Kaišiadorių aidai - Sustoti kultūros. „Lietuvaitė“ supurtė Kaišiadoris: kai meno kūrinys tampa visuomenės veidrodžiu

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 9 skaitytojai

2026 lapkričio 06, penktadienis

Sustoti kultūros. „Lietuvaitė“ supurtė Kaišiadoris: kai meno kūrinys tampa visuomenės veidrodžiu

Alvydė VENSKIENĖ
2026 rugsėjo 30, trečiadienis
Diskusijoje dalyvavo Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, šiuolaikinių scenos menų prodiuserė ir Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė, Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė, skulptorius ir tapytojas Martynas Gaubas. Astos Sabonytės nuotr. Kai kuriems ji buvo tiesiog nuogos moters skulptūra. Kiti joje įžvelgė patyčias, moters pažeminimą ar netinkamą kūrinį, eksponuojamą viešojoje erdvėje, tiesiai prieš Kaišiadorių kultūros centro pastatą, centrinėje Gedimino gatvėje. Dar kiti regėjo šiuolaikinį meną, kviečiantį kalbėti apie kūną, laisvę būti savimi ir visuomenės primetamus grožio standartus. O socialiniuose tinkluose „Lietuvaitė“ susilaukė ir gerokai aštresnių vertinimų. Kliuvo ir jos autoriui Martynui Gaubai, ir kultūros centro direktorei Linai Brazionienei bei jos komandai, ir rajono savivaldybės administracijai. Per keturias dienas, kol skulptūra stovėjo prie Kaišiadorių kultūros centro kaip šiuolaikinio meno festivalio „ARS MIX“ dalis, ji tapo bene daugiausiai emocijų mieste sukėlusiu meno kūriniu. Tačiau kartu su savimi „Lietuvaitė“ iš miesto išsivežė ir daug klausimų, į kuriuos vieno atsakymo, regis, nėra. Kas nutinka, kai šiuolaikinis menas išeina į viešąją erdvę? Kur baigiasi menininko laisvė ir prasideda atsakomybė už vietą, kurioje jo kūrinys rodomas? Ar meno kūrinys privalo būti gražus ir patogus? Ir ar galima nepriimti kūrinio, bet priimti kitokią nuomonę apie jį? Greičiausiai, šiuo metu būtent šie klausimai yra svarbesni už tai, ar pati „Lietuvaitė“ patiko ar nepatiko. Kas gi ta „Lietuvaitė“? Skulptoriaus ir tapytojo Martyno Gaubo „Lietuvaitė“ sukurta dar 2019 metais. Tai didelė, apvalių formų nuogos moters figūra. Skulptūra išdrožta iš putplasčio ir padengta plastiku, todėl, nors atrodo masyvi, sveria apie 100 kilogramų. Kūrinys jau anksčiau buvo eksponuotas kituose Lietuvos miestuose. Pats autorius neslepia, kad jo kūriniai nėra skirti vien tam, kad būtų malonūs akiai. Martynas Gaubas sako ieškantis natūralaus, žmogiško personažo, o ne tradicinio „tobulo“ moters atvaizdo. Apkūni moters figūra jam gražesnė, o nuogume jis nebūtinai mato seksua-lumą ar erotiką. Menininko požiūriu, kūrinys kalba apie visuomenėje įsigalėjusius kūno standartus, patyčias ir žmogaus laisvę būti savimi. Jis mano, kad viešojoje erdvėje menas turi teisę būti pastebimas, sukelti klausimų, o kartais – ir provokuoti. Tačiau tai, ką nori pasakyti menininkas, ir tai, ką pamato žmonės, ne visada yra tas pats. Ir Kaišiadoryse tai tapo akivaizdžiu faktu, sukėlusiu didžiulį ažiotažą. Vieniems – menas, kitiems – vulgarybė Dar prieš „Lietuvaitę“ atgabenant į Kaišiadoris, kai tik Kaišiadorių kultūros centras paskelbė renginio programą ir anonsus, socialiniuose tinkluose netrūko įvairiausių reakcijų. Vieni skulptūrą vadino pasityčiojimu iš moters, kiti gyrė menininko drąsą, treti stebėjosi, kodėl toks kūrinys bus eksponuojamas miesto centre, kažkas siūlė ją pasistatyti prie savivaldybės pastato, arba jos pasturgalį atsukti į savivaldybės pastato langus. Buvo ir nerimaujančių dėl vaikų, ir manančių, kad skulptūrai apskritai reikėtų parinkti kitą vietą. Kai kurie žmonės ragino ją išgabenti, kiti ironizavo, kad Kaišiadoryse vėl „nesuprantamas menas“. Socialiniuose tinkluose diskusija netruko peržengti pačios skulptūros ribas. Atsirado ne tik meno kūrinio vertinimų, bet ir asmeniškų, kartais labai aštrių pasisakymų apie jo autorių, kultūros įstaigas, miesto gyventojus. „Tai ne menas“, – rašė vienas vyriškis. „Sau kieme tegu pasistato, o ne žmones gąsdint“, – piktinosi viena moteris. (Beje, skulptorius sakė, kad „Lietuvaitė“ ir stovi jo sodyboje Birštone, prie pirties bei stebi besimaudančius – autorės pastaba). Buvo ir kitas požiūris: kad meno kūrinys neprivalo būti gražus ar patogus, o jo vertė gali slypėti būtent sukeltame santykyje su žiūrovu. Kaišiadoriškis Saulius Jankauskas teigė, kad pati skulptūra esanti tik dalis kūrinio, o kita, gal net didesnė jo dalis – žmonių reakcija į ją. Atvirai diskutuota, kaip suprasti šiuolaikinį meną Pirmąją šiuolaikinio meno festivalio „ARS MIX“ dieną prie Kaišiadorių kultūros centro surengta atvira diskusija „Lietuvaitė: kaip suprasti šiuolaikinį meną?“ Diskusiją moderavo galerijos „Arka“ direktorė, menotyrininkė ir kuratorė Evelina Januškaitė. Joje dalyvavo skulptūros autorius Martynas Gaubas, meno vadybininkė Elena Prusakova, šiuolaikinių scenos menų prodiuserė ir Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė, Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė bei Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Diskusijos metu buvo kalbama ne vien apie „Lietuvaitę“. Ji tapo atspirties tašku kalbėti apie šiuolaikinį meną apskritai – jo vietą mieste, menininko atsakomybę, žiūrovo reakciją ir tai, kiek kultūrai turėtų būti leidžiama provokuoti. Kaip pastebėjo Elena Prusakova, nuogas kūnas šiandien yra visur aplink mus, tačiau tuomet, kai jis tampa meno kūriniu, reakcija neretai tampa visai kitokia. Ir dažniausiai negatyvios reakcijos susilaukia moters nuogo kūno eksponavimas. Diskusijoje nuskambėjo ir klausimas: ar tai, kas vienoje vietoje sukelia pasipiktinimą, kitoje jau seniai priimama kaip šiuolaikinio meno dalis. Gintarė Masteikaitė, kalbėdama apie šiuolaikinio meno santykį su žiūrovu, papasakojo apie neseniai Kaune įvykusį festivalį, kuriame „Kauno grūdų“ gamyklos erdvėje šoko moteris apnuoginta krūtine. Tai sukėlė audringą reakciją spaudoje, nors prieš tai netgi plakatai su šia apsinuoginusia šokėja kvietė į renginį ir buvo iškabinti viešose Kauno miesto vietose. Tokios istorijos, anot jos, rodo, kad reakciją lemia ne vien demonstruojamas kūnas, bet ir kontekstas, erdvė, žiūrovo patirtis bei lūkesčiai. Aišku, tai gera komunikacijos priemonė, nes bilietai į kitus du spektaklius buvo išpirkti žaibiškai. Kultūros centro pozicija: ne provokacija dėl provokacijos Kad „Lietuvaitė“ atsirado Kaišiadoryse, nėra atsitiktinumas. Ji buvo vienas iš šiuolaikinio meno dienų „ARS MIX“ akcentų. Šis festivalis Kaišiadoryse vyksta jau trečius metus. Ir anksčiau ne kartą buvo sulaukta įvairiausių reakcijų, bet tokios audringos, kaip atvežus „Lietuvaitę“, dar nebuvo. Kaišiadorių kultūros centro direktorė Lina Brazionienė diskusijoje prisiėmė atsakomybę už festivalio programą ir paaiškino, kodėl pasirinktas toks kūrinys. Jos teigimu, biudžetinė kultūros įstaiga turi didesnę atsakomybę prieš visuomenę, tačiau ši atsakomybė suprantama ne tik kaip pareiga rodyti tai, kas visiems priimtina ir suprantama. Ji taip pat mato pareigą supažindinti žmones su skirtingomis meno formomis ir suteikti galimybę patiems susidaryti nuomonę. „Mūsų sprendimas – nėra provokacija dėl provokacijos, aš galvoju, kad mūsų miesto gyventojai pasirengę edukuotis. Tikslas nėra, kad visi sakytų, kad mums gražu ir patinka, bet tikiu, kad žmonės patys atras santykį su savimi“, – sakė Lina Brazionienė. Bet ar svarbi tik kūrinio idėja? Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius į diskusiją pažvelgė kiek kitu kampu. Jis priminė, kad kitoks menas ir naujos kultūros formos ne visada buvo lengvai priimamos. Tarkim, kažkada ir džiazas buvo draudžiamas. Tačiau kalbėdamas apie „Lietuvaitę“ jis iškėlė kitą klausimą: ar kiekvienas meno kūrinys tinka kiekvienai erdvei? Jo nuomone, skulptūrai turi būti parinkta tinkama vieta. Pats jis nedrįstų tokio kūrinio statyti prie muziejaus. Teisinės priežasties drausti tokį kūrinį, anot jo, nėra: nevaizduojamas konkretus žmogus, nėra smurto, vaizduojamas kūnas tikrai nėra nepilnametės. Tačiau menas viešojoje erdvėje turi ir kitą dimensiją: žmogus jį pamato nepasirinkęs, praeidamas pro šalį, nori to ar nenori. O. Lukoševičius pasakojo prieš renginį kalbėjęs su keliomis moterimis, kurios prisipažino, kad žvelgdamos į skulptūrą jaučiasi diskomfortiškai. Todėl, jo manymu, konservatyvesnėje aplinkoje toks kūrinys, ilgai rodomas be konteksto ir paaiškinimo, galėtų tapti tam tikra „agresija prieš visuomenę“, jo žodžiais – „savotišku estetiniu smurtu“. Mero pozicija: menininko nevaržyti, bet galvoti apie vietą Vienas iš komentatorių yra parašęs: „Čėsna, daryk ką nors“. Ir Kaišiadorių rajono meras Šarūnas Čėsna sureagavo į visuomenėje įsiplieskusias aistras. Jo pozicija šiuo klausimu gana aiški: jis supranta ir tuos, kuriuos kūrinys papiktino ar įskaudino, ir tuos, kurie gina menininko teisę kalbėti nepatogiomis temomis. Meras pabrėžia, kad politikai neturėtų menininkams nurodinėti, ką kurti, ir pagal savo skonį spręsti, koks menas yra priimtinas. Festivalio programą ir kūrinius rinkosi kultūros profesionalai, nei meras, nei jo komanda į meninius sprendimus nesikišo. Tačiau kartu Š. Čėsna atkreipia dėmesį į skirtumą tarp teisės sukurti kūrinį ir sprendimo, kur jį eksponuoti. „Viešoji erdvė priklauso mums visiems“, – tokia jo pozicijos esmė. Todėl, mero manymu, svarbu galvoti ir apie vietą, jos aplinką bei žmones, kurie kasdien pro ją eina. Po šios situacijos jis žada kartu su kultūros ir meno atstovais įvertinti patirtį ir inicijuoti aiškesnius meno kūrinių eksponavimo viešosiose erdvėse principus. Dar vienas šios istorijos sluoksnis – politinė reakcija Į „Lietuvaitės“ istoriją įsitraukė ir Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys Mindaugas Kuklierius. Dėl skulptūros jis kreipėsi į policiją. „Mano įsitikinimu, tokio eksponato viešas demonstravimas akivaizdžiai pažeidžia Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymą, juolab kad jis eksponuojamas šalia mokymo įstaigos, o mokslo metų pradžia jau čia pat.“, – teigia M. Kuklierius. Kol kas neaišku, kokį teisinį vertinimą šiam kreipimuisi pateiks pareigūnai, todėl šioje istorijos dalyje daugiau klausimų nei atsakymų. „Lietuvaitė“ išvežta, klausimai liko Keturias „ARS MIX“ dienas Kaišiadorių centre stovėjusi „Lietuvaitė“ miestą jau paliko. Tačiau diskusija, kurią ji sukėlė, veikiausiai taip greitai neišnyks. Šiuolaikinio meno paskirtis – sutrikdyti, priversti stabtelėti, paklausti savęs, kodėl vienas vaizdas mus piktina, o kitas – ne. Tačiau lygiai taip pat viešoji erdvė nėra galerija, į kurią žmogus ateina savo noru. Joje gyvename visi. Todėl po „Lietuvaitės“ eksponavimo lieka kur kas sudėtingesnis klausimas: kaip mieste sutalpinti skirtingą požiūrį į meną, nebandant vieniems kitų nutildyti, nepilant pamazgų, išlikti tolerantiškiems? Būtent tai ir buvo didžiausias šios keturias dienas trukusios „Lietuvaitės“ istorijos kūrinys – ne pati skulptūra, o diskusijos, kurias ji išprovokavo ir kurios vis dar nerimsta...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 30, trečiadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai