Kaišiadorių aidai - Kario savanorio statusas pasivijo praėjus 80 metų po žūties

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

2026 birželio 17, trečiadienis

Kario savanorio statusas pasivijo praėjus 80 metų po žūties

Romualda SUSLAVIČIENĖ
2026 gegužės 03, sekmadienis
Laikas rašo ne tik naujus istorijos puslapius, įamžindamas tėvynei nusipelniusius žmones. Kartais jis tarsi grįžta atgal, kad suteiktų Lietuvos didvyriams tai, kas jiems priklauso, ką jie iškovojo savo kraujo, o dažnai – ir gyvybės kaina. Partizano kovų pripažinimas Kazys Surmilavičius-Klevelis. Nuotr. iš archyvų Šių metų balandžio 26-ąją sukako 110 metų, kai tuometinio Žaslių valsčiaus Laukagalio kaime gimė Kazimieras Surmilavičius – Didžiosios Kovos apygardos partizanas, rinktinės štabo narys, 1-ojo būrio ir Vanagų padalinio vadas. Narsus kovotojas už tėvynės laisvę, kurį kovų bendražygiai pažinojo partizaniniu slapyvardžiu Klevelis, Klevas, Didžiosios Kovos apygardos pratizanu tapo dar 1944-aisais. Tų pačių metų gruodžio pirmąją paskirtas štabo nariu ir I būrio vadu, nuo 1945 m. sausio 20 d. – 5-os LLA apylinkės 1-o bataliono organizatorius ir Vanagų padalinio vadas, kurio gyvenimo ir kovų kelią okupantų kulka nutraukė tų pačių metų pavasarį, kovo 27-ąją prie Rusių Rago kaimo (dabar – Širvintų rajonas). Pernai, 2025-aisiais, nuo partizano žūties sukako lygiai 80 metų, o šių metų kovą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro generalinio direktoriaus ir Krašto apsaugos ministro įsakymais partizanui Kaziui Surmilavičiui suteiktas partizaninio karo savanorio (po mirties) statusas ir leitenanto laipsnis. ...Viskas prasidėjo nuo aktyvių žmonių iniciatyvos, kai iš surinktų istorinių šaltinių gimė raštas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui: praėjusiais metais, artėjant Kazimiero Surmilavičiaus Klevelio žūties 80-ečiui, iš Rumšiškių krašto kilęs rašytojas, knygų apie partizaninį karą autorius Stanislovas Abromavičius kartu su Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininku Vladu Sungaila ir žuvusiojo brolio Prano Surmilavičiaus sūnumi Andriumi Surmilavičiumi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriui Arūnui Bubniui pateikė prašymą pradėti procedūrą dėl kario savanorio statuso suteikimo K. Surmilavičiui, tuo pačiu pateikdami žuvusiojo biografiją, žūties aplinkybes bei įvykių liudininkų atsiminimus, kitus šaltinius. Gyvenimas, skirtas tėvynei Visas sąmoningas Kazimiero Surmilavičiaus gyvenimas pažymėtas tarnystės tėvynei ženklu. Kariui reikalingų įgūdžių jis įgijo dar tuomet, kai jo šalis gyvavo po nepriklausomybės vėliava – nuo 1937 metų lapkričio beveik dvejus metus tarnavo Lietuvos Respublikos kariuomenėje, kur jam buvo suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis, vėliau ėjo policininko tarnybą. Visa ši patirtis labai pravertė ir partizaninėse kovose, į kurias K. Surmilavičius įsijungė, kaip jau minėta, 1944-aisiais. Kitaip ir būti negalėjo – juk išaugo doroje, patriotiškoje šeimoje. Kaip savo knygoje „Partizanų Motinos“ rašo Stanislovas Abromavičius, Laukagalio kaime, netoli Paparčių, gyvenę Jonas ir Ona Surmilavičiai „augino šešis sūnus. Deja, Jonas Surmilavičius mirė 1934 metais, turėdamas apie 60 metų. Ona numatė kiekvienam vaikui jo gyvenimo kelią. Vyriausiasis Stasys, gimęs 1914 metais, turėjo tapti 18 hektarų ūkio paveldėtoju, Pranas, gimęs 1911 metais, po tarnybos kariuomenėje liko tarnauti karo ligoninėje, paskui dirbo buhalteriu kelių statybos organizacijose, Kazys, gimęs 1916 metais, pasijuto norįs būti kariškiu ir tarnavo lygtiniu puskarininkiu Lietuvos kariuomenėje, o vėliau – policininku, Jonas, gimęs 1920 metais, anksti pasidavė darbams prie geležinkelio ir išdirbo čia gal pusę amžiaus. Dirbo budėtoju Pravieniškių, vėliau Žaslių, Kaugionių ir Livintų geležinkelio stotelėse, mirė tik 52-ejų sulaukęs. Antanas, gimęs 1922 metais, išmoko staliaus amato, o jauniausias Motiejus, gimęs 1925 metais, turėjo mokytis gimnazijoje. Tačiau šiuos šeimos norus sujaukė ne ankstyva tėvo mirtis, o antroji rusų okupacija.“ 1944-aisiais okupantų paskelbta visuotinė mobilizacija skirtingai sudėliojo sūnų likimus: jos išvengė prie geležinkelio ir ligoninėje dirbę Jonas ir Pranas, o Stasys, Antanas ir Motiejus slapstėsi tėvų sodyboje, kol Žalio Velnio patarimu du iš jų įsijungė į partizanų būrį. Antanas gavo slapyvardį Dūmas, Motiejus – Sparnuotis. Abu buvo šalia brolio Kazio-Klevelio, kol susirgęs Motiejus pasitraukė namo, pakeliui buvo sugautas ir nudangintas į frontą svetima pavarde. Surmilavičius Antanas-Dūmas, A rinktinės 1-o bataliono Klajūno būrio partizanas, 1946 m. kovo viduryje buvo suimtas bunkeryje, kurį aptiko enkavedistų šuo. Nuteistas, dešimtį metų kalėjo Osoblage. Į Lietuvą nesugrįžo, liko gyventi tremtyje. Kaip žuvo Klevelis Knygoje „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“ yra iš Rusių Rago kaimo kilusio Kęstučio Lapinsko prisiminimai apie tragiškus 1945-ųjų kovo pabaigos įvykius Čiobiškyje. „Tą dieną prieglaudoje buvo likę tik štabo apsaugos vyrai, nes Žalias Velnias, Piliakalnis ir Vilkas su reikalais buvo išvykę. Mūriniame pastate buvo įsitvirtinę Juozas Marcinauskas-Pluta, Stasys Misiūnas-Senis, Jonas Markulis-Vaiduoklis, Mykolas Tveraga-Aras, Česlovas Pavasaris-Milžinas, mano brolis Adomas Lapinskas-Uosis, Kazys Surmilavičius-Klevas, Klevelis ir ryšininkė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera. Nuo pat ryto mano brolis su Kleveliu išėjo pas Adolfą Bagdonavičių, Klevelio giminaitį. Prie Neries pamatė slenkančius stribus. Vyrai pradėjo bėgti į Panerį, kad praneštų partizanams apie nelaimę. Stribai puolė paskui, apsupo. Klevelis pirmasis žuvo prie upės kranto augusio lazdyno. Brolis dar kurį laiką sėkmingai bėgo, paskui ėmė šlubuoti – matyt, sužeidė. Netikėtai prieš jį išdygo stribai su kulkosvaidžiais. Adomas metė kailinius ir sunkiai sužeistas šoko į ledinį vandenį. Taip ir neiškilo. Stribai paliko jo ir Klevelio kūnus, nes reikėjo pulti prieglaudoje užsibarikadavusius. Žmonės vėliau palaidojo Klevelį Čiobiškio kapinėse, sukalę neobliuotų lentų karstą.“ Kad niekas neliktų pamirštas Lietuva nepamiršo. Savanorių kapus lanko ne tik jų artimieji – kasmet valstybinių švenčių proga ant jų suplazda trispalvės kaspinai ir patriotiškai nusiteikusių žmonių, įstaigų, organizacijų atstovų uždegtos žvakelės. Nors nuo paskutinių kovų už tėvynės laisvę prabėgo jau nemažai metų, tikriausiai, savo aplinkoje dar likę tokių, kurių pasiaukojamos kovos iki šiol liko nepažymėtos kario savanorio statusu. Kol dar yra prisimenančių, kol šeimų, giminių archyvuose saugomi liudijimai, vertėtų, kaip kad Kazio Surmilavičiaus-Klevelio atveju, kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Tegul nė vienas, sudėjęs aukas ant tėvynės laisvės aukuro, nelieka užmirštas. Parengta pagal Stanislovo Abromavičiaus pateiktą medžiagą
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 gegužės 03, sekmadienis )

Naujausias numeris

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai