Kaišiadorių aidai - Kūrybos erdvės. Kai gyvenimas sugrąžina žmogui tai, ką jis seniai troško daryti

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

Kūrybos erdvės. Kai gyvenimas sugrąžina žmogui tai, ką jis seniai troško daryti

Alvydė VENSKIENĖ
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis
Iš grožio srities į tapybą pasukusi Renata Milaknienė tekstūriniais gamtos motyvais siekia perteikti emocijas. Nuotr. iš socialinių tinklų Kartais kūryba žmoguje gyvena tyliai, tarsi laukdama savo valandos. Renatos Milaknienės ji laukė gana ilgai, kol gyvenimas plačiai atvėrė jai duris. Renata sako, kad kūryba į jos gyvenimą grįžo neatsitiktinai. Vaikystėje ji mėgo piešti. Mokykloje puikiai sekėsi braižyba. Svajojo studijuoti dailę. Tačiau gyvenimas, kaip dažnai nutinka, turėjo kitų planų. Jis nuvedė Renatą į grožio sritį ir darbą, kuriame taip pat reikėjo kruopštumo, estetikos, spalvų ir rankų jautrumo. Dvidešimt šešerius metus ji dirbo manikiūro meistre, kurdama grožį ant klienčių rankų. Renata vis mokėsi, tobulėjo, dalyvavo įvairiuose čempionatuose, tobulino įgūdžius, kaupė sertifikatus, patirtį. Bet, matyt, tai buvo ne visai tai, ko troško jos širdis. Kažkur giliai visą laiką spurdėjo noras kurti kai ką rimtesnio, ilgiau išliekančio. „Gal gyvenimo posūkiai tam ir reikalingi, kad palaipsniui sugrąžintų ten, kur išties turėjai būti“, – apie savo kelią, atvedusį į kūrybą, sako Renata. Kūrybos keliai: paieškos ir atradimai Pirmieji žingsniai į tapybą buvo gana netikėti. Viena klientė, matydama Renatos gebėjimus piešti ant nagų, pasiūlė: „Jeigu darai nagų dailę, pabandyk ir šiaip ką nors nupiešti.“ Taip atsirado pirmieji tapybos darbai. Vėliau Renata pamatė iškilius, tekstūrinius paveikslus ir pajuto, kad būtent taip kurti ji norėtų pabandyti ir pati. Tik kelias iki norimo rezultato nebuvo paprastas. Prasidėjo mokymų paieškos. Lietuvoje tokios technikos mokymų tuo metu nebuvo, todėl jų teko ieškoti kitur. Nelengva buvo rasti ir priemonių, reikalingų kūrybai. Tačiau kai žmogus iš tiesų nori kurti, kliūtys tampa tik kelio dalimi. Šiandien Renata sako, kad piešia jau penkerius metus, tačiau intensyviai kurti pradėjo tik pastaruosius dvejus. „Nors esu gimusi Marijampolėje, Kaišiadoryse gyvenau iki 2025-ųjų“, – prisistato Renata. Šiuo metu ji įsikūrusi Šakių rajone, Duobiškėlių kaime. Būtent čia atsirado daugiau erdvės jos saviraiškai. „Aš esu visiška darboholikė, o čia staiga atsirado tai, ko taip ilgai trūko: atradau laiko sau“, – šypteli Renata. Tačiau tas laikas buvo reikalingas ne vien tam, kad rankos galėtų kurti. Reikėjo sustoti ir viduje. Susidėlioti mintis, suprasti, ko ji nori, kaip nori gyventi toliau, kas iš tiesų svarbu. Ir būtent iš šio vidinio sustojimo, regis, pradėjo rastis dabartinė jos kūryba, kuriuose tiek daug gyvybės. Pastebėjo, įvertino ir pakvietė Palomenės kultūros centro direktorė Virginija Kudaševičienė pasakojo, kad jų centre parodos rengiamos gana dažnai, nes ne kartą įsitikinta, kaip jos reikalingos vietos bendruomenei. Renatos Milaknienės kūrinius ji pati pamatė Kauno „Akropolyje“, parodoje „Būsena“, kviečiančioje lankytojus pažvelgti į žmogaus vidinį pasaulį per skirtingų autorių kūrybą. Ir tuomet iš karto kilo mintis pakviesti autorę į Palomenę. Tai, kas tikra, anksčiau ar vėliau suranda kelią į šviesą Neilgai trukus atėjo rugpjūčio 6-oji – diena, kai Palomenės kultūros centras alsavo vasaros šiluma, gėlių žiedais ir dažų kvapu. Čia susirinko žmonės, kuriems kūryba – ne tik gražus laisvalaikis, bet ir būdas kalbėtis su pasauliu. Dieną pradėjo Kaišiadorių TAU dailės studijos, kuriai vadovauja Jonas Katkevičius, pleneras, į kurį buvo pakviesti ir bendruomenės žmonės, prijaučiantys tapybai. Drobėse viena po kitos skleidėsi spalvos: gamta tapo dirbtuvėmis, o buvimas kartu pagimdė ypatingą jausmą, kai šalia esantis žmogus panašiai žiūri į pasaulį. Vakare Palomenėje atsivėrė dar vienas kūrybos pasaulis: visų susirinkusiųjų dėmesys nukrypo į Renatos Milaknienės kūrybą. Akį traukė jos sukurti iškilūs paveikslai, kurie gimė, dirbant 3D ir 5D technikomis. Įprastą paveikslo plokštumą jos darbuose yra pakeitusi erdvė: iškylantys gėlės žiedlapiai, lapai, abstraktūs motyvai kuria ne tik vaizdą, bet ir savotišką prisilietimo lauką. Augalai turi savo šešėlį, faktūrą. Atrodo, kad žiedlapį galėtum paliesti, kad jis tuoj pat pajudės nuo menkiausio oro virptelėjimo. Kaip redakcijai sakė V. Kudaševičienė, šiame parodos pristatyme dalyvavo ir TAU dailės studijos plenero dalyviai. Jiems buvo įdomu pamatyti kitokią techniką, kitokį požiūrį į paveikslą. Paveikslą reikia ne tik nutapyti, jį reikia išauginti Renatos paveikslai kuriami iš tekstūrinės pastos. Ją pati juokaudama palygino su bulvių koše. Tačiau iš šios, iš pirmo žvilgsnio paprastos masės, jos rankose gimsta gėlės, žiedlapiai, lapai, įvairios formos. Renata išdavė, kad vieną kartą lapeliui suformuoti, jį norima puse „pastatyti“ prireikė dviejų valandų. Tiek laiko sugaišta vien tam, į ką žvelgdamas palaikytum vos vienu mažu paveikslo fragmentu. Bet galbūt kūryboje ir yra ta paslaptis: nenumanyti, kiek laiko užtrunka atsirasti tokiam grožiui. Gėlės žiedlapiai kuriami mentele. Vienas judesys, vienas prisilietimas – ir paviršius jau kitoks. Keičiasi forma, šešėlis, erdvinė struktūra. Todėl šiuose paveiksluose – labai daug kantrybės. Parodos autorės darbuose, kaip jau minėjau – gamtos, gėlių, abstrakcijų motyvai. Tačiau svarbiausia, anot kūrėjos, ne vien tai, kas pavaizduota. Savo kūryba ji nori perteikti judėjimo, gyvybės, gausos ir grožio emociją, pakelti žmonių dvasią, suteikti vilties. Gal todėl į jos paveikslus norisi ne tik žiūrėti, bet ir norisi prie jų ilgiau pabūti. Pažadinti tai, kas buvo užkasta Palomenėje Renata nusprendė sujungti du savo pasaulius – savo darbų parodą ir dubenų skleidžiamus garsus. Dubenėliai jos gyvenime taip pat atsirado visai netikėtai. Moteris pasakoja nuėjusi į visai kitokio pobūdžio paskaitą, o pateko ten, kur grojo dubenimis. Susidomėjusi vėliau baigė keturis mokymų modulius pagal vokiečio Peterio Hesso dainuojančių dubenų metodiką. „Kai rankose laikau muštuką, man atrodo, kad aš jau seniai tai esu dariusi. Tik viską pažadinau, kas slypėjo giliai viduje ir buvo užkasta“, – pasakoja Renata. Palomenės kultūros centre ji kvietė žmones ne tik klausytis dubenų skambesio, bet ir patiems pajusti vibraciją. Ji ėjo prie parodos lankytojų, leido jiems palaikyti dubenėlius rankose, stebėti, kaip vandenyje nuo garso ima suktis raštai, primenantys mandalas. Renata intuityviai parinkdavo kurioje kūno vietoje, jos pojūčiu, žmogus norėtų pajusti dubenų skleidžiamą vibraciją. Tačiau, kaip akcentavo Renata, garsas šioje parodoje – nebuvo pagrindinis motyvas. Jis tapo savotišku tiltu į paveikslus. Kūrėja norėjo, kad žmonės ne tik pažvelgtų į jos darbus, bet ir pabandytų pajusti tą emociją, kurią autorė į juos sudėjo. Pajustų jos energetiką, švelnumą, meilę žmonėms. Kai pamatai žmogų kitu kampu Renata tvirtina, kad jos gyvenime paskutiniu metu kyla tikrai daug idėjų. Dar ne visos jos turi aiškią formą, ne visos išsigrynino. Tačiau galbūt taip ir turi būti: juk kūrėjas ne visada žino, kur jį nuves širdis ir pojūčiai. Ji dar tik atranda, kiek daug joje buvo užslėpta. Kartais mintys tyliai gyvena žmoguje metų metus. Laukia savo laiko, laukia, kol atsiras erdvės, kol žmogus pagaliau išgirs save. Ir tada iš mažo potėpio, iš vieno žiedlapio, iš spalvos, iš garso gimsta tai, ko jam taip ilgai trūko. Renata sako, kad gyvenimas ją galbūt sugrąžino ten, kur ji norėjo būti. Daug kas Renatą pažinojo kaip kruopščią, talentingą grožio specialistę. O pasirodo, giliai joje visą laiką gyveno kūrėja. Tiesiog reikėjo lemtingo gyvenimo posūkio ir tos vietos, kurioje pagaliau atsirado laiko sau. * * * Palomenės kultūros centras tą dieną ne tik surengė parodą. Jis leido vienam žmogui dar kartą susitikti su savo kūryba, o kitiems – ją atrasti. Palomeniškiams ačiū už tai, o mes sveikiname Renatą, žengiančią savo kūrybos keliu, bei raginame aplankyti jos darbų parodą, kuri Palomenės kultūros centre veiks iki rugsėjo pabaigos. Užsukite, pasigėrėkite!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai