Kaišiadorių aidai - Kaišiadorių krašto žmonės. Kai pirmoko kuprinėje atsiduria kelionė po gimtąjį kraštą

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 8 skaitytojai

2026 lapkričio 06, penktadienis

Kaišiadorių krašto žmonės. Kai pirmoko kuprinėje atsiduria kelionė po gimtąjį kraštą

Alvydė VENSKIENĖ
2026 rugsėjo 25, penktadienis
,,Leiskimės į skrajūnišką kelionę ir atraskime Kaišiadorių kraštą kartu!“, – kviečia knygos autorė Aistė Lukaševič. Nuotr. iš asmeninio albumo Šiemet Kaišiadorių rajono pirmoko krepšelyje galima rasti ypatingą dovaną – kraštietės Aistės Lukaševič sukurtą knygelę vaikams „Skrajonė po Kaišiadorių kraštą“. Tai žaismingas kvietimas mažiesiems iš naujo atrasti vietas, kuriose gyvena, ir pajusti, kad gimtasis kraštas gali slėpti ne vieną įdomią istoriją, paslaptį ar nuotykį. Apie knygelės gimimą, meilę Kaišiadorių kraštui, kūrybą ir tai, ką norisi perduoti vaikams, kalbamės su knygos autore Aiste. Pažintis su Aiste Aiste, gal galite trumpai papasakoti apie save: kur šiuo metu gyvenate, kuo užsiimate, kokia Jūsų kasdienybė? Papasakokite apie savo šeimą. Visada pirmiausia noriu pristatyti save kaip mamą. Joks kitas žodis man neteikia didesnės prasmės už šį. Tad gyvenu daugiausia vaikais: su vyru Jaroslavu auginame dvi ketverių ir dvejų metų dukreles – Gloriją ir Luką. Kol yra galimybė, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su jomis – esu gana kūrybiška, tad veiklų mums netrūksta. O kur dar mergaičių meilė knygoms, prie kurių jas pratinome nuo kūdikystės. Gyvename kaime, tad su nuoboduliu čia tikrai nedraugaujame. O kai lieka laiko tik sau, labiausiai jį mėgstu leisti sportuodama, skaitydama ir rašydama. Girdėjome, kad esate gimusi ir augusi Kaišiadorių krašte. Ką Jums šiandien reiškia Kaišiadorys ir gimtasis kraštas? Ar grįžus čia apima tas pats jausmas kaip vaikystėje? Kaišiadorių kraštas man yra ne tik gimtinė – tai vieta, kurioje ir šiandien gyvenu. Gyvenu ten pat, kur prabėgo mano vaikystė, todėl man nereikia čia sugrįžti, kad pajusčiau tą vaikystės jausmą – jis yra šalia kasdien. Ypatinga ir tai, kad šalia gyvena mano tėveliai Daiva ir Edmundas Lukševičiai. Tad daug kas, kas mane supo vaikystėje, tebėra labai arti: tos pačios vietos, pažįstami keliai, šeima. Žinoma, pats kraštas keičiasi, keičiuosi ir aš, todėl į tas pačias vietas šiandien žiūriu jau kitomis akimis. Galbūt todėl Kaišiadorys man yra ne tik taškas žemėlapyje – tai mano vaikystės prisiminimai, mano šeima, mano dabartis ir vieta, kurią vis dar kasdien atrandu iš naujo. Jūsų tėveliai gyvena Avinėlių kaime. Pristatykite juos. Kiek Jūsų gyvenime šiandien yra to krašto, kuriame užaugote? Ar patikėsite, kad mano tėvai abu gimę, augę ir dabar gyvena tame pačiame kaimelyje? Mano tėtis mamą „į žmonas išsirinko‘‘ būdamas penkerių! Mama jam atsakė „taip“ būdama dvidešimt vienerių! Todėl šiandien čia jaučiuosi ne tik gyvenanti, bet ir tęsianti savo šeimos istoriją. Kartais pagalvoju, kad mūsų šeima čia jau taip įsišaknijusi, jog sunku įsivaizduoti save kur nors kitur. Šiame krašte užaugau aš, čia auga mano vaikai, o proprosenelių statytame name susitinka ir auga jau šešta mūsų šeimos karta. Jaunystėje buvote išvykusi gyventi į užsienį. Ar gyvenimas svetur pakeitė Jūsų santykį su Lietuva ir gimtuoju kraštu? Gyvenimas svetur tą santykį išlaikė bei dar labiau sutvirtino. Vienuolika metų gyvenau Anglijoje ir tikrai jaučiausi „prisijaukinusi‘‘ tą šalį, ją vadinau antraisiais namais, nes man ten buvo gerai. Tačiau juk namai ten – kur šeima, o didžioji mano šeimos dalis gyveno gimtinėje, todėl visada jų ilgėjausi. Nepaisant to, ar į Lietuvą ištrūkdavau tik savaitgaliui, ar atostogaudavau mėnesį – dar neišvykus jau apimdavo šeimos ir savojo kiemo ilgesys. Pirmą kartą užvėrus namų duris ir pakėlus sparnus svetur, mano amžiną atilsį senelis pasakė: „Dabar ji jau čia sugrįš tik kaip viešnia‘‘. Ir jis buvo teisus, tik tuo metu nesupratau, kokia gili prasmė slypėjo jo žodžiuose: kas kartą trumpam sugrįžus namo viskas, nors ir būdavo taip pat, bet tuo pačiu jau nebe taip, kaip anksčiau. Tikriausiai todėl, kad bėgant laikui keičiausi aš pati. Gimtinė, namai liko tokie patys, bet aš jau brandesnė. Tačiau po vienuolikos metų ta „viešnia‘‘ grįžo ir tėvų kaimynystėje su vyru pasistatė namą... Manau, tai daug ką pasako apie mano santykį su gimtuoju kraštu. Su vyru esame daug keliavę po pasaulį ir, apkeliavę nemažą dalį jo, supratome, kad geresnės vietos nei ši augti mūsų vaikams nėra. O dabar – apie knygos gimimą Kaip apskritai gimė mintis sukurti knygelę „Skrajonė po Kaišiadorių kraštą“? Ar buvo kažkoks vienas konkretus įvykis, pokalbis ar mintis, nuo kurios viskas prasidėjo? Visų mano kūrybinių idėjų šaltinis yra mano dukros. Taip ir knygelės „Skrajonė po Kaišiadorių kraštą“ idėja užgimė su dukromis beskaitant knygą. Pamaniau, argi nebūtų šaunu, kad per knygą, žodžius ir paveikslėlius vaikai sužinotų daugiau apie savąjį kraštą? Net ir mano knygelės personažas aitvaras buvo sukurtas su dukra lauke laidant aitvarą. Visos mintys ir idėjos atsirado savaime ir visiškai natūraliai." Pavadinimas „Skrajonė“ labai žaismingas. Kaip gimė šis žodis? Kodėl būtent „skrajonė“, o ne, pavyzdžiui, kelionė? Norėjau išskirtinio, originalaus žodžio pavadinimui. Kuriant apie skrajojantį ir keliaujantį aitvarą, šis žodis savaime „atskriejo‘‘. Tai ne visai kelionė ir ne visai pasivaikščiojimas. Tai toks laisvas, smalsus pasibastymas po savą kraštą, kai neturi griežto maršruto ir gali stabtelėti ten, kur patraukia akį, sudomina ar sužadina prisiminimą. Norėjosi būtent tokio žodžio, kuris perteiktų ne tik keliavimą po Kaišiadorių kraštą, bet ir smalsumą bei atradimo džiaugsmą. Knygelėje vaikai susidraugavę su knygos personažu – aitvaru, ne tik keliauja po mūsų kraštą, bet ir turi užduotį. Kokią kelionę norėjote jiems sukurti: labiau pažintinę, žaismingą, o gal ir šiek tiek paslaptingą? Pirmiausia norėjosi sukurti pažintinę kelionę po Kaišiadorių kraštą, tačiau tokiu būdu, kuris vaikui būtų artimiausias ir suprantamiausias – per žaidimą. Man atrodo, kad vaikams daug lengviau įsiminti tai, ką jie atranda patys, o ne tai, ką jiems tiesiog papasakojame. Todėl knygoje aitvaras tampa tarsi vaikų draugas ir kelionės palydovas, kartu kviečiantis juos ieškoti, pastebėti, atlikti užduotį ir atrasti savo kraštą. Norėjosi, kad vaikas nesijaustų skaitantis vadovėlį. Todėl pažintį su Kaišiadorių kraštu stengiausi supinti su žaidimu, nuotykiu ir trupučiu paslapties. Tikiuosi, kad taip vaikas ne tik daugiau sužinos apie savo kraštą, bet ir pajus norą jį tyrinėti pats. Kaip rinkotės, ką įtraukti į knygą? Kaišiadorių krašte daug miestelių, kaimų, istorijų ir lankytinų vietų. Kas pateko į knygelę ir ko galbūt teko atsisakyti? Norėjosi, kad knygelėje atsispindėtų kuo įvairesnis kraštas – ne tik tai, kas geriausiai žinoma, bet ir kitos įdomios ir vertos atradimo vietos bei objektai. Kartu visą laiką galvojau apie vaiką – kas jam būtų įdomu. Todėl turinį rinkau tarsi dėlionę: kad būtų ir istorijos, ir įdomių faktų, ir žymių žmonių. Žinoma, visko sutalpinti į vieną knygelę neįmanoma. Tikiuosi, kad tai, kas liko už knygos ribų, galbūt taps priežastimi vaikams leistis į kitą skrajonę po Kaišiadorių kraštą. Ar rašydama knygą pati iš naujo atradote gimtąjį kraštą? Gal buvo vietų ar istorijų, kurios Jus pačią nustebino? Tikrai taip. Nors Kaišiadorių kraštas man yra savas ir nemažai jo vietų pažįstu nuo vaikystės, rašydama knygą supratau, kad pažįstamas kraštas dar nereiškia iki galo pažintas kraštas. Manau, kad būtent todėl ši knyga yra ne tik vaikams: kurdama ją, pati dar kartą pajutau, kiek daug dar galima atrasti ten, kur, rodos, viską jau žinai. Knygelė gimė iš asmeninės idėjos, tačiau Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro socialinių tinklų paskyroje skaitėme, kad ją išleidžiant prisidėjo rajono savivaldybė, verslininkas Sigitas Petkevičius, kiti rėmėjai. Kiek laiko praėjo nuo pirmosios minties iki išleistos knygos? Kas buvo sunkiausia šiame kelyje? Sumanymas gimė praėjusių metų rudenį, ir štai, neprabėgus nė metams, rankose jau laikau knygelę. Sunkiausia buvo išdrįsti ieškoti rėmėjų, bet kai išdrįsau, jie tarsi atsirado patys – užteko papasakoti apie savo idėją ir kažkas ja patikėjo, susisiekė, pasiūlė padėti. Taip paprastai ir žmogiškai. Ši knyga gimė iš svajonės, bet jos išsipildymą kūriau ne viena. Esu nepaprastai dėkinga visiems prisidėjusiems. Norisi paklausti ir apie žmones, kurie patikėjo Jūsų idėja. Kas labiausiai padėjo, kai dar buvo tik sumanymas, o ne jau išleista knyga? Be abejo, labiausiai padėjo palaikymas. Savo idėjomis visada pirmiausia dalinuosi su šeimos nariais. Ir vien išgirstas „puikus sumanymas – tau pavyks‘‘ tampa tokiu galingu varikliuku, kad kartais atrodo, jog kiti tavo idėja tiki labiau nei tu pati. Tačiau būtent šiuo projektu aš pati nuo pat pradžių nesvyruodama tikėjau, o kiti žmonės man tapo ramsčiu. Prireikė ir fizinės pagalbos: kol rašydavau, dukros laiką leido su vyru, seneliais, tetomis. Kaišiadorių rajono savivaldybė šiemet pirmokams dovanoja šią knygelę pirmoko krepšelyje. Ką Jums reiškia žinoti, kad Jūsų sukurta knyga taps daugelio Kaišiadorių rajono vaikų pirmuoju susitikimu su savo kraštu? Man tai yra vienas gražiausių šios knygos įvertinimų. Ypač smagu pagalvoti, kad galbūt vaikui ši knygelė taps pradžia: pirmą kartą jis sužinos, kas yra jo krašte, kur gyveno ar kūrė svarbūs žmonės, kokių įdomių vietų yra visai šalia jo namų. Man norėtųsi, kad vaikai iš šios knygos išsineštų ne tik žinias, bet ir jausmą, kad jų kraštas yra įdomus, savitas ir vertas pažinimo. Juk meilė savo kraštui, kaip ir daugelis kitų dalykų, prasideda nuo pažinimo. Ir šiek tiek – apie svajonę Kaišiadorių TVIC rašė, kad „brandinote, sukūrėte ir išleidote“ šią knygą. Kiek joje yra Jūsų vaikystės, prisiminimų ir asmeninio santykio su Kaišiadorių kraštu? Mano knygoje yra nemažai mano vaikystės prisiminimų ir asmeninio santykio su Kaišiadorių kraštu. Tai nėra vien knyga apie vietas, kurias galima aplankyti: į ją natūraliai pateko ir tai, ką pati mačiau, patyriau ir prisimenu nuo vaikystės. Kai kurios vietos man yra susijusios su konkrečiais vaikystės prisiminimais, žmonėmis ar šeimos istorijomis, todėl jas norėjosi perteikti ne tik kaip lankytinus objektus, bet ir kaip man pačiai svarbias krašto dalis. Rašydama apie Kaišiadorių kraštą, ne kartą prisiminiau savo vaikystę, šeimą, aplinką, kurioje augau, ir dalykus, kurie tada atrodė visiškai įprasti, bet šiandien jau įgavo kitokią prasmę. Norėjosi, kad tą asmeninį ryšį pajustų ir skaitytojas. Ar vaikystėje pati mėgote knygas, piešti, kurti istorijas? Ar dabartinė Aistė dar turi kažką iš tos mergaitės, kuri augo Avinėlių kaime? Be galo! Knygos vaikystėje man užėmė ypatingą vietą – galėdavau neiti žaisti, nežiūrėti filmukų, tik leiskite man skaityti. Buvau kūrybinga: patiko piešti, lengvai sekėsi kūrybinis rašymas, pradinėse klasėse kurdavau ir užrašinėdavau pasakas (mano mama iki dabar yra jas išsaugojusi). Tad gal visgi nedaug tepasikeičiau nuo anos mergaitės! Kažkur esu perskaičiusi mintį, kad meilė ir pagarba knygai yra nė kiek ne mažesnė už pagarbą duonai. Tos pagarbos knygai noriu išmokyti ir savo vaikus: knygelę imame tik švariomis rankomis, perskaitę ar pavartę ją iš karto grąžiname į lentyną, nededame ant žemės. Puslapius verčiame kruopščiai, imdami kiekvieną už kampučio, kad nesuglamžytume puslapių, pirštų nevilgome seilėmis, norėdami lengviau perversti. Mano dukros meilės knygoms mokosi ir iš savo močiutės, dirbančios mokytoja. Galbūt ir aš šią vertybę vaikystėje perėmiau iš savo močiutės – buvusios bibliotekininkės ir darželio vedėjos. Mano tėvų namai, kuriuose kadaise buvo mokykla ir joje mokytojavo mano prosenelis ir dėdė, iki šiol pilni knygų. Todėl mūsų ryšys su knygomis siekia ne vieną kartą. Taip pat tikiu, kad vaikų pasaulėžiūrai ir vertybių sampratai didžiausią įtaką daro būtent tai, kokį pavyzdį jie mato savo aplinkoje. Ar „Skrajonė“ – vienkartinis kūrybinis kūdikis, o gal jau bręsta mintys apie antrą knygą? Gal liko vietų ir istorijų, kurių į pirmąją nesutilpo? Tai pirmasis viešas „užčiuopiamas‘‘ mano leidinys. Prieš tai esu išleidusi 4 knygelių rinkinį apie savo pirmagimę, bet knygeles spausdinau tik savo artimųjų ratui. O naujų idėjų sąrašas pas mane kaupiasi nuo seniai ir vis ilgėja... Kartais vienas sumanymas atveda prie kito, todėl tikiuosi, kad dar bus progų leistis į naujas skrajones. Ir pabaigai. Jeigu galėtumėte vienu sakiniu pakviesti vaiką atsiversti „Skrajonę“, ką jam pasakytumėte? Čiupk smalsumą į vieną ranką, aitvarą – į kitą ir pirmyn į „Skrajonę“ – laukia kraštas, pilnas atradimų!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 25, penktadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai