|
|
| |
2026 lapkričio 06, penktadienis |
|
Didžiuojamės. Iššūkiai, kuriuos pasirenka atkaklūs žmonės |
|
|
Alvydė VENSKIENĖ
|
|
2026 rugsėjo 25, penktadienis |
Apie žygeivį, keliautoją, gidą, sporto renginių organizatorių Rolandą Kriugždą, dirbantį kaišiadorietiškoje įmonėje „Savex“, „Kaišiadorių aiduose“ rašėme ne kartą. Rašėme apie jo rengiamus žygius (RK nuotykiai), apie keliones ir įveiktus triatlonus. Pasakojome apie žmogų, kuriam judėjimas yra ne tik sportas, bet ir gyvenimo būdas – nuolatinis ėjimas pirmyn, idėjų generavimas, ieškojimas, kiek dar gali pasiekti.Dar 2023 metų lapkritį Laima Kmeliauskienė kalbino tuomet keturiasdešimtmetį Rolandą, kurį pristatė: „Žmogus, neįsivaizduojantis savo gyvenimo be judėjimo ir iššūkių, labai mylintis savo kraštą. Bėgantis, žygiuojantis, važiuojantis dviračiu, plaukiantis... Ir ne tik Lietuvoje.“Tuomet Rolandas minėjo, kad yra įveikęs „Norseman“, „Winterman“, tačiau dar nėra tapęs „Ironman“. „Oficialiai geležiniu žmogumi dar nesu, visiems leidžiu save pačiupinėti ir įsitikinti, kad tikrai ne iš geležies sutvertas“, – sakė jis.Dabar šis sakinys jau priklauso praeičiai. 2022-aisiais jis įveikė vieną ekstremaliausių pasaulio triatlonų „Norseman“, 2023-iaisiais – ledinį „Winterman“, o šiemet Taline stojo į „Ironman“ startą. „Pirmiausia buvau ten, kur sunkiausia, o dabar esu įveikęs ir kitus tikslus“, – rugsėjo 14-osios vakarą Mazge” vykusiame susitikime, kurį surengė asociacija „Ir šviesa, ir tiesa“, dalinosi mūsų krašto herojus, visus atėjusius užkrėtęs sveika motyvacija. Rolandą kalbino Antanas Radlinskas, klausęs apie jo patirtį, ruošiantis triatlonams, ir nueitą kelią iki „Ironman“ varžybų. Tačiau vakaras prasidėjo ne žodžiais. Salės ekrane pasirodė vaizdas su beveik 1900 varžybų dalyvių minia prieš „Ironman“ startą. Skambant himnui, visi susikibo per pečius. „Tai labai jaudinanti akimirka, kuri priverčia per kūną eiti šiurpulius“, – vėliau sakė Rolandas.Tą akimirką pakartojo ir susitikimo dalyviai: susikibo per pečius taip, kaip tai daro sportininkai prieš startą. Atrodė, kad kelioms minutėms Talinas persikėlė į „Mazgo“ salę. „Įspūdinga pradžia!“, – pastebėjo A. Radlinskas.Skola geležinio žmogaus tituluiKodėl būtent Talinas ir „Ironman“?Rolandas prisiminė 2022-uosius, kai po „Norseman“ varžybų Vasaros palydų šventėje gavo marškinėlius su užrašu „Geležinis žmogus“. Aplinkinių šis titulas jam buvo suteiktas, jo paties žodžiais, kiek per anksti. „Dabar atidaviau skolą“, – šypsodamasis sakė jis.Matyt, neatsitiktinai jo gyvenimo iššūkiai persikelia ir ant kūno. Dvi tatuiruotės ant kojų, kurioms lemta viską pakelti, jau žymi įveiktus „Norseman“ ir „Winterman“, o netrukus atsiras ir „Ironman“ ženklas. Tai – ne dėl puošmenos, o dėl užfiksuotų prisiminimų apie tai, ką teko išgyventi ir įveikti.Pradėjo nuo sunkiausių varžybųIroniška, kad Rolando kelias į „Ironman“ prasidėjo nuo vieno sunkiausių iššūkių – „Norseman“. 