Kaišiadorių aidai - Apie tai, kas išlieka. Gobelenuose įaustas ilgesys

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 6 skaitytojai

2026 lapkričio 06, penktadienis

Apie tai, kas išlieka. Gobelenuose įaustas ilgesys

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2026 spalio 25, sekmadienis
Po ilgesiu pripildytų gobelenų aura liejosi prisiminimai. Linos Urbanavičienės nuotr. Žaslių kultūros centro sienas iki spalio 15-osios dar puoš Žaslių krašte gimusios, bet tolimesnį gyvenimą iki pat mirties Lenkijoje praleidusios talentingos menininkės Valerijos Romanovskos gobelenai. Likimo nublokšta toli nuo gimtojo Ausenkos kaimo, Valerija į savo gobelenus įaudė ir širdžiai brangaus krašto ilgesį. Šaknys Manoma, jog Ausiankos pavadinimas kilęs iš lenkiško žodžio owsianka, kas reiškia avižomis apsėtą plotą. Istoriniai šaltiniai, kuriuos savo neįkainojamoje knygoje „Kaišiadorių rajono gyvenviečių žinynas“ prikėlė Rolandas Gustaitis liudija, jog kaimas niekada negarsėjo gyventojų gausa, o 2000-ųjų gyventojų surašymo duomenimis Ausenkoje, apie tris kilometrus nutolusioje nuo Žaslių, tebuvo likusi viena „gyva“ sodyba su trimis žmonėmis (2011 m. gyventojų jau neužfiksuota, – aut. past.) Ko gero, didžiausias kaimo tuštėjimo metas buvo pokaryje, 1945-aisiais, kai į Lenkiją repatrijavo trys čionykštės šeimos. Kai 1946-aisiais iš Lentvario geležinkelio stoties pajudėjo traukinys link tolimo ir nepažįstamo Varmijos (Lenkija) regiono, tarp jo keleivių buvo ir Valerijos šeima. Būsimai gobelenų kūrėjai tuomet tebuvo devyneri, tad Lietuvoje pradėtus pirmuosius mokslus užbaigė jau Lenkijoje, vidurinės mokyklos atestatą jai įteikė Ilavikos Gurovuose, kur vėliau, jau turėdama Varšuvos universitete įgytą lenkų filologijos bakalauro laipsnį, kurį laiką dirbo savivaldybės bibliotekos vadove. Vėliau, kaip pasakojo į jos gobelenų parodos atidarymą Žasliuose atvykę šeimos nariai, giminaičiai, sėkmingai dirbo Bartošicų bibliotekos vadove, Olštyno ir Varšuvos bibliotekose, mokytojavo Gižycke. Ir visur buvo mylima, gerbiama, vertinama. Didžiavosi kilusi iš Lietuvos Gobelenai į Valerijos Romanovskos pasaulį atėjo jau antroje jos gyvenimo pusėje. Iš priemonės atitrūkti nuo kasdienybės jie netrukus virto nesibaigiančiu kūrybos procesu. Nors personalinių parodų nerengė, puikūs jos darbai pasklido po privačių asmenų namus, atskiri kūriniai eksponuoti Lenkijos Seime. Tarp žymiausių kūrinių – „Aušros Vartų Dievo Motina“ (Matka Boska Ostrobramska) ir Olštyno Žemės ūkio ir technologijų universiteto emblema. Menininkės gobelenai – įvairios tematikos. Vieni ryškiausių – marinistine, buriavimo tema. Tačiau šalia to visada buvo svarbi gimtinės tematika. Lietuviški motyvai – nuo Aušros vartų šv. Marijos iki gimtojo krašto gamtovaizdžių. Valerijos Romanovskos gobelenai – tai Ausenkos kaimo atspindžiai įvairiais metų laikais, ankstyvojoje vaikystėje matyti vaizdai, išvaikščioti takai, kurių ji niekada nepamiršo. Tai ypač svarbu dabar, kai, tikriausiai, jau beveik nelikę žmonių, galinčių papasakoti, kuo alsavo šiandien tyliai užgesęs kaimas. Parodos atidaryme dalyvavę giminaičiai sakė, jog menininkė visuomet didžiavosi savo lietuviškomis šaknimis, dar būdama gyva (mirė Varšuvoje 2005 m.) ypatingai džiaugdavosi galėdama atvažiuoti į Lietuvą ir aplankyti gimtinę. Ypatingas parodos atidarymas Sumanymas surengti Valerijos Romanovskos gobelenų parodą Žaslių kultūros centre gimė po šio centro parodų kuratorės Linos Urbanavičienės susitikimo su menininkės giminaite. Į Žaslius atkeliavo didžiuliai gobelenai, daugiausia – iš ciklo „Metų laikai“, kuriuose tarsi amžiams sustabdytas laikas iš autorės vaikystės Ausenkoje, čia buvusių šeimos namų, kurių menininkė nenustojo ilgėtis iki pat gyvenimo saulėlydžio. Ir vasaros pabaigoje vykęs šios paro-dos atidarymas buvo kitoks, nei bet kada. Romanovskos palikuonys šia proga nusprendė surengti ir dviejų savo giminės atšakų susitikimą, tad būtent Žasliuose kai kurie jų susitiko pirmą kartą. Iš Lenkijos atvažiavę svečiai lankė kapus, keliavo po Valerijos numylėtas vietas, bendravo, prisiminė, taip prisiliesdami prie mūsų krašte glūdinčių giminės šaknų. – Atidarymui ieškojome muzikinio fono. Pirmas sumanymas buvo pasikviesti instrumentalistą, tačiau svečiai labai norėjo, kad skambėtų jų mamos ir močiutės gimtojo krašto dainos, tad pasikvietėme „Verpetą“. Ir nesuklydome! – apie jaudinančias parodos atidarymo akimirkas, kuriame neliko abejingų, pasakojo Žaslių kultūros centro direktorė Raselė Ščerbavičienė. – Kai uždainavo ansamblis, buvo toks jausmas, kad centro stogą nukels – tokie stiprūs, galingi balsai negali nejaudinti. Buvo labai įspūdinga. Atidarymo metu su žasliečiais ir kitais dalyviais Valerijos Romanovskos palikuonys dalijosi ryškiausiais prisiminimais apie menininkę, jos ypatingą ryšį su gimtine, džiaugėsi apsilankymu Žasliuose. Ši gobelenų paroda – dar vienas patvirtinimas, kiek daug žmogui reiškia vieta, kur jis gimė, žengė pirmuosius žingsnius, pažino pasaulį. Kai pagalvoji – juk devyneri metai, V. Romanovskos praleisti Ausenkoje – mažiau nei aštundalis jos gyvenimo, o kūryboje užima tiek daug. Meilė gimtinei ir jos ilgesys buvo tokie didžiuliai, kad į tėviškę savo menu – pačia tikriausia sielos kalba – Valerija tarsi sugrįžo iš Anapusybės. Sugrįžo pasakyti, kokios gražios ir brangios Žaslių apylinkės. Ir tuo ši paroda ją sujungia su visais tais, kurie čia gyvena šiandien.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 spalio 25, sekmadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai