Kaišiadorių aidai - LANGAS. Literatūros, kultūros ir meno puslapis. Į kūrybos kelią. ,,Kažkodėl žodžiai visuomet išskrenda naktį“...

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Archyvas

2026 spalio 23, penktadienis

LANGAS. Literatūros, kultūros ir meno puslapis. Į kūrybos kelią. ,,Kažkodėl žodžiai visuomet išskrenda naktį“...

Angelė RABAČIAUSKIENĖ
2026 rugpjūčio 16, sekmadienis
Almantas Karčiauskas. Asm. archyvo nuotr. Būtent taip prasideda vienas Almanto Karčiausko eilėraštis, sukėlęs savotišką katarsį sieloje: kaip tai pažįstama! Ir ne tik man, o, ko gero, daugeliui, kai nemiga užgriūna juodžiausių minčių kriokliu, o neviltis tokia stipri, jog nebesitiki sulaukti aušros... Tačiau rytas visuomet ateina. Ir naktis su slogiu būdravimu tamsioje kambario erdvėje šalia saldžiai įmigusių artimųjų alsavimo, primenančiu tai perdžiūvusios žolės šnarėjimą, tai įkyrų durį girgždesį, tai sunkiai užsivedančio automobilio variklio kalenimą, dingsta tarsi nė nebuvus... O štai mūsų kraštietis Almantas Karčiauskas, pagaliau sutikęs savo kūryba pasidalinti su mūsų laikraščio skaitytojais, nesureikšmina nei savo eilėraščių, nei siekia apie juos išgirsti kieno nors nuomonę ar teigiamus įvertinimus. Ir tai dėl to, kad jis pasitiki savimi bei tuo, ką daro. Kiekvienas jo eilėraštis taip puikiai „sustyguotas“, kad, atrodo, nieko jame nėra nereikalingo ar dirbtinai „pritempto“, kad ir sąskambis būtų tvarkoje, ir mintis neprarastų galios. Savo eilėraščiais jis demonstruoja netikėtas įžvalgas ir nebijo būti įžūlus ir ne toks teigiamas šiame „tobulame“ pasaulyje, pristatydamas save kaip žmogų, turintį „asmeninį velnią sargą,/ kurį maitina iš rankos po trijų degtinės, /pavargęs nuo moteriškų užkalbėjimų“ (eilėraštis „Poetas ir moteris“). Paprašytas papasakotti apie save, savo kūrybinio kelio pradžią, Almantas sako, jog jaunystėje studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, o kūrybinius polinkius, pasak jo, labiau inspiravo tuometė jo gyvenimo aplinka. „Į Vilnių atvykau dar prieš atkuriant mūsų valstybės nepriklausomybę, – prisimena jis, – buvau savotiško protesto kultūros jaunuolis. Daug kas mane prisimena kaip ilgaplaukį neformalą, leidusį vakarus Pilies gatvės kavinėje „Vaiva“, kur rinkdavosi itin spalvinga publika.1990 metais jau dalyvavau Vilniaus universiteto „Poe-zijos pavasaryje“, tačiau sėdėdamas prie fortepijono, kaip dainuojamosios poezijos atstovas. Tuo gyvenimo laikotarpiu eiles jau rašiau, bet daugiau save realizavau muzikoje – su bend-raminčiais bent trejetą metų ieškojome savęs ir pripažinimo grodami alternatyvaus roko grupėje. Daugiau dėmesio poezijai skirti pradėjau jau būdamas šiek tiek brandesnio amžiaus, gal trisdešimties metų. Nesu itin produktyvus kūrėjas, bet mintis bei emocijas eilėmis užrašinėju iki šiol“. Bet tai – ne vienintelis Almanto talentas: kita kūrybinė sritis – fotografija. Jis yra pristatęs ir virtualių parodų, ir keletą parodų galerijose. „Taigi save vertinčiau kaip ganėtinai plataus profilio kūrėją, – apibendrina jis ir priduria: „Teiravotės apie kūrybinį įkvėpimą. Pasakysiu, jog man sekėsi su žmonėmis, kurie mane supo visą mano gyvenimą. Žalios jaunystės laikais prie „Vaivos“ gretimų staliukų poetus ir muzikantus matydavau gyvus. O jau vėliau, dirbdamas televizijoje, radijo stotyse ar redakcijose dažniausiai būdavau apsuptas raštingų ir proto dovana apdovanotų žmonių. Tad pokalbiai nuobodūs nebūdavo. Kūrybiškumui, manau, padeda ir tai, kad esu stebėtojas, pastebintis net ir menkas detales. Be to stengiuosi daug skaityti – tai sporto salė protui bei vaizduotei“. „O dabartinis pasaulis man visai patinka, – netikėtai prisipažįsta jis. – Nenuobodu. Taip, viešoje erdvėje ar politikoje matau daug kvailybės ir tuštumo. Bet juk protu ir kuklumu Dievas apdovanojo toli gražu ne visus. Tad noru pakeisti žmones aš nedegu – tiesiog atsiriboju nuo man nepatinkančių“. Paklaustas apie gimtąjį miestą Kaišiadoris, Almantas Karčiauskas neslepia, jog gimtinė – jam sava ir labai svarbi. „Taip, čia mano gimtinė, – prataria jis. – Gimiau dar vyskupijos pastate, kur buvo įsikūrusi anuometinė ligoninė. Jaučiu nostalgiją gimtinei, o taip pat ir nostalgiją vaikystei bei gimtiems namams. Atvažiuoju nušienauti žolės negyvenamoje sodyboje ir kartais pabūnu dieną kitą. Tačiau čia man greitai pasidaro nuobodu, trūksta erdvės ir polėkio. Be to, čia turiu tik kelis draugus. Bet labai tikėtina, kad ieškodamas ramybės senatvėje aš sugrįšiu į gimtinę“. * * * Almanto Karčiausko šviesios atmintės tėtis Jonas Karčiauskas buvo mokytojas, mama Emilija Karčiauskienė – gydytoja, ilgus metus dirbusi anuometinėje Kaišiadorių poliklinikoje ir ligoninėje – abu jau senokai iškeliavę Amžinybėn, o jo sesuo Aušra Merkienė, anuometinė mokslo pirmūnė, aukso medaliu baigusi Kaišiadorių vidurinę mokyklą ir medicinos studijas, šiuo metu yra žinoma gydytoja, dirbanti Kaišiadorių r. savivaldybės sveikatos centre. Almanto Karčiausko eilėraščiai POETAS IR MOTERIS Pone, jūs toks žavus, Kai piešiate pasaulį eilėraščių potėpiais Nėra taip miela ponia, nėra taip, Esu tik jautrus šviesai, Kai kas vadina mane vaizduotės šarlatanu Arba pono .D. numylėtiniu Jei jūs ponia tik sutiksite tapti mano lyriniu avataru Papasakosiu apie asmeninį velnią sargą, Kurį maitinu iš rankos po trijų degtinės Pavargęs nuo moteriškų užkerėjimų Nėra taip miela ponia, nėra taip, Esu tik jautrus šviesai, Tad šokdamas nuo savo sielos stogo krašto, Aš tik priglobiu žodžius paliktus be priežiūros. NĖRA LAIKO Laikas man rašo vidurnaktį: Man tavęs trūksta. Aš už miesto, Čia žvaigždės ne krenta, o skrenda, Palydovai – kaip jonvabaliai pa- mirštą vasarą.. Bet visi jūs neturite laiko, Neprivalote man atsakyti. ŠVIESOS IŠTROŠKUSIOS DULKĖS Beveik niekas esame Ir mūsų kūnai, Kupini gyvybės – beveik niekas Tik šviesa ir dulkės, Šviesa ir dulkės, Šviesos ištroškusios dulkės. NEBŪTIS Dievas yra nebūtis (ir aš nusišypsojau), ja ir esame Vieną vienintelį trumputį mirksnį kai(p) kažkieno žibintas... TIKĖJIMAS Nors mano sparnuotas chirurgas Be peilių, deguonies ir narkozės Amputuoti jau taikos man sielą Gulėdamas kryžiumi vasaros pievoj Paslėpt metastazėmis dar Pabandysiu Svajonę, savo aistrą, tikėjimą... 3:30 Kažkodėl žodžiai visuomet išskrenda naktį Panašiai, kaip pigių oro linijų lėktuvai Ar susuksiu savo filmą taip, kad likus sekundei lig titrų Dievas danguje atsistos ir tyliai prisidegs cigaretę? Ne, nebus šito: nerandu žodžių, tik nemigą. EILĖS – PRASTI PAŠNEKOVAI Gaila tik, kad mano eilėraščiai Apie mane itin retai Su manimi tepasišneka – Jiems, ko gero, esu Tiktai durys iš šito kambario – Slaptas pakilimo takas, Kruopščiai užmaskuotas vorais, Įkypais vėjais ir knygomis, Kava ir cigaretėmis. IRONIJA Tik šast – Dangaus policija Vėl stabdo savo lazdele. Ir beria: gyvenimo nebuvimas Neatleidžia Nuo atsakomybės. Almanto Karčiausko fotografijos
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugsėjo 24, ketvirtadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai