Kaišiadorių aidai - Antanui Obelevičiui

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Šiuo metu 2 skaitytojai

2026 birželio 17, trečiadienis

Antanui Obelevičiui – 100

Stanislovas ABROMAVIČIUS
2026 balandžio 11, Šeštadienis
Vasario 11 d. paminėjome rumšiškiečio, pokario partizaninio karo dalyvio, politinio kalinio, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriaus Antano Obelevičiaus-Tautgino (1926–2022) šimtąsias gimimo metines. Gyvenimas, pašvęstas Lietuvai Laisvės kovotojas Antanas Obelevičius-Tautginas. Nijolės Adukonienės nuotr. Gimęs Vojakiškių kaime (dabar – Rumšiškės), tačiau po lagerių ilgai gyvenęs kitur, senatvėje džiaugėsi sugrįžęs į gimtus kraštus. Yra išleidęs atsiminimų knygą „O kodėl gi? Laisvės kovų prisiminimai“, taip pat eilėraščių ir istorinių vaizdelių knygas. Ilgametis Šaulių sąjungos narys, iki pat gyvenimo pabaigos dalyvavęs visuomeninėje veikloje. Gyvenimą baigė Rumšiškių globos namuose „Auksinis amžius“. Palaidotas Rumšiškių kapinėse. Vojakiškių kaimą sudarė keturios vienos giminės sodybos. Petro ir Domicelės šeimoje augo 8 vaikai. Vyriausioji Antano sesuo Magdalena kartu su broliais Jonu ir Pranu buvo aktyvi partizanų rėmėja, brolis Petras priklausė Laisvės kovotojų sąjungai, o sesuo Valerija buvo ryšininkė. 1943 m. A. Obelevičius su draugais Kaune įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ir įsijungė į kovą už savarankišką valstybę. Antanas už partizaninę veiklą buvo kalinamas Mikunės darbo lageryje, Intos specializuotame lageryje. Iš viso tremtyje sunkiomis gyvenimo sąlygomis praleido 7 metus. Tremtyje rašė atsiminimus, kūrė poeziją. Kiti nuteistieji Antanui padėjo pramokti rusų kalbos bei Morzės abėcėlės ženklų. Būdamas partizanu, buvo paskirtas atsakingu už ryšius bei žvalgybą. Pasipriešinimo laikais dirbo Didžiosios Kovos rinktinės Žvirblio būryje. Nepriklausomybės aušroje taip pat buvo Parlamento gynėjas, vienas pirmųjų Lietuvos karių savanorių bei kariuomenės kūrėjų. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tapo Šaulių sąjungos nariu, aktyviai keliaudavo po Lietuvą pasakodamas apie partizaninį pasipriešinimą. 2002 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Antanas Obelevičiaus-Tautginas buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Tegul šviesios atminties Antano Obelevičius gyvenimo siekiai, meilė Tėvynei išlieka mūsų atmintyje. „Už Tėvynės laisvę mes kovot išėjom...“ Apie Antano Obelevičiaus žygius gražiai ir jautriai konkursui skirtame rašinyje pasakoja Laura MIKNEVIČIŪTĖ. Skaitytojų dėmesiui pateikiame keletą šio rašinio fragmentų. „1944 m. liepa. Visus kelius užplūdo bėgliai iš Rusijos, jie bėgo į Vakarus nuo raudonojo maro. Mėnesio pabaigoje žaižaravo nuo gaisrų nudažytas dangus, jį raižė ir drebino sovietiniai lėktuvai, naikintuvai mėtė bombas į šieno kupetas (žmonės bandė juokauti: matyt, iš aukštai atrodo, kaip kareivių palapinės). Gyventojai ruošėsi slėptuves, kasė apkasus. Jaunuoliai ginklavosi ir rengėsi nelengvai kovai. Rumšiškių apylinkėse veikė 6 LLA Didžiosios Kovos rinktinės kuopos vyrai. Antaną sesuo supažindino su partizanų būrio vadu Petru Petkevičiumi-Kariūnu, šis jam padėjo. Kad išvengtų priverstinės mobilizacijos, A. Obelevičiui buvo suklastoti asmens dokumentai. Naujuosiuose buvo įrašyta netiksli gimimo data – vaikinas pajaunintas keleriais metais. „Savo akimis mačiau, kaip rusai Pravieniškėse sunaikino ištisas šeimas. Atmintyje išlikę baisūs vaizdai – sušaudyti gyventojai, krauju paplūdusios nėščios moterys. Buvome Lietuvos patriotai, norėjome atkurti valstybės nepriklausomybę, todėl net negalvojome stoti į Raudonąją armiją“, – pasakojo partizanas. 