Kaišiadorių aidai - Žurnalistai, su kuriais dirbau (Kaišiadorys. 1964

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 8 skaitytojai

2026 lapkričio 06, penktadienis

Žurnalistai, su kuriais dirbau (Kaišiadorys. 1964–1973)

Jonas Laurinavičius, buvęs „Kaišiadorių aidų“ laikraščio redaktorius 1991–2016 metais
2026 lapkričio 01, sekmadienis
Tęsinys Kaišiadorių rajono redakcija. Sėdi (iš dešinės): buhalterė J. Sinkevičienė, atsak. sekretorė V. Lukenskaitė, mašininkė Liukenskienė, stovi: redaktoriaus pavaduotojas P. Grabijolas, fotografas P. Dubosas, vairuotojas S. Paškevičius, skyriaus vedėja S. Šeštakauskaitė, redaktorius P. Uždravis, korespondentė N. Ulozaitė, korektorius S. Ptašinskas, skyriaus vedėjas V. Bukauskas, J. Laurinavičius, 1970 m. Tuometinėje kaišiadoriškėje redakcijoje kūrybinį kelią pradėjo ir Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė (1947–2016). Su redakcija pradėjo bendradarbiauti dar mokydamasi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje (dabar – Algirdo Brazausko gimnazija), daugiausia siuntinėdama eilėraščius. Vos gavusią brandos atestatą, redaktorius Z. Lapinskas pakvietė dirbti redakcijoje korektore, nes kito laisvo etato nebuvo. Marytė lengvai įsiliejo į kolektyvą, buvo stropi, atidi. Tačiau jos atlyginimas buvo mažas, todėl po metų kitų paliko redakciją. Ilgiausiai dirbo Kaune autobusų vairuotoja, po to valstybinėje autoinspekcijoje, užsitarnavo viršilos laipsnį. Ten ištekėjo. Vaikų neturėjo. Kai susikūrė Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“ (1999), būdama jau pensijoje, visa esybe pasinėrė į kūrybą. Rašė daugiausia lyrinius eilėraščius, publikavo respublikinėje ir rajoninėje spaudoje. Vieną po kito išleido šešis poezijos rinkinius: „Besparnis angelas“ (2001), „Auksinis amžius“, „Tau“ (Gaivutės Pagirienės slapyvardžiu), „Žydinti aguona“, „Tiesiu rankas“, „Šviesos lašas“. Ji liko ištikima dar mokyklos suole pamėgtai klasikinei eilėdarai. Posmai skambūs, nugludinti, dainingi. Su „Žiežmaros“ ansamblio vadovu Juozu Krinicku išleido du dainų rinkinius: „Stebuklų naktis“ ir „Vandens lelija“. Štai vienas iš Marytės lyrinių eilėraščių „Prisirinkome žvaigždžių“, kuriam vėliau muziką sukūrė kaunietė Regina Dervinienė: Mano mielas ir brangus žmogau, Netgi žvaigždės danguje pavargo. Nebenori jos kentėt ilgiau – Krito upėn ir ten mirga marga. Kai užmigs naktis juoda, gili, Eisiu rinkt jų pasiėmus rėtį. Kai tu būsi nuo manęs toli, Aš galėsiu į žvaigždes žiūrėti. Prof. Ona Voverienė „Lietuvos aide“ (2005 12 12) rašė: „Marytės Akmantavičiūtės eilėraščiai paperka paprastumu, skambumu, meile gimtinei, vaikystės ir brangių žmonių prisiminimais“. Pagal Marytės žodžius sukurtos dainos ligi šiol atliekamos saviveiklinių vokalinių ansamblių, kartais suskamba ir respublikinėje televizijos laidoje „Duokim garo!“, sveikinimų koncertuose. Ji išleido ir du eilėraščių rinkinius vaikams „Basakojis gandras“ ir „Kas miške gyvena“. Spaudoje paskelbusi ir humoristinių eilėraščių – buvo plataus diapazono kūrėja, Aštuonerius metus Kaune slaugė savo motiną, nesikeliančią iš lovos, kuri išėjo Amžinybėn sulaukusi 100 metų. Ilgainiui ir pati susirgo, jai padarė galvos operaciją, deja, tai nepadėjo. Marytė Akmantavičiūtė-Kavaliauskienė buvo iš Pažardžių kaimo (prie Antakalnio). * * * Z. Lapinskas priėmė dirbti redakcijoje ir fotokorespondentą Praną Dubosą (1927–2009), dramatiško likimo žmogų. Kai jis mirė, aš parašiau in memoriam „Atsisveikinant su Pranu Dubosu“. Jis neilgas, drįstu čia jį visą ir prisiminti. Kelias baigėsi. Negrįžtamai... Jis buvo ilgas, tas Tavo kelias, įžengei net į 82-uosius. Buvom bendradarbiai Kaišiadorių rajono redakcijoje. Buvom tos pačios komandos nariai, kurią prieš keturiasdešimt penkerius metus buvo subūręs kūrybingas ir iniciatyvus redaktorius Zenonas Lapinskas. Tu buvai fotokorespondentas. Važinėjai iš Kauno. Tai buvo labai paranku redakcijai – iš Kauno cinkografijos parveždavai ir nuotraukų klišes. Kai kartais pavartome mūsų rajono laikraščio senus komplektus, vos ne po kiekviena nuotrauka išvystame tavo vardą ir pavardę – Pranas Dubosas. Buvai be galo darbštus, pareigingas. Nebuvo lengva Tau dirbti – nuo vaikystės Tave nenutrūkstamai lydėjo visiška tyla, tik žiūrėdamas į žmogų, iš lūpų suprasdavai, ką jis kalba. Taigi Tau buvo kur kas sunkiau dirbti nei mums, bet Tu niekad nesiskundei, nuveikdavai ne mažiau nei kiti žurnalistai. Beje, Tu vienas iš pirmųjų Kaišiadorių redakcijos darbuotojų, rodos, 1971 m. buvai priimtas į Žurnalistų sąjungą. Šimtai Tavo nuotraukų negatyvų perduota Kaišiadorių muziejui. Jos tapo rajono fotometraščiu. Tavo nuotraukos buvo spausdinamos ir respublikiniuose žurnaluose, laikraščiuose. Ten buvo išspausdintas ir ne vienas mano rašinys, iliustruotas Tavo nuotraukomis. Dalyvaudavai ir meninių nuotraukų parodose Kaišiadoryse, Kaune, respublikinių leidinių fotokonkursuose. Nors Tu Kaišiadoryse nedirbai jau daugiau nei dvidešimt metų, tačiau senesni rajono laikraščio skaitytojai Tave vis prisimena, teiraujasi: „Na, kaip dabar Dubosas laikosi, kur jis?“ Buvai fotografas legenda. Kai dabar fotografuoju, kartais jie kartoja Tavo pamėgtą žodį: „Šypšokitės!..“ Lapkričio 30-ąją Tu buvai palydėtas į amžinojo poilsio vietą Karmėlavos kapinėse. Tegu Tau, Pranai, būna lengva jų žemelė... „Kaišiadorių aidai“, 2009 12 09 * * * Tuometinėje mūsų redakcijoje netrūko ir kitų įspūdingų asmenybių, gabių žurnalistų, pasižymėjusių ne tik tada, bet ir vėliau, išėjus iš redakcijos. Vienas iš ryškiausių tokių kūrėjų buvo Julius Pastarnokas (1938–2014), kilęs nuo Pilviškių (Marijampolės r.). Susipažinau su juo dar besimokydamas Onuškio vidurinėje mokykloje (Trakų r.), kur jis, rodos, vos kelis mėnesius dirbo Onuškio kultūros namų direktoriumi, bendravo su tuometinio Daugų r. laikraščio redakcija. Kaip malonu buvo su Juliumi po kelerių metų ne tik susitikti Kaišiadorių rajono redakcijoje, bet ir dirbti tame pačiame kabinete. Nebuvo produktyvus, ilgai apmąstydavo, ką rengėsi rašyti, todėl kartais nesisekdavo operatyviai pateikti medžiagą, be to, važinėdavo iš Kauno, ir tai jam buvo nelengva, nes, kai paliko redakciją, aš jį sutikau besigydantį Raudonojo Kryžiaus tuberkuliozės sanatorijoje. Jau sovietmečiu išryškėjo jo gebėjimas patraukliai rašyti literatūrologines apybraižas apie įžymius užsienio rašytojus bei Lietuvos garsius kūrėjus (Adomą Mickevičių, Tomą Maną, Juozą Paukštelį ir kitus). Juos spausdino dienraštis „Komjaunimo tiesa“, kiti laikraščiai. Kurį laiką Julius Pastarnokas dirbo Jonavos, Kėdainių rajonų, žurnalo „Naujos knygos“ redakcijose. Pašlijus sveikatai, persikėlė gyventi į Birštoną, atsidėjo vien literatūriniam darbui. Išleido vienuolika knygų. Jam buvo įteiktos J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, Lietuvos romuvos sąjungos „Žalčio karūnos“ premijos, kiti apdovanojimai. Už esė knygą „Versmės“ (apie iškilias jaunojo lietuvių tautinio atgimimo asmenybes) buvo apdovanotas Ed-vardo Šulaičio vardo (Čikaga, JAV) premija, taip pat Lietuvos kraštotyros draugijos medaliu „Už nuopelnus kraštotyrai ir paminklų apsaugai“ ir kt. Irena Jacevičienė-Žukauskaitė in memoriam straipsnyje „Knygos tebus nepamirštamas paminklas“ („Gintaro gimtinė“, 2014, Nr. 2, p.11) rašė: „Jo kūriniuose pateikiama daug išsamios istoriografinės, net etnografinės medžiagos, permąstomi praeities lūžiai, detalizuojamos mūsų šventos istorinės jungtys. Visa tai leidžia skaitytojui, o ypač jaunajam, susivokti, kas gi yra tikroji (o ne deklaratyvi) asmenybės laisvė, tautinė savimonė, kokia lietuvio inteligento priedermė.“ Su J. Pastarnoku susitikdavau Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos renginiuose Kaune. Mielai pabendraudavome, prisimindami savo jaunystės metus, kai sėdėdami už stalo vienas prieš kitą prie paralelinių telefono aparatų... Kaišiadorių rajono laikraščio istorijoje prisimintina ir jo pavardė... Jis pas mus dirbo 1971–1972 metais. * * * 1963-aisiais kaišiadoriškėje redakcijoje pradėjo dirbti Petras Guntulis (1924–2001). Pažinojau jį iš studijų laikų – jis studijavo rusų kalbą ir literatūrą, kartu su lituanistais vyko bendri fizinės kultūros užsiėmimai. Petras visiems krisdavo į akis pirmiausia pagal amžių – jis buvo arti 40-ties, jam sunku būdavo bėgioti, daryti fizinius pratimus su 15–17 metų jaunesniais studentais, pagal amžių jis jau buvo „ant iškritimo ribos“ iš stacionarinių studijų. Netrukus perėjęs į neakivaizdines studijas, buvo priimtas dirbti mūsų redakcijoje. Jis vienintelis iš mūsų žurnalistų buvo penkeriais metais vyresnis už redaktorių, o visi kiti – 10–15 metų jaunesni, todėl dėl didelio amžiaus skirtumo bendravimas su „dėde Petru“ buvo ne koks. Redakcija turėjo laisvą fotografo etatą, tačiau fotografo jai nereikėjo: fotografavo pats redaktorius, jo pavaduotojas, atsakingas sekretorius. Todėl Petrą ir įdarbino fotografu, o jis, net nepaėmęs į rankas fotoaparato, dirbo literatūriniu darbuotoju. Rašė daug, mėgdavo su rajono žemės ūkio gamybos valdybos specialistais dalyvauti reiduose po kolūkius, rengti iš tų reidų reportažus. Buvo kilęs iš Zarasų rajono. Neakivaizdžiai baigęs tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą (rusų k. ir literatūra), mokytojavo. Sunkiai išgyveno šeimos dramą: jį paliko žmona. Iki Kaišiadorių dirbo žurnalistu Pagėgių, Eišiškių rajonų redakcijose. Kažkodėl ilgesniam darbui niekur neprigijo. Po dvejų metų savo noru paliko ir kaišiadoriškę redakciją. Atrodė, kad jo kūrybinė ugnelė jau užgeso. Bet iš tikrųjų taip neatsitiko. Naują kūrybinį pakilimą jis pajuto Varėnoje, ypač Lietuvos nepriklausomybės metais. Jo kūrybą – eilėraščius ir prozą – spausdino respublikiniai laikraščiai ir žurnalai. Petras išleido du eilėraščių rinkinius: „Rudenėjančiu taku“ (1993) ir „Žaižaruojantis nerimas“ (1997). Pagal jo tekstus parašytos dainos pateko į rinkinį „Vai lėkite, dainos“ (1995) ir „Pražydusi puokštė dainų“ (1998). Plačiai po Varėną nuskambėjo rajoniniuose kultūros namuose surengtos Petro Guntulio 75-osios gimimo metinės (1999). Salė buvo pilnutėlė žmonių, jubiliato pasveikinti atėjo rajono vadovai, skambėjo choro ir ansamblių dainos, sukurtos pagal jubiliato žodžius (tuose kolektyvuose anksčiau dainavo ir pats Petras). Bibliografai užrašę daugiau kaip dvidešimt P. Guntulio kūrinių, kuriuos paskelbė „Švyturys“, „Šluota“, kiti žurnalai, respublikiniai ir rajoniniai laikraščiai. Tai ne tik eilėraščiai, bet ir novelės, humoreskos, vaizdeliai, keli iš jų buvo išversti į lenkų kalbą. Palankiai apie P. Guntulio kūrybą buvo atsiliepta „Dienovidyje“ (1996 04 05), Alytaus kultūros žurnale (1997). Apie P. Guntulį vaizdingą biografinį pasakojimą įdėjęs literatūros kraštotyrininkas Benjaminas Kondrotas savo knygoje „Kūrėjų pėdsakais“ (2018, p. 178–181). P. Guntulis jautė tam tikrą nuoskaudą, kad kaišiadoriškėje redakcijoje jo kūrybiniai sugebėjimai nebuvo tinkamai vertinami, todėl po kiekvieno savo eilėraščių rinkinio išleidimo jis atvykdavo į Kaišiadoris, užeidavo į mano kabinetą ir demonstratyviai padėdavo prieš mane savo knygelę su autografu. Aš apie jo viešnagę trumpai parašydavau „Kaišiadorių aidams“ (1996 05 18; 1998 03 27) įdėdamas po keletą jo eilėraščių. Tai buvo vienintelės P. Guntulio kūrybos publikacijos mūsų laikraštyje. Varėnoje P. Guntulis nepamirštamas ligi šiol. Pavyzdžiui, Varėnos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Laimutė Cibulskienė parengė jo kūrybos bibliografiją. Neliko nepastebėtos ir jo 100-osios gimimo metinės (1924–2024), ta pati L. Cibulskienė parengė P. Guntulio kūrybos ir literatūros apie jį parodą viešojoje bibliotekoje. Bibliotekos kraštotyros fonduose tebekaupiama medžiaga apie jį. Man malonu buvo perduoti jiems šį bei tą ir iš mano archyvų. Esu parašęs analitinę P. Guntulio gyvenimo ir kūrybos apžvalgą „Toks jis, Petras Guntulis...“, kurią parengiau savo būsimajai knygai „Varėnoje, dzūkų krašte...“. * * * Iš to laikotarpio mūsų redakcijos žurnalistų visada pagarbiu žodžiu buvo minima Nijolė Ulozaitė (g. 1949 m.), kilusi iš Buivydonių kaimo (Žiežmarių apyl. sen.), į redakciją atėjusi 1968 m. Gyveno Kaune, važinėjo į darbą traukiniu. Neakivaizdžiai baigė žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Artimai bendravo su R. Lazauskaite. Dirbo literatūrine darbuotoja, laiškų skyriaus vedėja. Rašė teisėsaugos, švietimo, buities temomis. Vienu metu nusprendė keisti aplinką, kasdienių važinėjimų maršrutus – ir atsisveikino su mūsų kolektyvu. Įsidarbino kaimyninio Prienų rajono „Naujo gyvenimo“ redakcijoje. Važinėjo autobusu į darbą. Šioje redakcijoje sulaukė ir senatvės pensijos. Kaune susitikdavome per žurnalistų spaudos konferencijas, seminarus, šventinius renginius. Visada maloniai pabendraudavome, domėjosi mūsų redakcijos reikalais.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 lapkričio 01, sekmadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai