Kaišiadorių aidai - ,,Graži daina apvalaina, pailgesnė da gražesnė!“

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 3 skaitytojai

2026 birželio 17, trečiadienis

,,Graži daina apvalaina, pailgesnė da gražesnė!“

Laima KMELIAUSKIENĖ
2026 gegužės 03, sekmadienis
Su Žiežmarių kultūros centro direktore Irena Taukinaitiene – linksmieji vakaro svečiai. Laimos Kmeliauskienės nuotr. Kaip gera turėti šaknis, atsigręžti į praeitį. Ir žinoti, kad esame turtingi įvairiausiais folkloro lobynais. Šįkart Žiežmarių kultūros centras nukėlė humoristinio folkloro dangtį, pakviesdamas į vakarą „Graži daina apvalaina, pailgesnė da gražesnė“, pažymėtą ženklu N-14. „Laukiam visų, bet šį kartą be vaikų“, – kvietė organizatoriai, įsitikinę, kad juokas – kuriančioji jėga. Kadangi balandžio 1-oji – Juokų diena šiemet išpuolė per gavėnią – Didžiąją savaitę, renginys „nušoko“ po Velykų. Kaip ir buvo skelbta, buvo „daug dainų, bet trumpų, ne visai padorių, su pablevyzgojimais, bet linksmų“. Tiesa, buvo jų ir ilgesnių... Salė šurmuliavo sausakimša, mat daug kas atėjo, atvažiavo čia pabuvoję ir pernykščiame panašiame renginyje. Gal tai taps smagia tradicija Žiežmariuose? Pasak Žiežmarių kultūros centro direktorės Irenos Taukinaitienės, vėl susitikta, kad nepamestume svarbiausio – žaismės. Ir pasklido, nuaidėjo iš ekrano scenoje visiems gerai pažįstamas Veronikos Povilionienės balsas: „Vieną kartą per Velykas / Atsitiko toks dalykas...“ „Daina – geriausias vaistas nuo ligų. Žmogus pats pilnas visa ko. Visi motyvai – iš aplinkos, iš kadaise girdėtų pasakų, dainų. Ima žmogelis kokį gabalėlį ir įkelia į savo situaciją, į tą momentą, kai norisi ką savaip pasakyti. Gal ne visada dailiai, korektiškai, bet taikliai... – teigė I. Taukinaitienė. – Mūsų liaudis ne tik daininga, bet ir sąmojinga, išradinga. Ji visada mokėjo ne tik pasijuokti, mokėjo įgelti, pasišaipyti iš mergų pasileidimo, žmonių kvailumo ar perdėto mandrumo.“ Tik, va, bėda – nesinorėjo kartotis kaip buvo pernai. „Galvojam – iš to mandrumo kartotis negalim! Tai šiemet viską sumanėm pasukti kitaip. Sumanėme pasikviesti svečių – pažiūrėti, kaip mes su kokiais žemaičiais, dzūkais, aukštaičiais ar suvalkiečiais panašūs ir kaip skirtingi. O gal vienodi? Įdomu išgirsti, kokios dainelės buvo dainuojamos atskiruose etniniuose Lietuvos kraštuose, – teigė I. Taukinaitienė. – Juk Kaišiadorių kraštas visada buvo nei velnias, nei gegutė, nei dzūkai, nei aukštaičiai, o dar ir su lenkais rubežius čia pat buvęs, o prie Darsūniškio, prie Nemuno, tai jau iš viso Suvalkija trenkia. Taigi, mes čia nieko tokio mandro sugalvoti negalim, nebent pasikviesti svečių iš tų regionų. Anekdotų apie suvalkiečių, dzūkų ar žemaičių būdą mes daug žinom, bet dainelių neužtikau...“ * * * Tądien daineles ir dainas dainavo, muziką dovanojo, šposijo Kęstutis Tumynas-Vinculis (Dzūkija), poetas Vladas Braziūnas (Aukštaitija, Pasvalys), aktorius Vytautas Taukinaitis (Suvalkija), Kaišiadorių kultūros centro tradicinės muzikos kapela „Geri vakarai“, kurios vadovas Antanas Noreika (Ant rubežiaus), Žiežmarių kultūros centro vyrų vokalinis ansamblis, vadovaujamas Juozo Krinicko (Ant rubežiaus). Po smagios V. Taukinaičio dainelės apie karvės š... renginio vedėja Irena šypsojosi pristatydama kitus atlikėjus: „Tai tokia smagia gaida pradėkim traukti dainas, prisiminti, ką primiršę buvom, kaip mūsų tėvai ir seneliai mokėjo uliavot, nuotaiką pakelt. Atsistoję, bet ne artojai, dainuoja Žiežmarių kultūros centro vyrų vokalinis ansamblis.“ Kadangi artėja sėjos metas, J. Krinickas, minėtojo ansamblio vadovas, sakė, kad jie padainuos „Agurkų polką“. Tikriausiai, prisimenate šios dainos žodžius ir jūs, mieli skaitytojai: „Kai pavasaris ateina, / Mergos į daržus išeina...“ Buvo dar ir „Pavasario polka“. O štai į sceną ruošiasi pakilti ir itin garbingas vakaro svečias – poetas, vertėjas Vladas Braziūnas, 2013 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, šia premija pagerbtas „už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką“. „Vis aukštaičių ieškojom, bet unaravi jie, o ir kelias neartimas... nelabai nori keliaut, bet štai nuvažiuoju į Knygų mugę, paimu į rankas poeto, Nacionalinės premijos laureato, daugelio kitų literatūrinių premijų laureato, vertėjo Vlado Braziūno knygą „Laikas yra arti“. Autorius buvo, bet su kažkuo kalbėjosi, nepatogu buvo dėl autografo trukdyti. Parsivežiau knygą. Skaitau, skaitau ir suprantu, va, kokį žmogų mums reikia pasikviesti į Žiežmarius, – dėstė I. Taukinaitienė. – Vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos kūrėjų, folkloro ansamblių dalyvis. Iki kaulų smegenų pasvalietis. Tiek eilėraščiuose, tiek gyvenime, kaip jis sako, skaito žmonių gyvenimus ir tik juos perteikia. Knygoje randu tokią citatą: „Tiesiog nebeįmanoma būt tokiems rimtiems, teisiems, tokiems persitempusiems ir persipareigojusiems, nematantiems užtat, kaip neatitinka mūsų pačių savęs įsivaizdavimas, kas tesam iš tikrųjų, ogi puikiausiai žinom, kad tas neatitikimas ir yra visokiausio komizmo pagrindas“. Geriau čia jau ir nebepasakysi.“ Irena toliau cituoja V. Braziūną: „Savo tarmės siauruku gal nebaisiai toli nuvažiuočiau, o kur man važiuoti, kai viskas galvoje, kas tikra, viskas prie Svalios, vadinkim didingai, žiočių, rimų arimai nedingę ir ritmai su ryto pustykle“. Svečias buvo sutiktas gausiais plojimais. Norėjo nuo kitko pradėt, bet kadangi Irena ką tik perskaitė jo mintį apie tarmės siauruką bendrine kalba, poetas ją „išvertė“ į savo tarmę. Ir eiles skaitė, ir dainavo aukštaitiškai. Štai vienas ketureilis: Oi tu, Dievi mano, Koks aš nečeslyvas, Kad ant mani krenta Sukirmiję slyvos. Pasak V. Braziūno, visa tai – iš pačios artimiausių žmonių aplinkos nusiklausyta, daugiausia dar vaiko, dar tokio amžiaus, kurio vaikai į šitą renginį neįleidžiami. „Dabar kitokį atversiu puslapėlį. Kas iš tos tikrosios tautosakos – nugirdėtos, nuklausytos, kas paliko didžiausią įspūdį paskui, jau susivokus. Aš 1952 metų gimimo. Tai taip nuo penkiasdešimt kelintų jau galėjau pradėt suprast. Nesuprast, bet įsimint ir paskui tik atgamint, kokios dainos skambėjo per giminės balius, kai susirinkdavo, – pasakojo pasvalietis. – Pas mus būdavo tokia tradicija – daro alų – giminė eilę pasidaro – kada, pas ką. Ir suvažiuoja kas tik gali – keliasdešimt žmonių pasidaro. Ir nė vieną dieną netyla visokios dainos. Alus yra toks geras daiktas, kad yra labai linksmas. Jis negeriamas, jis yra gurkšnojamas, ir visą laiką graži tokia nuotaika išlieka. Be pykčių... Man didžiausias įspūdis – koks buvo žmonių tarpusavio pasitikėjimas, kaimynų, giminių. Ir kaimynai sueina – artimiausi kaimynai, su kuriais bendrauja. Daug ten ir giminių buvo iš tų kaimynų. Vienkiemių kaimas platus, bet giminės tik kelios aplink. Ką jie dainuodavo? Buvo iš giminės ir kokį valdišką darbą dirbantys, ir dar ką nors, atrodytų, reikėtų pasisaugoti...“ Bet nieko, skambėjo ir tokios dainos: Išėjo in mišku Gėlalių suskint, A jie prisiviję Pradėjo kankint... Arba vyrai norėdavo išrėkti savo pavardę – kuris pirmas ir kuris garsiau: Pasvalia skribuku Penkiasdešimt štukų Negal sutvarkyti Viena Braziūniuka. Arba: Šikt ant žirnių, šikt ant pupų, Šikt ant Stalina skribuka. O paskui į sceną su gitara vėl pakvietė „išeivį iš Suvalkijos, vėtytą ir mėtytą po Vilnių ir kitur“, aktorių Vytautą Taukinaitį. O paskui – vėl tie, kur nei velnias, nei gegutė – „Geri vakarai“. Tiksliau – tai kapela, grojanti tradicinę lietuvių liaudies muziką ir populiarius instrumentinius kūrinius. Kolektyvo pavadinimas ne tik simbolizuoja smagų laiką, praleistą su kapela, bet ir primena Kaišiadorių krašto vietovę – Gerų Vakarų kaimą. Kapela gyvuoja nuo 2012 metų gegužės 23 d. Kolektyvo steigėjas – armonikierius Vilmantas Kratavičius. Dabartinis vadovas – Antanas Noreika. Be jų, kapeloje groja bei dainuoja Dovilė Kinderevičienė ir Robertas Ramunis. Šįkart „Gerų vakarų“ repertuare buvo Kaišiadorių krašto daina „Lipa Ona jin eglalį“ (dainos pateikėja – kaišiadoriečių folkloro ansamblio „Verpeta“ vadovė Valerija Jankauskienė) ir „Kai aš turėjau šyvų kumelį“ (Vilmantui šitą dainą padainavo guroniškė Almutė Laučiūnienė). O paskui buvo pristatytas svečias iš Dzūkijos – tikras dzūkas Kęstutis Tumynas. „Kur tik jis nebuvęs, nelabai žinau, spėju, kad Višakio Rūdoj nebuvo, na, gal dar Afrikoj nebuvo, ir tikrai Žiežmariuose nėra buvęs, – įsitikinusi I. Taukinaitienė, – nes taip tai jau visur visur, nes ir prie svečio, ir prie pečiaus – visur labai udalas, laukiamas, žmoną karvių melžt palikęs, visų mergų trokštamas jaunikis – Vinculis iš Dzūkijos.“ Beje, kai jis ne scenoje, tada jis – Alytaus seniūnijos seniūnas, Rumbonių parapijos vargonininkas, ūkininkas. Pasak Vinculio, jo pirma daina – apie pirmus šokius: Kartais man nerūpi pamokos išmokti, Progai pasitaikius norisi pašokti. Umpadrivailia, umpadrivailialia, Progai pasitaikius norisi pašokti. Subatos sulaukiau, mokslus atidėjau Ir tėvams negirdint į šokius išėjau. Umpadrivailia, umpadrivailialia, Ir tėvams negirdint į šokius išėjau. Viena man patiko, ėmiau kombinuoti, Kaip prie tos mazurkos man prisiklijuoti. Umpadrivailia, umpadrivailialia... Tai buvo tik pradžia. Davė garo Vinculis, drovesniems ausys ypač raitėsi... Pasak Vinculio, viena minutė juoko gyvenimą prailgina penkiomis. „Tik reikia žinoti, iš ko juokiesi. Jei iš žmonos, gali ir sutrumpinti“, – aiškino jis. Pabaigoje – vėl muzikos kapela. Kad padainuotų dar dainų: labai aukštaitišką dainą „Oi tu Nesvidžiūnai“, „Per Klausučių ulytėlę“ ir „Žvirbelį pilką“. O pabaigų pabaigoje visa salė su „Gerais vakarais“ iš visos sveikatos traukė dainą apie rožę pur pur purpurinę... „Aš pasėjau rožę – pur pur purpurinę, kaip tą mūsų meilę pir pir pirmutinę...“ – skambėjo aidėjo po salės skliautais galingas choras. Skirstėsi žmonės šypsodamiesi. Vakaras suvienijo, suartino, pažadino prisiminimus, sujungė. Ir su tais, kurių jau seniai nėra – mūsų tėvų, senelių, prosenelių... * * * Po renginio socialiniuose tinkluose, Žiežmarių kultūros centro paskyroje, vienas sekėjas parašė: „Ačiū organizatoriams“. Irena Taukinaitienė atsakė: „Prašom, pažadam – daugiau neblevyzgosim, nebent tik kitais metais balandžio 1“. * * * Grįžusi iš Žiežmarių kultūros centro salės ir aš nejučia nusikėliau į savo vaikystę – atgalios pusę amžiaus. Mano šviesios atminties tėvas Jonas Ašmena taip pat mėgo pašposyti, žinojo ne vieną šmaikščią dainušką, kupletą. Štai kad ir šita įstrigusi: Mergužėle lelijėle, Nuogas tavo kūnas. Žiemos laikas, Bijok Dievo – Trenks tave perkūnas!
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 gegužės 03, sekmadienis )

Naujausias numeris

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai