Kaišiadorių aidai - Kuriu, vadinasi, gyvenu. Ryšys, stipresnis už laiką

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 9 skaitytojai

2026 lapkričio 06, penktadienis

Kuriu, vadinasi, gyvenu. Ryšys, stipresnis už laiką

Alvydė VENSKIENĖ
2026 birželio 13, Šeštadienis
Žurnalistas, rašytojas, Kaišiadorių rajono garbės pilietis, Jono Aisčio literatūros premijos laureatas, LŽS narys Jonas Laurinavičius „Kaišiadorių aidų“ redaktoriumi dirbo net 25 metus. Eglės Laurinavičės nuotr. Yra susitikimų, kurie subręsta atmintyje. Subręsta iš prisiminimų, iš noro dar kartą išgirsti, pabūti šalia žmogaus, kuris kažkada buvo labai arti tavo kasdienybės. Tuomet norisi ne tik pasimatyti, bet savotiškai patikrinti, ar seniai regėtame žmoguje vis dar dega ta pati šviesa, kažkada kryptingai vedusi pasirinktu keliu. Toks buvo ir mūsų redakcijos kolektyvo išvažiuojamasis posėdis Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga – kelionė į Riešę pas ilgametį redaktorių Joną Laurinavičių, kuriam šių metų liepą sukaks 88-eri. Riešėje mus pasitiko redaktoriaus jaunesnysis sūnus Valdas. Jo namai – ne tik šeimos erdvė. Juose įkurtas literatūros ir istorijos muziejus „Riešė“, gimęs iš bendro tėvo ir sūnaus rūpesčio išsaugoti tai, kas lengvai prarandama – žodį, nugulusį knygose. Greta Valdo – ir svetingai priėmusi marti Eglė, ir šiltas bendravimas, ir vaišingas stalas. Ant jo – net ir cepelinai, tarsi priminimas apie laikus, kai redaktorius, dirbdamas mūsų redakcijoje, vertino ne tik gerą tekstą, bet ir sotų, skanų lietuvišką maistą. Tačiau svarbiausia buvo ne stalas ir ne sienos. Svarbiausia buvo jis – REDAKTORIUS. Daug kalbėjomės, juokėmės, prisiminėme, tarėmės. „Jos pirmą kartą per 10 metų po darbo baigimo pas mane atvažiavo, todėl kalbų tiek daug! Tiesiog įsiterpti sunku“, – juokdamasis sakė redaktorius, kai kolegės viena per kitą nenustojo klausinėti, dalinosi įspūdžiais, pasakojo. O man tai priminė laikus, kai susirinkimo metu redaktorius taipogi sunkiai atrasdavo momentą pasakyti tai, ką norėdavo, juk mes visos – daug kalbančios! Žvelgiau į jį ir mačiau, kad žmogus prieš mus – toks pat, kaip ir anksčiau. Tos pačios raukšlelės aukštoje kaktoje, tas pats švelnus žvilgsnis, tas pats švelnus rankos paspaudimas. Ir noras kalbėtis. Apie rašymą. Apie laiką. Apie tai, kad rašo jau 65 metus – kiekvieną dieną. Jo dienotvarkė paprasta ir kartu nepaprastai iškalbinga: nė dienos be knygos, nė dienos be rašymo. Ne todėl, kad reikia, nes dabar jau gali sau leisti ir ilsėtis, bet todėl, kad kitaip negali. Redaktorius iš tų žmonių, kurie ne „dirba darbą“, o gyvena tuo, ką daro. „Galėčiau ir nerašyti, bet matau – muziejus saugos mano knygas“, – sakė jis, suvokdamas, jog jo darbas turi prasmę. Redaktoriaus braižas – taipogi legendinis. Kadaise redakcijoje jo rankraščius iššifruodavo tik kolegė Marytė. Redaktorius papasakojo, jog varėniškis žurnalistas Aloyzas Tendzegolskis kartą net buvo pajuokavęs: „Tamstos raštus iš gruzinų kalbos pavyko išversti.“ „Koks jausmas, kai paimate į rankas savo naują knygą? Graudu,džiugu?“– paklausėme. „Anksčiau man tai atrodė įpastas dalykas, juk tiek prirašyta! Dabar graudu, kad jį kur bala!“ – prisipažino . O kolegė Laima taikliai pastebėjo, kad mūsų redaktorius – vienintelis redaktorius Lietuvoje, parašęs tiek daug knygų. Neseniai, 2025m., išleistoje Jono Laurinavičiaus „Bib-liografijos rodyklėje“, kuriai įrašus rengė Kaišiadorių Jono Aisčio viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Zina Motiekaitienė, pateikti 294 bibliografiniai įrašai – 140 autorinių knygų bei 154 jo parengti, sudaryti ar redaguoti leidiniai. „Noriu pasidžiaugti Zina Motiekaitiene, visai netikėtai atėjusia į mano kūrybinį gyvenimą. Daugybę metų eidavau į biblioteką ir nepastebėjau, nesupratau, koks žmogus ten dirba. Kai ji sudarė mano knygų bibliografiją, taip nustebino... „Bibliografijos rodyklė“ – labai profesionaliai, kūrybingai ir įtaigiai parengtas leidinys“, – džiaugėsi redaktorius. Paprastai bibliografijos rodyklės būna kuklios knygutės, kuriose informuojama apie visas autoriaus sukurtas knygas. Šiuo atveju nuostaba, vartant knygą, yra ir dėl vaizdo, ir dėl turinio. Rodyklėje sudėti absoliučiai visų autoriaus knygų viršeliai, juos lydi išsami informacija. Čia randame nemažai autoriaus minčių, aforizmų. Neįprastai gražus ir patrauklus knygos maketas. * * * Kartais pagalvoju, kaip keistai susipina mūsų keliai. Redaktorius dažnai lieka žurnalistų gyvenimuose ne tas žmogus, kuris taiso tekstus, bet tas, su kuriuo užsimezga individualus ryšys: toks tikras – iš pauzių ir nutylėjimų, padėtos rankos ant peties, kuri reiškia, kad darai viską gerai, iš supratimo, nepasakius nė pusės sakinio. Ir tas ryšys neatsiranda per dieną, bet išauga iš bendrų išvykų į kaimus, iš pokalbių apie būsimas straipsnių temas, iš planavimų. Su buvusiuoju redaktoriumi dažnai lieka daugiau nei prisiminimai apie darbą. Lieka jo balsas galvoje, jo įpročiai – juk redakcija – mūsų antrieji namai, kur su kolegomis dažnai kartu pietaujame, daug girdime apie šeimas ir artimuosius, nors kai kurių vaikus ar anūkus matome tik nuotraukose, bet žinome visus jų pasiekimus ir nesėkmes. Iš pirmo žvilgsnio – redaktorius buvo atsipūtęs, per daug nereikalaujantis. Bet po tuo slypėjo pasitikėjimas. Jis mums leido dirbti. Žinojo, kad savo darbus visi padarysime ir padarysime juos gerai. O pats sau jis visuomet yra reiklus, gal todėl ir toks produktyvus. Jonas Laurinavičius visada – tarp žmonių. Gal todėl taip keistai nuskambėjo jo pasakymas, kad neturi draugų. „Esu parašęs eilėraštį: Aš draugų neturiu… Aš vienišius. Aš niekam nenoriu Atverti savęs. Jeigu atvirai, draugai man trukdė,“ – sakė jis. Prisiminė, kaip bendraudavo, kaip panaudodavo taip vadinamų draugų atviravimus savo publikacijose. „Perskaitę mano knygą „Šyptelėjimai“, tai labai akivaizdžiai pamatytumėte“, – užtikrintai sakė jis. Muziejus, į kurį netrukus persikėlė mūsų pokalbis, tarsi natūraliai pratęsė redaktoriaus meilę žodžiui. Sūnus Valdas Laurinavičius – verslininkas, tapęs bibliografu, muziejaus globėju ir mecenatu. Jo rūpesčiu čia sugulė ne tik reti leidiniai, bet ir ištisa kultūrinė atmintis. Tarp jų – daugybė knygų su žymių žmonių autografais, skirtų būtent redaktoriui. Rankraščiai, archyvinė medžiaga, seni leidiniai, kurių šiandien jau neberasi knygynuose. Periodika, menanti sovietmetį ir atgimimo laikus. Viskas kruopščiai saugoma, sisteminama, papildoma. Valdas daug pasakojo, rodė, leido liesti tai, kas dažniausiai slepiama po stiklu. Bet viską jungė pagrindinė ašis – tėvas, nuo kurio ir prasidėjo šis muziejus ir meilė knygoms. Ypatinga vieta skirta poetui Pauliui Širviui. Redaktorius papasakojo, kad muziejus greičiausiai ir atsirado nuo minties, kad reikia deramai įamžinti Pauliaus Širvio atminimą. Dabar muziejuje saugomi ypač vertingi eksponatai, susiję su Pauliumi Širviu, kuriam skirta daug dėmesio (išleistas ir specialus leidinys „Ekspozicija Pauliui Širviui – 100“). Jono Laurinavičiaus ir poeto ryšys skaičiuoja jau septynis dešimtmečius. Pirmasis jų susitikimas įvyko dar 1956-aisiais, kai vienam buvo apie trisdešimt, kitam – vos šešiolika. Šiandien muziejuje saugomi P. Širvio rankraščiai, tarp jų ir eilėraštis „Padavėja“, klausėmės jo įrašo, vartėme nuotraukas. Pats Jonas Laurinavičius yra parašęs nemažai straipsnių įvairiuose rinkiniuose bei periodikoje apie poetą, 2019 m. išleista knyga „Paulius Širvys ir Kaišiadorys‘‘, kurią, beje, sugrįžusi iš šio susitikimo ir susidomėjusi poeto asmenybe, perskaičiau per vieną vakarą. Nauja knyga – „Topoliai prie kelio“ – irgi greitai turėtų pasiekti skaitytojus. Bet kalbėdamas apie kitus, redaktorius vis sugrįždavo prie esmės – darbo. Žurnalistika jam niekada nebuvo tik profesija. Tai buvo gyvenimo būdas, nuolatinis kopimas į kalną, kaip pats sakė – su kiekvienu žingsniu atveriantis vis platesnį horizontą. „Žurnalistika – mano gyvenimas“, – šie jo žodžiai skamba paprastai, bet labai tiksliai. Ir jeigu dabar reikėtų rinktis profesiją, jis neabejoja, kad vėl pasirinktų žurnalistiką, nors ir mato, kad šiuo metu žurnalistai išgyvena nelengvus laikus. Valdas, kaupiantis šią kolekciją daugiau nei dešimtmetį, atvėrė mums pasaulį, kuriame knygos nėra tik leidiniai, bet tikri laiko liudijimai. Vartėme „Aušrą“, „Varpą“, laikėme rankose spaudos draudimo laikų leidinius, knygas – kuklias, mažas kaip delnas, bet tvirtas savo dvasia, trapias istorijos daleles, kurios kažkada buvo slepiamos, saugomos rizikuojant. Matėme rankraščius, kuriuos kažkas rašė tikėdamas ateitimi: Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“, tremtyje ranka rašytą ir iliustruotą eilėraščių rinkinį, kantičkas su lietuviškomis giesmėmis, kurios užrašytos graždanka. Stebėjomės pirmojo lietuviško Sirvydo žodyno egzemplioriumi, priklausiusiu dominikonų vienuoliui. Kai kurios knygos buvo su cenzūros žymėmis – užtušuotomis vietomis, kai kurios – su autografais, žymių Lietuvos veikėjų asmeninėmis pastabomis, įžvalgomis, o kai kurios – tiesiog su įdomiomis istorijos detalėmis, kurias mums išsamiai papasakojo Valdas. Šis muziejus – atminties vieta, kur susitinka literatūra, istorija ir žmogaus gyvenimas. Čia saugomi ir Sausio 13-osios įvykius menantys eksponatai, tarp jų – ir protestuotojo nešiotas plakatas, atributika nuo barikadų, ir stovas, ant kurio nešiojo Švč. Mergelės Marijos paveikslą, ir vaikų piešiniai. Daugiausia eksponatų iš Sausio 13-osios brolijos. Kiekvienas daiktas ten turi savo balsą, kuris liudija, kad žmonės tuomet stojo ginti savo valstybės su tikėjimu, o ne su smurtu. Kuo ilgiau buvome, tuo labiau muziejus ėmė atrodyti ne kaip eksponatų rinkinys, o kaip tėvo darbų tęsinys sūnaus rankose. O kartu tai ir pagarbus atsakas į redaktoriaus gyvenimą, jo darbus, jo sutiktus žmones. Ir apskritai į meilę knygoms ir lietuviškam žodžiui. Po muziejaus ženklu jau išleista 15 knygų apie Justiną Marcinkevičių, Paulių Širvį, Marcelijų Martinaitį, Antaną Vienažindį bei kitas žymias Lietuvos asmenybes. * * * Išlydėjimas buvo be didelių žodžių. Ilgiau nei įprasta apsikabinant. Mes jau sėdėjome automobilyje, dar kažką kalbėjome tarpusavyje, kai žvilgsnis netyčia sustojo. Redaktorius stovėjo prie namo. Vienas. Atšiauriame vėjyje. Ir žiūrėjo į mus. Gana ilgai. Ne taip, kaip žmogus, kuris tiesiog palydi svečius. Taip žiūri tėvai, išlydėdami vaikus – su rūpesčiu, su švelniu liūdesiu, su kažkuo, kas nepasakoma žodžiais.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 rugpjūčio 01, Šeštadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai