Kaišiadorių aidai - Ištikimybė

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2026 birželio 17, trečiadienis

Ištikimybė

Stanislovas ABROMAVIČIUS
2026 balandžio 12, sekmadienis
Aleksandras Zapkus, Šiauliai, 1936 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo Šis pasakojimas skirtas mokytojo, partizaninio karo dalyvio, Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininko Aleksandro Zapkaus (1916–1946) 110 gimimo metinėms. Deja, likimas lėmė jam gyventi tik trisdešimt metų: šių metų kovo 24-ąją minime jo žūties 80-metį. Už tėvynę atidavė viską Mums pavyko patikslinti Aleksandro Zapkaus-Piliakalnio biografinius duomenis. Būsimas partizanas gimė 1916 m. gegužės 17 d. Petrapilyje (Rusija), kur jo šeima gyveno pasitraukusi iš Lietuvos I Pasaulinio karo metais. 1920 m. su tėvais Antanu ir Sofija (Lotošytė), broliu Jonu (g.1907 m.) grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kėdainiuose. 1925 m. išvyko į Mažeikius. Baigė pradžios mokyklą, mokėsi gimnazijoje (dabar – Merkelio Račkausko). Baigęs keturias klases, 1932 m. įstojo į Plungės mokytojų seminariją, po dvejų metų ją uždarius perkeltas į Šiaulius. Nuo 1936 m. lapkričio dirbo laisvai samdomu mokytoju. 1936 m. gyveno Mažeikiuose, 1937 m. – Žvyreliuose. 1937 m. spalio 3 d. Aleksandras vedė mokytoją Florentiną Kondrotavičiūtę (1918–1984) iš Skleipių ūkio Viešnių valsčiuje. 1938 m. abu pradėjo mokytojauti pradžios mokyklose. 1939-ųjų liepą A. Zapkus buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą ir pateko į Kauno karo mokyklą. Tačiau tarnauti Lietuvos karininku kariuomenėje neteko, nes Lietuva buvo okupuota. 1940-ųjų spalį baigusiam suteikė laipsnį ir nurašė į karininkų atsargą... Aleksandras Zapkus minimas išleistame Žemaitijoje telktos Tėvynės apsaugos rinktinės (TAR) archyve. Žinoma, kad Aleksandras 1944 m. liepos 29 d. su savo būriu kovojo su besiveržiančia sovietine kariuomene ties Viekšniais, Zaventės bei Daubiškių apylinkėse. Okupantų puolimas buvo pristabdytas, o leit. A. Zapkus pažymėtas kartu su 1-ojo bataliono savanoriais. Šiame bare lietuviai laikėsi iki rugpjūčio 11 d. Rugsėjo 20 d. pulko įsakyme minima, kad A. Zapkus, iki tol ėjęs 4 kuopos vado pareigas, paskirtas 8 kuopos vadu. Kai 1944 m. Vokietijos–Rusijos karo baigtis buvo nulemta ir raudonoji armija veržėsi į Lietuvą, palikdama kraujo upelius, Zapkai nutarė, kad Florentina (tada jai buvo dvidešimt šešeri) su mažuoju Kęstučiu trauksis į Vakarus, o jis su vyrais liks ginti Tėvynės. 1944 metų balandžio 28 d. Zapkai Plungėje gavo pažymą apie šeimą. Aleksandras sugrįžo į Viekšnius, o žmona su sūneliu patraukė link Vokietijos. Kaip pasakojo Kęstutis Zapkus, tėvelis juos palydėjo iki Platelių, kur kaupėsi besitraukiantieji. Sovietams okupavus Lietuvą, senelis buvo nužudytas, o dėdė Jonas ir teta buvo ištremti. „Tada buvau visai vaikas, bet pamenu senelį Antaną. Prieš grįždamas į Lietuvą, jis gyveno Amerikoje“, – prisimena Kęstutis. Pralaimėjus mūšį, spalio viduryje A. Zapkus pasitraukė su keliais lietuviais ir vokiečiais į Vakarus, bet ne tam, kad užimtų naują gynybos vietą: jo tikslas buvo rasti Vokietijos platybėse pasimetusią šeimą. Kelias iki Berlyno buvo labai sunkus... Ten surado savo šeimą. Galėjęs pasirinkti ramų gyvenimą Vakaruose, šis žmogus vis dėlto liko ištikimas kario priesaikai ir pasirinko kovą ir žūtį okupuotoje Tėvynėje. Apie susitikimą su tėveliu K. Zapkus prisimena: „Aiškiai nežinau, kiek tos kelionės į Vakarus tęsėsi, bet mūsų į Vokietiją traukiantis karavanas buvo sustabdytas vokiečių kareivių, – ark-liai, vežimai, maistas ir nuosavybės atimtos, vyrai paimti, o moterys su vaikais sugrūsti į sunkvežimius, išvežti į kažkokias kareivines–lagerius. Prisimenu barako gyvenimą, masę moterų su vaikais iš visur suvarytų, be žinių, be ateities ir lyg be praeičių... Pamačiusios kareivį jau vokiečių uniforma, viena kitą erzindavo, kad lyg jos vyras ateinantis išgelbėti. Taip besityčiojant vieną rytą pasirodė mano tėvelis... Buvo be galo jautrus. Normalizacijos subūrimas ir dar nuostabiai praleistas vienas vakaras su tėveliu ir mama restorane ir kino teatre. Per visos nakties verksmus ir maldavimus, Aleksas nesugebėjo toliau bėgti su mumis ir grįžo partizanauti Lietuvos link...“ O juk Zapkų šeimai kelias į JAV buvo atviras – Florentina Zapkuvienė buvo gimusi JAV, tos valstybės pilietė, tad jos šeima buvo pirmųjų sąraše plaukti per Atlantą. Bet Lietuvos kariuomenės ltn. A. Zapkus liko ištikimas Lietuvos karininko priesaikai sunkią valandą nepalikti Tėvynės... Partizaninio karo Sūkuriuose Apie A. Zapkaus grįžimą į Lietuvą šaltinių yra mažiau. Greičiausiai, keliaudamas jis pakliuvo rusų nelaisvėn ir buvo suimtas. Tikrai žinome, kad 1944 metų pabaigoje su keturiais draugais, tikriausiai, vokiečiais belaisviais, praardęs vagono grindis ir sulaukęs momento iš traukinio prie Žaslių ar Vievio pabėgo... Janina Penkauskaitė-Kudelytė, gyvenusi Rusių Rage (dabar – Širvintų raj.) dar 1998 m. pasakojo, kad Piliakalnį, apsirengusį kariškais rūbais, į Dienovydžio kaimą pas senelę Antaniną Usevičienę atvedė Jonas Daškevičius-Papūga. Teta Veronika Usevičiūtė vakare jį nuvedė į Gegužinę pas kleboną Steponą Rudžionį. Aleksandras pasirinko Piliakalnio slapyvardį. Jau 1945 m. pradžioje, žiemą, Piliakalnis į Usevičių sodybą buvo užsukęs su savo partizanų būriu. Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera teigė, kad Piliakalnį jį atvedusi pas Žalią Velnią. Buvęs ramaus būdo, aukštas, sakėsi esąs žemaitis, tačiau tikrosios pavardės niekas nežinojo. Akistatoje su Žaliu Velniu jis papasakojo savo istoriją: esąs karininkas, kurių DKA taip trūko. Paskiriamas štabo darbuotoju. 1945-ųjų kovo 27 d. Čiobiškyje žuvo DKA štabo viršininkas Jonas Markulis-Vaiduoklis, tad naujasis DKA vadas M. Kestenis-Serbentas Piliakalnį į tas pareigas ir paskyrė. 1945 m. gruodžio mėn. Leono Kudelio-Bolševiko būrį išblaškė kareiviai. Mūšyje būrio vadas žuvo. DKA vadovybė norėjo išsiaiškinti padėtį būryje, tad 1946 m. pradžioje pakeliui į susitikimą su B rinktinės vadovybe Ukmergės krašte Piliakalnis su grupe karių ir štabo ryšininke A. Paulavičiūte-Indyra atvyko į šio būrio dislokavimo vietą Darvydų miške. Įsitikinęs, kad būrys kovingas, išsprendęs visus organizacinius reikalus, patraukė Ukmergės link. Su vietos partizanais 1946 m. kovo mėn. užpuolė Pabaisko stribus. Daugiau tris mėnesius gyveno Ukmergės apskrityje, kur bandė sustiprinti ryšius tarp rinktinių. Grįžo atgal į A rinktinės kovų vietas pro Mančiušėnus, pailsėjo Sližių pelkėse. Prie Gegužinės persikėlė per Nerį. Kovo 24 d., grįžtant į Žaslių ir Kaišiadorių apylinkes, kuriose vis dar buvo didelis partizanų skaičius, Šilonių miško pradžioje, laukuose prie Dubių vnk. (Kaišiadorių r., prie Jačiūnų k.), kelią pastojo Kaišiadorių garnizono kareiviai. Mūšio išvengti nepavyko. Tada žuvo Aleksas Zapkus-Piliakalnis, Julius Junaitis-Vanagas, štabo ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Indyra, Laukinukė ir A. Kavaliauskas-Papartis. Liudytojų teigimu, pastate Kaišiadoryse (Vytauto Didžiojo g. 22) 1944-1953 m. buvo NKVD-MVD-MGB būstinė. Pastato pirmame aukšte vykdavo tardymai ir kankinimai, o rūsyje buvo areštinė, kur taip pat kalindavo suimtus žmones. Prie jo buvo niekinami apylinkėse žuvusių partizanų palaikai, tarp jų ir prie Dubių žuvęs Piliakalnis su draugais. Piliakalnio ir Indyros kūnai iš jų niekinimo vietos naktį slapta išvežti ir palaidoti prie Kaišiadorių kapinių tvoros. Kaišiadorių partizanų koplytėlės atminimo lentoje iškalta tame mūšyje žuvusiųjų pavardės. 2008 m. Aleksandrui Zapkui suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties). 2009 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės D. Grybauskaitės dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. Žūtys ir išdavystės Iš politinio kalinio Jono Čeponio-Vaidilos, Vaidevučio (1925–2019) atsiminimų „Tuomet mokiausi Kauno kunigų seminarijoje. 1945 metais, maždaug gegužės mėnesį, be žinios dingo kambario draugas Kazimieras Kundrotas. Dvi dienas nesirodė, o trečią dieną mes su Alfonsu Svarinsku pradėjome jo ieškoti milicijos skyriuose, pranešėme, kad dingo. Nieko nesužinojome, tik mums paaiškino, kad jis gali būti sulaikytas KGB ir, jei taip, turėtų sugrįžti. Patarė ten kreiptis. Mes jau turėjome supratimą apie KGB, todėl nutarėme laukti. Trečios dienos vakare sugrįžo Kazimieras ir iki pat ryto pasakojo apie tardymą, gąsdinimą, daužymą, kol pasirašė „sutikimą“ bendradarbiauti. Pasirodė, kad KGB žino apie visus gyvenančius pas pranciškonus, žino apie mūsų veiklą, apie vežtus dokumentus. Perspėjo, kad ir mes galime būti suimti ir verbuojami. Supratome, kad mums gresia pavojus. Patikėjome K. Kundrotu, nes sakė, kad rytoj anksti rytą išvažiuos į Žaslius, kur įsitrauks į Žalio Velnio grupę, o bolševikams nedirbs, nebus išdavikas. Tik vėliau paaiškėjo, kad K. Kundrotas buvo palaužtas ir su uždaviniu atsidūrė partizanų gretose, agento J. Markulio-Erelio žinioje. K. Kundrotas pasitraukė į Žaslių apylinkę, kur veikė Jono Misiūno-Žalio Velnio partizanai. Jis visada su savimi nešiodavosi kunigo sutaną, nes lankydavosi Gegužinės bažnyčioje ir padėdavo klebonui kun. Steponui Rudžioniui. Jo klebonijoje vykdavo ryšininkų susitikimai su Žalio Velnio partizanais. 1946 metų pavasarį, kai NKVD apsupo vieną Žalio Velnio būrį, mūšio metu besitraukdamas žuvo vadas Aleksandras Zapkus-Piliakalnis. K. Kundrotas bėgdamas iš apsupimo (pagal jo pasakojimą) pakabino sutaną ant šakos, metėsi į šoną ir pabėgo, o sutana buvo suvarpyta kulkų. Kas galėtų paneigti, kad ten nebuvo sutartas ženklas su jais? Po šio įvykio K. Kundrotas pasitraukė iš Žalio Velnio grupės ir, apsimesdamas, kad jo sužeista koja, atsidūrė Pasvalio krašte, mano tėviškėje, tapo mokytoju, vedė, bet juodą darbą dirbo ir toliau. KGB žinojo, kad palaikau ryšius su partizanais. Tai buvo gera proga saugumiečiams įterpti jį į mano krašto partizaninį judėjimą. Gyvendamas pas mus K. Kundrotas apsimetė, kad yra sužeistas, bet neteko matyti sužeidimo: jis koją slėpdavo. Jis išvykdavo į Kaišiadorių kraštą susitikti su partizanų vadovybe ir, matyt, kartu gauti nurodymus iš KGB statytinio Markulio-Erelio tolesnei išdavikiškai veiklai. Ne kartą ir man jo prašymu teko vykti į jo tėviškę Pustakiemio kaime ir įteikti laišką Aldonai, dirbusiai budėtoja Kaugonių geležinkelio sankryžoje.“ Nematydamas išeities, nusišovė Iš partizaninio karo dalyvio Benedikto Trakimo-Genelio (1921–1998) atsiminimų Tame mūšyje netoli Jočiūnų (Daubaro km., Dubių vnk.) dalyvavo Jurgino, Dobilo, mano būriai, Žalias Velnias, Piliakalnis su savo apsaugos vyrais. 1946 m. kovo 24 diena... Mūšis su NKVD kareiviais buvo sunkus. Žuvo Piliakalnis, Vanagas, A. Kavaliauskas-Papartis, ryšininkė Aldona Paulavičiūtė-Laukinukė. Partizanų nuostoliai tuo nesibaigė. Buvo sužeista dauguma Dobilo partizanų (iš tų žmonių sveikas teliko vienas). Pačiam Dobilui dvi kulkos pervėrė krūtinę, tačiau jis išgijo. Mirė nuo žaizdų partizanas Matačiūnas. Žalias Velnias su Geneliu nusigavo į Padalių kaimą, o Dobilo, Jurgino žmones iš Lėlių kaimo per Nerį perkėlė Stasys Drumstas. ...Nuo mūsų kautynių su čekistais vietos iki Kaišiadorių buvo 6–7 km. Susišaudymui prasidėjus, leitenantas Aleksandras Zapkus-Piliakalnis su grupe vyrų užėmė gana patogią aukštumą į dešinę nuo manęs. Jis buvo atklydęs į mūsų kraštus nuo Žemaitijos, tada turėjo apie 30 metų, vidutinio ūgio, augino barzdą. Kilo mintis užimti tą sodybą, kurią bandė užgrobti ir rusų kareiviai. Dešiniu sparnu su vyrais puoliau į priekį, su mumis buvo ir Piliakalnis. Priešas atidengė tokią intensyvią ugnį, kad dauguma vyrų pradėjo trauktis... Man baigėsi šoviniai, bet pasisekė prisišaukti besitraukiantį kulkosvaidininką su bendražygiu. Jie man perdavė diską su šoviniais, tad gyniausi ir leidau besitraukiantiems kiek nutolti. Likau vienas, mane atakavo rusų kareiviai, vėl baigėsi šoviniai... Priekyje manęs, ant kalnelio gulėdamas leido serijas Piliakalnis, už jo gulėjo sužeistas Julius Junaitis-Vanagas ir šaukėsi pagalbos. Pasistatė kulkosvaidį P. Klimavičius-Uosis, šalia jo įsitaisiau ir aš. Atidengėme ugnį į sodyboje buvusius ir mus atakuojančius rusų kareivius, į kelis jų pataikėme... Kai pakilau, Vanago jau nebuvo, pamaniau, kad jis sugebėjo iš mūšio lauko pasitraukti. Tik Piliakalnis gulėjo ant kalnelio, toje pačioje vietoje. Atėjęs prie jo pamačiau, kad jis sužeistas ir nematydamas išeities, nusišovė...
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 balandžio 12, sekmadienis )

Naujausias numeris

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai