Kaišiadorių aidai - Kaišiadorių krašto žmonės. Vaikystės pomėgis žiežmarietį gėlininką Pranciškų Puidoką lydi iki šių dienų

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

Archyvas

2026 spalio 09, penktadienis

Kaišiadorių krašto žmonės. Vaikystės pomėgis žiežmarietį gėlininką Pranciškų Puidoką lydi iki šių dienų

Laima KMELIAUSKIENĖ
2026 liepos 26, sekmadienis
Gėlės, jų selekcija – agronomo, dekoratyvinių augalų selekcininko Pranciškaus Puidoko gyvenimas. Laimos Kmeliauskienės nuotr. Sakoma, kad geriausi kulinarai – vyrai. „Ir gėlininkai“, – vėliau šypsosis agronomas, gėlininkas, selekcininkas Pranciškus Puidokas, gyvenantis už autostrados, Triliškių kaime, Žiežmarių apylinkės seniūnijoje, netoli „Žiežmarių gėlių“ šiltnamių. Kažkada Žiežmariai buvo tituluojami Lietuvos gėlių sostine... O šiandien bent Mažąja gėlių sostine galėtume įvardinti Pranciškaus gėlių ūkį, kuriame žaliuoja, žydi didžiuliai gėlynai. Šis žmogus nepelnytai rajono žurnalistų užmirštas, neįvertintas – jis savo tyliu, kruopščiu, kūrybišku darbu garsina Žiežmarius ne tik Lietuvoje. Gėlėmis susižavėjęs ankstyvoje vaikystėje ir šiandien, po 70 metų, jis yra užburtas, kaip pats sako, gėlių magijos. Ir kiekviena jo bijūno, vilkdalgio ar viendienės išvesta veislė – tarsi ilgai lauktas kūdikis, apie kurį galėtų pasakoti ir pasakoti. Naujų veislių jis sukūręs daugiau kaip aštuonias dešimtis. Kas šis žmogus, turintis išskirtinį pomėgį? Šaknys – šviesioje giminėje Pranciškus – zanavykas, iš Šakių krašto, gimęs Lukšiuose. „Manęs nei vaikystėje, nei jaunystėje Pranciškumi niekas nevadino, Pranas – ir viskas. Paskui rimtai vardas pardėjo figūruoti dokumentuose... Ir popiežius buvo Pranciškus, – juokiasi pašnekovas. – Tėvai davė tą vardą, bet patys taip niekada nevadino.“ Jis, kaip pats sako, gimė Zyplių dvare, netoli Lukšių. Čia po karo buvo ligoninė, nes Šakiuose ji buvo subombarduota. Vėliau – kolūkio kontora. Dabar šis dvaras Tubeliuose atnaujintas, jame vyksta įvairūs renginiai, edukacijos, parodos. „Kai nuvažiavom į Zyplių dvarą ir su šeima pietavom, anūkas Titas ir sako: „Seneli, koks tu garbingas žmogus – kaip tu garbingai gimei“, – įsiterpia Pranciškaus žmona Jadvyga. Kadaise šitame dvare girių urėdu dirbo Pranciškaus prosenelis. „Tai galėjo mano senelį Boleslovą, iš tėvo pusės, išleisti į mokslus Varšuvoje, į muzikos institutą – tapo vargonininku. O jo brolį mokytis išleido į Sankt Peterburgą, mediciną baigė“, – dėsto P. Puidokas. Bronės ir Juozo Puidokų šeimoje Pranciškus buvo pagrandukas – penktas vaikas, kaip pats sako, netyčiukas. Dvi jo seserys, dar mažytės, mirė karo metu, jau nebėra ir sesers Reginos, vyresnės 11 metų, ir septyneriais metais vyresnio brolio Jono. „Mano mamos mamos, mano močiutės, vienas brolis – Jonas Vailokaitis buvo Nepriklausomybės akto signataras, kitas brolis Juozas – kunigas. Jie buvo vieni turtingiausių žmonių tarpukario Lietuvoje – darė biznį, daugiausia Kaune: Ūkio bankas, mėsos kombinatas... – pasakoja P. Puidokas. – Mano mamos mama gimdė gal 15 kartų, bet vaikų užaugo 11. Mamos dėdė – tas Jonas Vailokaitis buvo milijonierius, Kaune stovėjo jo penkių aukštų namas, netoli dabartinio Karo muziejaus. Kai žiūrėdavau jo šeimos nuotraukas, galvodavau, kad tai atvirutės.“ Pranciškaus mama buvo paprasta moteris, mokytis nenorėjo, nors tam buvo sąlygos, tačiau nestokojo gerų manierų. Net kelios mamos seserys ir brolis buvo baigę aukštuosius mokslus. „Po karo jie visi išsilakstė, nes buvo tremiamųjų sąrašuose. Patraukė į Vokietiją, paskui – į Ameriką. Aš Amerikoje turėjau 9 pusbrolius ir pusseseres, iš kurių dabar tik du telikę. Mamos vyriausia sesuo Onutė yra prirašiusi 15 sąsiuvinių apie giminę. Reikės kada nors atiduoti į muziejų“, – giminės istorija dalinasi P. Puidokas. Pranciškaus seneliai Suvalkijoje turėjo apie 40 ha žemės, dar 20 ha nuomojo, tame ūkyje dirbo ir mama. „Nenorėjo mokytis. Paskui pas ją, keturi penki kilometrai nuo miestelio, pradėjo su dviračiu atvažinėti vargonininko sūnus Juozas – mano tėvas. Mano mamos mama labai anksti mirė ir paliko mažus vaikus, mamai tuomet buvo gal penkeri metai. Mamos tėvas mano tėvą varydavo lauk, sakydavo – ubagas atvažiavo, neturi žemės... Kai jis mirė, 1938 metais ji ištekėjo už mano tėvo – to bežemio vargonininko sūnaus“, – pasakoja Pranciškus. Kai mirė Bronės tėvas, buvo sprendžiama, kam perrašyti ūkį. Ji jo žeg-nojosi iš tolo, norėjo pabėgti iš savo kaimo. Ūkį perrašė vyriausiajai seseriai Onutei, o Bronei išmokėjo dalį ir Lukšiuose iš vokiečio Erenbergo nupirko namus ir 12 ha žemės prie miestelio. Tačiau 1944 m. ten ėjo frontas ir namai sudegė. „Po karo tėvai gyveno pas svetimus žmones, važiavo per ūkininkus, o paskui Lukšiuose, toje pačioje gatvėje, pasistatė mažą namelį“, – teigia P. Puidokas. Gėlės traukė nuo mažumės „Kiek save atsimenu, lakstydavau po pievas, rinkdavau raktažoles, visokius kitokius augalus ir nešdavausi namo. Manęs niekas kitas daugiau nedomino – tik tokie reikalai. Paskui, jau pasisodinęs erškėčių, pradėjau rožes akiuoti ir užsiauginau savo rožių. Svarbiausia buvo tik gėlės, – pasakoja Pranciškus. – Paskui galvoju – kur stoti? Lietuvoje gėlininkystės nemokė. Norėjau stoti į Kauno Mičiurino technikumą, bet peršnekėjo pusbrolis. Sako, nebūk kvailas, stok į Žemės ūkio akademiją, pabaik aukštąjį mokslą, paskui kur norėsi, ten dirbsi. Įstojau, bet niekada negalvojau, kad bulves auginsiu ar kviečius sėsiu. Sakiau: jeigu ne gėlės, gal – sodas, daržovės.“ Pranuko vaikystės sodyboje buvo gėlių, bet neypatingai. Tačiau jos traukte traukė. Net ir nuotrauka yra, kurioje jis, visai mažutis, stovi su gėle rankoje. Bebaigdamas Žemės ūkio akademiją, kur įgijo mokslinio agronomo specialybę, artėjant praktikai, labai norėjo ją atlikti ten, kur buvo daug gėlių, šiltnamių. Žinoma, tam geriausiai tiko Sodininkystės ūkis, Gėlininkystės skyrius. Per pusbrolį, „Valstiečių laikraščio“ korespondentą, pavyko praktikai atvažiuoti į Žiežmarius. O dar kokiais 1967 ar 1968 metais, Pranciškus, važiuodamas autobusu pro Žiežmarius su Šakių gėlininkų draugija, jos būdavo įsikūrusios ir kituose rajonuose, į Vilnių, į respublikinę gėlių parodą, kurios vykdavo Vingio parke, savo žvilgsniu nuglostė Sodininkystės ūkio gėlynus, šiltnamius. „Autostradą dar tik statė, buvo nebaigta... Buvo gal rugpjūčio mėnuo. Važiuoju ir žiūriu – žydi kardelių laukas. Galvoju, geras čia objektas – reikėtų atvažiuoti, – atmintyje įstrigo ta tolima diena. – O paskui taip ir išėjo. Praktiką atlikti daugiau nelabai kur buvo. Prie Vilniaus buvo Panerių ūkis, tačiau ten augino daugiau daržoves, gėlių – tik truputį.“ Zanavykas prigijo Kaišiadorių krašto žemėje P. Puidokas, 1974 m. baigęs Žemės ūkio akademiją, pradėjo dirbti Žiežmariuose, Sodininkystės ūkyje. Pasak jo, šiltnamiuose pradirbo 26 metus: brigadininku, paskui – Gėlininkystės skyriaus valdytoju (ūkis buvo daugiašakis). Kai papūtė privatizacijos vėjai, 1992 m. čia buvo įkurta žemės ūkio bendrovė „Žiežmarių gėlės“, P. Puidokas buvo jos pirmininkas. Po dešimties metų Pranciškus iš jos pasitraukė. Netrukus, 2003 m., su buvusia bendradarbe jiedu įkūrė UAB „Gėlių lyra“. Vilniuje, Totorių gatvėje, ji veikia ir šiandien. „Aš 2015 metais išėjau į pensiją, pardaviau visas akcijas, grįžau į savo kaimą ir užsiėmiau selekcija“, – pasakoja gėlininkas. Dar dirbdamas Sodininkystės ūkyje, P. Puidokas, 1981 m. lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten net tris mėnesius viešėjo Zitos ir Juozo Rudvalių, kurie žavėjosi ir augino orchidėjas, kvietimu. „Pas juos, Pietų Kalifornijoje, netoli Meksikos sienos, buvau gal pustrečio mėnesio, o paskui išsileidau į turnė po Ameriką pas tetas ir pusbrolius“, – pasakoja žiežmarietis. O štai 1990 m. nusišypsojo galimybė lankytis Japonijoje. Su kolege Virginija Budrevičiene ir kitais atstovais iš Lietuvos vyko į Osaką, į tarptautinę gėlių parodą. Toje parodoje buvo gėlių ir iš Žiežmarių. P. Puidoką kvietė dirbti ir į Žemės ūkio ministeriją vyriausiuoju gėlininku. Atsisakė: „Pagalvojau, kad man aktualu augalai, o ne popieriai“. * * * Kai pradėjo dirbti Sodininkystės ūkyje, jaunam specialistui ūkis suteikė vieno kambarėlio butelį naujųjų šiltnamių teritorijoje, pastate, kuriame buvo ir gėlių parduotuvė. „Buvau bernas su sofa ir butu“, – juokiasi Pranciškus. Paskui, 1980-aisiais, jiedu gavo šį erdvų, per du aukštus, keturių kambarių butą Triliškių gat-vėje. „Tais metais Maskvoje vyko olimpiada... Buvo labai sunku gauti baldų“, – žiežmariečio atmintyje ryškiai įstrigęs naujakurystės faktas. Apie meilę, pagarbą J. Puidokienė prisiminė, kai jiedu, padavę pareiškimus santuokai, važiavo autobusu pas būsimo vyro tėvus. Apsilankymas pas juos merginai paliko didžiulį įspūdį. „Mūsų jau laukė, pavalgėm pietus, tėtis atsistojo, paėmė mamos ranką, pabučiavo, apsikabino, pabučiavo į žandą ir sako: „Ačiū, mamute, kaip skanu buvo.“ Galvoju – gal pirmą kartą, gal prie manęs taip... Ir glosto: „Gal pavargai, eik pogulio.“ Pasirodo, kad taip visada būdavę... Ir pas juos nebuvo kitaip, buvo Pranytis, Bronelė, Reginutė, tėvytis, mamutė. Tik mažybiniai vardai. Ir tai ne retkarčiais. Visada ant stalo būdavo užtiesta balta staltiesė. Mama šeimininkauja. Va, jau tuoj sėsim valgyti... Mama nueina, persirengia. Ir tokia elegancija...“ – prisimena moteris. Pasak Jadvygos, anyta buvusi labai kultūringa, išsiauklėjusi moteris iš labai geros šeimos. Ji labai skaniai gamindavo maistą. Zyplių dvare buvo baigusi Žiemos kursus, kuriuose mokė ir siuvimo, ir kulinarijos. „Ką aš galiu pasakyti apie Pranuko mamą? Tai buvo toks didelis žmogus mano akyse. Aš ją labai vertinau ir mylėjau, – šiltais prisiminimais dalinasi moteris. – Kai nuvažiuodavau pas ją, ji mane apkabindavo ir sakydavo: „Jadzyte, kaip aš tave myliu.“ Aš ją tiesiog garbinau, aišku, ir savo mamą mylėjau.“ Marčios teigimu, vyro tėvai vienas kitam jautė vidinę pagarbą. „Tėtis visą gyvenimą dirbo pašto viršininku. Kai ji mirė, mes skambindavom laidiniu telefonu ir klausdavom: „Tėveli, ką veikiat, kur buvot?“ Jis nesakydavo: „Buvau kapinėse“. Jis visada sakydavo: „Buvau pas Bronelę, einu pas Bronelę“. Ir prasėdėdavo po tris keturias valandas prie jos kapo“, – pasakoja J. Puidokienė. Tikriausiai taip gali atrodyti meilė... O Jadvyga? Gal ji buvo pirmoji Pranciškaus meilė? „Pirma ir paskutinė. Mokykloje iš viso nesidomėjau tokiais reikalais. Man rūpėjo gėlės. Aš šokiuose mokykloj nebuvau buvęs“, – atvirauja vyriškis. O štai Jadvyga Puidokienė, tuomet Vansevičiūtė, pasak jos, kavalierių mokydamasi Kauno Mičiurino technikume turėjo, „tokį rimtą“. „Tačiau kai atvažiavau į praktiką Sodininkystės ūkyje ir pamačiau Praną, o jis mane – ir viskas. Susimylėjom“, – atvirai kalba moteris. Abu bendraamžiai. Pranciškus šiame ūkyje, Gėlininkystės skyriuje, tuomet taip pat atliko praktiką. Jadvyga mokėsi aplinkos apželdinimo (ji – pirmoji šios specialybės absolventė), o Pranciškus Žemės ūkio akademijoje krimto agronomijos mokslus. Buvo 1973-ieji. Susituokė po poros metų, tuoj pat po Kalėdų. Ir jau 50 metų, kai drauge eina vienu keliu. Abudu išlaikė itin sunkius gyvenimo iššūkius, išgyvenimus dėl rimtų moters sveikatos problemų, kurios tęsėsi ne vienus ilgus metus. Jadvyga – žiežmarietė, kilusi iš penkių vaikų šeimos. Vyriausias brolis Vytautas. Deja, tarp gyvųjų jau nebėra sesers Leonoros, brolio Broniaus. „Dar likusi sesutė Janina“, – sako moteris. Gyvenimas tarsi upė – bėga, šniokščia. Kai jauni būname, atrodo keistas pasakymas „oi, kaip greitai bėga laikas“ arba linkėjimas sveikatos. „Kai visi linki sveikatos, atrodo, taip banaliai skamba, bet kai tau sueina 75-eri, ir kai ji yra labai svarbu, tai tie žodžiai įgauna prasmę. Ir kai tau iš širdies palinki sveikatos, tai yra labai didelis dalykas, – graudinasi J. Puidokienė. – Aš manau, kad nieko nėra vertingesnio už sveikatą, nei jokie pinigai, jokie turtai... Aš išsikapsčiau iš tokių gilių duobių ir vėl galiu džiaugtis gyvenimu.“ Gyvenimu, kuriame – patys brangiausi, mylimiausi žmonės. „Turiu labai gerą vyrą, jis manimi labai labai rūpinasi. Kas svarbiausia – turime nuostabią šeimą, nuostabius vaikus, žentą, marčią, anūkus. Nėra tos dienos, kad sūnus nepaskambintų“, – sako Jadvyga. Puidokai užaugino dukrą Jurgą ir sūnų Igną. Jie gyvena Vilniuje. Dukra, mamos teigimu, „raudonu diplomu“ baigusi verslo vadybos mokslus ir Šiaulių pedagoginiame institute, ir Kauno technologijos universitete. Sūnus – dantų technikas. Ir žentas Gabrielius dantų technikas, anūkai Titas ir Pijus – taip pat. O štai Igno vaikai dar nedidukai: Jonui – vienuolika, Benediktui – devyneri. Ar vyras, kurio galva pramušta gėlėms, yra romantikas, ar dovanodavo gėlių? Pranciškus į šį kausimą neatsako, tačiau žmona nedvejoja: „Taip, taip. Tikrai, tikrai“. Viena vyro puokštė – jaunosios – itin įstrigusi į Jadvygos atmintį. O jos istorija buvo tokia. Pranciškus dirbo brigadininku, 1975-ieji ėjo į pabaigą, ir viename senųjų šiltnamių gale jis pamatė vazoną, kuriame buvo išlindęs kažkoks kotas. „Perkėliau jį į kitą skyrių, kur visą laiką buvo šilta, ir gėlė, tai buvo orchidėja, prieš Kalėdas pradėjo žydėti. Vestuvėms surišau didžiulę jaunosios puokštę. Gal Jadvyga buvo pirma jaunoji su tokia orchidėjų puokšte...“ – svarsto P. Puidokas. Moteris sako, jog tai buvusi labai įspūdinga puokštė – iš trijų ar penkių šakų. Pamergėms, tuomet jaunųjų palydoje buvo mada gausus pamergių ir pabrolių būrys, buvo padarytos azalijų puokštelės, o svočiai – anturių. Dekoratyvinių augalų selekcija: reikia ne tik žinių, bet ir intuicijos Taip teigia selekcininkas Pranciškus Puidokas. Apie šį pomėgį jis mielai dalinosi savo mintimis, žurnalistei kantriai aiškino apie augalų kryžminimą, kuokelius ir piesteles, mezgines ir kitus svarbius selekcinės veiklos dalykus. Tad pokalbis apie tai, kuo gyvena Lietuvoje garsus gėlininkas. Nuo kelintų metų užsiimate selekcine veikla? Pirmus savo bijūnus pasėjau 2005 metais, taigi, prieš 21 metus. Kad vykdytume selekciją, pirmiausia reikia turėti motininę medžiagą – augalus. Pasirinkau bijūnus, aukštuosius barzdotuosius vilgdalgius ir viendienes. Pradėjau domėtis, kokie jie yra visame pasaulyje, siųstis, vežtis čia, į Triliškes. Kodėl būtent šie augalai? Bijūnai man buvo sentimentai nuo senų laikų. Lukšiuose, kur gyvenom, pas mus nebuvo bijūnų, o kitame miestelio gale, pas senelius, pas tą vargonininką, buvo visa eilė bijūnų. Nuo vaikystės atsimenu: tokie balti, bordiniai, ružavi... Man tie bijūnai buvo nuo vaikystės atmintin įkritę. Kad miestelio aplinkoje būtų įvairių gėlių, nelabai prisimenu... Mama kiekvieną savaitgalį eidavo kapų tvarkyti, tai aš eidavau kartu, ir man kapinės būdavo kaip botanikos sodas. Nebuvo daug įvairių gėlių, bet vis tiek. Ir bijūnų ten būdavę, dabar kapinėse jų beveik nebelikę, tokių rožinių daug... Ir aš pradėjau nuo bijūnų. Jų selekcija – sudėtinga, sėklos paprastai sudygsta tik po dvejų metų. Pasėjai – po metų kažkiek sudygsta, o tada – po dvejų. Paskui dar penkerius metus reikia laukti, kol žiedą parodys. O kas lengviau pasiduoda selekijai? Viendienės. Gal lengviau užmezga sėklas. Antraisiais metais, žiemą, jau sėji, tada gegužės gale ar birželio mėnesį augaliukus pikuoji į lauką. Tada praeina treji metai ir gali jau normalų žiedą matyt. Kiek ir kokių gėlių naujų veislių esate užregistravęs tarptautiniame registre? Registracija vyksta tik Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten yra asociacijos, kurios vykdo naujų veislių registraciją, sudaro katalogus. Tuose registruose galima matyti, kokios pasaulyje sukurtos augalų veislės. Iš viso esu užregistravęs 85 naujas veisles: bijūnų – 16, aukštųjų barzdotųjų vilkdalgių – 30 ir viendienių – 39. Pirmieji 2015 metais užregistruoti vilkdalgiai „Zanavykas“ ir „Pranciškaus vyšninis“, 2016 m. – viendienė „Žiežmarių žvaigždė“, o 2018 metais užregistruotos pirmosios mano išvestos bijūnų veislės „Lietuvos ateitis“ ir „Lietuvos patriotas“. Kokios veislės užregistruotos paskutinės? Praėjusiais, 2025-aisiais metais, užregistruotos keturios bijūnų veislės: „Lietuvos čempionas“, „Pranciškaus daugiažiedis“, „Širvintų jubiliejinis“ ir „Pranciškaus vėlyvasis“. Pastarasis labai įdomus, neturi nei vyriškų, nei moteriškų organų... Praėjusiais metais užregistruota ir viendienė „Meilutė“. Ji skirta Tauragės bibliotekos vadovės Meilutės atminimui. Pavadinti gėlę jos vardu paprašė mūsų kaimynystėje užaugusi Jolita Kuzmickaitė, dirbanti bibliotekininkystės srityje. O kiek veislių procese? 100-tuką turėčiau padaryt. Aišku, visa tai kainuoja nemažus pinigus. Fizinio darbo net neskaičiuoji... Čia yra ir juvelyrinio darbo: paimi pirštais žiedadulkes ir neši ant kito žiedo. Arba pincetu. Tada svajoji – užsimegs ar ne... Yra šimtai veislių, sunku apsispręsti, kokį variantą pasirinkt bandyti, ko tu nori – ar spalvos, ar žiedo formos... Sakoma, kad vyrai – geriausi kulinarai. Tai gal geriausi ir gėlininkai? O tai kaip? Tiktai taip, ir gėlininkai geriausi pasaulyje yra vyrai. Aš vaikystėje, miestelyje mes prie pat centrinės gatvės gyvenome, kai su tom rožėm kapstydavausi, akiuodavau, tai man būdavo gėda – va, bachūras, su gėlytėm... O vėliau, kai pradėjau dirbti, domėtis, pasirodo, kad čia tų vyrų pilna. Nuvažiuoji, pavyzdžiui, į Olandiją, tai šiltnamiuose nė vienos moters nematyt, tiktai vyra dirba. Aišku, todėl, kad šiltnamiuose yra sudėtingas ir sunkus darbas. Apskritai pasaulyje daugiausia vyrai su augalais dirba. Kodėl jūs sugalvojote – štai imsiu ir išvesiu naują veislę? Žaibas trenkė (juokiasi). Dar kai dirbau Sodininkystės ūkio šiltnamiuose, buvau sukryžminęs azalijas, paskui net ir žydėjo. Tačiau jų neliko, išpardavė. Dar buvo ir lelijų... Tačiau tuomet dar ne tas galvoje buvo. Paskui, kai dirbau Vilniuje, „Gėlių lyroje“, pas Botanikos sodo darbuotoją pamačiau amerikietišką vilkdalgių katalogą. Pagalvojau – va, čia man! Tokia magija užvaldė, kad reikia pradėt – ir pirmiausia rinkt augalų veisles. Tarp jūsų sukurtų naujų veislių yra daug susijusių su Žiežmarių, šeimos narių vardais... Iš tų 39 viendienių veislių pasauliniame registre daug Žiežmarių įrašyta: „Žiežmarių žvaigždė“, „Žiežmarių vasara“, „Žiežmarių jaunystė“, „Žiežmarių chameleonas“, „Žiežmarių dantytoji“, „Žiežmarių rudaveidė“, „Žiežmarių gintaras“, „Žiežmarių paslaptingoji“... Viendienės pavadintos žmonos ir dukros garbei – „Jadvygos sapnas“ ir „Jurgos svajonė“. Sūnui skirta viendienė „Igno pirmieji dantys“. Tai labai graži dantyta gėlė – ant vainiklapių labai daug „dantukų“. Sugalvodamas tokį pavadinimą omenyje turėjau Igno, kaip dantų techniko, pirmus padarytus dantis. Dar yra 2022 metais užregistruota viendienės veislė „Dantų technikas Gabrielius“, skirta žentui. O kokie garsiausi jūsų kūriniai? Garsiausias mano kūrinys – Puikiojo bijūno hibridų veislė, kuriai suteiktas M. K. Čiurlionio vardas. Dar 2024 metais gavau specialų užsakymą iš Vilniaus universiteto Botanikos sodo. Na, gerai, turiu vieną tokią baigiamą kurti veislę, kuri tiktų, galiu duot jai Čiurlionio vardą... Prieš metus mano šie bijūnai buvo eksponuojami Botanikos sode vykusioje parodoje „Žiedai skirti M. K. Čiurlionio 150 metų jubiliejui“. Tai pirma mano veislė, gavusi žymaus Lietuvos žmogaus vardą. O štai šių metų balandžio mėnesį į Lietuvą atvyko Estijos prezidentas. Man – skambutis iš Prezidentūros: Estijos prezidentas sodininkas, reikėtų lietuviško bijūno, „Čiurlionio“. Ne, sakau, šiais metais neturiu, pernai išdalinau, tik sau kelis kerus pasilikęs. Turiu „Birželio pūgą“, baltą bijūną. Taip mano „Birželio pūga“ nuvažiavo į Estiją. Kas daugiausia domisi jūsų išvestomis veislėmis? Pirmiausia VU Botanikos sodas, Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodas, dekoratyvinių augalų mėgėjai, mėgėjų grupėse yra kontaktai. Aš pats po jokias muges nevažinėju, nestoviu turguose. Nesu komercinis gėlininkas. Tai – tiesiog brangus mano hobis. Pomėgis, virtęs gyvenimo būdu... Tai gyvenimo kvailumas (šypsosi). Daugiau jokioms veikloms nelieka laiko ir noro, svarbiausia – noro. Vien augalų tokius plotus prižiūrėti yra reikalų... Tai sunkus darbas – viskas rankomis. Jadvyga – mano ramstis, ji padeda, ravi. Jinai tokia stropi, toks krapštukas, kad aš taip niekada nepadaryčiau. Aš – pikuot, prapurent, bet ravėt – nelabai. Dar tokių pramuštgalvių kaip jūs yra Lietuvoje? Yra vienas kitas. Bijūnų selekcija domisi gal vienas ar du, viendienių – kokie trys žmonės. Kartais jie atvažiuoja pasižiūrėti, pasikalbėti. Jūs savamokslis selekcininkas? Teorijos akademijoje buvo, o praktiškai – viską pats. Reikia turėti ir intuiciją – ką su kuo kryžminti. Ne tik žinoti, kas ir kaip. * * * Kelios valandos praleistos svetinguose ir jaukiuose Puidokų namuose, apžiūrint didžiules gėlių lysves, vis stabtelint pasigrožėti pražydusiais žiedais, pralėkė tarsi akimirka. Buvo daug prisiminimų, nuoširdumo. Smagu, kad tokie žmonės gyvena šalia, savo darbais džiugina kitus. Beje, šių metų Vasario 16-ąją, savo kraštietį Pranciškų Puidoką pagerbė Šakių rajono savivaldybės Lukšių seniūnija, jam įteikdama apdovanojimą „Žmogus yra didis“. Šis apdovanojimas – už nuoširdžią meilę gimtajam kraštui, kūrybinius ir mokslinius pasiekimus bei Lukšių miestelio vardo garsinimą gėlių veislėse. Ir dar. Visai neseniai, birželio 12–13 dienomis, VDU Botanikos sodas pakvietė į pirmą kartą organizuojamą Bijūnų festivalį. Čia auginama apie 900 rūšių ir veislių bijūnų kolekcija. Lankytojai balsavo rinkdami gražiausią bijūno žiedą. Ir štai – selekcininko Pranciškaus Puidoko „M. K. Čiurlionis“ įvertintas antrąja vieta!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugpjūčio 01, Šeštadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai