Nuo tos dienos, kai Kaišiadorių kultūros centre visuomenei buvo pristatyta (2021-11-25) pirmoji knygos „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose iki 1942 m. I dalis“ , praėjo beveik penkeri metai. Ir štai – neįkainojama dovana ne tik Kaišiadorių vyskupijos šimtmečio jubiliejui, bet ir visai mūsų krašto istorijai, kultūrai: dar spaustuvės dažais kvepiantis antrasis leidinys!
Žvelgiant dabar jau į du monumentalius tomus, apimančius šešiasdešimt trejus vyskupijos metus su svarbiausiomis datomis, įvykiais ir asmenybėmis bei jų darbais, labiau norisi rašyti „vos penkeri“, nes parengti tokiai knygai prabėgęs laikas ilgas tikrai neatrodo. Juolab, kaip sakė vienas iš sudarytojų – Kaišiadorių vyskupijos kancleris ir archyvaras kun. Gediminas Tamošiūnas – „tai buvo darbas po darbo“.
Kaip ir pirmąją, II dalį, tęsdami didžiulį ir taip reikalingą darbą, parengė tie patys sudarytojai: Artūras Zeleniakas ir kun. Gediminas Tamošiūnas, knygą išleido Kaišiadorių vyskupijos kurija, o visuomenei ji pristatyta balandžio 11-ąją Vaclovo Giržado progimnazijos salėje vykusiame vyskupijos jubiliejui skirtame renginyje „Šimtmečio dialogas“, kurį moderavo kun. Gediminas Tamošiūnas, nuoširdžius padėkos žodžius skyręs Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui. „Kalbant apie asmenis, susijusius su šia knyga, labai svarbu šiam leidiniui, kad jis išvydo dienos šviesą – tai vyskupas Jonas Ivanauskas. Būtent jis motyvavo imtis šio darbo, antrosios knygos dalies, įvertino, parengė anotaciją knygai ir, kas dar svarbu, dedikaciją vyskupijos šimtmečiui, leido be saiko naudotis kurijos archyvu, pasitikėjo sudarytojais ir kartu skyrė lėšas, kad knyga būtų atspausdinta“, – kalbėjo kun. G. Tamošiūnas. 

Žvaigždės švietė ir tamsiausioj nakty 
„Leidinys apima istorijos atkarpą nuo 1942 metų, kai mirė pirmasis Kaišiadorių vyskupas Juozapas Kukta, iki 1989 m. pradžios, tai yra paskutiniųjų sovietmečio režimo metų. Šis vyskupijos laikotarpis paženklintas dideliais praradimais dėl išorinių, dažnai nenugalimų jėgų“, – rašoma II dalies pratarmėje.
Sudėtingą visai mūsų tautai laikmetį iškalbingai iliustruoja jau pats knygos viršelis, nuo kurio į mus žvelgia II Pasaulinio karo metu apgriauta Darsūniškio kaimo bažnyčia. „Ji – tarsi iliustracija visos to meto Bažnyčios Lietuvoje“, – pristatydamas knygą pastebėjo kun. G. Tamošiūnas.
„Vis tik šiomis aplinkybėmis tarsi žvaigždės sužibo tokie Kaišiadorių vyskupijos ganytojai kaip Teofilius Matulionis, vėliau paskelbtas Bažnyčios palaimintuoju, ir Vincentas Sladkevičius, Romos bažnyčios kardinolas. Jie abu turėjo įtakos ir vėlesnių laikų vyskupijos raidai. Jai reikšmingi ir kiti garbūs asmenys – dvasininkai, kurių veikla, o tuo pačiu ir vyskupijos istorija, leidinyje atspindėta vaizdais, dokumentais ir liudijimais. Liudijimai šiam leidiniui buvo ypač svarbūs, nes sovietų okupacijos metais nebuvo viešų publikacijų Bažnyčios gyvenimo temomis. Tokie vyskupijos kunigai kaip Jonas Jonys, Stanislovas Kiškis, Petras Laskauskas, Albinas Šilkinis, Nikodema Švogžlys ir kiti paliko ne vieną puslapį prisiminimų, kurie saugomi kurijos archyve“, – toliau byloja pratarmė.
Monumentaliame leidinyje, kurį sudaro daugiau nei šeši šimtai puslapių, atrandame apie 600 įvarių istorinių nuotraukų bei svarbių dokumentų, dvasininkų atsiminimų fragmentų, pirmą kartą publikuojamos palaimintojo vysk. T. Matulionio laidotuvių Kaišiadoryse fotografijos, kelios neseniai atrastos nuotraukos iš jo gyvenimo vyskupijoje. Labai įdomu ir vertinga tai, kad pateikiami atsiminimai ir fotografijos iš Kaišiadorių vyskupijos vyskupų bei kunigų gyvenimo už vyskupijos ribų. Tai tremtis Rusijoje, veikla išeivijoje. Išversta ir pirmą kartą lietuvių kalba paskelbta Kaišiadorių vyskupijos katedros kapitulos konstitucija, Kaišadorių vyskupijos I Sinodo nutarimai, kuriais vadovautasi iki pat 1983-ųjų. Laikmetį iliustruoja ir nuotraukos bei dokumentai iš Lietuvos ypatingojo archyvo, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvių kultūros instituto Vokietijoje archyvo bei kitų šaltinių.

Sugrąžino į istorinę atmintį
Susirinkusieji į vyskupijos šimtmečio renginį su dideliu dėmesiu klausėsi tų, kurių pastangų dėka knyga išvydo dienos šviesą.
Abiejų sudarytojų vardu pasirengęs tarti žodį kurijos kancleris ir archyvaras kun. Gediminas Tamošiūnas pirmiausiai paminėjo savo kolegos, knygos sudarytojo Artūro Zeleniako indėlį: „Tai knygos maketavimas, nuotraukų, dokumentų, kurių jau buvo gerokai daugiau, nei panaudota knygoje, skenavimas ir atrinkimas pagal laikmetį, tvarkymas, kad tiktų publikavimui, aprašų bei kitų tekstų parengimas ir surinkimas, visko sudėjimas į maketą, galiausiai – redagavimas, kuris taip pat užėmė daug laiko, net išvargino, tuo labiau, kad šis darbas truko ne vienerius metus“, – su pagarba kalbėjo kun. G. Tamošiūnas, paminėdamas, jog A. Zeleniakas, kurio šaknys – mūsų krašte, gyvena Vilniuje ir dirba atsakingą darbą vyriausybės kanceliarijoje, rūpinasi šeima, knygos rengimo laikotarpiu dar ir mamos liga buvo užgriuvusi... Tačiau aukodamas savo laisvalaikį Artūras Zeleniakas ne tik kad profesionaliai atliko darbus knygai, bet ir labai pasitarnavo kurijos archyvui – rengiant abu tomus juose publikuojami dokumentai, nuotraukos buvo suskaitmeninti, tad nuo šiol yra prieinami ir per nuotolį.
– Nors Artūras sakė tarti žodį man vienam, perduosiu ir keletą jo minčių apie knygą: Šis dviejų dalių leidinys gimė sutapus abiejų sudarytojų idėjai bent dalį kurijos archyve sukauptų nuotraukų ir dokumentų paversti pasakojimu apie Kaišiadorių vyskupiją, nors ir be pretenzijų į mokslinę vertę turinčią studiją. Visgi tikėtina – leidinys, kaip pagalbinė priemonė, galės praversti ir tyrinėjantiems istoriją, ypač ieškantiems faktinės informacijos. Juolab, kad šis pasakojimas, kaip sako Artūras, yra ne tik apie Bažnyčią, jis ir apie mūsų valstybei, visuomenei tekusius iššūkius. Ir, kaip pastebi Artūras, šis darbas buvo aliktas išties sąžiningai, identifikuojant įvykius, sudėliojant jų seką ir pateikiant nuotraukų bei dokumentų kalba. Artūras prasmingiausiu šio daugiau kaip šešerių metų savo darbo aspektu laiko asmenų, visų pirma dvasininkų, sugrįžimą į mūsų istorinę atmintį. Ypač tai pasakytina apie pirmąją leidinio dalį iš tarpukario. Ir kad yra dėkingas JE vysk. J. Ivanauskui ir man, kunigui Gediminui, už parodytą pasitikėjimą ir sudarytą galimybę prasmingai veiklai, – kalbėjo kun. G. Tamošiūnas.

„Svarbiausia buvo ko nors, kas vyko anuomet vyskupijoje, nepraleisti“
Taip vieną svarbiausių savo, kaip knygos sudarytojo, siekį apibūdino kunigas Gediminas. Ši mintis nuolat lydėjo kurijos archyve atrinkinėjant dokumentus, nuotraukas, ieškant liudijimų, prisiminimų, dokumentų iš kitų šaltinių, archyvuose Lietuvoje ir svetur. Reikėjo, kad savo vietą istorijoje užimtų, kaip kalbėjo leidinio sudarytojas, „ tiek įvykiai, tiek asmenys ir jų indėlis plačiau  – Lietuvos bažnyčiai. Kaip antai lietuvių kalbos įvedimas katalikų pamaldose po Vatikano II susirinkimo, pasibaigusio 1965 metais. Ir kiek daug dėl to nuveikė Kaišiadorių vyskupijos kunigai, tiek versdami tekstus, tiek redaguodami. Juk vienas iš jų, kunigas Česlovas Kavaliauskas, dargi visą Naująjį Testamentą į lietuvių kalbą išvertė! Tai milžiniškas darbas. Be to, ši knyga paliečia asmenis ir jų veiklą išeivijoje, Rusijos platybėse, įkalinimą, tremtis. Tad renkant šiai knygai medžiagą taip pat buvo leistasi ir į keliones, (...) teirautasi gyvų atsiminimų – vyskupo J. Matulaičio ir kitų, nes jau nedaug vyskupijoje kunigų, kurie prisimintų ir aną laikotarpį“, – ilgo, kruopštaus, bet sielai artimo darbo momentais dalijosi kun. Gediminas.
Iš tiesų, kai sklaidai jau atspausdinto leidinio puslapius, natūraliai koncentruojiesi į turinį, ir gal tik paskui pagalvoji (ir tai tik tuo atveju, jei esi bent panašų darbą dirbęs), jog kažkam reikėjo nuotraukose atpažinti veidus, sutikslinti vardus, pavardes, datas, užimamas pareigas ir titulus, vietovardžius, „išgaudyti“ klaidas ir atlikti daugybę kitų „nematomų“ dalykų, kuriems reikia ir daug laiko, ir žinių. Knygoje yra ir kun. Gedimino Tamošiūno rašytų tekstų, įvykių aprašymų, teisinių komentarų ir nuotraukų aprašų.

Ištakos
„Mano indėlis šiam leidiniui, tai, visų pirma, archyvinė medžiaga, nes, be kitų darbų, esu ir archyvaras. Taigi nuotraukos, jų rinkimas pagrindiniam vyskupijos kurijos archyvui, užtrukęs ne vienerius metus ir tebesitęsiantis; dokumentai, atsiminimai, kurie nugulę šioje knygoje – jie neatsiranda savaime, nors, kaip žinia, paimti iš kurijos archyvo, bet juos pasiekti, reikėjo pastangų ne tik atrinkti pagal laik-
metį šiam ir ankstesniam leidiniui, bet ir prieš tai atlikti darbus atkuriant patį kurijos archyvą, kuris po soviet-mečio buvo išsibarstęs,“ – kalbėjo kun. Gediminas Tamošiūnas.
Knygos pristatymo dalyviams suteikta unikali proga prisiliesti prie pačių leidinių ištakų –virtualiai apsilankyti Kurijos archyve – šiai įdomiai kelionei pakvietė specialiai sukurtas dvidešimties minučių filmas, pasakojantis apie kruopščiai kaupiamą ir saugomą istorijos lobyną.
Nors archyvas kauptas nuo pat vyskupijos įkūrimo, prieškario aprašas neišliko, tad buvo kreiptasi į vyskupijos kunigus, jų artimuosius nuotraukų ir kitų liudijimų. Dauguma atsiliepė, pasidalijo tuo, ką turi: taip archyvas pagausėjo beveik tūkstančiu prieškariu darytų fotografijų su vyskupijos gyvenimo epizodais, dauguma jų originalios, svarbiausios – skaitmenizuotos. Vėliau kauptos nuotraukos iš sovietmečio, šiandieninio laiko. Kad visu tuo būtų galima pasidalinti, ir nuspręsta parengti leidinį.
Filmo kadruose pro akis praplaukė įvairiomis datomis pažymėti dokumentai, priklausomai nuo laikmečio rašyti ranka ar rašomosiomis mašinėlėmis, spintose saugomi administracinio ir liturginio pobūdžio leidiniai, ankstesniais laikais naudoti mišiolai, maldynai, giesmynai, Mišių indai, senų vertingų knygų leidiniai, archyvui kunigų dovanoti albumai, iliust-ruojantys vyskupijos gyvenimą, jų atsiminimai, rūpestingai supakuotos dėžės su svarbių vyskupijai asmenų palikimu ir kt. Yra dokumentų dar iki vyskupijos įsteigimo laikų – tai parapijų, kurios iki tol priklausė Vilniaus vyskupijai – dokumentai. Visa tai – ne tik atmintis, bet ir tikras lobis istorijos tyrinėtojams, ištakos naujoms knygoms ir leidiniams, atsakantiems į klausimą, kaip ir iš kur esame atėję.

Lauksime trečiosios dalies!
Antrąją knygos dalį savo nuoširdžiu bei profesionaliu darbu praturtino ir du jauni žmonės. Visų pirma tai, kad pirmą kartą lietuviškai galime skaityti dar 1928 metais paskelbtą Kaišiadorių vyskupijos katedros kapitulos konstituciją ir 1936 m. parengtus Kaišiadorių vyskupijos I Sinodo nutarimus – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktoranto Justino Ambrazo, kuris šiuos abu dokumentus išvertė iš lotynų kalbos, nuopelnas. Bažnytinio lotyniško teksto vertimas, kai lietuvių kalba nėra net atitikmenų seniai naudotiems daiktams ar veiksmams pavadinti, nelengvas uždavinys, tačiau, kaip sakė pats vertėjas, su mokslinio darbo vadovo dr. Liudo Jovaišos patarimais ir pagalba, tekstus pavyko išversti.
„Iš pirmo žvilgsnio tai yra nuobodūs tekstai, tarsi truputėlį teisiniai dalykai. Bet kodėl juos verta skaityti? Tai – vyskupijos taisyklės, tam tikras vyskupijos identitetas, kuris buvo, ir tie kunigai, asmenys, veikėjai, žmonės, kuriuos mes matome knygoje, jie iš tiesų turėjo šių taisyklių laikytis. Tad jeigu mes norime užsidėti truputėlį senesnius akinius, pradėkime knygą skaityti nuo Sinodo nutarimų, nes ten buvo apibrėžta daugybė dalykų. Skaitant galima suprasti, kad gyvenimas buvo visai kitoks, ir aprašymai, nuotraukos, gali visai kitaip prabilti“, – dėkodamas Apvaizdai, kad galėjo prisidėti prie leidinio kūrimo, kalbėjo J. Ambrazas.
Literatūrinis II leidinio dalies teksto redagavimas buvo patikėtas Kaišiadorių vyskupijos jaunimo centro vadovei, Vilniaus universiteto Filologijos doktorantei Rimantei Jagelavičiūtei, kuri su visais pasidalijo šio atsakingo darbo suteiktu džiaugsmu: „Skaičiau tuos tekstus ir galvojau, kad tai yra ne tik chronologija, ne tik istorinė knyga – tai yra meistriškai sudarytas ir mums pateiktas vyskupijos identitetas. Ir jeigu mes esame šios vyskupijos žmonės, vyskupijos gyventojai, tai yra labai didelė dovana turėti galimybę pamatyti, iš kur mes atėjom. Didelis pasidižiavimas ir didelė privilegija matyti, koks kantrus ir kruopštus darbas lydėjo tai, ką mes turime šiandien“, – kalbėjo ji.
Nedidelė, bet labai stipri ir atsidavusi leidinio komanda sulaukė nuoširdžios Kaišiadorių vyskupo Jono Ivanausko padėkos. Vyskupas pasidžiaugė reikšmingu J. Ambrazo ir R. Jagelavičiūtės indėliu, asmeniškai padėkojo vyskupijos kurijos kancleriui kun. Gediminui Tamošiūnui už didelį pasišventimą, kruopštumą, pasiaukojimą, mokslinę archyvaro kompetenciją, kuri itin svarbi tiek parengiant visą medžiagą, tiek ją atrenkant.
Už asmeninį indėlį į vyskupijos gyvenimą ir krikščioniško tikėjimo liudijimą Artūrui Zeleniakui Jo Ekscelencija įteikė Jubiliejinį Kaišiadorių vyskupijos šimtmečio medalį, taip pat knygos sudarytojams A. Zeleniakui ir G. Tamošiūnui, rėmėjams – Kaišiadorių ir Elektrėnų savivaldybių merams – įteiktos padėkos.
O didžiausio džiaugsmo ir susirinkusiųjų plojimų susilaukė vyskupo J. Ivanausko žodžiai, kurie nuskambėjo tarsi palaiminimas leidinio „Kaišiadorių vyskupija kurijos archyvo nuotraukose ir dokumentuose“ tęsiniui:
– Antroji knyga baigėsi 1989-aisiais metais, kai vyskupu konsekruojamas Juozapas Matulaitis. Būtų labai gera, kad tas atgimimo laikotarpis, kai Lietuva, o kartu – ir bažnyčia išeina į visiškai naują kelią, taptų trečiąja leidinio dalimi, – su prašymu tęsti darbus į leidinio sudarytojus kun. G. Tamošiūną ir A. Zeleniaką kreipėsi Jo Ekscelencija.
Taigi – prasmingi darbai nesibaigia. Tuo ir pasidžiaukime šiais jubiliejiniais Kaišiadorių vyskupijos metais!

P. S. Knygą galima įsigyti Kaišiadorių vyskupijos kurijoje ir vyskupijos parapijose.