Kaišiadorių aidai - Kaišiadorių krašto žmonės. Dovilės pasaulis, kuriame auga vaikai, teatras ir meilė

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2026 spalio 22, ketvirtadienis

Kaišiadorių krašto žmonės. Dovilės pasaulis, kuriame auga vaikai, teatras ir meilė

Alvydė VENSKIENĖ
2026 birželio 13, Šeštadienis
Dovilė Lisauskienė: ,,Štai kokia didelė mūsų meilės komanda!“. Nuotr. iš asmeninio albumo Ar esate savo gyvenime sutikę žmonių, kurie kalba ne vien žodžiais? Bendrauji su jais ir aiškiai pajauti, kad jų kasdienio gyvenimo epizodai tarytum savaime virsta gražiu pasakojimu. Apie žmogaus ir jo šeimos šaknis. Apie sugrįžimus. Apie svajones, kurios išsipildo ne visai taip, kaip buvo įsivaizduota, tačiau išsipildo dar tikriau. Apie viską, kas žmogui svarbiausia: mylimą žmogų šalia, gražią šeimą, mėgstamą darbą... Kalbantis su Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos teatro ir šokių mokytoja Dovile Lisauskiene, nuolat atrodė, kad tarp sakinių lieka kažkas labai svarbaus – neišsakomas jautrumas gyvenimui. Tarsi ji būtų truputį kitokia nei mes visi, labiau viską išjaučianti ir esanti šiek tiek arčiau meno, gamtos bei žmonių širdžių. Neseniai Lietuvos nacionalinio kultūros centro rengiamame konkursiniame festivalyje „Šimtakojis“, kuris yra didžiausias vaikų ir jaunimo teatrus vienijantis renginys Lietuvoje, regionų atrankoje jos vadovaujama Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijos teatro studija „Mano kiemas“ už spektaklį „Mažasis princas“ pelnė II laipsnio diplomą. Tačiau šis įvertinimas – tik viena Dovilės pasaulio dalis. Vaclovo Giržado progimnazija dalyvauja Švietimo pažangos programoje „Tūkstantmečio mokyklos“, kurios tikslas – mažinti mokinių pasiekimų atotrūkius ir kurti kokybiškas ugdymo sąlygas. Programoje daug dėmesio skiriama kultūriniam ugdymui, o būtent pagal šios srities programą „Teatras – kūrybos laboratorija“ dirba ir Dovilė. Iš mūsų savivaldybės šioje programoje dar dalyvauja Rumšiškių Antano Baranausko, Žiežmarių ir Algirdo Brazausko gimnazijos. Vis dėlto kelias, atvedęs link šio spektaklio, prasidėjo gerokai anksčiau – nuo labai asmeniškų gyvenimo detalių, susidėliojusių taip, kad šiandien ši kūrybinga moteris yra būtent ten, kur ir turi būti. Dovilė prisipažįsta niekada negalvojusi, kad vieną dieną sugrįš gyventi į Kaišiadoris. „Man pačiai buvo šokas, kad taip gyvenimas susidėliojo“, – sako ji. Kaišiadorietė baigė tą pačią mokyklą, kurioje šiandien dirba, tik tuomet ji dar nesivadino progimnazija. Jauna mergina svajojo tapti aktore, tačiau pirmasis bandymas įstoti nepavyko. Tada gyvenimas išvedė svetur – treji metai praleisti Norvegijoje. Bet svajonės niekur nedingo: Dovilė dar kartą bandė stoti. Šįkart sėkmingai. Ji pradėjo studijuoti Vilniaus kolegijoje muzikinio teatro specialybę. Jos kursui dėstė žinomi aktoriai Rimantė Valiukaitė ir Ramūnas Cicėnas. Po šių studijų sekė dramos studijos Klaipėdos universitete, kur dėstė Valentinas Masalskis. Atrodė, prieš akis – teatro pasaulis. „Buvau sukūrusi edukacinį spektaklį „Kari ir Bakterija“, pradėjome jį vaidinti, norėjau pradėti rodyti ir viename Vilniaus teatre, bet tuo metu aš ištekėjau ir greitai ėmiau lauktis pirmagimio. Prasidėjo šeimyninis gyvenimas“, – šypsosi pašnekovė. Ir pasakojant apie šeimą, jos balse atsiranda labai ramios gaidos, kurios savotiškai pasufleruoja, jog žmogus atrado savo tikrąją vietą ir paskirtį. Dabar su vyru Vyteniu Dovilė augina tris vaikus: Arkų, Ukmę ir mažiausiąjį Olį. Ketvirtokas, antrokė ir dvejų metų mažylis. „Namai tapo pilni meilės“, – šypsodamasi sako Dovilė. Jų pažinties istorija galėtų tapti atskiru filmu. „Mes su Vyteniu pirmą kartą susipažinome ketvirtoje klasėje. Jis buvo mano pirmoji meilė. O po dvylikos metų likimas mus vėl suvedė draugų vestuvėse. Ir štai dabar aš esu jo žmona“, – juokiasi ji. Po studijų Klaipėdoje abu grįžo į Kaišiadorių kraštą. Tėvų dovanotame sklype, už Paparčių, Niauriškių kaime, prie Neries, apsupti miškų, pradėjo statytis ir kurti savo namus. Ir klausantis Dovilės supranti, kad jai namai nėra tik paprastos sienos. Namai yra geri santykiai. „Stengiamės išmylėti vieni kitus“, – ištaria ji. Kiek daug artumo telpa šiuose žodžiuose! Apie savo gyvenamą vietą ji kalba taip romantiškai, kad vaizduotėje savaime ima kilti rūko pilni rytai virš vaizdingos Neries, miškų tyluma, vaikų balsai kieme ir besileidžiančios saulės rausvai nudažyti vakarai, kuriuose telpa paprasta laimė. „Turime augintinių, daržiuką, daug laisvės“, – sako ji. Kasdien į darbą Dovilė važiuoja trisdešimt kilometrų. Ir nė karto dėl to nesigailėjo. Jos svajonė visada buvo gyventi gamtoje, prie vandens telkinio, turėti didelę šeimą ir erdvę vaikų kūrybai. Didelė šeima nei jos, nei sutuoktinio nė kiek negąsdina. Dovilė turi du brolius, o jos vyras kilęs iš keturių vaikų šeimos. Besikalbant du kartus paskambina vaikai. Pirmiausia sūnus klausia, ar galėtų po pamokų eiti pas draugą. Vėliau iš mokyklos reikia paimti dukrą ir nuvežti į būrelį. Pokalbį trumpam sustabdome. Juk mamos pareigos – pirmiausia. Sugrįžusi ji tęsia pasakojimą taip natūraliai, tarsi gyvenime viskas ir turėtų vykti vienu metu: vaikai, darbas, kūryba, rūpestis ir meilė. Gimus pirmagimiui, Dovilė dirbo Kaišiadorių kultūros centre režisiere. Po dukros gimimo – Paparčių mokykloje: buvo labai patogu, arti namai, bet mokyklą panaikino. Vėliau kūrė jaunimo centrą „Mazgas“, kur darbavosi beveik dvejus metus. O išgirdusi, kad Vaclovo Giržado progimnazija ieško šokių mokytojos, iškart pajuto – tai jos vieta. Visai neseniai ji dar baigė ir pedagogikos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dabar turi tris diplomus. „Ar tiek daug reikėjo, kad būtum mokytoja?“ – paklausiau. „Bet juk yra daug dedamųjų, kodėl viskas susiklostė taip, o ne kitaip“, – sako ji. Ir aišku, kad tie „dedamieji“ jos gyvenime yra ne tik mokslai ar darbas. Tai ir vyro darbas: Vytenis dirba kino industrijoje lokacininku – žmogumi, kuris atsakingas už tinkamų vietų filmavimui paiešką, parinkimą ir techninį paruošimą. Tai ir šeima, ir meilė, ir šaknys. Dovilė sako esanti panaši į savo mamą Mildą – ne tik išvaizda, bet ir kažkokiais dalykais, einančiais iš vidaus. Priima visa tai, nes „tai yra mano šaknys“. Ryšys su gimine jai labai svarbus. Iš promočiutės austos lovatiesės yra pasisiuvusi drabužius ypatingoms progoms. „Man patinka, kad juos turiu. Jie iš nuostabaus preciziško audinio, kurį išausti reikia be galo daug kantrybės. Man patinka vizualiniai, estetiniai dalykai. Norėjosi turėti giminės istorijos dalelę“, – pasakoja pašnekovė. Gal todėl ir teatras jos gyvenime nėra vien scena. Tai – saugi erdvė, kurioje vaiko žvilgsnis tampa svarbesnis už garsiausius žodžius. Teatras jai – nuolatinis dialogas su vaikišku smalsumu, mokantis pastebėti grožį smulkmenose ir išsaugoti sielos jautrumą. Paklausta, kodėl pasirinko statyti būtent „Mažąjį princą“, Dovilė ilgai negalvoja. „Man pačiai jis labai artimas“, – sako ji. Simboliška ir tai, kad jos vyras vaikystėje taip pat vaidino princą. Ne mažiau svarbu ir tai, kad progimnazija šiuo laikotarpiu „gyvena“ kosmoso tematika ir visuose renginiuose vadovaujasi šūkiu „Nuo nulio iki Mėnulio“. Spektaklis „Mažasis princas“ trunka apie 45 minutes, o jo premjera įvyko prieš Kalėdas. „Tokiu gražiu laiku, kai pagrindinės spektaklio transliuojamos mintys ypač surezonavo ir pasiekė žmonių širdis“, – sako Dovilė. Ir priduria: „Tai pirmasis mūsų produktas“. O aš mintyse papildau: „Ir jau įvertintas diplomu!“ Ji šypsosi pasakodama apie teatro studijos jaunuosius aktorius. „Vaikai nuoširdūs ir labai nori žaisti, o vaidinant daug dėmesio skiriu būtent žaidimams.“ Studiją lanko daugmaž vienodai berniukų ir mergaičių. Tarp jų – ir pačios Dovilės vaikai. Tačiau teatro studija vaikams tampa daug daugiau nei būreliu: „Kai statai spektaklį, supranti, kad vaikai klys, kažkas nepasiseks, iškils nesklandumų. Bet jiems net nereikia to sakyti – jie patys pajaučia, kad reikėjo labiau pasiruošti, daugiau repetuoti.“ Dovilė vardija pamokas, kurių vaikai išmoksta scenoje: atsakomybė, savikontrolė, pasitikėjimo savimi jausmas, jaudulio suvaldymas, kalbėjimas viešai, gebėjimas padėti draugui, kai šis užmiršta tekstą. „Daugybė gyvenimiškų pamokų“, – sako ji. Pedagogė progimnazijoje veda šokio pamokas pirmokams ir antrokams, turi teatro pamokas trečiokams ir ketvirtokams. Kokia programa dirbant vadovaujasi? „Yra bendri nuostatai, bet aš labiau linkstu į kūrybinę išraišką.“ Todėl ir penktokams, kurie anksčiau vaidino būrelyje, pamokas dar pratęsė. „Mes jau įsidirbome, augame po truputį ir nenoriu jų paleisti“, – paaiškino. Kalbėdama apie darbą, ji neslepia džiaugsmo: „Man viskas labai prie širdies. Patinka progimnazijos vadovų požiūris. Jie nori augti, tobulėti, daug investuoja. Labai smagu dirbti, kai jaučiu, kad mane supranta, palaiko.“ Prie spektaklio kūrimo prisideda visa bendruomenė: tėvai padeda su kostiumais ir scenografija, technologijų mokytojas Romaldas Kriugžda pagamino mėnulį, mokykla nupirko mikrofonus. „Labai svarbu, kad spektaklis mokytų ir suteiktų svarbias vertybes“, – sako ji. Ir tikrai. Puikiai pasakyta: man pasirodė, kad visa Dovilės Lisauskienės gyvenimo filosofija telpa būtent vertybėse, tarpusavio ryšiuose, tikrumo paieškose. Net vaikų vardai jų šeimoje parinkti neatsitiktiniai. Arkus – didelis debesų masyvas ir tam tikra debesų formą (lankas danguje). Ukmė – ūkana, rūkas, migla. „Vietoje, kur mes gyvename, kyla labai gražūs rūkai nuo Neries“, – paaiškina. Abu vardai turi stiprų ryšį su gamtos mistika. Mažiausias – Olis, jo vardas kildinamas iš Oliverio ir reiškia alyvmedžio šakelę, kuri simbolizuoja taiką, harmoniją ir ramybę. „Norėjome išskirtinių vardų“, – šypsosi Dovilė. O ir patys vaikai didžiuojasi savo vardais, nebijo žmonėms juos ištarti, jei reikia net ir keletą kartų pakartoti, pataisyti tarimą. Anot Dovilės, Arkaus vardą Lietuvoje nešioja gal 2 berniukai, Olio – gal 3, Ukmės 4–5 mergaitės. Ir tie vardai išties skamba tarsi gamtos poezija. Debesys. Migla. Taikos medis. Man šių vardų derinys simbolizuoja pasaulio pusiausvyrą. Ramybė po audros: galingi debesų masyvai, paslaptinga migla ir po jų sužaliuojantis taikos bei išminties medis. Dovilė sakosi nenorinti vaikams primesti jokių lūkesčių: „Tegul jie patys lavinasi, auga, domisi kuo nori.“ Paklausta apie tradicijas, atsakė, kad Kūčias jie valgo tik artimiausiame rate – su šeima, bet tos tradicijos yra paprastuose kasdieniuose dalykuose – bučinys prieš miegą, pokalbis prie pusryčių stalo, buvimas kartu savaitgaliais. „Namai – tai pirmiausia mes penki, mūsų komanda“, – su meile ištaria pašnekovė. Ji iki šiol žavisi savo 92-ejų močiute Pudencija, iš kurios, matyt, ir paveldėjo meilę teatrui. „Ji visada buvo artistė“, – sako Dovilė, prisimindama, kaip močiutė per šventes persirengdavo Kalėdų Seneliu. Ir vis dar persirengia. Gal todėl Dovilės gyvenime tiek daug žaismės, šviesos ir gebėjimo stebėtis. Dovilė – kalbos žmogus. Net derindama mūsų pokalbį sakė esanti „fiziškas žmogus“, mėgstanti gyvą susitikimą. Ir iš tiesų, tokių žmonių, kurie vertina tikrą ryšį, neįmanoma pažinti skubant. Todėl kalbėjomės lėtai, besimėgaudamos kava. Manau, jog truputį pažinau savo kūrybingosios viešnios pasaulį: 38-erių Dovilė Lisauskienė šiandien turi daug – šeimą, namus, kūrybą, teatrą, vaikus, mylimą darbą. Tačiau svarbiausia – ji turi pasaulį, kuriame visa tai auga drauge. Vaikai. Teatras. Šeima. Meilė.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugpjūčio 01, Šeštadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai