Kaišiadorių aidai - Širdimi jauni. Kai poezija susitiko su muzika

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 9 skaitytojai

2026 lapkričio 06, penktadienis

Širdimi jauni. Kai poezija susitiko su muzika

2026 spalio 31, Šeštadienis
Jonas Katkevičius. Nuotr. iš Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijos archyvo Rugsėjo 30-ąją Kaune susitiko poezija, muzika ir žmonės, kuriems svarbu ne tik klausytis, bet ir dalintis: Kauno Stasio Lozoraičio senjorų akademijoje surengta kaišiadoriečio poeto Jono Katkevičiaus poezijos popietė tapo gražiu Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijos ir „Poezijos korio“ susitikimu. Popietę organizavo „Poezijos korio“ vadovė Virginija Matulevičienė. Jono eilėraščius lydėjo Kaišiadorių rajono neįgaliųjų draugijos meno kolektyvo „Svajonė“, vadovaujamo Andrejaus Tomenko, muzika ir dainos. Tačiau šis susitikimas neapsiribojo vien poezijos skaitymu. Jame netrūko ir nuoširdaus bendravimo, prisiminimų, padėkų bei dovanų. Jonas Katkevičius susitikimo iniciatorėms – Stasio Lozoraičio senjorų akademijos rektorei prof. dr. Laimai Sajienei ir „Poezijos korio“ vadovei Virginijai Matulevičienei – padovanojo savo tapytus paveikslus. L. Sajienė prisiminė ir 2024-uosius, kai Kaišiadorys buvo Lietuvos kultūros sostinė. Tuomet ji viešėjo mūsų mieste, dalyvavo renginyje, kur drauge susirinkusios Laimos siekė rekordo, ir kartu su kitais svečiais pasodino liepą. Matyt, ta viešnagė po kurio laiko sugrįžo prisiminimais ir noru vėl susitikti... Apie popietę, poeziją, tapybą ir tai, kas lieka po susitikimo su žmonėmis, kalbamės su Jonu Katkevičiumi. Jonai, kas Jus pakvietė į Kauno Stasio Lozoraičio senjorų akademiją? Lietuvoje ką tik prasidėjo naujieji Trečiojo amžiaus universitetų mokslo metai. Kauno Stasio Lozoraičio senjorų akademija – ne išimtis, tik Kaunas yra Kaunas, todėl ir pavadinimas pas juos šiek tiek kitoks. Mano kūrybos popiete savo naujuosius mokslo metus pradėjo Kauno SLSA literatūros programa, kurią rengė Virginija Matulevičienė. Šio fakulteto veikloje aktyviai dalyvauja ir pati akademijos rektorė, profesorė, mokslų daktarė Laima Sajienė. Kaip šios moterys sužinojo apie mane? Padėjo jo didenybė visagalis internetas. Ten publikuoju savo kūrybą: literatūrinėje svetainėje Rašyk esu paskelbęs daugiau kaip tūkstantį kūrinių. Taip pat nuolat naujus tekstus skelbiu ir Facebook. Iš to ir gimė naujos pažintys. Kokius kūrinius pasirinkote skaityti? Ar rinkotės specialiai šiam renginiui? Nepasakyčiau, kad man kilo didelė mįslė, ką skaityti šiame renginyje. Tiesą sakant, rinktis beveik nereikėjo – Kauno SLSA poezijos programos dalyvės pačios pasirinko, ką nori skaityti. Vadovė Virginija Matulevičienė, man nežinant, nuvažiavo į Kaišiadorių Jono Aisčio viešąją biblioteką ir pasiėmė ten esančias mano knygeles. Be to, daug kūrybos atrado internete. Devynios programos dalyvės skaitė mano poeziją ir šiek tiek prozos, tarp jų – ir akademijos rektorė. Kelis kūrinius perskaitė Janina Bičkauskienė ir Stanislava Globienė. Aš pats perskaičiau tik vieną eilėraštį: mano pagrindinė misija buvo papasakoti apie save, apie savo kūrybą, apie poeziją apskritai ir atsakyti į popietės dalyvių klausimus. Rodžiau vaizdo įrašus, kuriuose mano humoreskas vaidino Kalvių dramos kolektyvas, ir filmukus su mano balso įrašais. Turiu pripažinti, šiek tiek suglumino, kad skelbime apie renginį mane pavadino poetu, publicistu ir žurnalistu. Jokio popieriuko, liudijančio tokias kvalifikacijas, neturiu. Keletą naktinių valandų apie tai pamąsčiau, paskui nusiraminau – juk parašyta „Kaišiadorių krašto“. Tai dar ne taip baugu. Kai kurie mūsų rajono gyventojai mane taip ir vadina. Kai kurie žmonės yra man pasakę: „Jonai, tu nuo kuklumo nenumirsi.“ Jei jie žinotų, kaip ilgai aš merdėjau, bijodamas viešai kalbėti, diskutuoti, pateikti visuomenei savo mintis ir kūrybą… Todėl apie save nenorėjau daug kalbėti. Be to, aula, kurioje vyko susitikimas, buvo labai erdvi ir pakankamai šalta, o mūsų dainininkės – vasariškai pasipuošusios. Teko sutrumpinti daugiau kaip pusę suplanuoto renginio. Jūsų kūrybą lydėjo kolektyvo „Svajonė“ atliekama muzika. Kaip atrodė šis derinys? Manau, kad būtent mūsų „Svajonės“ ansamblio repertuaras šiam renginiui tiko geriausiai. Ne vien todėl, kad aš jame dainuoju, bet todėl, kad tai romansus atliekantis kolektyvas. Naudodamasis proga, noriu nuoširdžiai padėkoti visiems kolektyvo dainininkams už man skirtą laiką ir draugiškumą. Ypač dėkingas draugijos pirmininkei Stanislavai Globienei. Ar Jums pačiam tapyba ir poezija – skirtingos sritys? Ar jos papildo viena kitą? Be jokios abejonės, autentiškiau kalbu žodžiais, nors tapyti mėgstu labiau. Matyt, taip lemia mano tingėjimas: rašant reikia mąstyti, o tapant – tik kopijuoti tai, ką matai. Savo tapybos bandymus laikau psichoterapine priemone, saugančia nuo blogos nuotaikos ir depresijos. O rašymas, bent jau aš taip manau, veikia kaip profilaktika nuo Alzheimerio. Kodėl dovanoms pasirinkote paveikslus? Rektorei Laimai Sajienei įteikiau paveikslą su švyturiu – kad ji ir toliau skleistų žinių šviesą. O poetų programos vadovei Virginijai Matulevičienei padovanojau paveikslą, kurį pavadinau „Poezijos medis“. Jei jų programa vadinasi „Poezijos korys“, tai reikia ir žydinčio medžio, iš kurio būtų galima pririnkti nektaro. Ką Jums reiškia dalytis kūryba? Kas nutinka kūriniui, kai jis iškeliauja pas kitą žmogų? Jeigu pasakysiu, kad tų paveikslų mano bute jau nebėra kur dėti… Ne, nenoriu jų nuvertinti – beveik su kiekvienu gaila skirtis. Ne vienas garsus žmogus yra pasakęs: „Tik tai yra tavo, ką tu atiduodi.“ Tai, ką turi, anksčiau ar vėliau bus ne tavo, o gal ir visai virs šiukšle. Maloniausia man dalytis žodžiais. Jie išskrenda ir vėl sugrįžta. Juos gali ištarti net visai nepažįstamas žmogus – ir jie vis tiek tavo. Ką meno kolektyvui „Svajonė“ reiškia kvietimas dar kartą sugrįžti į Kauną? Tai paprasta: jeigu po koncerto tave kviečia dar kartą, vadinasi, tu palikai ne tik muzikos, bet ir žmogiškos šilumos pėdsaką. Atrodo, kad tarp Kaišiadorių ir šios Kauno senjorų bendruomenės mezgasi gražus, natūralus ryšys – be oficialių protokolų, be dirbtinų komplimentų. Tiesiog žmonės atpažino žmones. Buvo net pasiūlymas „Svajonei“ jau spalio 6 d. koncertuoti visam SLSA kolektyvui, tačiau šį kartą teko atsisakyti – ruošėmės respublikiniam neįgaliųjų draugijų vokalinių kolektyvų konkursui. Repertuaras dar ne toks platus, kad užpildytume visą koncertą, bet tai – laikina. Ypač dabar, kai ansambliui vadovauja visiems kaišiadoriečiams gerai pažįstamas Andrejus Tomenko. Su tokiu vadovu repertuaras augs greičiau nei grybai po lietaus... (juokiasi). O koks brangiausias šio susitikimo momentas? Man asmeniškai – paprastas, bet labai žmogiškas. Kauniečiai, o dar labiau kaunietės, buvo tokios draugiškos ir svetingos, kad jautėmės lyg būtume užsukę pas gerus giminaičius, kurių seniai nematėme, bet visada buvome laukiami. Ir dar vienas dalykas mane nuoširdžiai nustebino: tokios gausybės mano kūrinių niekada niekas nebuvo skaitęs. Moterys buvo pasiruošusios – jos pačios susirado mano tekstus internete, „Rašyk“ svetainėje, kur pasirašau slapyvardžiu. Skaitė, kas ten publikuota, ir rinkosi kūrinius, kurie joms labiausiai tiko. Toks dėmesys – retas ir labai brangus. Gal ir teisingai sakoma: savo tėvynėje pranašu nebūsi, bet kartais užtenka nuvažiuoti vos keliasdešimt kilometrų, kad suprastum – tavo kūryba vis dėlto gyvena, kvėpuoja ir randa savo skaitytoją. Ačiū už pokalbį. Linkime neprarasti kūrybinio įkvėpimo!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 spalio 31, Šeštadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai