|
|
| |
2026 lapkričio 06, penktadienis |
|
Iš praeities – per dabartį – į ateitį. Nuo Jatkonių barakų iki strateginio mazgo: Kaišiadorių geležinkelio stoties 155 metų istorijos pėdsakais |
|
|
Alvydė VENSKIENĖ
|
|
2026 rugsėjo 25, penktadienis |
2026-ieji metai Kaišiadorims yra išskirtiniai. Šiemet rugsėjo 4 dieną vienas svarbiausių Lietuvos transporto mazgų – Kaišiadorių geležinkelio stotis – mini 155 metų jubiliejų. Tai puiki proga prisiminti, kaip paprastas Jatkonių kaimas tapo strateginiu tašku, pro kurį nutiestais bėgiais riedėjo traukiniai ir kuris liudija lemiamus Lietuvos istorijos įvykius.Kaip gimė Kaišiadorių geležinkelio mazgas?Viskas prasidėjo dar 1858 metais, kai tiesiant geležinkelio liniją Vilnius–Kaunas, dabartinių Kaišiadorių vietoje (tuometiniame Jatkonių kaime) buvo pastatyti laikini darbininkų barakai. Jau 1862 m. gegužės 9 d. pro šią vietą pravažiavo pirmasis traukinys, tačiau tikrasis lūžis įvyko po dešimtmečio. Carinė Rusijos valdžia nusprendė nutiesti strategiškai svarbią geležinkelio atšaką į Liepoją. Šios statybos visiems laikams pakeitė mūsų krašto veidą: 1871 m. rugsėjo 4 d. oficialiai pradėjo veikti Jatkonių stotis, labai greitai – 1871 m. spalio 24 d. naująja atšaka į Liepoją išvyko pirmasis traukinys, o vieta oficialiai tapo geležinkelių mazgu. Baigiantis 1871-iesiems, gruodžio 8 d., siekiant išvengti vietovių painiavos (Jatkonis maišė su Eitekonimis – autorės pastaba), stotis carinės valdžios nurodymu buvo pervadinta pagal netoliese buvusį Kaišiadorių dvarą. Taip gimė dabartinis stoties pavadinimas – Kaišiadorių geležinkelio stotis.Čia – kultūros paveldo objektas, praeityje žaidė krepšinio legendosPlečiantis mazgui, garvežiams aptarnauti reikėjo rimtos infrastruktūros. Kaišiadorių geležinkelio stoties kompleksą sudarė ne tik stoties rūmai, bet ir dar 40 pastatų – vandens bokštai, vandens perpumpavimo stotis, dar ilgus metus veikęs viešasis tualetas, garvežių depas, gyvenamieji geležinkeliečių namai, geležinkeliečių mokykla, kiti pastatai.1883 m. buvo pastatytas Kaišiadorių stoties vandens bokštas, tapęs aukščiausiu pastatu mieste. Nors Kaišiadorių stotis priklausė žemesnei klasei, dėl milžiniško garvežių srauto čia iškilo dvigubai didesnis, šešiakampis bokštas su mūriniu pirmuoju aukštu ir medine viršūne vandens talpai. Pripažinkime, kad šiandien, praėjus 143 metams nuo jo pastatymo, šis kultūros paveldo objektas neatrodo labai išvaizdžiai, langai apkalti kartonu, bet dabar bokštas bent yra konservuotas ir saugomas ateities kartoms. Vienu metu redakcija buvo susirūpinusi dėl jo likimo, nes neremontuojamas bokštas buvo virtęs balandžių perykla, jo mediena pleišėjo, ėmė byrėti, pastato sienų dažai buvo visiškai nublukę. Mažai kas žino, bet jau ne kartą gidai Aurelijus Balčiūnas ir Rolandas Kriugžda ekskursijų po miestą metu yra akcentavę, kad tarpukariu geležinkelio stoties teritorijoje, buvusiame garvežių depo pastate, Kaišiadorių gimnazijos iniciatyva veikė sporto salė. Būtent joje treniravosi ir žaidė legendinė Lietuvos krepšinio rinktinė, vėliau iškovojusi 1937 ir 1939 metų Europos čempionų titulus.Istorinių lūžių liudininkėKaišiadorių stotis įrašyta į šalies istoriją ir dėl džiugių, ir dėl skaudžių įvykių. 1919 m. liepos 6 d. iš čia į Radviliškį išvyko pats pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės traukinys, simbolizavęs geležinkelių kontrolės perėmimą į savas rankas. Deja, po kelių dešimtmečių stotis pamatė ir didžiausią tautos tragediją – 1941 m. bei 1944–1953 m. ji tapo masinių gyventojų trėmimų į Sibirą tašku. Originalus 1871 m. stoties pastatas sudegė per karo bombardavimą 1944 m. liepą, o dabartinis pastatas iškilo jau po karo. Tai – didelis, erdvus, klasikinio stiliaus mūrinis pastatas, atitinkantis Rusijos imperijos geležinkelių standartus. Įdomus jo bruožas, kad suprojektuotas taip, kad į jį užeiti ir išeiti keleiviai galėjo pro skirtingas pastato puses. Atstatydami stotį, architektai stengėsi išlaikyti vizualinį panašumą bei proporcijas su senuoju, istoriniu pastatu. Šiandien jis pasižymi monumentalumu, išvaizdžiu fasadu ir arkiniais langais, būdingais to laikmečio stotims. Įspūdingas ir stoties vidus, kažkada stotis garsėjo savo restoranu-bufetu ir jame pateikiamais gardžiais valgiais. Kaišiadorių geležinkelio stoties bufeto savininkai buvo iš Ukrainos į Kaišiadoris 1890 m. atvykę Nikolajus ir Jelizaveta Bodisko. Jų bufete pusryčius visada užsakydavo būsimasis Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas, kai traukiniu važiuodavo iš Kauno į Kalnaberžės dvarą – apie tai pasakojama jo dukters M. P. Bok rašytuose prisiminimuose. Apsilankymą Kaišiadorių stoties bufete ypač mėgo P. Stolypino vaikai, todėl po daugelio metų, kai kas nors jiems labai patikdavo, sakydavo „skanu kaip Košedaruose“. Šią istoriją išgirdau iš istoriko Rolando Gustaičio lūpų. Žymių žmonių pėdsakaiAnt stoties pastato sienos kabo memorialinė lenta, skirta legendiniam partizanų vadui Jonui Misiūnui-Žaliajam Velniui, kuris prieš karą dirbo šioje stotyje geležinkelininku. Taip pat rašytojo Antano Škėmos tėvas – Antanas Škėma, Kaišiadorių amatų mokyklos direktorius, patriotas bei oratorius sodelyje prieš stotį skeldavo ugningas kalbas. Stovėdamas ant bėgių ir rodydamas į Vilniaus pusę, šaukdavo: „Lenkai vagys, Vilnių nukniso.“ Kokį įspūdį klausytojams darė tėvo sakomos kalbos, sūnus aprašė romane „Balta drobulė“.Tarpukariu Kaišiadorys tapo pasienio miesteliu. Geležinkelis nevedė į lenkų užimtą Vilnių: bėgiai buvo išardyti. Tuomet geležinkelio stotyje vykdavo įvairūs renginiai, šventės. Išskirtinė premjera buvo surengta 1930-aisais – Vytauto Didžiojo metais, A.Škėmos spektaklis truko 6 valandas, jame teisė tikri teisėjai, kurie už išdavystę Lietuvai nusprendė pakarti Jogailos iškamšą. Ši scena buvo puikiai atkartota teatralizuotoje ekskursijoje, kai Kaišiadorys šventė miesto gimtadienį.Geležinkelio paveldas šiandienŠiuo metu Kaišiadorys išlieka gyvybingas mazgas, kuriame išsišakoja pagrindinės šalies geležinkelio arterijos į Vilnių, Kauną ir Klaipėdą. Norintiems patiems prisiliesti prie šios istorijos, geriausia pakilti ant stoties pėsčiųjų tilto, nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į vandens bokštą, senąjį depą ir bėgių platybes. Šalia stoties, prieš lipant tiltu, taip pat galima aplankyti paminklą tremtiniams, o jau nulipus nuo tilto, nuo stoties pastato paėjus kelis šimtus metrų Geležinkeliečių taku Vilniaus kryptimi atsidursite Klaipėdos šile. Prisimenu, kai pirmą kartą su kolege išgirdome, kad Kaišiadoryse prie stoties yra Klaipėdos šilas, manėme, kad kviečiantys ten į renginį suklydo. Pasidomėjome ir sužinojome, kad šį parką dar 1933 metais pasodino Kaišiadorių šauliai, o pavadino Klaipėdos šilu todėl, kad jį sodino norėdami paminėti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 10-ąsias metines. Šiandien, minėdamas 155-ąjį gyvavimo jubiliejų, Kaišiadorių geležinkelio mazgas tebėra pulsuojantis vidurio Lietuvos taškas, sujungiantis šalies didmiesčius ir saugantis praeities atminimą savo senųjų pastatų bei vandens bokšto siluetuose. Žvelgiant į ateitį, šį mazgą pasitinka naujas strateginis etapas – integruojantis į europinio standarto „Rail Baltica“ projektą, geležinkelis vėl atveria vartus į platesnį tarptautinį pasaulį ir įrodo, kad gyvenimas Kaišiadorių mieste įgauna pagreitį.
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 25, penktadienis )
|
|
|
|
|
