Kaišiadorių aidai - Kaišiadorių krašto aukso fondas. Paragauti... istorijos

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 4 skaitytojai

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

Kaišiadorių krašto aukso fondas. Paragauti... istorijos

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis
Gaila, kad nuotraukos negali perteikti užburiančio Onutės Raudeliūnienės kepamų bulvinių bandų ant kopūsto lapų kvapo... Asmeninio archyvo nuotr. Šiemet kulinarinio paveldo puoselėtojai Onutei Raudeliūnienei suteiktas tautinio paveldo produkto – bulvinių bandų gamintojos – sertifikatas, kuris patvirtina ne tik gaminio autentiškumą, atitiktį lietuviškoms tradicijoms bei istorinę vertę, bet ir garantuoja, jog jis, tas gaminys, sukurtas pagal senąsias tradicines technologijas ir iš tradicinių žaliavų. Tai jau antras šios nepaprastai darbščios ir atviros, šiltos sielos amatininkės gautas sertifikatas. Pirmasis suteiktas dar 2017-aisiais, kai O. Raudeliūnienė oficialiai tapo sertifikuota šakočių kepėja. Abu sertifikatai aukščiausios, prestižinės A kategorijos. Ir abu skiria beveik dešimtmetis. Per šią laiko atkarpą surengta daugybė edukacijų, apkeliauta šimtai renginių, O. Raudeliūnienės rankų šilumą sugėrusiais gaminiais pamylėta būriai svečių, dalis kurių būtent per šiuos kepinius pažino mūsų senąsias kulinarines tradicijas. Ir dar – per tą abu sertifikatus vienas nuo kito skiriantį laiką Onutės šypseną ir nuoširdumą pajuto, įvertino ir ilgam įsiminė daugybė žmonių. Ne tik iš Lietuvos, beje... Apie ką pasakoja bulvinės bandos ant kopūsto lapo Senųjų kulinarinių receptų, jų istorijų, gaminimo subtilybių Onutei Raudeliūnienei nereikėjo ieškoti nei archyvuose, nei šimtmečius skaičiuojančiuose raštuose ar kulinarinio paveldo meistrų klausinėti. Savo turtus viena iš trijų seselių Remeikaičių į Kaišiadorių rajoną atsivežė iš gimtųjų namų Ilgininkų kaime Varėnos rajone. Ne skrynioje sukrautus, o širdyje įaugusius, tuos, pačius tikruosius, kurių niekas iš žmogaus atimti negali, nebent pats nebrangindamas išbarstytum. Bet ar gali nebranginti to, be ko tiesiog prarastum savastį? „Bulvinės bandos – dzūkų kulinarinis paveldas. Jų kepimo tradicija mūsų šeimoje buvo perduodama iš kartos į kartą. Receptą perėmiau iš mamos Algutės Remeikienės, gimusios 1943 m., o ši receptą perėmė iš savo mamos Bronės Selvestravičienės, gimusios 1906 m. Abi – iš Ilgininkų kaimo. Bandos mūsų šeimoje būdavo šventinis patiekalas“, – pasakoja Onutė, kurios šeimos šventėse ant stalo taip pat dažnai karaliauja bulvinės bandos, jų skonį nuo pat mažens pažino ir jos su Marijonu Raudeliūnu vaikai – šiuo metu Kėdainiuose gyvenantis sūnus Artūras ir Kaišiadoryse įsikūrusi dukra Aurelija. Onutė visada buvo pagrindinė bandų kepėja ir savo gimtinėje suvažiavusiai giminei. „Bandos – ne tik maistas. Kiekviena ant kopūsto lapo iškepta banda pasakoja istoriją apie Dzūkijos žmones, jų kasdienybę ir gebėjimą iš paprastų produktų sukurti ypatingą valgį“, – apie vieną išskirtiniausių Dzūkijos kaimo kulinarinio paveldo tradicijų su meile ir pagarba kalba O. Raudeliūnienė. (Beje, šiemet bulvinių bandų ant kopūsto lapų kepimo tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, – aut. past.) – Mano tikslas – ne tik kepti bandas pagal senąsias tradicijas, bet ir pasakoti jų atsiradimo istoriją, išsaugoti šį unikalų kepimo būdą ateities kartoms.“ Tad Žaslių tradicinių amatų centre susirinkę į Onutės vedamas edukacijas žmonės iš įvairių kampelių ne tik patys dalyvauja bandų kepime, bet ir išgirsta daug įdomaus. O kai istorija paremta asmenine patirtimi ir išgyvenimais, įspūdis neįkainojamas. Amatininkės suteikiama galimybė iš arti pajusti visą bandų ant kopūsto lapo gaminimo procesą skatina susimąstyti ir apie kitus dalykus. Galvą žemai nulenkti norisi toms praeities moterims, kurios namuose be jokių šiandien, atrodo, nepamainomų technikos priemonių tiek darbų nudirbdavo ir dar rasdavo laiko ir jėgų gaminti tokius patiekalus. Juk vien duonkepę bandų kepimui reikia kūrenti dvi valandas ir būtinai – beržinėmis malkomis, pritarkuoti bulvių, tešlą užmaišyti, ližę per vasarą iki Žolinės rinktais ir rūpestingai išdžiovintais kopūstų lapais nukloti... Ir net tada, kai bandos pašautos jau kepa ar vėliau supjaustytos moliniame ar ketaus inde troškinamos, lengviau neatsidusi – juk šis patiekalas valgomas ne tik su spirgučių padažu, bet ir tradiciniu daryciniu – varškės pagardu su krapais ir svogūnų laiškais (sezono metu). Tad ne tik valgio receptas įdomus – per jį pajunti begalinį rūpestį savo šeima, tą pačią tikriausią meilę, apie kurią kalba ne žodžiai, o kasdieniai darbai. Todėl ragauji ne tik patiekalą, bet ir istoriją... „Visi mes ateiname iš savo vaikystės“ Kartais naujiems tikslams pasiekti tereikia, kad kas nors paragintų, stumtelėtų. Toks žmogus Onutės Raudeliūnienės gyvenime – Žaslių tradicinių amatų centro direktorė Raselė Ščerbavičienė. Tai ji, pastebėjusi, kad Onutės bulvinės bandos ant kopūsto lapo, kuriomis vaišino bendruomenę, turi pasisekimą, paskatino centre rengti edukacijas, o vėliau ir tautinio paveldo produkto sertifikato siekti. Tas pats buvo ir su šakočiais, kurių receptą O. Raudeliūnienė taip pat atsinešė iš gimtinės – būtent tokius šakočius Ilgininkuose kepdavo mama ir teta. Aišku, vaikų prie šakočio kepimo tuomet neprileisdavo, bet visuomet tekdavo būti šalia, stebėti, domėtis ir – įsiminti. O paskui jau pats likimas taip sutvarkė, kad tos vaikystės ir jaunystės pamokos labai pravertė. Taigi paties likimo lemta, kad pagal įgytą buhalterio-ekonomisto specialybę mūsų rajone dirbti pradėjusi Onutė vėliau tapo bibliotekininke: ilgus metus dirbo Zūbiškių kaimo, kur gyvena su šeima, bibliotekoje, dabar – Kaišiadorių Jono Aisčio viešosios bibliotekos Žaslių padalinyje. Renginiuose dažnai tekdavo susitikti su Rasele Ščerbavičiene, kuri kalbino imtis šakočių kepimo tuomet dar neseniai įkurtame Žaslių tradicinių amatų centre – mat gyvenime būta neilgo epizodo, kai maždaug 1993–1995 metais teko padirbėti Zūbiškėse vilniečio verslininko įkurtoje įmonėje, kur, be kito ko, buvo kepami ir šakočiai. Verslas netrukus „užsidarė“, o savo namuose šakočių kepimui laikas nebuvo palankus: sūnus vos pradėjęs lankyti pirmąją klasę, naujagimė dukra... Užtat gerokai vėliau, R. Ščerbavičienės patarimų paklausiusi, pasiryžo, tad Tradicinių amatų centro įsikūrimo proga ką tik pastatytame Žaslių kultūros centro priestate 2016-aisiais naujos patalpos pakvipo Onutės šakočiais... Visi, žinoma, suprantame, kad šakočių kepimas nuo bulvinių bandų ant kopūsto lapo gaminimo skiriasi labai daug kuo, bet Onutės atveju – dar ir tuo, kad šakotis, skirtingai nei bandos, taip nepririša prie vietos, kurioje stovi krosnis, su juo gali keliauti. Aišku, jei yra kas padeda taip, kaip Onutės vyras Marijonas Raudeliūnas, kuris ir šio nelengvo amato žmoną imtis drąsino, ir visame kame yra didžiausias ramstis. Tai Marijonas sumeistravo pirmąją „keliaujančią“ šakočių kepimo krosnį, be jo tvirtų rankų kažin kaip reikėtų su edukacijomis pasiekti įvairias Lietuvos vietas – juk iš jaukios sodybos Zūbiškėse Raudeliūnai išrieda ne tik su savo pačių ūkelyje išaugintais produktais, bet ir kepimo krosnimi, įrankiais, palapine. Dar – Marijonas ne tik gali sumaniai talkininkauti šakočių kepimo procese, bet ir pats šį įmantrų kulinarijos šedevrą iškepti, net ir edukaciją yra Šiauliuose vedęs. „Jam patinka. Mama buvo gera šeimininkė, prisižiūrėjo, kaip ji gamina. Ypatingai skaniai duoną kepti mokėjo, pyragus“, – gražiai apie savo žmogų bei jo mamą atsiliepia Onutė, kurios darbštuolės anytos ir dainininkės būta. Štai kaip Domicelę Raudeliūnienę savo atsiminimuose aprašo folkloro ansamblio „Verpeta“ įkūrėjas, dailininkas, kultūros veikėjas Antanas Bernatonis: „Tokie gražūs buvę jos išdainuoti melodijos vingeliai, kuriuos tik patyrusios ir geros dainininkės gali išvingiuoti. <...> Ji puikiai audė, noriai parodydavo savo išaustas lovatieses, rankšluosčius. Mielai prisimindavo tėviškėje dirbtus darbus, dainuotas dainas. Ūkiniame pastate turėjo įruoštas senovines rankines girnas, kuriomis savo reikalams susimaldavo miltų. Turėjo senovinį spragilą, vėtyklę ir visą reikalingą įrangą senovinei duonai paruošti ir ją iškepti. Kai 1988 m. su studentais plaukėme Nerimi, a. a. Sauliaus Griciaus organizuoto Ekologinio žygio metu, užėjome pas Domicelę, ji mums pademonstravo visą duonos gamybos procesą nuo rugių pjovimo pjautuvu ligi pat aruodo. Domicelė pasakojo su kokia meile ir pagarba buvo ruošiama duonelė, ir kaip ta pagarba išnyko sovietmečiu, kai kolchoznikai mėšlinais batais braidė po grūdų aruodus, o pirktine duona šerdavo gyvulius, pamovę kepalus ant šakių, kuriomis buvo kapstomas mėšlas. Šitą Domicelės samprotavimą panaudojau su „Verpeta“ paruoštoje „Kasdieninė mūsų duona“ programoje. Domicelę buvau nusivežęs į Rumšiškes, kur LB Muziejuje vyko rugiapjūtės šventė. Ten Domicelė Raudeliūnienė mikliai darbavosi su pjautuvu, o LVA docentas Jonas Čepulis – aukštaičių dalgele, o aš kirtau rugius žemaitišku dalgiu.“ Į savo bendrą gyvenimo kelią Onutė ir Marijonas iš gimtųjų namų pasiėmė visa, kas geriausia. Tad šimtą kartų buvo teisus Antuanas de Sent-Egziuperi: „Visi mes ateiname iš savo vaikystės“... „Tradiciniai amatai praplėtė pasaulį“ Paklausta, ar stipriai jos puoselėjami tradiciniai kulinarinio paveldo amatai pakeitė gyvenimą, Onutė Raudeliūnienė nedvejodama sutinka, kad ši veikla labai praplėtė pasaulį. Raudeliūnų kalendorius mirgėte mirga įvairiomis edukacijomis, kurios užima beveik visą laisvą laiką: jas rengia ne tik Žaslių tradicinių amatų centre, bet ir savo sodyboje, dažnai leidžiasi į edukacines keliones po Lietuvos miestus ir miestelius, lanko vaikų, senelių globos namus, dalyvauja akcijose, iniciatyvose. „Rašau dienoraštį, kad niekas nepasimirštų. Gal knygą kada nors parašysiu“, – pokalbio metu tarsteli Onutė ir priduria, kad tiesiog nerealiai smagu, kai gali kam nors padėti. Ypač noriai su edukacijomis jau dešimt metų dalyvauja asociacijos „Neišnešiotukas“ veikloje Klaipėdoje, kur organizatoriai su didžiuliu nuoširdumu džiaugiasi kiekvieno prisidedančio indėliu ir kiekvieną pasitinka žodžiais „Jūs Dievo siųsti“. Stiprūs ryšiai užsimezgę su Tarptautiniu Rotary moterų klubu ir jo pirmininke Jurgita Butkevičiene. Šio klubo kvietimu kasmet dalyvauja Tarptautinėje Kalėdų labdaros mugėje Vilniaus rotušės aikštėje. Pirmus metus važiavo nuo Žaslių tradicinių amatų centro, vėliau, nuo 2018-ųjų – jau kaip tradicinė amatininkė. Pamena, pirmą kartą oras buvo itin šaltas, snigo, tačiau susilaukė daug susidomėjimo, pagalbininkų. „Kepam ir per lietų, ir sningant, visaip pasitaiko“, – nesiskundžia, o tiesiog kaip įprastą dalyką įvardija amatininkė. Ne ką lengviau būna ir per vasaros kaitras, kai tenka kelias valandas prie šakočių kepimo krosnies veleną sukti, tačiau visuomet – smagu. Gera matyti nuoširdžiai susidomėjusius žmones, jų švytinčias akis. Prie kait-rios ugnies mezgasi malonios pažintys. Teko šakotį kepti ir su Suomijos ambasadore, ir su, kaip Onutė sako, ambasadorienėmis, kurios, pasak jos, visos labai mielos. O štai kepdamos su Veronika Povilioniene dar ir padainavo... Raudeliūnų šakočių kepimo krosnis smagiai kūrenasi ir Pivašiūnų atlaiduose, kurių niekada nepraleidžia, ir garsiajame Šakočių kepimo čempionate Žasliuose, kurio pradininkė yra niekas kitas, o būtent Onutė Raudeliūnienė! Mieli prisiminimai iš 2020 metų liepos 4-osios, kai iš Lidijos Rasutis rankų gauta Tarptautinės Vilniaus moterų asociacijos (IWAV), vienijančios užsienyje gyvenančias ambasadorių žmonas, diplomates ir verslo atstoves, padėka už dalyvavimą kasmetinėje iniciatyvoje „Sužydėjusi viltis“, skirtoje ankstyvajai vėžio prevencijai, gausybė apdovanojimų už prizines vietas įvairiuose konkursuose, padėkos, straipsniai šalies spaudoje... Kadangi šakočio kepimo edukacijos vyksta ir Raudeliūnų sodyboje Zūbiškėse, gyvenimas įsimintinų akimirkų pažeria ir namuose. Štai 2024-ųjų birželį į sodybą vedančioje kaimo gatvelėje nusitiesė didžiulė baikerių kolona – susipažinti su šakočių kepimo procesu čia sugužėjo nemenkas „Mototourism Rally 600“ motociklininkų būrys, pernai viešėjo Onutės klasiokas Česlovas Marcijauskas, kuris su savo žemaitukais pakartojo istorinį žygį iki Juodosios jūros. Džiugina ir ramūs, jaukūs susitikimai su šeimomis, atvykstančiomis netrafaretiškai pažymėti sau svarbias šventes, bendravimas su vaikais stovyklose... Tačiau tradicinio paveldo gamintojo veikla tuo nesibaigia – Raudeliūnai augina javus, iš kurių sumaltų grūdų miltų ir kepami šakočiai, šiems prabangiems kepiniams kiaušinius uoliai „gamina“ nuosavos vištos, kurių priežiūrai taip pat reikia skirti laiko, krapai, svogūnai, bulvės, česnakai bulvinėms bandoms auginami savame darže. Ir tai – neatsitraukiant nuo pagrindinio darbo bibliotekoje, kur dirba jau trisdešimt septintus metus. „Be veiklos aš negaliu. Kai kas nors paklausia, kaip visur suspėju, tam žmogui ir atsakau klausimu „Ar kada nors matėte mane dieną miegančią?“ – šypsosi Onutė, randanti laiko ir kultūriniams renginiams, kuriuos su džiaugsmu lanko. * * * Kartais pasidalijame samprotavimais, kaip turėtų atrodyti įžymus krašto žmogus. Onutė tokio įvaizdžio kurti nesistengia, nors faktai kalba už ją: Kaišiadorių rajono savivaldybės kultūros premijos laureatė, apie ją ir jos sertifikuotus tautinio paveldo gaminius yra rašę šalies dienraščiai ir interneto naujienų portalai, jos veiklą ne kartą yra filmavusios Lietuvoje veikiančios televizijos, o organizacija „Atlas Network“ mūsų amatininkę pasirinko kaip savo filmo heroję. Paskutinis, naujausias – TV3 reportažas Oninių proga, filmuotas Raudeliūnų sodyboje, kur amatininkė, natūraliai įpindama dzūkišką leksiką, pasakoja apie senąsias Oninių tradicijas ir savo didžiulį gėlyną, kuriame karaliauja dar mūsų močiučių ir promočiučių mylėtos gėlės. Tokios, kokias mėgo ir puoselėjo Onutės tėvelis, ypač mėgęs gėles, ir, žinoma, mama. Džiaugsmas matyti tokius žmones savo krašte, jie – mūsų pats tikriausias turtas.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai