Kaišiadorių aidai - Iš praeities – per dabartį – į ateitį. Kai mieste iškilo pirmieji penkiaaukščiai

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

Iš praeities – per dabartį – į ateitį. Kai mieste iškilo pirmieji penkiaaukščiai

Alvydė VENSKIENĖ
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis
Gedimino g. 22-asis namas Kaišiadoryse. Alvydės Venskienės nuotr. Šiandien penkių aukštų daugiabučiai Gedimino gatvėje, žmonių vadinami „Vaistinės kvartalu“, yra įprasta Kaišiadorių miesto dalis. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje jie reiškė tikrą urbanistinę revoliuciją. Kas būtų pagalvojęs, kad ieškant pačio pirmojo miesto penkiaaukščio, teks narplioti tikrą detektyvą, kuriame oficialūs sovietiniai archyvai prieštarauja gyviems pirmųjų gyventojų atsiminimams? Kviečiame drauge prisiminti epochą, kai Kaišiadorys pradėjo stiebtis į viršų. Istorijos mįslė Gedimino gatvėje: kuris Kaišiadorių penkiaaukštis iš tiesų buvo pirmasis? Vartant senuosius Kaišiadorių istorijos puslapius, randame, kad 1955 metais Kaišiadoryse pradėta pirmojo mūrinio daugiabučio (6 butų) gyvenamojo namo statyba (turima omenyje kažkuris dviaukštis namas Gedimino g. – autorės pastaba), paskirti 24 sklypai medinių gyvenamųjų namų statybai. Ties 1966 metais aptinkame ryškų miesto veido pasikeitimą. Būtent šių metų pradžioje tuometinėje vietos spaudoje pasirodė pirmieji pranešimai apie ambicingas statybas Gedimino gatvėje – čia buvo suprojektuotas modernus, penkių aukštų daugiabučių kvartalas, vėliau suformavęs visiems gerai žinomą „Vaistinės kvartalą“. Istorinėse kronikose ir dokumentuose kaip pats pirmasis Kaišiadorių penkiaaukštis oficialiai įrašytas Gedimino g. 20 namas. Jo pamatų klojimo ir pirmųjų aukštų mūrijimo darbai laikraštyje „Į komunizmą“ buvo aktyviai fiksuojami dar 1966 m. vasarį ir pavasarį. Tai buvo visiškai naujas architektūrinis etapas iki tol vienaaukščiam, mediniam ir mažų mūrinių namų miesteliui. Vietiniams gyventojams tai buvo neregėtas stebuklas – pastatas, kuriame tilps dešimtys šeimų, turinčių centralizuotą šildymą ir kitus patogumus. Tačiau oficialūs dokumentai kartais nesutampa su gyvąja atmintimi, kuri slepia įdomius statybų istorijos užkulius. Kalbinant pirmuosius šio kvartalo gyventojus, neretai girdėjau versiją, jog pirmasis buvo ne 20-asis, o priešais jį stovintis kaimyninis – Gedimino g. 22 namas. Žmonės, čia praleidę dešimtmečius, prisimena, kaip būtent į 22-ąjį namą pirmiausia pradėti nešti baldai ir čia pirmiausia užsidegė naujakurių butų langai. Šis atminties fenomenas paaiškinamas paprastai – tuometine statybų realybe ir planine ekonomika. Nors Gedimino g. 20 namas buvo pradėtas statyti pirmasis, reikia manyti, kad pirmojo tokio masto projekto darbai dėl medžiagų stygiaus ar technologinių iššūkių šiek tiek strigo. Vėliau pradėtas kaimyninis 22-asis namas buvo statomas jau pasimokius iš pirmųjų klaidų, todėl darbai vyko sparčiau. Jis buvo greičiau įrengtas ir galiausiai oficialiai priduotas bei apgyvendintas beveik tuo pačiu metu arba net anksčiau. Norėdami sužinoti tiksliausią datą, pasikonsultuoti nusprendėme su Kaišiadorių muziejaus direktoriumi Olijardu Lukoševičiumi, kuris pasiūlė remtis rajono laikraštyje skelbtomis publikacijomis: jo nuomone, būtent spauda yra tikroji istorijos liudytoja. Todėl, remdamiesi turima informacija, manome, kad žmonių atmintyje pirmasis daugiabutis yra ne tas, kurio pamatai išlieti pirmi, o tas, kurio languose pirmiausia užsidegė šviesos, pakvipo kaimynų ruošiamu maistu ir pasigirdo įsikuriančių šeimų balsai. Taip šie du namai pasidalino istorinį titulą: Gedimino g. 20 išlieka pirmuoju dokumentuose ir statybų aikštelėje, o Gedimino g. 22 – pirmuoju realiu, gyvu namu Kaišiadorių gyventojų prisiminimuose. Vėliau kvartalas toliau plėtėsi, aplinkui iškilo likusieji penkiaaukščiai, o netrukus duris atvėrusi Centrinė vaistinė tapo šio mikrorajono vizitine kortele. Šiandien šie pastatai saugo ne tik to meto architektūros madų tendencijas, bet ir neįkainojamas čia užaugusių kaišiadoriškių kartų istorijas. Rajono spaudoje 1966 m. sausio 1 d. numeryje išspausdintas Jono Laurinavičiaus reportažas „Su Naujaisiais, su įkurtuvėmis!“, iliustruotas Prano Duboso nuotraukomis. Vienoje jų – besišypsanti buvusi mūsų laikraščio mašininkė, tuomet dar dirbusi Lietuvos VMTI laborante Marytė Aleksiejūnienė, kitoje – Genė Radzivonienė,valanti naujojo buto langus. Koks bus šio namo numeris, kokiu numeriu jis bus pažymėtas, to dar nebuvo žinoma, todėl konstatuojama, kad tai – pirmasis 55 butų daugiabutis Kaišiadoryse. Straipsnyje rašoma, kad naujojo „dangoraižio“ bute Nr. 34 įsikurdinėja statybininkų Radzivonų šeima: buto šeimininkas Pranas pats statė šį namą, jo žmona Genė – taip pat statybininkė, mūrininkė. Butu labai patenkinti, teigė, „ką patys padarė, tą ir turės“. Pravėrus buto, pažymėtu Nr. 48, duris, žurnalistus pasitiko Adolfas Aleksiejūnas, kuris prisistatė dirbantis Kaišiadorių komunalinių įmonių kombinato vyr. inžinieriumi. Jo žmona Marytė – LVMT instituto laborantė. „Per Naujus metus būtinai iškelsime tostą už statybininkus, – sakė inžinierius. – Butas labai geras, moderniškas. Bus šilto vandens, virtuvėje – dujos. Yra ir rozetė telefonui. Tik prijungei laidą ir skambink. Žodžiu, viskas puikiausiai padaryta. Padėkokit per laikraštį statybininkams, mes butu patenkinti, įkurtuvės bus labai linksmos...“ – rašoma publikacijoje. Į 55-ąjį butą žurnalistai nuėjo niekieno neraginami. Juk šis butas „dangoraižio“ viršūnėje, paskutinis naujame name. „Taip, mūsų buto numeris paskutinis, tačiau mes atsikėlėme į jį pirmieji, – patenkinti pasakoja dažymo aparatų gamyklos vyr. elektrikas Bernardas Augustinavičius ir jo žmona Valentina, dažytoja. Augustinavičius puikiai pažįsta visas fabriko kolektyvas. Abu dirba gamykloje nuo jos įsikūrimo dienos, abu geri gamybininkai, visų gerbiami žmonės. Kambaryje visi užimti. Net mažoji Gėlytė šį kartą nežaidžia su lėlėmis. Ji padeda tėveliams tvarkytis kambarius. Šeimoje šventinė nuotaika. Kaimynai spaudžia dešines. Visur tie patys džiugūs linkėjimai: „Sėkmės naujame bute!“ – tokią nuotaiką piešė tuometiniai spaudos puslapiai. Taip pat rašoma: „[...] Suprantama, mes negalėjome aplankyti visų naujakurių. Jų daug, 55 šeimos. Tai darbininkai, tarnautojai. Ne visi iš jų, gavę butų raktus, suspėjo pirmosiomis dienomis persikelti. Tačiau vakar, Naujųjų metų išvakarėse, elektros šviesa sužibo kiekviename naujo namo lange. „Su Naujaisiais 1966-aisiais! Su įkurtuvėmis!“ prie šventinio stalo buvo pakelti tostai. Penkiasdešimt penki tostai!“ Nusprendėme pakalbinti tų pačių butų gyventojus, sužinoti, kas, prabėgus 60 metų, gyvena tuose butuose, į kuriuos buvo užsukta 1966-aisiais. „Čia kiekvienas kampas saugo mano vaikiškas pėdas...“ Tądien, kai apsilankėme Gedimino 22-ajame name, duris iš trijų butų atvėrė tik 34 buto gyventojas Vytautas, šiandien skaičiuojantis 68-uosius gyvenimo metus – tų pačių žinomų statybininkų Radzivonų sūnus. Jo tėvai jau seniai iškeliavę Anapilin, tačiau jų atminimas vis dar gyvas šiuose namuose. Buto šeimininkas puikiai prisimena dieną, kai, būdamas vos septynerių, persikėlė į šį butą. Tuomet jis, mažas berniukas, grįžo iš sanatorijos tiesiai į naujus namus – jausmas buvo neapsakomai geras ir šviesus. Šeimoje jis augo ne vienas, kartu stiepėsi penkeriais metais jaunesnė sesuo Rasa, gimusi 1963-iaisiais. „Graži buvo mūsų vaikystė, – šypsodamasis prisimena vyras. – Nuolat žaisdavome futbolą, kartais netyčia ir langus iškuldavome.“ Šiandien Vytautas gyvena vienas: su žmona keliai jau išsiskyrę. Dviejų kambarių bute erdve jis kartais dalijasi ir su dukra. Kambarys, kuriame šnekučiuojamės, priklauso jam, o kitame įsikūrusi dukra. Nors ji dirba Kaune, dažnai grįžta namo, į Kaišiadoris. Laikas bėga, o kartu su juo keičiasi ir aplinka. „Viskas name pasikeitę, senbuvių nebėra, aš, ko gero, likau vyriausias, – susimąsto Vytautas. – Tiesa, kitoje laiptinėje dar gyvena Čeponienė, ji, greičiausiai, bus vyriausia šio namo gyventoja.“ Iš tų nerūpestingų vaikystės dienų draugų dar likęs Vytautas Vėjelis, kuris taip pat užaugo šiame name. Susitikę jiedu randa apie ką pasikalbėti. Anot pašnekovo, tuomet kaimynai buvo artimesni nei dabar, visi draugiškai dalindavosi kiemo erdvėmis, o šis daugiabučių kvartalas, kuriame iki šiol praūžiančius traukinius skaičiuoja penki penkiaaukščiai, tuomet buvo laikomas pačiu prestižiškiausiu mieste. Būtent čia, šiame penkių namų kvartale, užaugo ištisos kaišiadoriškių kartos, kiemuose skambėjo vaikų juokas, o kaimynai tapdavo artimesni už giminaičius. Tai yra graži mūsų miesto istorijos dalis, susidedanti ne tik iš datų, bet ir iš žmonių prisiminimų. Šiandien senieji namai jau po truputį keičia savo rūbą renovacijos procesuose, gal greitu metu ir patys seniausi Kaišiadorių daugiabučiai bus renovuojami ir atsinaujins. Pagyvensim, pamatysim...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai