Kaišiadorių aidai - Per gyvenimą

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2026 birželio 17, trečiadienis

Per gyvenimą – atvira širdimi

Alvydė VENSKIENĖ
2026 balandžio 11, Šeštadienis
Jolanta Kairiūkštytė-Petrauskienė. Nuotr. iš asmeninio albumo Ji – mano vaikystės kiemo draugė. Žvelgiu į seną nuotrauką: pulkas vasarojančių vaikų, apsirengusių kaip patogu, išsiviepusių, o visų galvos pilnos idėjų, kaip smagiai leisti laiką. Tada nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei kompiuterinių žaidimų: mūsų pasaulis tilpo kieme, tarp medžių suręstose palapinėse, vėliavėlės pagrobimo, kvadrato žaidimuose, improvizuotuose koncertuose, čiuožimo varžybose ant ledo, šokinėjant per gumą ar tiesiog kreida nupiešus langelius ant asfalto. Bet šiandien pasakojimas – ne apie vaikystę. Jis – apie vieną iš tų kiemo mergaičių, kuri suaugusi tapo moterimi, mokančia gyventi. Dabar daugelis vieni kitus stebime socialiniuose tinkluose. Taip „draugauju“ ir su Jolanta Kairiūkštyte- Petrauskiene. Ir kaskart, žiūrint jos įrašus, pagaunu save svarstant: iš kur joje tiek noro eiti, matyti, jausti, kurti, dalintis. Stebina nesibaigianti šios moters energija, pomėgiai, kelionės po pasaulį ir Lietuvą, o, svarbiausia, tas optimistinis požiūris į visa, kas ją supa. Ne veltui sakoma, kad brandžiame amžiuje moteris – tarsi geras vynas. Ji nebeturi jauno gėrimo aitrumo, bet įgauna poskonį, sodrumą. Ji supranta, kad gyvenimas nėra begalinis, ir būtent šis laikinumo pojūtis kiek-vienai dienai suteikia ypatingą švytėjimą. Po penkiasdešimties moteris tiesiog švenčia gyvenimą. Nusiima kaukes, paleidžia lūkesčius. Tai laikas, kai meilė sau tampa stipriausia jėga, leidžiančia ne tik šviesti kitiems, bet, pirmiausia, jaukiai sušilti savo pačios šviesoje. Mes, žurnalistai, dažniausiai rašome apie žmones, kurie kažką ypatingo pasiekė savo gyvenime: laimėjo, sukūrė, įkopė, galiausiai, tapo kažkuo svarbiu. Jolanta nėra ypatinga, bet ji stebina savo meile gyvenimui. Ir būtent čia slypi jos stiprybė. Ši moteris mums visiems gali būti puikiu pavyzdžiu, kaip reikia džiaugtis gyvenimu. Be įrodinėjimų, be baimės, ką pasakys aplinkiniai. Ilgai norėjau su ja pabendrauti. Susitikome – ir dvi valandos pralėkė kalbantis apie tai, kas mums atrodo svarbiausia. „Aš turėjau be galo daug kompleksų, – atvirai sako Jolanta. – O dabar aš nieko nebijau.“ Ji nebijo sakyti savo amžiaus, greičiau atvirkščiai, juo džiaugiasi, nes metus mato kaip patirtį, o ne ribą. Šiemet Jolantai sukaks 57-eri. Ji prisipažįsta, anksčiau bijojusi kitų nuomonės. Taip augo mūsų karta – dažniausiai su kontroliuojančiais tėvais, kuriems rūpėjo, ką pasakys žmonės. „Turėjau nuostabius tėvus, bet griežtus, reikalaujančius, daug kur neleidžiančius eiti. Ne dėl to, kad nepasitikėjo, tiesiog dėl manęs bijojo“, – prisiminė moteris. Jolanta buvo vienintelė dukra, saugoma iš meilės ir baimės. Vaikystėje tai atrodė neteisinga, šiandien – brangu ir suprantama. „Dabar tai labai vertinu“, – sako ji. Jolantos mama Birutė – paprasta, darbšti moteris, dirbusi energetike, tėtis Albinas – suvirintojas. Abu jau ilsisi Kaišiadorių kapinėse, palikę šviesią, šiltą atmintį. O meninė Jolantos gyslelė – iš močiutės Rozalijos, kilusios iš Ignalinos krašto. Ji nebuvo tautodailininkė, bet buvo visos apskrities verpėja, audėja, mezgėja – moteris, kurios rankos mokėjo kurti. Pasirodo, šie gebėjimai pasiekia mus tyliai, per laiką, per atmintį. Jolanta turi pomėgius. Ir tai – ne atsitiktinės veiklos, o tylūs, iš vidaus augantys džiaugsmo šaltiniai. Sulaukusi penkiasdešimties, ji pagaliau leido sau kurti tam, kad pati gerai jaustųsi. Jos gyvenimo džiaugsmo receptas susideda iš labai paprastų, bet gilių dalykų. Pirmiausia, tai – kūryba. Jolantos kūryba – nerti skirtukai Skirtukai jos gyvenime atsirado, kai vaikštinėdama po Kaziuko mugę, pamatė, kad prekiaujama nertais skirtukais. Sustojusi pagalvojo: aš irgi galiu. Ir tai buvo svarbus momentas – galbūt pirmą kartą gyvenime ji neabejojo. Noras kurti, regis, atėjo iš giliau – iš atminties. Pradėjo nerti ir pamatė, kad šis darbas padeda neužmigti – tiesiogine ir perkeltine prasme. Tuo metu, kai gyvenime reikėjo išmokti būti su savimi, kai televizorių žiūrint imdavo miegas, rankos pačios ieškojo darbo. Nėrimas tapo būdu išlikti budriai, girdėti pokalbius, istorijas. Ji klausydavosi mėgstamų laidų, ypač prie širdies jai buvo Editos Mildažytės „Pas Editą“, Violetos Baublienės „Stilius“, o rankos dirbo, mintys virė. Taip gimdavo skirtukai knygoms. Ne šiaip – visi vienodi, o vis kitokie. Jolanta pastebėjo, kad kiekviena knyga turi savo nuotaiką, savo ritmą, net spalvą. Tad ir skirtukas negali būti bet koks. Jis turi „kalbėtis“ su knyga. Dabar jos namų bibliotekoje, kurioje šiandien – apie 130 knygų, kiekvienoje gyvena rankomis nunertas skirtukas. Vienas – ramių spalvų, kitas – žaismingas, trečias – simboliškas. Kai kurie skirti konkrečioms temoms, pavadinimams, net veikėjams. O vieną dieną gimė ir angeliukai, snaigutės – maži, šviesūs ženklai, skirti dovanoti. Tačiau parduoti savo darbelių neketina. „Jie skirti tik dovanoti. Ir tik tiems, kuriems norisi. Ne kiekvienam. Ir ne bet kada, – aiškino Jolanta. – Dovana man – prisilietimas prie kito širdies“. Todėl jos kūryba netapo verslu. Ji sako, kad tas nenoras parduoti, greičiausiai, atėjo iš senelių – labai nagingų, bet ne verslių žmonių. Jai svarbu duoti ir neskaičiuoti, dalintis ir nieko nekaupti. Pomėgis: antpirščių kolekcija Dar vienas jos pomėgis – antpirščiai, kurių ji turi gal 40. Pirmąjį įsigijo Trakuose. Iš pirmo žvilgsnio antpirščiai kai kam gali pasirodyti tik smulkmena, bet Jolantos namuose jie virsta tylia istorijų kolekcija. Gal šis pomėgis gimė iš jaunystėje įgytos profesijos, jei gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, galbūt šiandien ji būtų garsi siuvėja ar net drabužių dizainerė. Ilgą laiką antpirščiai buvo sudėti į ypatingą lentyną, rastą sendaikčių parduotuvėje ir atrodančią kaip Jungtinės Karalystės žemėlapis. Tai nebuvo atsitiktinumas – būtent Anglijoje kurį laiką gyveno jos sūnus. Tačiau visai neseniai ši kolekcija įgavo dar gilesnę prasmę. Sūnus su savo drauge Jolantai padovanojo pačių rankomis pagamintą Lietuvos žemėlapį – lentyną antpirščiams, atkartojančią Lietuvos kontūrus. Joje nupiešta maža raudona širdelė žymi Kaišiadoris. Vietą, kur jos namai. Dabar antpirščiai rikiuosis mūsų šalies žemėlapyje – lyg tylus liudijimas, kad visas pasaulis gali tilpti namuose. Tai nebus kolekcija dėl skaičiaus, greičiau tai – meilės, atminties ir ryšio žemėlapis. Kelionės, kita aktyvi veikla Jolanta daug keliauja. Pirmoji kelionė – pas sūnų Ernestą, tuo metu gyvenusį Londone, iš karto iš ten – į svajonių miestą Paryžių. Tuomet pasipylė: Graikija, jos salos – Kreta, Rodas, Kipras, Ispanija, Kroatija. Svajonė – Santorinis. Kartu su dviem draugėmis ji leidžiasi į nuotykius – be didelio plano, bet su atviromis akimis. Štai ir vasario pradžioje jos buvo išskridusios į Alikantę. Bet ne mažiau Jolantai svarbi Lietuva: labai patiko Varėna, iš naujo atrastas Panevėžys, Palūšė, Rokiškis, Ignalina – mamos tėviškė, į kurią norisi grįžti, net jei jau sunku rasti mamos gimtinės vietą. Kasdienybėje ji taip pat aktyviai leidžia laisvalaikį: išvaikščioti visi miesto krašteliai ir pakraštėliai. Naudojasi programėlėmis, priima iššūkius. Fotografuoja, pastebi, sustabdo akimirkas, kurias kiti praeina nepamatę. Ir dalinasi. Socialiniuose tinkluose kelia įrašus, norėdama aplinkiniams pasakyti: žiūrėkite, kaip gražu! Gal todėl jai dabar tiesiog gera gyventi. Džiaugsmas gyvena jos rankose, kurios kuria, kojose, kurios eina, akyse, kurios mato. Ji džiaugiasi gražiu Kaišiadorių miesto ženklu, giria Jono Aisčio viešosios bibliotekos, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro komandas, kuriose dirba nuoširdūs darbuotojai. Jos nuomone, Kaišiadoryse stinga skulptūrų. Lapė, stovinti žiede, labai graži, bet prie jos neprieisi, nenusifotografuosi. Anot Jolantos, lapė tarsi išnyksta erdvėje, nėra lengvai pastebima. Apie susitikimą ir gyvenimo kelią Mes tarsi susitikome iš naujo. Ne kaip vaikystės kiemo draugės, ne kaip socialinių tinklų pažįstamos, o kaip dvi moterys, daug ką patyrusios ir išgyvenusios. Kalbėjomės apie savo asmeninius gyvenimus, atsivėrėme. Buvo keista ir kartu labai gera iš tikrųjų pažinti žmogų, apie kurį, atrodė, viską žinai, bet iš tiesų žinojai tiek mažai. Pokalbis pamažu vedė per jos gyvenimo stoteles. Jolanta prisiminė studijų metus – jaunus, ieškančius, pilnus vilčių. Vėliau – santuoką, gyvenimą mamos tėviškėje – Ignalinos krašte, laiką, praleistą dirbant parapijiniuose globos namuose. Tai buvo patirtis, kuri ją pakeitė. Ten ji išmoko klausytis, priimti žmogų tokį, koks jis yra – su skausmu, su tyla, su negalia. Kalbėjo apie sūnaus Ernesto gimimą – vieną didžiausių gyvenimo stebuklų, apie sugrįžimą į Kaišiadoris, bandymą iš naujo įsikurti, susidėlioti kasdienybę, santykius, save. Apie artimą ryšį su tėvais, kuris su metais tapo dar jautresnis, dar brangesnis. Ir apie netektis. Apie tai, kaip abu tėvai išėjo iš šio pasaulio gana jauni, vos treji metai skyrė jų mirtis. Tokios patirtys keičia žmogų iš esmės – Jolanta išmoko gyventi su ilgesiu, bet kartu ir su dėkingumu. Ji neslepia: buvo nelengva. Tačiau net ir pačiame skaudžiausiame gyvenimo tarpsnyje ji stengėsi ieškoti prasmės. „Aš labai stengiuosi pačiame blogiausiame dalyke rasti pozityvą ir jį nešti kitiems“, – sako ji. Gal todėl šiandien jos gyvenime tiek daug gėrio perdavimo. Važinėdama po Lietuvą, dovanodama savo kūrybą, sutikdama žmones, ji atrado tai, kas ją pačią gydo. Ypač ryškiai tai pajuto Anykščiuose, Angelų muziejuje, kur sutiko nepaprastai šviesius, atvirus žmones. Ten ji padovanojo savo kūrybos. Skirtukai ir angeliukai tapo mažu gėrio perdavimo ritualu. Klausantis Jolantos supranti: ji – geras ir šviesus žmogus, kuris per patirtis, netektis ir darbą išmoko vieno labai svarbaus dalyko – gyventi atvira širdimi. Ir galbūt būtent tokie žmonės labiausiai keičia pasaulį. Kai ateina laikas duoti kitiems, ateina ir laikas imti sau. Ir jos kūryba – ne pareiga, o laisvė. Lėtas rankų darbas šiandieniniame greitame pasaulyje jai tapo būdu sugrįžti į save. Neskubėti. Tiesiog būti čia ir dabar. Jolanta labai jaučia žmones: ateidama į pokalbį atnešė dovaną ir man – savo angeliuką ir knygos skirtuką, bet būtent tų spalvų, kurios man artimos. Nebijoti būti savimi Jolanta – liekna, aukšta, didelių akių, ilgomis blakstienomis ir putliomis lūpomis. „Ar tau sako, kad esi graži?“ – paklausiau. „Taip, – kukliai nusišypso. – Ypač po penkiasdešimties. Tarsi kažkas viduje atlaisvėjo – ir tas laisvumas išėjo į išorę.“ Jos gyvenime daug žmonių – naujų, išmintingų, kūrybiškų. Yra ir laiko patikrintų. Ji pasirenka, kada bendrauti su kitais, o kada – pabūti su savimi. Po skyrybų, kaip ji vaizdžiai pasakoja, iš viduje augintos lėliukės išsirito drugelis. „Kažkada labai bijojau tų penkiasdešimties, – sako Jolanta. – O kai jie atėjo, kur beeinu – visi vartai atsiveria.“ Gal todėl jos gyvenimo džiaugsmas toks tikras. Jis neateina su fanfaromis. Jis tylus. Ir gyvena kasdienybėje: lėtame žingsnyje, rankų judesyje, akyse, kurios moka pastebėti. Jolanta – gyvas įrodymas, kad gyvenimas po penkiasdešimties tampa tikresnis ir drąsesnis. Galbūt tai ir yra tikrasis džiaugsmingo gyvenimo receptas: nebijoti būti savimi.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 birželio 13, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai