyrelis „Algio Vikio paštas“, kurį beveik visą, daugiausia pagal skaitytojų laiškus, savo eiliavimais užpildydavo vienas Vacys. Ilgainiui ir patį Vacį pažįstami kitaip ir nevadino, o tik Algiu Vikiu. Rašė apybraižas, kartais netgi apybraižų ciklus (pvz., „Laiškai ant klevo lapo“ apie gimtojo Mijaugonių kaimo žmones ir kt.). Respublikiniai laikraščiai rajoninės spaudos apžvalgose vis palankiai atsiliepdavo apie V. Bukausko kūrybą, o rašytojas ir žurnalistas Romas Sadauskas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ siūlė Vaciui parengti apybraižų knygą, tačiau Vacys to nepadarė. Jis taip pat rašė noveles, eilėraščius, rengdavo laikraščiui „Literatūrinius puslapius“. Tokiu talentingu plunksnos darbininku redakcija būtų galėjusi tik didžiuotis, tačiau, deja, taip neatsitiko. Vacį į alkoholinę pražūtį pastūmėjo, be kita ko, ir artima bendrystė su J. Raudeliūnu, su kuriuo jis buvo pažįstamas nuo studijų laikų. Didžiulę dramą ne tik jis pats, bet ir visa jo šeima (šeimoje buvo dvi dukrelės – Daina ir Novelė) išgyveno, kai didelėmis redaktoriaus Z. Lapinsko pastangomis pavyko pasiekti, kad Vaciui būtų paskirtas dviejų kambarių komunalinis butas su visais buitiniais patogumais penkiaaukštyje dabartinės Kaišiadorių vaistinės mikrorajone. Ir Vacys, ir visa redakcija džiūgavo: „Su įkurtuvėmis, Vacy!“ Deja, įkurtuvės... neįvyko. Per anksti džiūgauta. Vacys, išėjęs iš redakcijos, pasuko į alubarį išgerti alaus... Ten tiek nusigėrė, kad nebeįstengė pareiti namo, o kažkur susmigo gatvėje. Parinko jį milicija, apnakvindino blaivykloje... Kai apie tokį akibrokštą sužinojo redaktorius, tai buvo jam kaip perkūnas iš giedro dangaus: jis tuoj pat paskambino į rajono vykdomąjį, kad Vaciui neišrašinėtų orderio butui gauti („Tegu blaivykla jam tai daro!..“). Orderis buvo išrašytas redakcijos ats. sekretorei Vladai Lukenskaitei. Tačiau pykčio bangai atlėgus, redaktorius vis dėlto pasigailėjo Vacio (ir ypač jo žmonos) ir rajono vykdomajame išsikovojo, kad jam irgi būtų paskirtas butas, tačiau tik senamiestyje Trakų g., mediniame name be komunalinių patogumų. Kai netrukus Vacys buvo atleistas iš redakcijos, jis blaškėsi po kitus rajonus, redakcijas ir kitas darbovietes, o jo žmona iki pat mirties (per Covid-19 pandemiją) gyveno šiame bute. Rašytojų sąjungos žurnalas „Metai“ (2025, Nr. 12, p. 98–121) išspausdino istorikės Vidos Girininkienės atsiminimus „Beveik romanas, arba Jurgio Kunčino laiškai Vidai iš kerkerio 1983 metais“, kuriuose prisimenamas ir Vacys Bukauskas. Jis tuo metu su J. Kunčinu priverstinai gydėsi nuo alkoholizmo Gydomojo darbo profilaktoriume Nr. 1 Vilniuje, kuris buvo uždaras kaip kalėjimas. Gydymas truko vienerius metus. Dauguma ten gyvenusiųjų buvę benamiai, nusivalkioję, nieko neturintys, mažamoksliai, tuo tarpu Jurgis ir Vacys – inteligentai, kūrėjai, todėl jie greit susidraugavo, atverdavo savo dvasinį pasaulį, nepasitenkinimą sovietine biurokratija, žodžio laisvės slopinimą. Literatūros kritikai J. Kunčino romanuose („Tūla“ ir kt.), personažų paveiksluose įžvelgia ir Vacio asmenybės bruožus. Vacys buvo ramus, savyje giliai išgyvenantis negeroves, su kuriomis susidurdavo tarnyboje, kasdieniame gyvenime. Skausmą išliedavo eilėraščiuose. Vacys Bukauskas buvo savo laikmečio vienas talentingiausių Kaišiadorių krašto poetų, kurio kūryba meniškumu siekė respublikinį lygmenį. Jo eilėraščius, poezijos vertimus iš rusų kalbos, epigramas spausdino „Švyturys“, „Jaunimo gretos“, „Šluotos“ žurnalai, dienraštis „Tiesa“, kiti periodiniai leidiniai. „Vagos“ leidykla išleido jo išverstą Č. Aitmatovo apysaką „Džamilia“, A. Antonovo apysaką „Alionka“, brazilų pasakų ir legendų knygą „Iš kur atsirado naktis“. Paskutiniaisiais gyvenimo metais, kai aš buvau „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktorius, Vacys Bukauskas tapo gana dažnu mano svečiu. Vacys stengėsi atrodyti susitaikęs su savo dramatiška praeitimi, nes kitaip ir būti negalėjo: diagnozė beviltiška..., I grupės nedarbingumas, vos užlipa į antrą aukštą... Kartą atnešė mažą portretėlį, paprašė patarpininkauti, kad foto ateljė nevilkindama padarytų didelę nuotrauką, parodė naujas kojines, tik ką nupirktas parduotuvėje, „kad Aldonai paskui būtų mažiau rūpesčių...“ Atsirado kūrybinė bendrystė. Mirė mūsų bendras pažįstamas neetatinis korespondentas, literatas kaišiadoriškis mokytojas Jonas Hofšteteris (1936–1996). Kilo mintis parengti jo eilėraščių ir atsiminimų apie jį rinkinėlį. Abu ėmėmės darbo. Padedami Jono žmonos, Kaišiadorių rajkoopsąjungos pirmininkės Danutės Hofšteterienės, rinkinėlį „Viską jums palieku“ pavyko parengti. Redakcija jį 1998 m. išleido. Vacys pasisiūlė ir aš mielai sutikau, kad jis paskaitytų ir paredaguotų mano aforizmų knygą „Brūkštelėjimai“. Palyginti greit padarė, be to, parašė trumpą atsiliepimą apie rinkinį. Knyga 1000 egz. tiražu buvo išleista mano 60 metų jubiliejaus proga (1998). Vacys suspėjo parengti ir savo epigramų rinkinį „Padėka pačiam sau“, tačiau korektūros skaityti jau nebepajėgė. Padėjau. Labai norėjo dalyvauti „Ūkininkų patarėjo“ redakcijos humoro ir satyros vakare Kaune balandžio 1-osios proga. Nuvažiavome abu. Į renginio sceną buvo iškviestas paskutinis, išvargęs, tačiau susilaukė bene daugiausia klausytojų plojimų. Salė kvatojosi, klausydamasi jo humoreskų, kalambūrų, epigramų. Tik savaitraščio redaktorius Vytenis Neverdauskas žinojo, kokia Vacio sveikatos būklė, tačiau salei nesakė... Tai buvo paskutinis Vacio Bukausko viešas pasirodymas. Nebeatsimenu, ar prieš pat išėjimą Amžinybėn, ar jau po to į mano rankas pateko storas apdegusiais kraštais sąsiuvinis su V. Bukausko eilėraščiais. Nevilties apimtas, Vacys savo tėvų namuose įmetė į krosnį beveik visą savo lyriką. Ačiūdie, kad tuo metu šalia jo atsirado mama: ji pliką ranką kyštelėjo į ugnį ir nugriebė sąsiuvinį, dar nespėjusį įsidegti. Iš to sąsiuvinio aš atrinkau nemažą dalį eilėraščių, kurie man atrodė meniškiausi, parašiau palydimąjį žodį „Kol ilsisi paukščių sparnai“ ir Kaišiadorių rajono literatų klubo „Gija“ vardu Kaune „Morkūnas ir Ko“ spaustuvė ją išspausdino (vėliau papildomą tiražo leidybą finansavo poetas, būsimasis Jono Aisčio premijos laureatas Stanislovas Abromavičius). Knygos pavadinimą „Paukščių palydos“ buvo pasirinkęs pats autorius. Jau po V. Bukausko mirties „Gijos“ literatų klubas išleido tris savo narių kūrybos almanachus. Į visas tris knygas įdėjau ir velionio eilėraščių bei novelių. Tai buvo pastangos įamžinti savo kolegos, žymaus kūrėjo, bet rūsčiai dramatiško likimo asmenybės atminimą. Beje, V. Bukauskui atminti literatūrinė popietė buvo surengta Kaišiadorių viešojoje bibliotekoje (dabar – Kaišiadorių Jono Aisčio viešoji biblioteka), Žiežmarių vidurinėje mokykloje, kurią Vacys buvo baigęs, jis taip pat buvo prisimintas Knygnešių krivūlėje Kietaviškėse, spaudoje pasirodė kelios publikacijos in memoriam. Yra rašinys apie V. Bukauską „Jam kūryba buvo šventas dalykas“ ir mano knygoje „Žurnalistai“ (2017, p. 80–92), dažnai jį miniu ir knygoje „Paulius Širvys ir Kaišiadorys“ (2019, „Naujasis lankas“, K.). Manau, kad Kaišiadorių regiono kultūros panoramoje ilgai bus prisimenamas „Kaišiadorių aidų“ žurnalistas, poetas ir satyrikas, vertėjas Vacys Bukauskas. Jo biograma įdėta į Žurnalistikos enciklopediją“ (2014). * * * Iš Z. Lapinsko laikų žurnalistų pačiais šilčiausiais žodžiais prisimenu Praną Grabijolą (1931–2015). Tai išskirtinis žmogus ir pagal tarnybines pareigas, ir kaip asmenybė. Kilęs iš Turloviškių k. (Žiežmarių sen.). Baigė Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir atėjo dirbti literatūriniu darbuotoju į „Kaišiadorių aidų“ redakcijos pirmtakę – „Komunizmo keliu“ laikraščio redakciją. Keitėsi laikraščio pavadinimas, keitėsi redaktoriai, žurnalistai, o jis vis toje pačioje redakcijoje – iš viso 39-erius metus, iš jų 20 metų redaktoriumi, dar ar ne 10 metų redaktoriaus pavaduotoju. Neakivaizdžiai studijavo žurnalistiką Vilniaus valstybiniame universitete (baigė 1976 m.). Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Rašė beveik tik žemės ūkio klausimais (pagrindinis slapyvardis – P. Keturka). Buvo pelnęs Vinco Mickevičiaus-Kapsuko premiją (1973). Tai aukščiausias tuometinis žurnalistinio darbo įvertinimas. Jam buvo suteiktas LTSR nusipelniusio žurnalisto vardas. Išėjęs į pensiją bendravo su redakcija, buvo visuomeniškai aktyvus, rašė probleminius straipsnius – daugiausia socialiniais ir kultūriniais klausimais. Žmona Danutė, ilgametė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato kontoros darbuotoja, buvo jau mirusi. Gyveno vienas. Vaikų jiedu neturėjo. Buvusiam savo redaktoriui Pranui Grabijolui negailėjau pagarbos žodžių savo knygoje „Žurnalistai (2017), kurioje įdėti mano atsiminimai „Baltos gėlės, kurios sausio prieblandoj švyti“ (p.101–111). Jautru ir atsakinga man buvo įeiti į redaktoriaus kabinetą ir sėsti jo kėdėn. Pareigingumo, žmogiškumo, darbštumo, draugiškumo, tolerancijos kartelė buvo pakelta labai aukštai... Likimas taip lėmė, kad šiame darbe jam teko išdirbti net 25-erius metus – beveik visu penkmečiu ilgiau už savo pirmtaką. P. Grabijolas palaidotas Kaišiadorių kapinėse.
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 lapkričio 01, sekmadienis )
|
|
|
|
|