1944 m. rugpjūtį sovietams paskelbus mobilizaciją, į lietuvių ginkluotas grupes ėmė burtis vis daugiau vyrų, ypač Rumšiškių ir Pažaislio valsčiuose. Iškilo reikalas koordinuoti veiksmus, nes būrių veiklos ir elgesio nesaistė jokie įstatymai, taigi visi būriai darydavo tai, kas jiems atrodė geriausia. Jaunasis partizanas Antanas ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo tartis su Pravieniškių pogrindžio dalyviais surengti bendrą susirinkimą. Partizanų būriai suplanavo saugiai susitikti Pašulių kaime, miško viduryje, suderino slaptažodį, tačiau vyrų atvykstant nesulaukė. Jie pasiklydo miške ir sodybos nepasiekė. Antras susitikimas pavyko, tai buvo žingsnis partizanų susivienijimo link. 1944 m. pabaigoje visi naujai įstoję partizanai davė priesaiką. Dėl konspiracijos laisvės kovotojai turėjo pasirinkti slapyvardžius, Antanas pasivadino Tautginu, reiškiančiu tautos gynimą. Tai laikė savo gyvenimo tikslu. Visi prisiekė prieš kryžių ir Trispalvę. Pasakotojas dar ir dabar atmintinai beria sakytą priesaiką, o pavargusios akys stipriai blizga… „Aš, Tautginas, prisiekiu ginti tėvynę Lietuvą nuo okupantų visomis išgalėmis, nesigailėdamas savo sveikatos nei gyvybės...“ Dar labiau išsiplėtus Didžiosios Kovos rinktinei, tų pačių metų gruodį susiformavo du partizanų būriai – Morkos ir Žvirblio. Tautginas įsitraukė į Žvirblio būrį ir tapo žvalgybos būrio viršininku. Jo būrį sudarė apie 25 gerai ginkluoti vyrai. Būrys turėjo daug įvairių ginklų: kulkosvaidį (jį Antanas nutvėrė iš užsižiopsojusio rusų kareivio), karabinų, automatų, granatų. Taip pat turėjo pasyviųjų partizanų, rėmėjų, kurie, kai prireikdavo pagalbos, prisijungdavo prie būrio. Žvalgybos grandį sudarė vyrai, turintys pasus ar dokumentus, liudijančius, kad jie kur nors dirba ar mokosi. Žvalgybos būrio uždavinys buvo išžvalgyti vietovę, parinkti patikimus gyventojus, pas kuriuos būtų galima apsistoti, reikėjo nuolat sekti okupacinės kariuomenės veiklą, jų vietą, judėjimo kryptis. Savo pirmąją nelabai vykusią operaciją Antanas prisimena su šypsena. 1945 m. pradžioje Rumšiškių apylinkėse NKVD dalinys pradėjo žudyti žmones, niokoti gyventojų namus. Tokie jų veiksmai privertė partizanus ginti lietuvius. Vieni siūlė iššluoti kolaborantų sodybas su jų gyventojais, tačiau vadas tam nepritarė, sakė, jog turi atsakyti tik tas, kuris nusikalto. Taip partizanai pradėjo planuoti ir ruoštis operacijai. Žvalgybos būriui, kuriam vadovavo Tautginas, buvo nurodyta sekti enkavėdistus Kaune, žinias per ryšininką turėjo perduoti vadui. Besekdamas priešus, Tautginas sužinojo, kad, užpuolę ir apiplėšę kaimą, okupantų kareiviai piktnaudžiauja alkoholiu, nusigeria. Operacija vyko Neveronių kaime, netoli Palemono. Sutemus būrys apsupo namą, kuriame girtavo enkavėdistai. Vadas Jonas Černiauskas-Vaidotas vieną partizaną, mokantį rusiškai, pasiuntė prie durų. Jis sušuko, kad šeimininkas atidarytų duris, atvyko iš NKVD dalinio, reikia eiti banditų gaudyti. Šeimininkas pašokęs iš miego atidarė duris, tačiau atsitokėjęs, ką padarė, bandė jas užtrenkti. Vienas partizanas paleido šūvių virtinę ir visi suvirto į kambarius. Enkavėdistų nebuvo nei kvapo. Lauke pasigirdo partizanų sargybinių šūviai, jie pranešė, kad už sodo vienmarškiniai enkavėdistai nubėgo Palemono link. Vyrai, susirinkę paliktą ginkluotę, greitai pasišalino. Vėliau paaiškėjo, kad per visą sodą jie buvo išsirausę slaptą išėjimą, kuriuo ir pabėgo...“
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 birželio 13, Šeštadienis )

Naujausias numeris

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai