Kaišiadorių aidai - Kaišiadorių krašto žmonės. Miglė Tomkuvienė: „Norisi rašyti, pasakoti, dalintis“

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

Kaišiadorių krašto žmonės. Miglė Tomkuvienė: „Norisi rašyti, pasakoti, dalintis“

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2026 rugsėjo 12, Šeštadienis
Kelionė po paslaptingą mokslo pasaulį kartu su dr. Migle Tomkuviene buvo ne tik naudinga, bet ir nuotaikinga. Ričardo Grigo nuotr. Turbūt kiekvieno mūsų pasąmonėje glūdi noras žinoti, kad tavo kraštas yra kažkuo ypatingas – jame atrandamais nuostabiais gamtos kampeliais, kultūriniais ar istoriniais paminklais, išlikusiais unikaliais papročiais ir, žinoma, žmonėmis. Todėl kiekvienąsyk, kai išgirsti apie gimtinėje gimusių, gyvenančių ar gyvenusių tavo kraštiečių gerus darbus ar ženklius pasiekimus, širdyje suspurda pasididžiavimas – gera jausti, kad žemės kampelis, kurį vadini namais, turtingas talentingomis asmenybėmis. Šia prasme Kaišiadorių kraštas tikrai nėra nuskriaustas. Ne tik meno, sporto, kultūros žmonėmis, bet ir mokslo pasaulio atstovais. Viena tokių – Miglė Tomkuvienė, kurią gimtosiose Rumšiškėse, o vėliau – Pravieniškėse, kur mokėsi, vietiniai gyventojai pažinojo kaip Miglę Gudeliauskaitę. Šį kartą susitikti su kaišiadoriečiais į Jono Aisčio viešąją biblioteką antrus metus savanoriškai ir neatlygintinai susitikimus su įdomiais žmonėmis rengiančio Audrio Narbuto pakviesta Miglė Tomkuvienė atvyko ne kaip mes, kaišiadoriečiai, įpratę matyti įvairiuose renginiuose – dvi kadencijas Kaišiadorių rajono savivaldybės mero pareigas ėjusio, dabar – savivaldybės tarybos nario Vytenio Tomkaus žmona, o knygos „Laiko biochemija“, kurią parašė kartu su mokslo žurnaliste Goda Raibyte-Aleksa, autorė, biochemijos mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro vyresnioji mokslo darbuotoja. Pusantros valandos gyvas, intriguojantis ir sudėtingas mokslines tiesas aiškiai ir surantamai kiekvienam pristatantis pokalbis prabėgo stebėtinai greitai, ne vienas iš jo namo išėjome su knyga rankose ir daugybe minčių galvoje bei noru kuo skubiau atsiversti žalią viršelį ir sužinoti, ką slepia tie „12 ilgaamžiškumo mechanizmų kasdienybėje“. Be abejo, rūpėjo ir daugiau išgirsti apie autorę, kaip ir kodėl jos kelias iš mūsų krašto nuvedė (ir labai sėkmingai veda toliau!) į sudėtingo mokslo pasaulį. „Visi mes ateiname iš savo vaikystės“ „Baigiau molekulinės biologijos, genetikos ir biochemijos studijas, dabar esu mokslininkė epigenetikė, Vilniaus universitete dėstau nukleo-rūgščių chemiją. Skamba sausai ir nuobodžiai? Anaiptol – kasdien žaviuosi žmogaus kūno ir visos gamtos mechanizmų stebuklais. Stebiu, kaip gyvena, bendrauja, pinasi ir kuria molekulės. Ten tiek ir tokių kūrybai įkvepiančių istorijų, kad norisi rašyti, pasakoti, dalintis. Ir pačiai gyventi kuo ilgiau ir sveikiau, kad tyrinėjimų nuotykiai nesibaigtų“, – knygos „Laiko biochemija“ pratarmėje rašo Miglė Tomkuvienė. Tai – antroji jos mokslo populiarinimo knyga. Pirmąją – „Kodas RNR“ – kartu su bendraautoriais, kurie prisijungė prie jaunos mokslininkės idėjos, M. Tomkuvienė išleido 2024-aisiais. O pati pradžia? Teisus buvo Antuanas de Sent Egziuperi: „Visi mes ateiname iš savo vaikystės“. M. Tomkuvienės tėčio gimtinė – dar senajame Rumšiškių miestelyje, kuris dabar amžiams užklotas Kauno marių vandeniu ir kurio Miglei, žinoma, pamatyti neteko. Būsimoji mokslininkė augo ir mokėsi jau dabartinėse Rumšiškėse. Atmintyje išlikę gražūs gamtovaizdžiai, apdainuoti Jono Aisčio eilėse, ramus miestelio gyvenimas, vaikystėje ir paauglystėje sutikti žmonės. Ir šiandien ryškiai prisimena, kaip stropiai mokėsi legendinį Jono Aisčio eilėraštį, kuriame tarsi dailininko teptuku nutapytas visas miestelio apylinkių peizažas: „Laukas, prieva, kelias, kryžius, /Šilo juosta mėlyna...“ Šį eilėraštį jai buvo patikėta padeklamuoti iškilminga proga – Rumšiškių vaikų darželio atidarymo šventėje. Mama Meilutė Gudeliauskienė Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijoje dėstė biologiją, tad kai dukrelė lengvai sunegaluodavo ar kitais atvejais nenorėdama palikti vaiko vieno namuose, imdavo už rankos ir vesdavosi į darbą. „Eidama į pamoką mama mane palikdavo pagalbiniame biologijos kabineto kambarėlyje, kurio kampe stovėjo žmogaus griaučių skeletas. Nors gal buvo ir baisoka, tačiau laukdama, kol baigsis tos be galo ilgos, kaip man tada atrodė, 45 pamokos minutės, su juo ir „bendraudavau“. Dar tame kambarėlyje buvo visokiausių augalų, maketų ir kitko, kas biologijos kabinetui priklauso, tad viską buvau iščiupinėjusi daug kartų. Tikriausiai, tuomet ir pradėjo megztis ryšys su biologija, be kurios jau neįsivaizduoju savo gyvenimo“, – paprašyta pasidalinti vaikystės mūsų krašte prisiminimais su šypsena pasakojo Miglė Tomkuvienė. Ryšys su gimtine nenutrūkęs Kai Jono Aisčio bibliotekoje vykusio susitikimo moderatorius Audris Narbutas paklausė, su kuo knygų autorė svajotų pavakarieniauti, tikėjomės išgirsti kurio nors garsaus mokslininko pavardę. Tačiau atsakymas buvo netikėtas: „Su Gutenbergu“ (Johann Gutenberg – vokietis, metalo dirbinių gamintojas, XV a. išradęs spaudos presą, davusį pradžią masiniam knygų spausdinimui, kas prilygo milžiniškai revoliucijai knygų leidyboje, – aut. past.). Toks atsakymas nuskambėjo neatsitiktinai: knygos M. Tomkuvienei visada buvo svarbios. Dar vaikystėje, gyvendama Rumšiškėse, o vėliau – Pravieniškėse, kur gyventi persikėlė Gudeliauskų šeima, Miglė Tomkuvienė buvo dažna viešnia vietinėse bibliotekose. „Labai mėgau skaityti knygas. Pačias įvairiausias. Knygos man yra galimybė aplankyti daug įvairių pasaulių, nes vieno žmogaus gyvenimo tam neužtenka, o knygose gali keliauti visur“, – kalbėjo mokslininkė ir pasidžiaugė, kad dabar vėl, skirtingai nei intensyvių studijų, darbo prie disertacijos laikotarpiais, atsiranda laiko sugrįžti prie grožinės literatūros. Pravieniškių Stasio Tijūnaičio mokykloje baigusi devintą klasę Miglė Tomkuvienė apsigyveno sostinėje, pas senelius iš mamos pusės, ir pradėjo mokytis Vilniaus licėjuje, klasėje su sustiprintu chemijos ir biologijos kursu. „Mokslai buvo sustiprinti stipriai, – pajuokavo ji ir pridūrė, kad dėl to gailėtis niekada neteko. – Atvirkščiai – džiaugiuosi, kad priėmiau teisingus sprendimus“. Tas kitas teisingas ankstyvosios jaunystės sprendimas buvo studijų pasirinkimas. Nors daug kas iš artimos aplinkos siūlė mokytis medicinos, licėjaus abiturientė paklausė savo širdies ir įstojo į Vilniaus universiteto molekulinės biologijos specialybę. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas su naujais žmonėmis, naujais iššūkiais ir atradimais. Tačiau ryšys su gimtine niekuomet nenutrūko – Pravieniškėse iki šiol gyvena mama ir sesers šeima, tad ir šiandien Miglė Tomkuvienė čia dažna viešnia. Talentingos mokslininkės darbai nelieka nepastebėti Biochemijos mokslų daktarės Miglės Tomkuvienės darbinis ir mokslinis dosjė – įspūdingas: Vilniaus universitete 2004 m. įgijo molekulinės biologijos bakalauro laipsnį, tais pačiais metais laimėjo geriausio rašinio prizą „Fermentas“ studentų rašinių konkurse „Nuo bio iki technologijos“. 2006 m. jai suteiktas genetikos magistro laipsnis, 2013 m. sėkmingai apsigynė biochemijos daktaro disertaciją, kuri pateko tarp pačių geriausių tų metų fizinių, technologijos, biomedicinos ir žemės ūkio mokslų disertacijų ir už kurią 2014 metų pradžioje įteiktas Prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanojimas. Dar – įvairių laikotarpių apdovanojimai už geriausius žodinius pristatymus jaunųjų mokslininkų konferencijose, laimėti konkursai, stažuotės užsienio šalyse, pelnytos reikšmingos stipendijos, akademinis bendravimas su mokslo įstaigomis Europoje ir už jos ribų, dalyvavimas moksliniuose projektuose, solidus straipsnių kraitis savo mokslinių tyrinėjimų tematika, mokslo populiarinimo veikla... 2018 metais Miglė Tomkuvienė nominuota „100 Lietuvos moterų sąraše“; LRT „Metų apdovanojimai 2022“ kartu su mokslininkų komanda: prof. S. Klimašausku ir dr. Laura Manelyte laimėjo nominaciją „Metų atradimas“ ir buvo apdovanoti už naujo genų reguliacijos metodo atradimą, o dar po metų dr. Miglę Tomkuvienę pasivijo ir tarptautinis pripažinimas – mokslininkė pagerbta prestižiniu „Moterims moksle“ apdovanojimu, kuris skiriamas L‘Oreal-UNESCO jaunųjų talentų programos Baltijos šalyse konkurso nugalėtojoms. Šio konkurso laimėtojų tais metais iš Baltijos šalių buvo 7, dvi jų – iš Lietuvos. Gero skaitytojų bei mokslo pasaulio žmonių įvertinimo susilaukė ir abi knygos. Kaip gimsta knygos Gebėjimas suprantama kalba paaiškinti sudėtingus mokslinius dalykus lėmė, kad Miglę Tomkuvienę dažnai galima pamatyti televizijoje, girdėti per radiją, skaityti jos interviu įvairiomis temomis žiniasklaidos priemonėse. Tai ypač išryškėjo pandemijos metu, kai reikėjo svarių mokslinių argumentų apie tai, kas vyksta. Kaip sakė pati mokslininkė, taip susiklostė beveik spontaniškai. „Kai atsitiko pandemija, į mūsų institutą dažnai skambindavo žurnalistai. Kilo klausimas, kas galėtų pakomentuoti kasdien kintančią situaciją, paaiškinti, kaip saugiai elgtis, kaip veikia testai, skiepai ir pan. Kadangi turėjau nemažai patirties bendraujant su visuomene – vedžiau laboratorinius užsiėmimus 11–12 klasių moksleiviams, kurie domėjosi galimybėmis studijuoti gyvybės mokslus, tiems komentarams kolegos ir „išstūmė“ mane“, – paprastai pasakojo M. Tomkuvienė. Ši jos švietėjiška veikla 2020 m. įvertinta tuometinio ministro pirmininko padėkos raštu už pagalbą kovojant su Covid-19 Lietuvoje. Iš to visiems mums sudėtingo laikotarpio labai įsiminė tuomet žiniasklaidoje išsakyta Miglės Tomkuvienės mintis, kuria ji pasidalijo interviu interneto naujienų portalui „Delfi“. Laimei, rašant šį straipsnį pavyko surasti anuomet sudominusią publikaciją, tad galima pacituoti tiksliai: „Mano vyras yra šaulys, jis man nuo 2014 m., kai Rusija užėmė Rytų Ukrainos dalį, sakydavo, kad jei bus kažkas – jis bus savanoris ir eis kovoti. Kai prasidėjo pandemija, supratau, kad bendravimas su visuomene yra mano savanorystės šaukimas. Tai savo darbą pandemijoje labiau mačiau kaip savanorystę kovoje su virusu“. O ši savanorystė – ne iš lengvųjų: tuo metu Tomkų sūneliui buvo vos vieneri, dukra taip dar darželinio amžiaus, vyras Vytenis Tomkus, ėjęs Kaišiadorių rajono savivaldybės mero pareigas, nuolat būdavo paskendęs atsakinguose darbuose. „Buvau kontaktinis asmuo, teikiau informaciją. Nebuvo lengva visa tai derinti su vaikų priežiūra, rengdavausi laidoms, kai jie miegodavo“, – po susitikimo bibliotekoje pasakojo M. Tomkuvienė, kuriai anuomet tekdavo gerokai apgalvoti, kaip dalykus, kurių mokėsi šešerius metus, arba kaip veikia PGR testai, žinių laidų metu ar komentaruose aiškiai ir suprantamai paaiškinti per kelias minutes... Tačiau būtent šiuo nelengvu metu kilo idėja... parašyti knygą! „Labai norėjosi, tai, kas svarbu, išdėstyti ramiu ritmu neskaičiuojant laiko ir nesilaikant greitos informacijos rėmų. O vienintelis būdas tai padaryti – knyga. Ją rašėme šešiese. Idėja buvo mano, surinkau kolegų komandą: kas apie virusus, kas apie genų žirkles, kas apie pritaikymą medicinoje...“ – apie pirmosios knygos „Kodas RNR“ gimimą pasakojo mokslininkė. Pasak jos, ši knyga labiau adresuota žmonėms, kurie rimtai domisi biotechnologijomis, įvairių kitų sričių specialistams, tačiau netikėtai susilaukė ir plačiosios visuomenės dėmesio, kai kas ir kaip vadovėlį naudoja... O štai knygos „Laiko biochemija. 12 ilgaamžiškumo mechanizmų“ užuomazga atsirado iš pokalbio konferencijoje su mokslo žurnaliste Goda Raibyte-Aleksa. „Mintis surašyti viską ar bent dalį to, kas rūpi, gimė tarp sakinių „ar žinojai, kad...“ ir baigėsi „kažkas turėtų apie tai kalbėti daugiau, plačiau“; „klausyk, o gal tai esame mes?“, – geriausiai knygos gimimo idėją apibūdina šios mintys, surašytos „Autorių žodyje“. Atrasti visatą savyje Naujoji knyga, kurios pirmas leidimas buvo greitai išgrobstytas ir prireikė jų daugiau, parašyta savitu, labai patraukliu ir iš karto įtraukiančiu stiliumi. Pirmas jausmas skaitant – tai užplūstantis suvokimas, kad tavyje gyvena ištisa visata mikroskopinių mechanizmų, turinčių savus džiaugsmus ir problemas, netgi gyvenimus ir mirtis, už kuriuos esi atsakingas. Autorės skaitytoją meistriškai įsuka į mokslo pasaulį pradėdamos nuo paprastų buitinių, visiems įprastų dalykų ir veda tolyn į tokias gelmes, kuriomis gal niekada nesidomėjai ir nesidomėtum, jei į jas nebūtų pažvelgta būtent iš tokio taško. Štai vien skyrių pavadinimai ko verti! – „Gyvybės krosas“, „Nemigos kronikos“, „Mitochondrijos ant sofos“, „Šiukšlių konferencija“, „Senos ląstelės Labanoro girioje“ ir pan. „Pati knygos idėja kilo man, bet tikrai žinojau, kad viena neparašysiu – reikėjo mokslo žurnalisto, kuris sudėtingus terminus, formuluotes įvilktų į populiarų, visiems nesunkiai suprantamą rūbą. Kadangi su Goda buvome pažįstamos iš anksčiau, teko bendrauti įvairiomis kitomis temomis, tiesiog pasiūliau, ji sutiko ir mes paskui jau „50 ant 50 rašėm“, – kūrybinio bendradarbiavimo ištakas apibūdino M. Tomkuvienė. „Prisipažinsiu, kad pagrindinis mano darbas laboratorijoje vadovaujant tyrimų projektams labai skiriasi nuo knygų rašymo, tad galbūt aš rašydama knygas išpildžiau kažką, ko negaliu išpildyti darbe“, – apie tai, ką jai pačiai davė knyga, kalbėjo mokslininkė. Bibliotekoje jaukiai ir smagiai kalbėta apie ilgaamžiškumą ir kas jį lemia, kas yra mikrobiota ir koks jos vaidmuo, kaip pažinti ir be skausmo susitaikyti su natūraliu senėjimo procesu, kodėl žmogus nori gyventi ilgai, ar gyvendami kelis šimtus metų sugebėtume viską atsiminti, ar būtina visuomet dogmatiškai laikytis sveikos gyvensenos principų ir dar apie daug ką. Buvo labai smagu matyti, kai kalbant apie savo tyrinėjamas sritis mokslininkės akys dega – kaip ir visų tų žmonių, kurie yra atradę savo vietą po saule ir kuriems jų darbas net ir po kelių dešimmečių išlieka įdomus, žavintis ir prasmingas. Tarp auditorijos užduotų klausimų buvo ir apie laisvalaikį. Atsakydama į jį viešnia atskleidė, jog geriausiai atsipalaiduoja laisvą laiką skirdama šokiui. „Šoku atradusi bet kokią galimybę, mėgstu įvairius šokius“, – kalbėjo ji apie pomėgį, kuris yra vienas iš tų dalykų, artimų abiems sutuoktiniams. Gerą aurą susitikimui suteikė ir charizmatiškai jį moderavęs Audris Narbutas. Tiems, kurie praleido progą dalyvauti, norisi nuoširdžiai patarti peržiūrėti ketvirtąją Kaišiadorių Jono Aisčio viešosios bibliotekos tinklalaidę „Nerk į knygas“ (ją rasite bibliotekos interneto svetainėje ir „Youtube“ kanale), kurioje nufilmuotas visas šis nuoširdus ir prasmingas susitikimas. Ir, žinoma, – perskaityti naujausią savo kraštietės Miglės Tomkuvienės knygą!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai