Kaišiadorių aidai - Literatūros, kultūros ir meno puslapis. „Vilko vaikui“ rašytojui Zigfridui Gronau

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

Literatūros, kultūros ir meno puslapis. „Vilko vaikui“ rašytojui Zigfridui Gronau – 90

Stanislovas ABROMAVIČIUS
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis
Zigfridas Gronau (kairėje) ir Stanislovas Abromavičius, 2017 m. Asmeninio archyvo nuotr. Šių metų rugpjūčio 5-ąją „vilko vaikui“ Zigfridui Gronau sukaks 90 metų. Tačiau jis pilnas energijos ir noro kasmet aplankyti Lietuvą, kur prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. Pats vairuoja mašiną, iš Vokietijos su keltu perskrodžia dalį Baltijos. Įsikuria pas bičiulius: apsigyvena pas jaunystės draugus Grabučiškėse, aplanko Kertupį, Rumšiškes, Pravieniškes, Kaune susitinka su politiniais kaliniais ir tremtiniais. Dalį savo turimų knygų „vilko vaikų“ ir kitomis temomis, atsiminimų rankraščių Zigfridas yra padovanojęs Kaišiadorių muziejui... Laikmetis verčia atrasti iš naujo Mūsų dienomis, kai jau kelinti metai tęsiasi siaubingos žudynės Ukrainoje, kaskart tarsi iš naujo atrandu šiuo metu Vokietijoje gyvenančio „vilko vaiko“ Zigfrido Gronau knygą „Klyksmas vaiduoklių mieste“. Tai dešimtmečio vaiko istorija apie kartu su šeima 1944–1945 metais patirtas kančias, siaubingus vokiečių tautybės civilių žmonių žudymus, badą, sovietų generolo I. Černiachovskio kareivių siautėjimą Karaliaučiuje. Didelių kančių būsimasis rašytojas vaikystėje patyrė ir pabėgęs iš tikro pragaro į sovietų užimtą Lietuvą. Tokių vaikų buvo apie septyni tūkstančiai... Skaudžius atsiminimus grįžęs į Vokietiją Zigfridas jau po septynių dešimčių metų parašė gimtąja kalba. Knyga pirmiausiai pasiekė vokiečius, kurie mažai ką žinojo apie „vilko vaikų“ dalią patyrusius ir Lietuvoje užaugusius Rytų Prūsijos vaikus. Praėjus keleriems metams po knygos pasirodymo Vokietijoje, prisiminimai išversti į lietuvių kalbą. 2017 m. knygą išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras Kaune. Prie jos paruošimo spaudai prisidėjome ir mudu su šviesios atminties rašytoju Robertu Keturakiu (1935–2021). Begalinių kančių pėdsakais Kai laikau Z. Gronou knygą rankose, pirmiausiai perskaitau jos redaktoriaus, šviesios atminties rašytojo Roberto Keturakio pratarmę, kurioje jis jautriai atsiliepė į mažojo „vilko vaiko“ kančias ir skausmą: „Nežinau, kaip pavadinti sopulį, sugniaužusį visą mane, girdint Zigfrido, jo Mamos, Tėvo, sesučių Ilsės ir Hannelorės, Kristinėlės balsus per pasakojimą, kupiną kančių, nevilties, pastangų išlikti sužvėrėjusiame, sugriautame, regis, Dievo apleistame pasaulyje... Jau kelis kartus atsiverčiu šios knygos paskutinį puslapį, kuriame stengiuosi nejausti akyse susitvenkusių ašarų...“ Lietuvoje nuo seno buvo žinomos mažųjų pabėgėlių iš Karaliaučiaus istorijos, kai II pasauliniam karui baigiantis „užkariautojai“ žudė jaunus ir senus, moteris ir vaikus. Apie tai liudija ir A. Šlepiko romanas „Mano vardas Marytė“, spaudoje pasirodę atsiminimai bei jų fragmentai. 1991 m. Vilniuje įkurta Lietuvoje gyvenančių buvusių vilko vaikų draugija Edelweiss Wolfskinder. Apie tokius vaikus sukurta ir grožinės literatūros kūrinių (E. R. Baltrušaičio Vilko vaikai: prarasto gyvenimo istorija, 2 dalys, 2009–2010 m.), filmų (Vilko vaikai/Wolfskinder 1990 m., režisierius E. Fechneris). „Vilko vaikų“ istoriją tyrinėja ir iš Pagėgių krašto kilusi istorikė Rūta Matimaitytė, kuri yra „Vilko vaikų/Wolfskinder“ paskyros „Facebook“ socialiniame tinkle turinio kūrėja. „Vilko vaikų“ atminimo diena Lietuvoje minima kasmet rugsėjo 14-ąją. Prasmingai ji paminėta ir pernai. „Mes kartu su Sauliumi Valiumi, „vilko vaikais“ ir jų artimaisiais, Vokietijos ambasada Vilniuje „Deutsche Botschaft Vilnius“, Paule Kuzmickiene, Andžela Jakiene, Egle Červinskaite, Carolyn Newton Author, Salomėja Pra, svečiais iš Vokietijos ir Lietuvos atidarėme parodą „Vilko vaikai“ (vokietukai): užmiršta Antrojo pasaulinio karo vaikų istorija“ Tauragės krašto muziejuje „Santaka“, kuri veikė iki spalio 14 d. Renginiuose dalyvauja ir Zigfridas Gronau,“ – džiaugėsi Rūta Matimaitytė. Z. Gronau knygoje pasakojama apie vaiką, pokaryje atklydusį į Lietuvą iš Karaliaučiaus (dabar – Kaliningradas). Zigfrido tėvelis Ernestas Arturas buvo jau žuvęs fronte, o atėję sovietiniai kareiviai išprievartavo ir nužudė dvylikametę sesutę Erną Elzę Edith, kita sesė, kaip ir motina, mirė iš bado. Įdomu tai, kad dalis knygos autoriaus gyvenimo, bandant išgyventi, prabėgo Kauno ir Kaišiadorių rajonuose, Jakštonių, Kertupio ir kituose pakaunės kaimuose, taip pat Kaune, Palemone... 1947 metų pavasarį vienuolikametis berniukas Zigfridas iš buvusios Rytų Prūsijos, Karaliaučiaus pietvakarinėje dalyje esančio Ponart miesto (tai – Rusijos Kaliningrado srities Dimitrovo gyvenvietė, dabar Kaliningrado miesto dalis), patraukė duoneliauti į Kauną. Lietuvoje jis dvidešimčiai metų tapo Kaziu Mačiulskiu... Politinio atšilimo metu Z. Gronau pasisekė susigrąžinti pavardę. Su žmona lietuve Jadvyga Dovainyte, gyvenusia Kauno pašonėje, Kertupyje, jiedu susilaukė dviejų vaikų, kurie kalba lietuviškai. Iš rašytojo S. Abromavičiaus pokalbio su Z. Gronau Z. Gronau šeima faktiškai sovietų sąjungos kareivių, jų sąjungininkų buvo sunaikinta. Žinoma, tokių šeimų buvo daug. Išniekinta visa vokiečių tauta, kažkada patikėjusi nacių propaganda... – Žvelgiant iš šių dienų aktualijų, ar toks užkariautojų elgesys buvo ir žemėse, kurias užėmė ne rusų kareiviai, o, tarkim, amerikiečiai, anglai, prancūzai? – Kiek žinau, tada taip kentėjome tik mes, patekę į sovietinės kariuomenės kareivių žiaurumus. Ir tai buvo toks košmaras, toks žmonių pažeminimas, kad sunku ir apsakyti. Kitose Vokietijos vietovėse, kurias užėmė sąjungininkai, tokių žudynių, prievartavimų tikrai nebuvo. Didžiausia vokiečių šeimų svajonė tada buvo pasitraukti į Vakarus, tačiau keliai jau buvo užkirsti. – Jūsų atsiminimai jaudina ir dėl to, kad menate daugybę įvykių ir nutikimų, tarsi būtumėte rašęs dienoraštį, nors tuos vaizdus atkuriate jau po pusės amžiaus. Juo labiau kad tų nelaimų pradžioje tebuvote aštuonerių metų vaikas. Iš viso skausmo, kurį patyrė jūsų šeima, Vokietija, jos žmonės, koks jums šiandien atrodo pats skaudžiausias? – Mano šeimai teko visos įmanomos baisiausios nelaimės. Karaliaučiuje badu mirė mama ir visos trys mano sesutės, vyresnioji Christel Edith dar rusų kareivių išprievartauta; tėvelis žuvo fronte tolimoje Rusijoje. Iš visos gražios šeimos likau vienas. Badas mane atginė į Lietuvą, kur duoneliavau, ganiau kaimiečiams gyvulius, ačiū Dievui, likau gyvas, bet be deramo išsilavinimo. Skausmas yra skausmas, geras jis nebūna... – Dabar, kai vyksta karas Europoje, ar į jūsų prisiminimus dažniau atklysta karo baisumai, nužmogėjimas, kokį nuo Rusijos armijos patiria niekuo dėti Ukrainos žmonės? – Jie niekada nebuvo manęs palikę... Karo metu kovojančios pusės abi tarsi sužvėrėja, tačiau siaubą kelia vaikų žudymas, gyvenamųjų namų kvartalų bombardavimas, ideologijų varžybos, melas ir prievarta... Atrodo, kad mes niekada nepasimokysime iš istorijos, tiktai vienos nelaimės vyksta kažkur toli, o kitos – prie mūsų sienų... Maniau, kad tokių dienų, kokios buvo mano vaikystėje, daugiau neteks pergyventi. Bet klydau...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai