Kaišiadorių aidai - Kaišiadorių krašto aukso fondas. „Verpeta“. Metų ratu

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 4 skaitytojai

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

Kaišiadorių krašto aukso fondas. „Verpeta“. Metų ratu

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis
„Verpeta“ buvo šiltai sutikta Latvijoje. Nuotr. iš „Verpetos“ archyvo Jau daug metų savo galingais ir skambiais balsais Lietuvos etnografijos muziejuje, kur suvažiuoja visas mūsų kraštas, jie išvaro žiemą iš kiemo, o pavasariais, kai akys saulės ir tikros šilumos pasiilgsta iki negalėjimo, dainuodami važiuoja prie jūros, kad kartu su visais, kam brangios protėvių tradicijos, paragintų Šv. Jurgį paimti raktus ir atrakinti žemę visuotiniam žydėjimui ir gyvasties sugrįžimui. Šiemet spalį sukaks 48-eri, kai mūsų tautinės savasties aukso grynuolius dalindamas sukasi Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblio „Verpeta“ metų ratas, į savo spalvingą kelionę įsukdamas ir mus, Kaišiadorių žemėje esančius. Kaišiadorių krašto dainos šiemet skambėjo ir Latvijoje „Keturios dienos Latvijoje mūsų folkloro ansambliui „Verpeta“ prabėgo nepaprastai greitai, tačiau įspūdžių ir gražių prisiminimų užteks dar ilgam. Vykdami į Latviją aplankėme Biržų pilį, „Sėlos“ muziejų, Astravo dvaro ansamblį. Sustojome prie didžiausios Lietuvoje karstinės įgriuvos – Karvės olos. Su folkloro ansambliu „Verpeta“ koncertavome, dalijomės lietuvių liaudies dainomis ir tradicijomis, susipažinome su Latvijos kultūra, aplankėme daug įdomių ir gražių vietų – Rundalės rūmus ir parką, kuriuos XVIII a. suprojektavo garsus italų architektas F. B. Rastrelli, Bauskės pilį, menančią Livonijos ordino laikus, Bauskės senamiestį, Jelgavos rūmus. Lankydamiesi šitaki grybų ūkyje, vaišinomės jų kepama duona, išvirta grybų sriuba. Bauskėje dalyvavome atstatytos tradicinės senosios dūminės pirties atidarymo ceremonijoje, koncertavome kartu su Latvijos folkloro kolektyvais. Dalyvavome jūros šventėje Kolkoje, knygos apie senąjį Latvijos folklorą pristatymo renginyje miesto bendruomenės namuose. Aplankėme vieną iš gražiausių Baltijos šalių miestų – Venspilį, su jo senamiesčiu, pilimi, nuostabiomis Venspilio karvutėmis, atviru vandens atrakcionų parku ir didingu uostu. Plaukėme laiveliu „Hercogs Jekabs“ ir dovanojome jūrai dainą. Kiekviena diena Latvijoje buvo kupina muzikos, bendrystės, šypsenų ir naujų atradimų. Tokios kelionės suartina, įkvepia ir primena, kokia didelė vertybė yra galimybė puoselėti savo kultūrą bei ja dalintis su kitais. Grįžome kupini gerų emocijų, naujų patirčių ir dar su didesniu noru dainuoti, keliauti bei puoselėti folkloro tradicijas“, – tokiais įspūdžiais iš tolimiausios šiemetinės kelionės – į Latviją – dalijasi ansamblio žmonės. Kaip pasakojo „Verpetos“ vadovė Valerija Jankauskienė, draugystė su latvių folkloro ansambliu – ilgametė. Juos daugiau kaip prieš penkiolika metų kaišiadoriečiai buvo pasikvietę į savo ansamblio 30-ečio šventę, ta proga aprodė gražiausias mūsų rajono vietoves. Broliukai latviai taip pat atsilygino nuoširdžiu svetingumu: „Buvome labai šiltai priimti, patyrėme neužmirštamų įspūdžių“, – sako vadovė. Namo verpetiškiai grįžo su unikalia dovana – po senosios dūminės pirkios atidarymo ceremonijos, kurioje koncertavo, atminimui gavo iš įvairiausių žolynų nupintą pirties kilimėlį, kuris ne tik įspūdingai atrodo, bet ir iki šiol kvepia pievų žolynais. Būtų gerai ir pas mus tokius pinti išmokti. O atsidėkodami latvių ansambliui už svetingumą, kaišiadoriškiai pakvietė juos į Žolinių šventę Neveronyse, kur ir patys dainuos. Negali nebūti ten, kur šaukia širdis „Verpeta“ dar nebuvo spėjusi sugrįžti iš Latvijos, o į Kaišiadoris jau atskriejo pilni susižavėjimo Biržų krašto muziejaus „Sėla“, įsikūrusio pilyje, kur ansambliečiai buvo pakeliui užsukę, darbuotojų atsiliepimai. „Kai uždainavo, atrodė, net pilies skliautai kilnojasi“, – sakė muziejaus gidė Irutė. Sujaudinti „Verpetos“ atsisveikinimo dainos, kuria ansamblis dėkojo už ekskursiją, biržiečiai neslėpė net ašarą nubraukę. Nedažnai žmogus apsiverkia nuo gražumo ir tikrai ne kiekvienam atlikėjui duota savo dainomis žiūrovus sujaudinti iki ašarų... Kaip ir visus jau beveik keturiasdešimt aštuonerius metus, „Verpetos“ metų ratas sukasi nesustodamas. Atrodo, seniai čia Latvijoje koncertuota, o sugrįžus suplanuoti koncertai jau lipte lipa ant kulnų, ansambliui teko ruoštis ir pasirodymui televizijoje, beveik ant nosies – Žolinės. Metus pradėję Trakų scenoje, kur dalyvavo koncerte „Trijų Karalių dovanos“, ansambliečiai koncertiniais pasirodymais džiugino savo krašto žmones, tradiciškai užgavėniavo Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse, „Verpetos“ dainos skambėjo prie atminimo laužo Kruonio šile Vasario 16-osios proga. Būdami patys tikriausi Kaišiadorių krašto tradicijų ir kaišiadorietiškos tarmės ambasadoriai, ansambliečiai nepraleido progos sudalyvauti Neveronių laisvalaikio salėje vykusiame tarmių vakare „Kaip šneka Lietuva“, surengtame Gimtosios kalbos dienos proga, o namuose, Kaišiadorių kultūros centre, visus, kurie myli dainą, balandžio pradžioje kvietė į tradicinius pasidainavimus. Žinoma, be „Verpetos“ neapsiėjo ir tradicinis, šiemet jau 36-ą kartą Palangą sudrebinęs Jurginių festivalis, po kurio jau netrukus laukė penkioliktoji folkloro šventė „Atvažiuoja žolynai“ Šiauliuose, skirta gerų bičiulių – folkloro ansamblio „Salduvė“ keturiasdešimtmečiui; dar po kelių dienų – tradicinė „Sukutynė“ Ramučiuose, o čia, žiūrėk, ant kulnų jau lipo gyvosios tradicijos, folkloro ir piemenų šventė „Beržo šakelės sužaliavo“ Pakiršinio dvare per Sekmines. Atsakingai ir su džiaugsmu dalyvauta viename ryškiausių Lietuvos folkloro festivalių „Skamba skamba kankliai“ sostinėje, tarptautiniame folkloro festivalyje „Atataria lamzdžiai“, kur dainuota romansų popietėje „Degančios širdys“. Jaudinantys prisiminimai iš unikalaus muzikinio performanso „Raudų takas: iš tamsos į šviesą“, kuris jau antrus metus vyksta mūsų rajone, Gegužinės kaime. O kaip būtų galima praleisti įstabiąją Rasų šventę Kernavėje? Žinoma, dalyvavo ir ten, ir dar respublikiniame folkloro festivalyje „Prieg melsvo Nemunėlio“, ir patys į tradicinį romansų vakarą kvietė... Šis sąrašas, aišku, nepilnas – visko išvardinti neįmanoma. Už kiekvieno šių renginių – ne tik repeticijos, kūrybiniai ieškojimai ir atradimai, bet ir organizaciniai rūpesčiai, savo asmeninio laiko aukojimas, tačiau negali nebūti ten, kur šaukia širdis. O metų ratas sukasi, ir dar daug visko bus, kol metus uždarys svajingi advento vakarai. Ir paskui – viskas vėl iš naujo... Nebūna dienų be dainų Mūsų „Verpeta“ pagal savo gyvavimo laikotarpį yra vienas seniausių ir labiausiai patyrusių folkloro kolektyvų Lietuvoje. Ansamblio veiklos – ne tik repeticijos, koncertai bei dalyvavimas įvairiuose – nuo rajoninių iki tarptautinių – renginiuose, bet ir edukacija. Miela ir brangintina, kad tarp intensyvių darbų „Verpetos“ dalyviai skiria laiko ir patiems mažiausiems savo kraštiečiams, jų supažindinimui su savo krašto tradicijomis bei folkloru. Štai ir šiemet jau spėta apsilankyti Kaišiadorių lopšelyje-darželyje „Žvaigždutė“, kur Mažųjų Velykėlių popietėje ansamblio vadovė Valerija bei ansamblietė Angelė mažiesiems įtaigiai pasakojo ape Velykų papročius, kartu rideno margučius, mokė šokių ir dainelių. Ne tik gimtajame rajone, bet ir visoje šalyje vertinami „Verpetos“ ansamblio ir jo vadovės patirtis bei talentas. Šiemet birželio pabaigoje Valerija Jankauskienė buvo pakviesta dalyvauti etnomuzikos stovykloje Adutiškyje. Svovykla specialiai į savo programą įtraukė temą „Tradicinis Kaišiadorių krašto dainavimas“ ir mokytoja pabūti pakvietė „Verpetos“ vadovę. „Ilgametė Kaišiadorių kultūros centro folkloro ansamblio „Verpeta“ vadovė, folkloro dainininkė Valerija Jankauskienė stovykloje mokys savo gimtojo krašto dainų, išmoktų ir iš savo šeimos, ir iš folklorinių ekspedicijų. Užsiėmimų metu skambės gražiausios Kaišiadorių krašto dainos, išskirtinės savo tarme ir žaviu daugiabalsumu. Stiprios, smarkios, energingos, o kartais ir švelnesnės dainos, be abejo, bus apipintos ir Valerijos pasakojimais, taip gražiai papildančiais dainų kontekstus“, – tokiais žodžiais „Etnoerdvės“ programoje pristatė mūsų kraštietę. – Labai smagus renginys. Daug vaikų, šeimų, – įspūdžiais iš etnomuzikos stovyklos sugrįžusi dalijosi V. Jankauskienė. Nors patirtis – didžiulė, ansambliečiai niekada nepraleidžia progos pasimokyti ir patys. Birželio pabaigoje trys „Verpetos“ narės – vadovė Valerija bei ansamblietės Regina ir Angelė – važiavo į Marcinkonis, kur dalyvavo Dzūkijos regiono tradicinio muzikavimo kursuose. Dvi ansamblietės mokėsi groti būgneliu, o jų kolegė patobulino grojimo armonika įgūdžius. Dalyvavimas „Verpetoje“ ansamblio nariams jau seniai tapęs ne tik laisvalaikio praleidimu, bet didele jų gyvenimo dalimi, o pati vadovė ne ansamblio ritmą derina prie savo asmeninio gyvenimo, o gyvenimą prie jo. Štai jau dabar aišku, kad savo jubiliejinio gimtadienio – 75-ečio – šventei laisvos datos kalendoriuje Valerijai Jankauskienei reikės paieškoti kaip reikiant. Rugpjūčio 14-ąją, gimtadienio dieną, ansamblis jau „užprašytas“ dalyvauti trečiajame respublikiniame folkloro festivalyje „Obelynės Žolinė 2026“, kuris vyks Tado Ivanausko sodyboje-memorialiniame muziejuje Obelynėje, Kauno rajone. Na, o rytojaus dieną laukia kelionė į Žolinės šventę Lietuvos etnografijos muziejuje Rumšiškėse, tad sunku bus šeimos nariams bei giminaičiams jubiliatę sveikinimams pagauti. – Mūsų šeimoje visi per šventes gimę: aš – per Žolinę, sesuo – per Kūčias, brolis – per atlaidus, – juokiasi Regina Jankauskienė, būtent iš savo šeimos atsinešusi ir iš kartos į kartą perduodamas dainas, ir meilę joms. „Verpetoje“ V. Jankauskienė – nuo pat ansamblio įsikūrimo, iš pradžių – kaip narė, dainininkė ir dainų pateikėja, vėliau – vadovė. Tad kelias su ansambliu – ilgas: nuo pat dvidešimt devynerių metų iki 75-ečio jubiliejaus. Per tą laiką visko gyvenime būta, tik nebuvo dienų be dainų. Ansamblyje užaugo dukra Aura, kuri, dabar su šeima gyvenanti sostinėje, stengiasi nepraleisti progų dalyvauti „Verpetos“ gyvenime. Čia ir pats jauniausias giminės tradicijų tęsėjas Valerijos anūkas Jokūbas Bauba, kuris, nors dar tik pradinukas – jau prestižinio Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso laureatas! Tai gražiausia dovana žmogui – kai tavo vaikams ir vaikaičiams artima, kas ir tau visą gyvenimą buvo brangu. Atminimo suolelis ansamblio įkūrėjui Viena iš naujesnių folkloro ansamblio „Verpeta“ į mūsų krašto kultūrinį kalendorių įrašytų tradicijų – romansų vakarai „Ant melsvo ežero bangų“, suradę sau vietą gražiojoje Gudienos poilsiavietėje. Vadovė džiaugiasi, kad šiemetinis romansų vakaras itin pavykęs – ir savų, ir kviestinių kolektyvų iš įvairių miestų buvo net septyni, suplūdo gražus būrys žiūrovų. Akivaizdu, kad širdis virpina tos nostalgiškos, jausmingos dainos, kad jų žmonėms reikia – kaip ir meilės, apie kurią romansų vakaruose dainuojama daugiausiai. Šiame renginyje būta ir vieno išskirtinio, labai ypatingo momento – iškilmingai, o kartu – šiltai ir jautriai atidengtas atminimo suolelis „Verpetos“ ansamblio sumanytojui ir įkūrėjui, tradicinės kultūros puoselėtojui, žymiam Lietuvos kultūros veikėjui, tautodailinkui šviesios atminties Antanui Bernatoniui, kuris mus paliko praėjusių metų rugsėjį. – Ansamblio renginiuose, kurie vykdavo čia, Gudienoje, dažniausiai – romansų vakaruose, Antanas visada būdavo ir visuomet sėdėdavo vienoje ir toje pačioje vietoje. Kai jis išėjo, ta vieta pasidarė tokia tuščia. Norėjosi ją užpildyti kokiu nors atminimo ženklu. Nusprendėme – tebūnie tai jo vardu pažymėtas suolelis, – pasakojo Valerija. Pasak „Verpetos“ vadovės, prie šio atminimo įamžinimo prisidėjo Kaišiadorių kultūros centras, daug rūpesčio įdėjo Kaišiadorių apylinkės seniūnė Gražina Škimelienė. Suolelį pagamino žinomas mūsų krašto medžio drožėjas Vidmantas Kapačiūnas. Tai gražus ir su didele meile sukurtas atminimo ženklas šauniam žemaičiui, 1964 m. apsigyvenusiam Kaišiadoryse ir tiek daug nuveikusiam, kad mūsų krašto folkloras neišsibarstytų ir liktų gyvas ne tik mums, bet ir ateinančioms kartoms. * * * Dar pora metų – ir švęsime „Verpetos“ penkiasdešimtmetį. Kai pagalvoji – kiek daug mūsų, Kaišiadorių krašto žmonių, gyvenimo praėjo su šiuo folkloro ansambliu! Dar gerai atmename tas didžiules folkloro šventes Kaišiadorių miško estradoje, kurias rengdavo šie nepaprasti savo gimtinės tradicijoms atsidavę žmonės. Akyse dar tebestovi švenčių šaukliai, pagrindine miesto gatve riedantys arklio traukiamu vežimu su akordeoną virkdančiu amžinai besišypsančiu Vydu Tatarūnu. Su „Verpeta“ iš naujo atgimėme nuostabiems advento vakarams ir siautulingoms užgavėnėms, jos dainose pažinome savo protėvių godas ir išmintį... Bėgant metams daug kas keičiasi, tradicinius renginius papildo nauji. Ir pačiame ansamblyje jau tikrai ne visus veidus pamatysime, kaip kad pirmosiose istorinėse nuotraukose – tuos, kurie „Verpetos“ šiandienius žingsnius stebi iš aukštai, nuo baltų debesėlių, keičia kiti. Tik dainos, senieji šokiai ir perduodamos laiko išmėgintos tradicijos nesensta ir nesikeičia. Jos papildo mūsų tapatybę ir neleidžia pamiršti, kas esame. Tad sėkmingos, žmonių meilės pilnos kelionės metų ratu, „Verpeta“!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai