Kaišiadorių aidai - Joana Perednienė, mokytoja, kraštotyrininkė...

Naujienos

Archyvas

Redakcija

Reklama

Skelbimai

Privatumo politika

Archyvas

2026 rugpjūčio 07, penktadienis

Joana Perednienė, mokytoja, kraštotyrininkė...

Jonas LAURINAVIČIUS
2026 balandžio 11, Šeštadienis
Į Amžinybę išėjo Joana Dargužytė-Perednienė, pedagogė, kraštotyrininkė, rajono spaudos bičiulė. Jai ėjo 88-ti. Joana daugiau kaip penkiasdešimt metų dirbo Paparčių mokykloje – buvo pradinių klasių mokytoja, po to dėstė rusų kalbą ir literatūrą. Iš šios mokyklos ji buvo išlydėta į pensiją. Pradžia paženklinta mokyklos jubiliejumi Joana Perednienė, mokytoja, kraštotyrininkė... Dar mokytojaudama Joana bendravo su „Kaišiadorių aidų“ redakcija, dabartiniais terminais tariant, buvo kaip ir visuomeninė mokyklos atstovė spaudai. Lemtingu posūkiu jos kraštotyros baruose tapo 2010 metai, kai Paparčių mokykla rengėsi švęsti savo 140-ties metų (1870–2010) jubiliejų. Ta proga mokyklos bendruomenė nusprendė išleisti jubiliejinį leidinį – mokyklos istoriją. Tik kas ją parengs? Niekas neabejojo, kad tai geriausiai gali atlikti Joana Perednienė, vildamiesi, kad, kaip savo neetatinei bendradarbei, jai patars, padės redakcija. Taip ir atsitiko. Joana visą aplanką medžiagos atnešė man. Mielai sutikau. Beregint ėmiausi redaguoti knygą. Parašiau autorei palankų knygos palydimąjį žodį „Po šviesia gerumo žvaigžde“. Vargu, ar kas iš anuometinių (o gal ir iš dabartinių) Paparčių mokyklos pedagogų žinojo (žino), kad knygos leidimas buvo tarsi pakibęs ant plauko. Mat iš Bekštonių kaimo (netoli Paparčių) kilęs Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas, istorikas dr. Kazys Račkauskas (1935–2023), iš manęs sužinojęs, kad mokykla rengiasi iškilmingai minėti savo 140-ties metų jubiliejų, pašiurpo: – Iš kur ištraukėte, kad mokykla atidaryta 1870 metais? Ji buvo atidaryta 1900-aisiais, tai tik prieš 110 metų! Ką daryti? Knyga jau beveik parengta leidyklai, susitarta su kaišiadoriške spaustuve („Printėja“), turime rėmėjus – ir še tau, viskas griūna... Ėmiau tartis su dr. K. Račkausku: gal patylėkime, kad išėjo toks nesusipratimas, juolab kad jubiliejinė data ne iš piršto laužta, o yra nurodyta vienoje enciklopedijoje – 1870-ieji. Taip 2010 m. išėjo pirmoji J. Pered-nienės knyga „Po šimtmečių dangum. Paparčių mokyklai 140 metų“. Knygos leidėju įvardintas Kaišiadorių rajono literatų klubas „Gija“. Netikėtas atsakas į knygą Ruošiantis jubiliejui, mudu su dr. K. Račkausku laikėmės susitarimo: nei mokyklos vadovybei, nei Joanai Perednienei neprasitarti, kad mokykla rengiasi pažymėti ne tą jubiliejų, kuris iš tikrųjų artėjo, niekam nedrumsti nuotaikos. O kai šventinis šurmulys nurims, galima bus ir prasitarti: ieškodami duomenų mokyklos istorijai, archyvuose rasta naujų ligi šiol nežinomų dokumentų, kurie patikslina mokyklos įsteigimo datą. Tai visiems suprantama, priimtina. Tačiau netikėtai atsirado dar vienas epizodas, kurį dr. K. Račkauskas laikinai nuslėpė ir nuo Joanos, ir nuo manęs: jis pats Paparčių mokyklos jubiliejui ėmėsi rašyti knygą – ir maždaug per du mėnesius parašė... monografiją „Paparčių šviesos židinys: mokyklos praeities fragmentai“ (2010). Tačiau leidykla iki jubiliejaus nesuspėjo jos išleisti: pavėlavo, rodos, trimis dienomis. Pirmoji Joanos Perednienės knyga sulaukė didelio dėmesio, ypač mokyk-los bendruomenėje. 100 egz. tiražas bemat buvo išdalintas, bendradarbiai knygą gavo su autorės palinkėjimais. Knyga iliustruota spalvotomis nuotraukomis. Rankraštis, ištvėręs ugnį ir vandenį Toks susidomėjimas knyga paskatino Joaną toliau dirbti kraštotyros baruose. O ir medžiagos kažin kur ieškoti nereikėjo: mokykloje buvo iš Paparčių kilusios Birutės Kavaliauskaitės-Jacinavičienės atsiminimų iš Sibiro tremties rankraštis. Bet ir čia netrūko nelemtų atsitiktinumų: vienądien Joana rankraštį paliko mokykloje, o kaip tik naktį įsiplieskė papartiečius sukrėtęs gaisras – beveik visiškai sudegė medinis mokyklos pastatas. Rankraštis smarkiai nukentėjo: ir liepsna dalį jo nusvilino, ir gaisrininkų vanduo apliejo. Ar įmanoma restauruoti? Apie rankraščio likimą Joana Perednienė papasakojo Birutei Jacinavičienei. Ir kas paaiškėjo? Ogi tai, kad Birutė turi dalį atsiminimų rankraščių juodraščių, o Joana kai kuriuos skyrelius išskaitė iš gaisravietėje rastų tekstų. Buvo parengtas naujas atsiminimų variantas, Joana atnešė jį į redakciją, kur netruko jį suredaguoti, ir kaišiadoriškė „Printėja“ išleido knygą – „Sibire, Krivliako gyvenvietėje“ (2011, 95 p., iliustr.). Vis apie Paparčius Jeigu dvi pastarąsias knygas Joana Perednienė atnešdavo redaguoti dar labai nedrąsiai, abejodama savo kraštotyrinės veiklos sugebėjimais, tai toliau nebereikėjo jos ir raginti tęsti reikšmingą Paparčių krašto kultūrai pomėgį. Ji parašė dar tris knygas apie Paparčių kraštą ir jo žmones, tai: „Paparčiai šimtmečių apsupty“ („Printėja“, 2014), „Didingi Paparčiai – protėvių dvasios lobis“ („Printėja“, 2021), „Paparčiai – narsių lietuvių kraštas“ („Kriventa“, 2021). Kaip Tėvynės pažinimo draugijos pirmininkas, knygos „Didingi Paparčiai...“ palydimajame straipsnyje rašiau: „Manau, kad skaitytojus, ypač Paparčių parapijos žmones, sudomins netolimų laikų šios bažnyčios reikšmingiausi įvykiai, faktai, kunigų biografijos. Dabartinė Paparčių bažnyčia aprašyta nuo jos statybos pradžios 1916-aisiais iki mūsų dienų. Ji nedidelė, medinė, kukli, tačiau didinga, garbi, telkianti parapijiečius dvasinei maldai, bendrystei. Papartiečiai pagarbiai mini bažnyčios klebonus: kun. Jurgį Zimkų (bažnyčios statytoją), kun. Kazimierą Čibą, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą (1918) kun. Alfonsą Petrulį, Sibiro tremtinį kun. Povilą Valatką, kun. istoriką Nikodemą Švogžlį-Milžiną, kun. Vidą Bernardą Sajetą ir kt.“ Joana apie visus juos pateikė biografinių žinių. Kartu buvo pažymėta, kad „reiklesni skaitytojai galbūt pasiges nuoseklumo, visaapimančio Paparčių istorijos nušvietimo, kad apie kai kuriuos svarbius įvykius tik prabėgomis, tik vienu kitu žodžiu paminėdama, kartu per daug internetinės kraštotyrinės medžiagos nekūrybiškai pateikiama, kartais net nenurodant šaltinių. Su kiekviena knyga Joana Perednienė įgaudavo vis daugiau patirties, kūrybinis pakilimas neslūgo, tad jos knygos tapdavo vis reikšmingesnės, svarbios regiono praeičiai bei dabarčiai pažinti. Ataskaita gimtinei Joanos gimtinė ?– Kurgulų kaimas (Panevėžio r.), netoli Krekenavos. Baigusi vidurinę, ji išėjo savo likimo keliais, daugiausia tik vasaros atostogų dienomis atvykdama į ją paviešėti, kol ilgainiui nebeliko ir pas ką važiuoti. „Gimtinės nebėra, tačiau vidiniu aš visada joje gyvenu“, – rašė Joana Dargužytė-Perednienė savo knygoje „Mokykla, užauginusi sparnus“ (2017), kurią ji įvardijo kaip savo gyvenimo ataskaitą Gimtinei. Tai jautrus, prasmingas pasakojimas apie jos gimtinėje buvusią Bertašiūnų pradinę mokyklą, kurią kadaise lankė ir Joana Dargužytė. Knygoje sudėti ir Joanos, ir kitų šios mokyklos auklėtinių prisiminimai apie pirmuosius žingsnius į žinių pasaulį. Nors mokinių keliai skirtingi, tačiau pagarba laikui, žmogui, gėriui vienoda. Daug gražių žodžių pasakyta ir apie pokario laikų šviesuolius mokytojus. Knygoje keliasdešimt nuotraukų iš praeities ir šiandienos mokyklos auklėtinių gyvenimo. Apie Krekenavos Šventovę Kaišiadoriškė „Printėja“ 2020 m. išleido Joanos Perednienės knygą „Krekenavos šventovė – iš praeities į ateitį“ (1419–2019). Joana buvo Krekenavos parapijos parapijietė, šioje šventovėje krikštyta, priėjo Pirmosios Komunijos, 2011 metų birželio 30 dieną Apaštalų Sostas Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčiai suteikė Mažosios bazilikos titulą ir globą. Ši džiugi žinia ir paskatino Joaną parašyti knygą apie Krekenavos bažnyčią. Joana Perednienė knygoje primena šiurpius Krekenavos bažnyčios istorijos puslapius: krekenaviečiai didvyriškai gynė savo šventovę nuo caro kazokų per 1863 metų sukilimą, surengė aktyvų pasipriešinimą 1941 m. vasario 22 d., kai okupantai bolševikai smurtu užėmė kleboniją ir įrengė joje komjaunimo aktyvo būstinę. Bažnyčios atnaujintame martirologe yra 114 kankinių iš Lietuvos, iš jų 8 – Krekenavos parapijos parapijiečiai. 1989 m. jiems atminti pastatytas kryžius, kurį pašventino kard. Vincentas Sladkevičius. Krekenavoje – vienintelė Lietuvoje Romos Didžiosios Marijos Bazilikos dukterinė šventovė. Joje šimtmečius garbinamas stebuklingasis Dievo Motinos su Kūdikėliu paveikslas. Tapusi Mažąja bazilika, ji sulaukia dar daugiau maldininkų, piligrimų. Prie šios sklaidos žymia dalimi prisideda ir Joanos Perednienės knyga – gausiai iliustruota spalvotomis nuotraukomis, gražiais kietais viršeliais išleista. Ji sulaukė palankių atsiliepimų Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudoje. „Sudie, gimtinės mokykla“ Joaną Perednienę giliai sujaudino žinia, kad Paparčių mokykla – dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus – uždaroma. Mokytojai, išdirbusiai joje (beje, su vyru Antanu Peredniu) per 50 metų (1964–2015), tai buvo skaudu. Ji dar kartą sugrįžo mintimis į praeitį, į prisiminimus... Ir ėmėsi rašyti dar vieną knygą – šį kartą „Sudie, gimtinės mokykla“ („Printėja“, 2020). „Šiandien, stovint ant mokyklos uždarymo slenksčio, norisi dar kartą prisiminti šią kaimo mokyklą, joje dirbusius mokytojus ir mokinius, – rašė knygos įvade autorė. – Juk nesvarbu kad ir kokio amžiaus būtume, vis nors mintimis grįžtame į mokyklą, kur praėjo pačios įdomiausios nerūpestingos vaikystės dienos, o juo labiau dar ir keli dešimtmečiai praleisti tarp mokinių, mūsų Tėvynės kūrėjų. Paparčių mokykla savita savo darbais, tradicijomis, papročiais...“ Joana Perednienė knygoje prisiminė žinomus rajono pedagogus, dirbusius šioje mokykloje, – direktorių Stanislovą Malūnavičių, Aurelijų Balčiūną, Albertą Lakštauską, Astą Malakauskienę (dabartinės Žaslių pagrindinės mokyklos direktorę), paskutinę mokyklos direktorę Akvilę Grigienę, mokytoją lituanistę Ireną Šarmavičiūtę, Dalią Baniotienę, Angelę Rabačiauskienę, vėliau būsimąją mano kolegę, dabartinę „Kaišiadorių aidų“ redaktorę, garsius mokyklos auklėtinius dr. Kazį Račkauską, memuaristą Bronių Petkevičių, teisės istoriką Vytautą Raudeliūną, folklorininkę Valeriją Čiuladaitę-Jankauskienę, Sibiro tremtinę Rasą Čiuladaitę-Peslekienę, dar visą būrį garbių papartiečių. Yra įprasta išsiskyrimo metu įteikti atminimo dovanėlę. Atsisveikindama su Paparčių mokykla, mokytoja Joana Perednienė taip ir padarė – visiems padovanojo savo knygą. Tai ilgaamžis paminklas Paparčių mokyklai, skambus baigiamasis jos buvimo akordas. Šia knyga autorė kilniai įprasmino turiningą Paparčių mokyklos istoriją. Ji nebus užmiršta. Ką gero turėjo, atidavė vaikams 13-koje kraštotyrinių knygų Joana daug parašė apie kitus žmones, bet mažai apie save. Pavyko ją įkalbinti – pagaliau reikia ir tokios... Parašė. Tai buvo knyga „Gyvenimas, atiduotas Lietuvos ateičiai – vaikams“. Joje Joana Perednienė ypač pagarbiai atsiliepia apie savo tėvus – beraščius kilnius kaimo žmones, apie savo giminaičius, iš kurių net keli buvo mokytojai. Mokytojo profesija giminėje buvo prestižinė. Knygoje ji rašo: „Nors sovietmečiu buvo primesta svetima ideologija, pamokos turėjo vykti komunizmo kūrimo dvasia, tačiau mano giminės mokytojai neužmiršo ugdyti ir meilės Lietuvai, jos derlingiems laukams, tėvams – viskam, kas sava, artima, prigimta, o Tėvynės meilė buvo aukščiau visko. Apibendrindama mokytoja paatviravo: „Nepriimtinas man požiūris dabar, kai viskas grindžiama pinigais. Tai koks tada pavyzdys jaunajai kartai, kuri nieko daugiau negirdi, tik mokytojų reikalavimus: „Duokit, duokit“. Šie mokytojai, manau, ne savo kėdėje sėdi, nes jie neturi ką duoti mokiniams“. O apie save mokytoja priduria: „Ką gera turėjau, atidaviau kaimo vaikams“. Tai be galo kilnu. Kai viską pasako vienas geras žodis Daugybę metų pažinojau Joanos vyrą Antaną Perednį. Tai buvo ramus, santūrus, talentingas žmogus. Sumanus mokyklos direktorius. Be visų kitų mokytojų, jam beveik keturiolika metų teko vadovauti ir savo žmonai mokytojai. Neteko pastebėti, kad Joana siektų kokių nors išskirtinybių arba kad direktorius jai rodytų išskirtinį dėmesį – viskas vyko „normos ribose“: kas reikia tarnybai – tai tarnybai, kas reikia šeimai – tai šeimai. Kiek jutau ir žinau, Perednių šeima gyveno darniai, sutartinai, ranka rankon, mintis mintin. Kartą, beredaguodamas jos knygas, paklausiau: – Joana, kodėl vengėte plačiau parašyti ne tik apie save, bet ir apie Antaną? Ji nustebo: – Kaip jūs ir redaguojate tas mano knygas, jei nepastebite, kad aš vis randu gerą žodį parašyti ir apie Antaną?! Apie gerą vyrą kalbėti daug nereikia – užtenka vieno gero žodžio, ypač iš žmonos, kad pajustumei jo žmogiškąjį gerumą. Nutilau. Nes tikrai taip. Nes ji Antaną mini tik gerai ir kaip apie žmogų, ir kaip pedagogą. „Kiek prisimenu a. a. vyrą, prisimenu ir jo dėstomą dalyką – istoriją. Istorija jam buvo hobis, antras gyvenimas... Tai buvo ne vadovėlinis mokytojas... Jis mokėjo laviruoti ir per pamokas nepastebimai kalbėti ir apie nepriklausomybę... O giminės sambūriuose visada užtraukdavo Maironio dainą „Lietuva brangi“ („Prisiminimų takais“, 70 p.). „Daugiau neberašysiu“. Ir po to... Mokytojos negalavimai vis dažnėjo, jėgos seko, ypač kankino nugaros skausmai, vis sunkiau ėmė vaikščioti. Jau buvo išleista 12 knygų. Metams bėgant, Joana vis dažniau po kiekvienos knygos tarstelėdavo: – Užteks. Daugiau neberašysiu... Tačiau neištverdavo – dar kelias knygas išleido, kol pagaliau po ilgametės bendrystės, po knygos „Gyvenimas atiduotas Lietuvos ateičiai – vaikams“, kurios aš jau neberedagavau, o tik parašiau apžvalginį straipsnį, jau padėkojome vienas kitam už daugiau kaip dešimt metų trukusią kraštotyrinę knygų leidybą. Tiesa, po to Joana išleido dar vieną knygą „Žvilgsnis į Kaišiadoris“ (2023), tačiau jos rengimo ir leidybos rūpesčius iš manęs perėmė leidybos įmonė „Kriventa“, kurios direktorius mūsų kraštietis Kazimieras Matačiūnas. O šiaip mudviejų bendravimas nenutrūko, tačiau tęsėsi tik telefono skambučiais. Joana vis pranešdavo man į Vilnių jai žinomas Kaišiadorių krašto naujienas, deja, daugiausia liūdnas: „Girdėjote, jau nebėr to ar to...“, kol ir apie ją pačią iš buvusios kolegės Alvydės Venskienės išgirdau: „Girdėjote, jau nebėr ir Joanos Perednienės...“ Buvome bendraamžiai, dar iš Smetonos laikų, 1938-ųjų gimimo... Amžiną atilsį Jai. Taip rašė J. Perednienė Keletas minčių iš jos knygų: * Visą gyvenimą paaukojau mokiniams, ruošdama juos gyvenimui. Siekiau, kad jie būtų dori, darbštūs ir didžiuotųsi, jog yra ir lietuviai. Gal ne visada dirbau taip, kaip norėjau ir gebėjau, bet nepraradau meilės Lietuvai, gimtinei. * Gimstame, augame, paliekame gimtinę, ieškodami savojo kelio ir kurdami tą unikalų kūrinį, kuris asmeniškas ir kiekvienas vis kitoks – tai gyvenimas. Širdimi visada gimtinėje gyvenu. * Atminkite, kolegos, kad mokytojas – tai truputis daugiau nei profesija, tai – pašaukimas, viso savo gyvenimo atidavimas tam, kuris ieško, nori suvokti ir pažinti. * Atminkite, mokiniai, kad jūsų tolesnis kelias į Mokslo šalį bus tiesesnis, džiaugsmingesnis, jei būsite aktyvūs, stropūs, savo gerais darbais gražinsite mokyklą, kraštą. Niekas kitas nesuteiks jums laimės – tik jūs patys. Norėdama, kad jos knygos būtų patvaresnės, ilgiau išliktų ateities kartoms, ji stengėsi, kad jos būtų kietais viršeliais, gerame popieriuje išspausdintos, su spalvotomis nuotraukomis. O tai brangiai kainuodavo. Vis dėlto jai pavykdavo rasti rėmėjų, ypač Paparčių krašte, tarp savo buvusių mokinių, prisidėdavo ir savo pensijos pinigais. Kai kuriose jos knygose dešimtims žmonių autorės padėkos. Kaip mokytoja, Joana Perednienė paliko šviesų prisiminimą net kelioms Paparčių krašto žmonių kartoms, ten beveik visi jie – jos mokiniai. Kaip kraštotyrininkė, ji paliko visą lentyną savo knygų. Jos dabar pradeda savo ilgą kelią į ateitį, į naujas žmonių kartas iš kiekvieno puslapio vis primindamos, kad tai pasakojimai apie jos tėvus, senelius, prosenelius, apie tuos, kurie čia buvo seniai seniai, netgi iš XX–XXI amžių glūdumos... Joana Dargužytė-Perednienė palaidota Kaišiadorių kapinėse.
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2026 gegužės 16, Šeštadienis )

Europos Pulsas

Medijų rėmimo fondas remia „Kaišiadorių aidų“ projektus: veiklos – 22 929 Eur, „Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje“ – 10 800 Eur.

Laikmečio žingsniai Kaišiadorių krašto kultūros erdvėje

Kaišiadorys trijų etnografinių regionų sankirtoje

Politinės reklamos skaidrumo pranešimai