3,8 kilometro plaukimo, 180 kilometrų dviračiu ir 42 kilometrai bėgimo. Norvegijoje, ekstremaliomis sąlygomis. Šaltame fiordo vandenyje, kur rugpjūtį vandens temperatūra siekė vos 12 laipsnių, o kai kur buvo tik 5.Po plaukimo laukė dviratis. Pirmieji kilometrai – nuolat į kalną. Rolandas bandė vaizdžiai paaiškinti, ką tai reiškia: įsivaizduokite atstumą nuo Kaišiadorių iki „Megos“ ir visą kelią važiuokite 5–6 procentų įkalne. „Per 42 km užvažiuoji į kilometro aukščio debesį, temperatūra apie 0, jutiminė – minus 4“, – sakė sportininkas..Šios svajonės įgyvendinimui jis ruo-šėsi beveik 10 metų. Apie „Norseman“ pradėjo svarstyti, pamatęs kito kaišiadoriečio Manto Joniko pastangas. Įdomi detalė, kad abu – iš to paties kiemo. Mantas 2016 metais tapo antruoju lietuviu, dalyvavusiu šiose varžybose. Rolandas buvo ketvirtasis.Tai buvo ne spontaniškas užmojis, o ilgas, kantrus ėjimas link užsibrėžto tikslo.Kai komanda gali palaikyti tik morališkai„Winterman“ taip pat pareikalavo ne vien fizinių jėgų. Trejus metus Rolandas šiuose triatlonuose dalyvavo su komanda – vieną kartą visą iššūkį įveikė pats, kitus du kartus dalyvavo estafetėje.Vienas ryškiausių prisiminimų – 9 kilometrai naktį plaukiant Elbėje Čekijoje. „Vien dėl to grįžčiau“, – šypsodamasis prisipažino.Per penkias keliones į skirtingas varžybas visuomet šalia buvo treneris Nauris Gumbrevičius. Rolandas dėkingas ir komandos nariams: Daivai Jurevičiūtei, Kristinai Drumstienei, Martynui Barkauskui, Donatui Drumstai, Mantvydui Lazauskui, Raigardui Kriugždai, Robertui, Jokūbui, kitiems.Tačiau Taline komanda galėjo palaikyti, bet viską įveikti, iškilus nenumatytoms problemoms, teko pačiam Rolandui. Aišku, yra technikai, bet jie ne visada ateina laiku, kai prireikia pagalbos, nes važiuoja trąsoje ir padeda tam, kurį pirmiausia išvysta pakliuvusį į bėdą pakeliui. Ir tai, ko gero, buvo vienas svarbiausių „Ironman“ skirtumų, kuo šis triatlonas skyrėsi nuo ankstesniųjų.Gamtos sąlygos nelepinoTaline gamta taip pat nebuvo nusiteikusi draugiškai. Rūkas, lietus, beprotiškai stiprus vėjas. Plaukiant plūdurų beveik nebuvo galima matyti. Gelbėjo tik iš rūko išnyrančios irklentės, tapusios orientyru. Rolandas prisipažino nemėgstantis plaukimo starto – tos „mišrainės“, kai sportininkai vienas kitą kabina, kliudo. Bet nežiūrint klūčių, 3,8 kilometro jis nuplaukė per 1 valandą 26 minutes.„Tuomet, jau tranzito zonoje, nusimovus hidrokostiumą, iš karto šlapias sėdau ant dviračio“, – pasakojo atletas. O nuo maždaug šimtojo kilometro lietus jau buvo toks, kad, pasak Rolando, viskas tapo nebesvarbu. Ryškus kostiumas, už kurį Rolandas sulaukė ne vieno komplimento, buvo labai plonas ir visiškai neapsaugojo nei nuo lietaus, nei nuo vėjo. Vėjas buvo toks stiprus, kad po varžybų kitam komandos nariui benešant dviratį į automobilį, net pakėlė jį į orą.Po 180 kilometrų važiavimo dviračiu laukė dar bėgimo maratonas. Ant asfalto telkšojo maždaug dešimties centimetrų vandens sluoksnis, bėgikai bandė bėgti ir sausesnėmis pievomis, ir pakelėmis.Varpas nuskambėjo galingai!Ypatingas momentas, žymintis pirmą kartą įveiktą „Ironman“ triatloną, būna varpo mušimas. Rolandas juokėsi, kad šį kartą kažkas net nutraukė varpo šerdį – taip nuoširdžiai skambino, tad jam teko mušti plaktuku. Kai tai išgirdau, pamaniau: gal net savotiškai simboliška. Kai tiek metų eini link tikslo, ne taip svarbu, kokiu būdu galiausiai nuskamba tas varpas, svarbu, kad jis nuskamba galingai!Dar prieš „Ironman“ Rolandas buvo užsiminęs, kad tai greičiausiai bus paskutinis jo triatlonas. Buvo iškilę ir tam tikrų sveikatos problemų. Paradoksalu – žmogus, kurį aplinkiniai vadina geležiniu, pats priminė, kad jis vis dėlto nėra iš geležies. Tačiau dabar jis jau neatmeta galimybės ateityje dar kartą stoti prie triatlono starto. „Niekada nesakyk niekada“, – sakoma. Tiesa, varžytis su kitais jam jau nebesinori. „Didžiausia kova visuomet vyksta su savimi“, – pastebi atletas.Geležinis ne todėl, kad iš geležiesMano nuomone, būtent šie žodžiai geriausiai apibūdina Rolandą. Ne „Norseman“, „Winterman“ ar „Ironman“ pavadinimai. Ne įveikti kilometrai, laikas ir pasiekti rezultatai. Ir net ne tatuiruotės, kuriomis ant kūno lieka svarbiausių iššūkių ženklai.Geležinis žmogus, ko gero, yra ne tas, kuris nejaučia nuovargio, šalčio, skausmo ar abejonių. Atvirkščiai – tai žmogus, kuris visa tai jaučia ir vis tiek eina toliau. Rolandas pasakojo, kad dabar sportuos mėgėjiškai. Kitų metų birželiui jau turi „mini planą“, tačiau kol kas jo visiškai neatskleidė.O iššūkių jo gyvenime, matyt, netrūks ir be oficialių varžybų. Kiekvienais metais per savo gimtadienį, lapkritį, Rolandas įveikia tiek kilometrų, kiek jam sukanka metų. Šiemet šiam atkakliam kaišiadoriškiui sukaks 43.Dabar Rolandui beliko „Ultraman“ iššūkis, bet sportininkas pasakojo ir jį savotiškai jau įveikęs, kai visais įmanomais būdais apkeliavo Kaišiadorių rajono ribas. Tai nutiko dar 2018-aisiais, tuomet jis buvo gavęs įvertinimą: tituluotas „Žmogus – be ribų“ vardu. Galbūt šis apibūdinimas jam tinka labiau nei „geležinis“.Kai didžiuojiesi savo krašto žmogumiPo pokalbio „Mazge“ susirinkusiųjų laukė dar viena vakaro dalis – ypatinga filmo premjera. Rolando sūnus Raigardas iš daugiau nei 20 valandų filmuotos medžiagos atrinko jautriausias „Ironman“ akimirkas ir jas sutalpino į 35 minučių filmą. Sūnus sakė didžiuojąsis tėvu, kuris jam yra atkaklumo ir tikslo siekimo pavyzdys.Ir, manau, ne tik jam. Kartais, kai kažkas iš mums artimos aplinkos pasielgia negražiai, patiriame vadinamąją svetimą gėdą – tarytum gėda būtų už mus pačius. Su Rolandu yra priešingai. Kai žmogus iš mūsų krašto atsistoja tarp beveik dviejų tūkstančių žmonių Taline, kai skambant himnui susikimba minia, kai jis plaukia rūke, važiuoja per lietų ir prieš stip-rų vėją, bėga per vandeniu apsemtą asfaltą ir galiausiai muša „Ironman“ finišo varpą – jauti didžiulį pasididžiavimą. Tokį, kurį sunku nusakyti žodžiais. Ir tegul ši Rolando istorija įkvepia mus visus nebijoti didžiausių gyvenimo iššūkių!
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 25, penktadienis )
|
|
|
|
|
