|
|
 Archyvas |
2026 spalio 23, penktadienis |
|
Iš praeities – per dabartį – į ateitį. Ilga Kaišiadorių muziejaus kūrimo istorija pagaliau tapo realybe: muziejus jau turi ne tik sienas... |
|
|
Angelė RABAČIAUSKIENĖ
|
|
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis |
 Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius. Angelės Rabačiauskienės nuotr.
Į šį ir kitus klausimus bei apie tai, kaip muziejus gyveno iki šiol ir kaip kilo mintis, kad reikia kurti Kaišiadorių muziejų, kalbamės su ilgamečiu Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu LUKOŠEVIČIUMI.
– Muziejui vadovauju nuo jo įsteigimo pradžios – 1998 metų. O į šį muziejinį pasaulį mane atvedė savotiškas „egoizmas“, kurį pajutau 1990–1993 metais, dirbdamas Kaišiadorių savivaldybės paminklosaugininku. Tuomet akmens amžiaus titnagai mėtėsi tiesiog dirvonuose, upių pakrantėse, nebenaudojami buitiniai rakandai – palėpėse ir t. t. Radus vertingesnį daiktą tekdavo jį atiduoti kitiems muziejams, nes savojo neturėjome. Muziejų veikla reglamentuojama įstatymais, griežtomis taisyklėmis, todėl kultūrinės vertybės turi būti perduodamos tik registruotiems valstybiniams ir savivaldybių muziejams. Supratau, kad privalome patys saugoti ir pristatyti savo istoriją ir neleisti vertybėms iškeliauti į kitus miestus. Ir džiaugiuosi, kad 1998 metais tai suprato ir palaikė tuometinis Kaišiadorių savivaldybės meras Kęstutis Jakelis, Kaišiadorių savivaldybės taryba, kuri įsteigė Kaišiadorių muziejų. Esame ne tik vietinė kultūros paveldo saugykla, bet ir savivaldybės istorinių tyrinėjimų centras. O įrengus ekspozicijas galėsime Kaišiadorių regiono istoriją ir kultūrą pristatyti ne tik vietiniams gyventojams, bet ir keliautojams. Kiekvienos savivaldybės muziejus yra tarsi savivaldybės veidrodis, atspindintis tai, kas joje yra svarbiausio ir įdomiausio. Jeigu kultūros centrai ir bibliotekos tarsi automatiškai veikia kiekvienoje savivaldybėje, tai muziejai nėra privalomi, jie nekuriami pagal nurodymus iš sostinės, o atspindi vietinės bendruomenės pastangas. Bet tuo pačiu, kai pažiūrime plačiau, į kitas Lietuvos ar Europos savivaldybes, tai pamatysime, kad nėra nei vieno „rimto“ savivaldybės centro, kuris neturi savo muziejaus. Nuo šiol ir mes būsime tokie!
– Ar prisimenate dieną, kai supratote, kad muziejus pagaliau turės tikrus namus?
– Jeigu prisiminsime, kad Kaišiadorių muziejus įkurtas jau 1998 metais, tai buvo keli laikotarpiai, kurie suteikdavo vilčių ir tikėjimo. Tačiau vėliau sekdavo nusivylimai, nes iki realių muziejaus įrengimo darbų vis nebūdavo prieinama. Na, o atsigręžus į dar senesnę praeitį, tai galima teigti, kad Kaišiadoryse sukurti muziejų bandyta jau tarpukariu, kai 1929 metais istorijos romantikas kunigas Nikodemas Švogžlys-Milžinas namelyje prie Kaišiadorių geležinkelio stoties atidarė senienų parodą, kuri, deja, kunigui išvykus iš Kaišiadorių, pradingo. Vėliau Kaišiadorių gimnazijoje muziejų kurti bandė istorijos mokytojas Juozas Petrulis, o 1935 metais vietinė apskrities savivaldybė priėmė sprendimą dėl savivaldybės muziejaus įkūrimo. Bet, nesuradus patalpų – vėl viskas subliuško. Lygiai taip pat nutiko ir 1962-aisiais: Kraštotyros draugijos Kaišiadorių skyrius rinko medžiagą, eksponatus, muziejaus kūrimui vadovavo žurnalistas Jonas Laurinavičius, buvo gautos laikinos patalpos Kaišiadorių vidurinėje mokykloje, pagaminta netgi muziejaus iškaba. Bet ir čia ilgainiui viskas išsimėtė, pražuvo, išliko tik iškaba. Galiausiai 1991 metais Kaišiadorių savivaldybės taryba buvo vėl įsteigusi savivaldybės muziejų, kuriam vadovavo Aidmantas Bernatonis, bet po poros metų vėl viskas sustojo. Taigi turime ilgą muziejaus kūrimo istoriją, daugybę bandymų ir nesėkmių, kai nuolat likdavome prie suskilusios geldos. Todėl aišku, kad tvirtas tikėjimas, jog Kaišiadoryse turėsime muziejų, atsirado tik pamačius realius naujojo Kaišiadorių muziejaus pastato pamatus. Taigi nuo pažadų iki darbų nueitas ilgas kelias, tačiau dabar tvirtai galima pasakyti, jog Kaišiadorių praeitis pagaliau turės ir sienas, ir stogą.
– Kaip atrodo, kodėl Kaišiadoryse taip sunkiai sekėsi kurti muziejų?
– Priežasčių yra ne viena, bet pirmiausia reiktų žiūrėti į objektyvias sąlygas. Jeigu palyginsime mūsų regioną su kitomis Lietuvos vietomis, tai suvoksime, jog tam įtakos turėjo ir istorinės priežastys. Pavyzdžiui, ties Strėva yra tarsi Lietuvos kultūrinė riba – vakarinėje pusėje pradedant nuo Rumšiškių buvo Kauno gubernija, Kauno vyskupija. Ten civilizaciniai ir kultūriniai pokyčiai ankstyvesni – keliasdešimt metų anksčiau žmonės išlaisvinti iš vergovės (vadovėliuose mes ją vadiname baudžiava), ten didesnis raštingumas, gerovės ir išsilavinimo siekimas, kova su negatyviais papročiais, ypač girtuoklyste. Kai prasidėjo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės 1919–1920 m. iš šio regiono patraukė daugybė savanorių į Lietuvos kariuomenę. Kai tarpukario metais pradėjo kurtis mokyklos ir muziejai – jie ėmė dygti kaip grybai po lietaus ir išsilaikė iki šių dienų. Štai Kėdainių muziejus susikūrė jau 1922 metais ir nuolatos tik augo. Netgi mūsų kaimyninėse savivaldybėse, pavyzdžiui, Jonavoje ir Prienuose, kur tarpukario metais tebuvo valsčių centrai, Atgimimo metais susikūrę muziejai ėmė augti iš pirmo karto. Tuo tarpu mūsų regionas rytinėje Lietuvos pusėje – dabartinės Kaišiadorių, Elektrėnų, Širvintų savivaldybės – priklausė Vilniaus gubernijai ir vyskupijai, čia visi kultūriniai procesai vėlyvesni. Iš čia žmonės, vykstant Lietuvos kovoms dėl nepriklausomybės, dažnai ėjo ne į Lietuvos, bet Lenkijos ar bolševikų kariuomenes. Nepamirškime to meto sąlygų – aršios ideologinės propagandos, didesnių kaimyninių valstybių bandymų pajungti mūsų teritoriją, o juk mes buvome atsidūrę tarsi pasienyje. Tarpukario metais didelė gyventojų dalis netgi nebuvo apsisprendusi dėl savo tapatybės, tautybės, į lietuvišką kultūrą persisvėrė maždaug po privalomojo mokslo įvedimo 1931 metais. Tuo laiku Kaišiadoryse buvo padaryta milžiniška kultūrinė pažanga, apie tai rašiau praėjusiais metais išleistos knygos „Kaišiadorių kultūra: šimtas metų“ I dalyje, kuri skirta 1918–1940 m. laikotarpiui. Taigi muziejai ir kūrėsi pirmiausia ten, kur buvo aktyvesnis bendruomeninis gyvenimas, didesnis raštingumas, kur bendruomenės siekė išlaikyti savo tapatybę, išsaugoti savo istorinę patirtį ir vertybes, skubėjo vaduotis iš kultūrinio atsilikimo.
– Ką galite pasakyti apie būsimo muziejaus statybų eigą ir ar darbai vyksta pagal numatytą grafiką?
– Jeigu paskaičiuosime, kad tik 2025 metų gruodžio 10 dieną į būsimo Kaišiadorių muziejaus pamatus įkasėme simbolinę laiko kapsulę su laišku ateities kartoms – tai praėjo vos kiek daugiau nei pusmetis. O pastato konstruktyvą su stogu jau matome, jau dedami langai ir netrukus bus imtasi vidaus apdailos darbų. Džiugu, kad alytiškių statybų įmonė „VA statyba“ dirba labai kruopščiai, patikimai ir sparčiai, darbai kartais vyksta netgi savaitgaliais. Rudenį planuojama pastatą užbaigti, o tuomet skubėsime rengti ekspozicijas. Taigi tikiuosi, kad jau neilgai trukus lankytojams plačiai atversime Kaišiadorių muziejaus duris.
– Kokios pagrindinės erdvės bus įrengtos naujajame muziejuje? Kiek vietos bus skirta nuolatinėms ekspozicijoms ir kiek laikinoms? Kas tilps naujajame muziejuje?
– Muziejus yra tarsi vietinis „kultūros bankas“, kur vietinė bendruomenė ir keliautojai gali gauti kultūrines paslaugas – apžiūrėti muziejinę ekspoziciją, rasti gražią salę su istorinėmis ar meno parodomis, edukacinę erdvę. Kadangi pastatas projektuotas atsižvelgiant į turimas lėšas ir nedidelę galimos statybos teritoriją, tai jame matysime itin taupias erd-ves, tačiau atitinkančias dabartinius miesto ir savivaldybės poreikius. Čia suskaičiuotas kiekvienas kvadratinis metras. Didžioji dalis ploto, savaime aišku, atiteks nuolatinėms ekspozicijoms, kuriose pristatysime Kaišiadorių regiono praeitį, jo archeologines, etnografines ir istorines vertybes. Muziejus neįsivaizduojamas ir be parodų salės, kur vyks keičiamos parodos, nedideli kameriniai renginiai, kuriuose tilps iki 70–80 žmonių. Turėsime ir nedidelę edukacinę klasę. Tikimės, kad čia bus vieta, kur Kaišiadorių savivaldybėje užaugęs jaunimas pažins ir pamils savo gimtinę, vietą, kurioje užaugo.
– Kartais žmonės klausia, kodėl muziejui pasirinkta būtent ši vieta – šalia Kaišiadorių Jono Aisčio viešosios bibliotekos pastato?
– Apie tai buvo kalbėta daugybę kartų, bet trumpai priminsiu. Po muziejaus įkūrimo buvo svarstyti kokie septyni variantai, galiausiai 2008 metais pasirinkta vienintelė galima vieta – šalia Kaišiadorių viešosios bibliotekos. Po ilgamečių ir visapusiškų diskusijų taip nusprendė tuometinė Kaišiadorių rajono savivaldybės taryba, pritarė ir vėlyvesnių kadencijų tarybos. Taigi klausimas buvo išspręstas ir atsakytas jau prieš 18 metų. Nes norint gauti finansinę paramą, turi būti vykdoma ne nauja statyba, o esamo kultūros paskirties pastato rekonstrukcija. Visokie kiti variantai, netgi atrodantys kaip geresni, neatitiko finansavimo sąlygų. Taigi kitos vietos pasirinkimas reikštų tik tai, kad iš Kultūros ministerijos gautas lėšas reiktų grąžinti ir jos būtų atiduotos kitam Lietuvos muziejui, o Kaišiadorys neapibrėžtam laikotarpiui liktų be patalpų. Beje, kaip tik neseniai ir Elektrėnų savivaldybės meras viešai paskelbė, kad jų savivaldybėje bus einama kaišiadoriečių pasirinkti keliu – taip pat projektuojamas muziejus šalia Elektrėnų viešosios bibliotekos. Žvelgiant iš lankytojų pusės tai yra patogu – vienoje vietoje atsiranda tarsi kultūrinės traukos centras, „kultūros kvartalas“ – būsime šalia visos trys Kaišiadorių kultūros įstaigos, galėsime dar glaudžiau bendradarbiauti ir pasiūlyti įvairesnių paslaugų.
– Ką naujo lankytojai pamatys atidarius muziejų? Ar ekspozicijose bus naudojamos šiuolaikinės technologijos, kokie eksponatai taps pagrindinėmis muziejaus pažibomis ir ar atsiras iki šiol nerodytų rinkinių?
– Iki šiol turime sukaupę apie 50 000 eksponatų, iš kurių didelę dalį sudaro archeologinis paveldas. Atidarius muziejų ir įrengus ekspozicijas, lankytojai pagaliau išvys tai, kas buvo saugoma lentynose ir dėžėse. Aišku, muziejuose įprastai būna eksponuojama nedidelė saugomų eksponatų dalis, nes šiuolaikines ekspozicijas sudaro ir rekonstrukcijos, maketai, vizualizacijos, informacinės technologijos. Esame numatę, kad ekspozicijoje lankytojai galės pažinti regioną nuo pirmųjų poledynmečio gyventojų – medžiotojų grupių, kurie, norėdami valgyti ir susimedžioti maisto, sekė iš paskos šiaurės elnių bandoms, ir tokiu būdu daugiau nei prieš dešimtį tūkstančių metų atkeliavo pas mus iš dabartinės Vokietijos ir Lenkijos teritorijų. Taigi nuo pradžių pradžios esame Vakarų pasaulio dalis ir iki šiol turime daug bendro su šių šalių kultūra ir istorija.
O baigsime pasakojimą šiuolaikine istorija, galbūt Lietuvos įstojimu į Europos Sąjungą ir eksponuojamu rašikliu, kuriuo 2003 m. balandžio 16 dieną Atėnuose įstojimo į Europos Sąjungą sutartį pasirašė tuometinis Lietuvos Ministras Pirmininkas Algirdas Mykolas Brazauskas ir užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Argi nesutapimas, kad abu Lietuvos atstovai išmoko rašyti šalia statomo muziejaus esančioje mokyk-loje! IT technologijos ir dirbtinio intelekto produktai ekspozicijoje taip pat bus pasitelkti, tačiau jie nebus savitiksliai – ekranas nepakeis autentiško daikto, nepakeis istorinio pasakojimo ir diskusijos, skirtingos istorinės patirties palyginimo, nesuteiks gilesnio žmogiško pažinimo.
Dėkojame už pokalbį.
|
|
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )
|
|
|
|
|
